2008-09-08

Mirė ANTANAS STANČIKAS



.
Eidamas 88-uosius metus Kupiškyje mirė kuosėnietis, buvęs bažnyčios choro choristas, smagus muzikantas,geležinkelietis, linksmuolis, giedorius, tiesiog puikus žmogus Antanas Stančikas.
Antaną pažinojusių prisiminimai.
Iš sesers Palmos Stančikaitės knygos "Kuosėnai"apie vyrų ėmimą į sovietinę armiją rašoma:
"Mano brolis, dar visai jaunas būdamas, iki 1940 m. kartais padirbėdavo laikinu, ne nuolatiniu, geležinkelio darbininku. Todėl dabar, esant bėdai, jis paprašė geležinkelininkų kuopos seniūną Kazį Stasevičių, jei atsirastų vietos, priimti jį vėl čia. Gavęs K. Stasevičiaus pažymą, važiavo į Panevėžio karinį komisariatą, stojo į komisiją. Kadangi karo metu geležinkelis buvo laikomas kariniu objektu, brolis gavo karinį bilietą, atleidžiantį jį nuo karinės prievolės iki karo pabaigos, ir pradėjo dirbti geležinkelio darbininku. Nesunku įsivaizduoti, koks tai buvo mūsų visų džiaugsmas. Vėliau jis nors ir liko geležinkeliečiu, bet dirbo kitą darbą."

Vandos Žilytės - Šimonienės prisiminimų. Antanas buvo mano tėvelių žemės kaimynas. Man gimus tėvai kūmais paprašė Alesią Dundulytę ir Antaną Stančikioką. mane nuvežė į bažnyčią ir parvežė iš jos dėdė Petras Gabrėnas ir garsi"bobutė" - pribūvėja Baltrūnienė. Kūmai grįžo vėliau, tad jiems teko labai rimtai aiškintis svečiams, kur pradangino vaikelį. Kai man buvo 10 metų krikšto tėvelis padovanojo Anderseno "Pasakas". Jos man labai patiko, skaitydavau pati viena, paskui skaičiau seserims ir broliams, vėliau dukroms, o dabar anūkams. Nuotraukoje : Antanas Stančikas, Vanda Žilytė - Šimonienė ir Lucius Šimonis, 1993 m. Juodpėnuose
Mano krikštotėvas būsimos žmonos Alėsios laukė 7 metus. Buvo nuvažiavęs į Magadaną jos aplankyti. Lauktuvių iš krikšto mamos man atvežė nosinaitę, labai gražiai apmekstą su kryželiu. Kai Alėsia grįžo iš tremties apsivedė, gražiai gyveno Račiupėnuose, išaugino dukras Zitą ir Virginiją. Vėliau atsirado žentai, senelius pradžiugino anūkai.
Mano krikšto tėvas buvo gerbiamas visų kuosėniečių. Jis turėjo gražų balsą, mokėjo groti akordeonu, armonika. Visada linksmas, šposininkas, visur tikdavo. Mano vestuvėse su krikšto mama buvo piršliais. Aš juos labai mylėjau. Su mano vyru Luciumi labai sugyveno. Pasikalbėdavo rimtom temom, vienas kitą geranoriškai pašpilkuodavo.
Niekam negailėdavo gerų žodžių, šypsenos.
Netekus krikšto tėvelio Antano nesusitaikau su mintimi, kad jau niekad jis nebeatvers mūsų namų durų, nebegirdėsime jo linksmo pasisveikinimo ir jo linksmų ir liūdnų istorijų.
Nuotraukoje : Aleksandra ir Antanas Stančikai, 1964 m.
Buvusio bendradarbio Teodoro Kuzmicko prisiminimai. Susipažinau su Antanėliu 1938 m. rudenį. Persikėlėm su kuliamaja į Kuosėnus pas Gudą. Naujas kaimas, nauji žmonės naujos pažintys. Pradėjo rinktis talkininkai. Pamačiau savo amžiaus jauną gražų vyriškį. Jis be jokių ceremonijų priėjo prie manęs, ištiesė ranką ir prisistatė : Antanas Stančikas, aš pakartojau Teodoras Kuzmickas ir pradėjom šnekėtis kaip seni pažįstami. Kuosėnuose jis dalyvaudavo beveik kiekviename kieme, o po talkos vakarais grodavo armonika, šokdavo jaunimas. Pabaigus kulti Kuosėnuose persikėliau į Mirabelį, Antano jau nebuvo, bet draugystė taip ir išliko. Kai susitikdavome, draugiškai pasišnekėdavom, jis niekad nieko nekritikuodavo, o man tai labai patiko. Kada užušvietė stalino(autor.) saulė, mes atsidūrėme abu geležinkelyje. Jis pasirinko komerciją, o aš eismą. Aš dirbau Rokiškyje budėtoju, o jis Kupiškyje svėrėju. 1951 m. pavasarį Skapiškio geležinkelio stotyje, sako , kad miškiniai, o iš tikrųjų skrebai sušaudė visą naktinę pamainą : budėtoją, iešmininką ir sverėją. Po išžudymo mane paskyrė budėtojo vieton, o Antaną svėrėju, Adomėlį Juozą iš Panemunėlio iešmininku. Dirbome vienoje pamainoje 3 metus. Jo būdas nepriekaištingai ramus, niekada prie žmonių nekibdavo, visada elgdavosi mandagiai. Kai turėdavome laisvo laiko, kaip bobutės paplepėdavome, jo žodžiais, mes kai sueiname negalime atsišnekėti. Kai jaunesni buvom, tankiai apsilankydavom vienas pas kitą. Vėliau, kai jis pardavė namus, susitikdavome labai retai. Kad Antanas mirė sužinojau iš laikraščio. Žinojau, kad jis su mūsų kaimynais Šimoniais giminės, nuėjau pasiteirauti ir man papasakojo apie jo mirtį.
Amžiną atilsį duok jam Viešpatie
ir amžinoji šviesa jam tešviečia,
tegu ilsisi ramybėje.

Vandos Šimonytės iš Juodpėnų prisiminimai. Pirmą kartą A. Stančiką pamačiau 1968 m. rugpjūtį, brolio Luciaus vestuvėse. Antanas ir Aleksandra Stančikai buvo jaunosios krikšto tėveliai. Todėl jiems teko atsakingos ir svarbios piršlio ir svočios pareigos. Prisiminimuose jis liko kaip labai ramus, santūrus žmogus. Dėmesingai išklausydavo pašnekovą, labai taktiškai, tik užuomina, paprieštaraujantis, jei nuomonės nesutampa.
Jis gimė ir augo kaime. Būdamas žingeidus, mėgėjas bendrauti, išlavino savo elgesio manieras, neturėjo grubumo, kurio nemokėjo atsikratyti kai kurie kaimiečiai.
Su savo būsima žmona, kurią visi vadino Alėsia, pradėjo draugauti labai jauni.
Buvo sunkūs pokario metai. Tremtinių vagonai dažnai išvažiuodavo iš Skapiškio, Kupiškio, Subačiaus. Stotyse vagonai su žmonėmis išstovėdavo po keletą parų, kol į juos sutalpindavo visus, kurie privalėjo čia patekti.
Taip kartą ir Alėsia atsidūrė vagone. Antanas puolė šen ir ten. Apsukrumo dėka rado galimybę pasikalbėti su mylimąja. Jaunuolį suprato vyresnieji. Pavyko. Vagono durys atsidarė. Tai prilygo laimės žiburiui. Jie vienas kito glėbyje. Jis ją guodė ramino. Bet tai buvo akimirkos švieselė tamsos naktyje.
O po to Alėsios areštas. Teismai. Kalta. Jos tėvų sodyboje rastas partizanų bunkeris. Dėl jo kalti visi. Lageris - 25 metai, toks nuosprendis. Kentėjo visa šeima.
Antanas nesusvyravo, nesuabejojo kaip jam pasielgti. Jis žinojo: lauks Alėsytės. Rašys jai laiškus, guos ją, drąsins. Jis ištvers, išlauks, tik tegu mergaitė, jo Alėsytė tiki tuo, laukia jo.
Po ilgų viltingų septynerių metų Aleksandra sugrįšta į Lietuvą. Jausmai, priesaika duota vienas kitam išlaikė visus likimo išbandymus. Lyg gražioje pasakoje, nugalėjus visas kliūtis, meilė baigėsi vestuvėmis.
Antanas turėjo gražų balsą. Nesipuikuodavo šia Dievo dovana. Pirma pagirdavo kito gražų dainavimą. Tik po to užtraukdavo posmelį. Daug metų jis giedojo bažnytiniame chore, laidotuvėse.
Mergaitės, jo dukros, patyrė rūpestį, gerumą.
Be skubos, stebėdamas gamtą, klausydamasis mašinų gaudesio, ieškodavo gatvėse pažįstamų veidų. Sveikindavosi tai galvos linktelėjimu, tai akių šypsena. Jei čia pat - ranką paduodavo klausdamas "o kaip gyveni". Lankydavosi pas visus, kuriuos pažinojo, visur suspėdavo, visų buvo laukiamas.
Sugebėjo nepalūžti dvasiniame skausme po žmonos Alėsios netekties. Jis nusiramindavo kapinėse. Tomis valandėlėmis, visa siela jis būdavo su savąja Alėsia, kalbindavo ją.
Reikėjo daug pastangų, būdo išdidumo, tvirtumo, noro aiškiai ir deramai baigti savo likimą.
.