2011-04-22

VELYKOS




SVEIKI SULAUKĘ ŠV. VELYKŲ

2011-04-21

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų

Ketvirta dalis, pabaiga


1947 metais Julius Ausiejus, Bronytės
brolis, tais metais dirbęs Mirabelyje, prisimena, kaip vyko Viktorijos ir Petro Šileikų subuožinimas. Kupiškio valsčiaus komisija, su „liaudies gynėjais“ sukvietusi kaimynus, per
sk

aitė raštą. Bronytė
protestavusi prieš
subuožinimą, gav
o smūgį į pašonę. Brolis stojo jos ginti. Prasidėjo muštynės. „Liaudies gynėjai“ ieškodami „banditų“ įsakė Juliui Ausiejui pirmam lipti į kaminą – rūkyklą. Nieko neradę, pradėjo nusavinti net lovas. Papa, karčiai juokaudamas, pasiūlęs atnešti jam iš tvarto lovį, kad turėtų kur miegoti. Visas ūkis buvo konfiskuotas. V.P. Šileikams palikta karvė ir 60 arų. Petras Šileika įsakė sau iš proto nesikraustyti. Nuo žemės nesitraukė. Vėliau sutiko sargauti,
neprarasdamas vilties ūkį atgauti. Vengdamas tremties, lemiamais momentais nakvodavo pas kaimynus.
Sužinojusi apie išbuožinimą, paprašiau tėvelių man maisto nebesiųsti. Paskutinį mėnesį pabandžiau gyventi vandeniu, duona ir cukrumi. Kai išlaikiusi egzaminus, parvažiavau namo, jie išsigando: galvojo, kad susirgau. Karvutės dėka aš greit atsigavau.
Tėveliai ir toliau šelpė mane maistu. Savo geruosius paltus, dar atsivežtus iš Kauno, persiuvo man. Mama savo jauniausią brolį Joną, politinį kalinį, mėnesiais siuntiniais gelbėjo nuo mirties Syktyvkaro, Komi ASSR anglių kasykloje. Petras Šileika išgirdęs, jog V. Šileikienės motina Viktorija Sprindienė bus talpinama į prieglaudą, pareiškė: „Jeigu motinai, išauginusiai septynis vaikus, nebėra vietos namuose, vežkite ją pas mus, dviejų kambarių namelyje šiaip taip sutilpsime.
1950-1952 metais (iki mirties) bobutė gyveno Mirabelyje.
gyvendami tolėliau nuo Mirabelio girelės, mano tėveliai išvengė susišaudymo, į kurį pateko pamiškėje gyvenančios Mikolaičių ir Kuliukų šeimos. Kai į tremtį per mūsų kiemą vežė Kuliukų šeimą, mama buvo ką tik iškepusi duoną. Visus kepalus ji sukrovė į jų vėžimą.
Universitetą baigiau 1951 metais. Atsisakiusi pasiūlymo siekti dar aukštesnio mokslo, su paskyrimu išvažiavau į Priekulę prie Baltijos, kurios dar nebuvau mačiusi. Esu dėkinga savo pirmiesiems auklėtiniams, kurie ir po 50 metų mane prisiminė, pakviesdami į susitikimą. Nepamiršo manęs ir paskutinieji mano Vaižganto vidurinės mokyklos auklėtiniai. Jie ir mokykla pasveikino mane 80 - mečio proga. Buvau pakviesta ir į mokyklos 90 - metį.
1959 m. vasario mėnesį gavau telegramą, jog papa silpsta. Nupirkusi vaistų, skubėjau į Mirabelį. Vasario 11 dieną radau jį, jau amžinai užmerkusį akis, palikusį Lietuvai išsaugotą istorinį paveldą.
Mamos pageidavimu Petras Šileika buvo palaidotas su religinėmis apeigomis Kupiškio miesto kapinėse.
Reikėjo gelbėti mamą. Nusilpusi, reumato pažeistomis rankomis ji nebegalėjo pasimelžti karvės. Pasikviečiau ją pas save. Viename kambaryje ji su manimi išgyveno dar 24 metus. Prieš mirtį brolis Jonas Sprindys, 1953 m. grįžęs išįkalinimo, atsiklaupęs bučiavo jai kojas.
- Ką tu darai? Aš ne šventoji.
- Man brangesnė už šventąją.
Žodis į žodį atsimenu jų pokalbį.
Mama mirė Kaune 1983 metais liepos 9 dieną, palikdama man Mirabelio dvaro nuosavybės dokumentus.
Giminių pagalba palaidojau ją Kupiškio miesto kapinėse šalia Petro Šileikos, grojant gedulingam orkestrui, be religinių apeigų, nes ji savo pageidavimo nebuvo pareiškusi.
Ieškodama nusiraminimo, būdama jau pensininkė, su Keliautoju klubu važinėjau po Lietuvą, norėdama ją geriau pažinti.
1988 m. rugpjūčio 24 d., pagerbdama Petro Šileikos laisvą mintį, pasūliau vietoj Prisikėlimo bažnyčios atstatyti Kauno pilį.(ž. "Kauno tiesa" Nr.196)
Po Nepriklausomybės atgavimo 1991 m. liepos 9 d. Kupiškio raj. valdybai įteikiau pareiškimą dėl Mirabelio dvaro susigrąžinimo. Gavau atsakymą, jog be juridinio fakto nustatymo man niekas nepriklauso. Ponas Siurblys pats pasiūlė pabandyti jį nustatyti. Bylą lengvai laimėjau, nes liūdytojų susirinko daugiau, negu reikėjo - 8.
Nunešusi dokumentus į žemėtvarką, sužinojau, jog V.P. Šileikų žemė jau baigiama išdalinti. Man liko sudarkytu stogu akmeninis svirnas. Pamačiusi nušluotą nuo žemės paviršiaus ūkinių pastatų kompleksą, kurį Petras Šileika buvo išsaugojęs, sutikau pasirūpinti paskutiniu paveldu. Paprašiau Eugeniją Bočiulienę jį prižiūrėti, bet jo neužregistravau, nes negavau perėmimo akto, kuris pridedamas prie Įsipareigojimo. Klasės draugas profesorius, istorijos mokslų daktaras, akademikas Vytautas Merkys stengėsi man padėti ne tik patarimais, bet ir reikiamais pareiškimais.
Seimo dėka po 16 metų 2008 liepos 22 Nr. 16-108881-15408 potvarkiu man buvo suteikta galimybė susigrąžinti mano įtėvių V.P. Šileikų žemę. Pagalvojusi apie ten įsikūrusius gyventojus, už 23,93 ha sutikau imti kompensaciją. Prie akmeninio svirno man buvo atmatuotas 8,14 ha iškarpytas sklypas. Už atgautą turtą net svirno stogo neuždengčiau.
Mano buvęs bendros virtuvės kaimynas, o dabar ir geras draugas Petras Povilas Samuila, turintis mano įgaliojimą, sužinojo Valstybės saugomo Mirabelio dvaro akmeninio svirno, kultūros paveldo, kodą – 5279 (A529P.) dabar tik Valstybė įamžindama Viktorijos ir Petro Šileikų, kaip vienų iš šviesiausių, humaniškiausių ir tolerantiškiausių žmonių, palikusių gaire Lietuvos pedagogikai, atminimą gali prikelti Mirabelio akmeninį dvaro svirną naujam gyvenimui.
Kaunas Genė Veronika Jasiūnaitė /parašas/
2011.03.10
NUOTRAUKOSE: 1 ir2 Akmeninis Mirabelio svirnas po kolūkio naudojimo metų. Trečioje nuotraukoje svirnas po nedidelio aptvarkymo, kurio iniciatorė buvo Genovaitė Jasiūnaitė, o išpildytoja - Eugenija Bočiulienė.

2011-04-07

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų


Trečia dalis


Mokytis buvo sunku. Atsiliepė peršokto skyriaus spragos.


Karas ¡ Dulkėtu keliu linksmai nusiteikę motociklais važiavo vokiečiai. Juos sveikino prie kelio susirinkę žmonės. Kai prasidėjo holokaustas, visi pritilo, susirūpino, nuliūdo. Gavome senukų Sniegų sūnaus laišką su klausimu apie tėvus. Papa apgailestaudamas kalbėjo, kam bėgdamas sūnus tėvus paliko, o dabar reikia rašyti, jog juos ištiko visų žydų likimas. Pradėjau išlyginti mokslo spragas. Už vokiškai papasakotą „Brisiaus galą“ gavau pirmą penketą. Mokytojo Jono Pauliuko dėka pradėjau suprasti ir kitiems paaiškinti algebrą, geometriją, trigonometriją. Kartais vakarais, jis sukvietęs mus ant skardžio aiškino žvaigždynus, žavėdamas astronomijos mokslu. Labai mylėjau lietuvių kalbos mokytoją Oną Zubkienę, net galvojau lietuvių kalbą studijuoti. Kapelionas Jonas Ragauskas, vėliau sukūręs šeimą, mano atminimų knygelėje įrašė tokius žodžius: „Ora et labora, šitų žodžių pora, jei būsi gera ir dora, įvykdys kiekvieną tavo norą.“ Mano buto šeimininkė buvo labai protinga ir gera moteris. Ji leido mano draugėms ateiti pas mane uždavinių spręsti. Pradžioje gyvenau kitame namo gale, bet ten jauniems tėveliams gimė vaikutis. Ponia Sapkauskienė pasiūlė man persikelti pas ją. Tėveliai sutiko. Aš buvau labai patenkinta. Tapau vaikučio krikšto mama, bet jis netrukus mirė. Mane guodė, jog turėsiu angelėlį danguje,bet mama turėjo daug krikšto vaikų, o aš tik vieną. 1944 m. suvargę, apdulkėję besitraukiantys vokiečiai sustojo prie mūsų šulinio. Jie valėsi, prausėsi, skutosi. Vienas jų manęs užklausė: Wolensie nach Deutchland fahren?“. Jau kalbėjau vokiškai ir išdrįsau atsakyti: “Ich liebe meine Heimat“. Rytuose pamačiau ugnies pašvaistę. Supratau, kad liepsnoja mano gimtasis Skapiškis. Užplūdo rusai. Mūsų name atidaryta ligoninė: viename kambaryje palata, kitame operacinė. Papos nurodymu – net priešui, merdinčiam reikia padėti. Su ąsotėliu pieno nuėjau pas sužeistuosius. Jauno vaikino skruostu nuriedėjo ašaros: jis buvo nešamas amputuoti koją ... 1946 m. baigiau Kupiškio gimnaziją su 14 penketų ir 4 ketvertais. Nuotraukoje mūsų klasė įsiamžino be savo mokytojų. Juos blaškė permainų vėjai.


Važiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų. Į traukinį žmonės grūdosi per galvas. Likau nustumta. Pernakvojusi pas Almos Dapšytės mamą, kitą rytą vėl nuėjau į stotį. Papa paprašė grįžusio iš Armijos Albino Trečioko, kurio tėvai taip ir liko neįstoję į kolūkį, pagelbėti man. Patekusi vidun, atsisėdau ant grindų suspausta tarp kitų keleivių. Sėkmingai įstojau į Vilniaus Valstybinį Universitetą, anglų kalbos specialybę, laikydama vokiečių kalbos egzaminą. Pradžioje gyvenau Universiteto auditorijoje, kurioje tilpo apie 30 mergaičių. Nesiskundžiau, nes galėjau netrukdoma mokytis bibliotekoje. Vėliau komendantė atrinko 6 ir apgyvendino su savimi dviejuose pereinamuose kambarėliuose. Į jų tarpą pakliuvau ir aš. Mama atvažiavo į Vilnių pažiūrėti, kaip aš gyvenu, atvežė maisto. Ja labai didžiavausi prieš drauges, kurias ji taip pat pavaišino.


Nebuvo laiko pramogoms, sėdėjau iki išnaktų, nes nauja kalba buvo sunkiai įkandama, reikėjo pasivyti jau kalbančius angliškai. Iš 8 kupiškėnų, stojusių į anglų kalbą, likome dviese; Aldona Valentaitė ir aš. Ilgai negalėjau jos pamiršti, kai sužinojau, jog ji atostogaudama šienavo, peršilusi maudėsi ir nuskendo. Studento lituanisto Dulinsko šuolis per langą ir jo mirtis taip pat sujaudino visus. Mūsų anglų kalbos dėstytojos Kamineckaitė ir Aprijaskytė buvo labai griežtos ir reiklios. Už suteiktas žinias esu joms dėkinga ir dabar. Mūsų pasaulėžiūrai didelę įtaka darė Eugenijus Meškauskas, kurį Arvydas Šliogeris pavadino Lietuvos Sokratu. Jis mokė , kad kiekvieną teiginį reikia permąstyti. Sugalvojau palengvinti sau parvažiavimą į Mirabelį atostogauti. Kai traukinis prie kelio pervažos sulėtindavo greitį, pamačiusi manęs belaukiančią Bronytę, pravėrusi duris, išmesdavau jai ryšulį, o pati nuvažiuodavau iki Valiukiškio stotelės, pareidavau namo tuščiomis rankomis.







NUOTRAUKOSE: 1.Genovaitė Jasiūnaitė su tėveliais, studijų laikais. 2. Vidurinės mokyklos baigimo atestatas su mokytojų parašais. 3. Genovaitė su mamos broliu, dėde Jonu Sprindžiu prie tėvų kapo, 1984 m.