2017 m. vasario 14 d., antradienis

Jokantas Kazimieras

"Kupiškėnų mintyse" Aušra Jonušytė publikuoja išsamų straipsnį apie Kuosėnų kaiminystėje esantį Valiukiškio vienkiemį, kuriame gimė ir dažnokai tėviškėje  svečiuodavosi buvęs  Lietuvos švietimo ministras Kazimieras Jokantas.
Plačiau skaitykite "kupiškėnų mintys", 4-tame puslapyje:
www.kmintys.lt   2017-02-14 
PAMIRŠTI NEGALIMA PRISIMINTI

Priedų sritis

2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

ŪKININKAS JONAS PAKALNIS IR JO TOPOLIO PARKAS

.


Jono Pakalnio ūkis Kupiškio rajone pagal deklaruojamą žemės plotą yra vienas didžiausių – apie 1000 ha, dukros Jurgitos Pakalnytės valdos – virš 60 ha. Ūkis pradėtas kurti prieš 18 metų.  2001-aisiais Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos surengtame konkurse Metų ūkis" J. Pakalnio ūkiui buvo pripažinta pirmoji vieta.  Tradiciniame  konkurse ūkis apdovanotas dar daug kartų, tačiau ūkininkas nelinkęs sureikšminti konkursų ir užimamų vietų:  „Svarbiausia darbą nudirbti, o tik tada dalyvauti konkursuose." Kilęs J. Pakalnis iš Širvintų rajono, Bagaslaviškio parapijos. Tėvai, paprasti valstiečiai, turėjo šiek tiek žemės. Jonas jau 34 metai kaip gyvena ir dirba Kupiškio rajone: vadovavo Sakalo" kolūkiui, tačiau, kai kolchozai griuvo  ir nebeliko darbo,  teko laikinai apleisti žemės ūkį.  Pradėjo tada savo verslą Jonas visiškai ne pagal profesiją - ėmėsi gaminti laidus ir kabelius. Bet trauka žemei buvo didesnė - visus uždirbtus pinigus jis investavo į ūkį: pirko techniką, tvarkė  pastatus, įrengė sandėlius, išsinuomojo žemės. Prieš aštuoniolika metų pradėjęs nuo 100 ha, ūkininkas svajojo sukurti stiprų 1 000 ha ūkį.  Ir štai jau dešimtmetis, kaip tikslas pasiektas - šiandien žemdirbys kartu su dukra Jurgita valdo  virš 1000 ha, iš kurių 300 ha - nuosava žemė, o kita dalis nuomojama. Pagrindinė kryptis - augalininkystė,  bet ūkis turi ir sėklininkystės ūkio statusą. Į nuomojamos žemes plotus įeina ir Kuosėnų kaimo buvusių ūkininkų : A. Ridiko, J. Stančiko, P. Čiurlio, A. Žilio , V. Kavoliūno laukai

Turiu paminėti , kad ūkyje yra Topolio parkas – tai maždaug 3 ha ploto parkas, esantis Topolio viensėdyje, puoselėjamas ūkininko Jono Pakalnio  ir jo dukros Jurgitos iniciatyva. Parką puošia du tvenkiniai, juos jungiantį upelį padedantys kirsti tilteliai, puikiai ir išmaniai  įrengti trys takai ir liepų alėja, vedanti iki pavėsinės. Šiuo metu parkas dar nėra visiškai užbaigtas, tačiau  šeimininkas maloniai kviečia apsilankyti jame jau  dabar!
(Pagal internete skelbtą medžiagą)

Peržvelkite keletą šio parko nuotraukų:
 


"Topolio parkas", aut. Rimantas Zinkevičius (Skapiškio sen., Kupiškio raj.)

Suoleliai prie takų

Obeliskas - dovana J. Pakalniui jo 75-mečio proga. Aut. Renata Montvilienė (parko proj. autorė)

Arkadas naujajame take. Proj. Renata Montvilienė.

Agronomų ąžuolas. 2016 m

Pavėsinė šalia "Liepų alėjos"tako, einant prie "Metų laikų" skulptūros

Puiki skulptūra "Metų laikai" Aut. Rimantas Zinkevičius.

Autoriaus eilės apie žemelę, derlių, metų laikus


Rožynas "Topolio parke"


Tiltelis tarp tvenkinių


Tvenkiniai įžuvinti, čia plaukioja amūrai, plačiakakčiai ......

2016 m. sausio 31 d., sekmadienis

GAL KAS DAR ŽINO ?

.


Čiurlio šeimos archyvas
Dokumento pabaigoje parašyta: "Be to, bendra Kuosėnų kaimo nuosavybe paliekama žemė skiriama: mokyklai, kapinėms, žvyrynui ...

Gal kas dar žino kur buvo skirtas 2,25 ha sklypas Nr. 27 mokyklai ir 0,356 ha sklypas Nr. 36 žvyrynui. Kapinių sklypas 0,062  Nr.35 yra natūroje.

2015 m. spalio 7 d., trečiadienis

PAPILDYMAS (Kuosėnų mokytojai)

.
Anėlė  1927 m.
Anėlė Vilėniškaitė - Vaitkūnienė (1899-1993) Kuosėnų pr. mokykloje vaikus mokė nuo1922 m. rugsėjo 1 d. iki 1924 m. birželio 1 d. Jos vyras Dominykas Vaitkūnas ilgametis Kupiškio valsčiaus viršaitis.
 (Iš Reginos Vaitkūnaitės - Gamziukienės knygos "Mano šeimos gyvenimo vaizdai". 2014 m.

Anėlė gimė 1899 m., Kupiškio vlsč. Kikonių kaime. 1912 m. baigė Kupiškio pradžios mokyklą. 1917 m. įstojo į naujai įsteigtą Kupiškio progimnaziją, kurią baigė 1920 m. Įvairiais metais jos bendraklasiais buvo būsimasis brg. gen. Jonas Černius, plk. Kostas Dulksnys, poetas Jonas Graičiūnas, prof. Jonas Laužikas, akademikas Juozas Matulis. 1921 m. baigė Panevėžio vasaros mokytojų kursus. Švietimo ministerija jai suteikė pradžios mokyklos mokytojos cenzą. Mokytojavo Naujųjų Miliūnų, Čivonių, Subačiaus, Kuosėnų, Kupiškio pradžios mokyklose. 1925 m. ištekėjo už Domo Vaitkūno. Gyveno vyro paveldėtame ūkyje Račiupėnų kaime. 1948 - 1956 m. dirbo Kauno pradinėse mokyklose. Mirė 1993 m., palaidota Karmėlavos kapinėse.

2015 m. rugpjūčio 1 d., šeštadienis

KUOSĖNIETIS ALBINAS ČIURLYS

.
Gimiau 1934 m. Kuosėnų kaime Kupiškio raj..  Mama Paulina Petrulytė iš  Rudikų kaimo. Tėvas Povilas Čiurlys – kuosėnietis. Jo tėvas, mano senelis Tamošius,  atėjo  užkuriom už Jackutės į Kuosėnų kaimą iš :Pakupio vienkiemio šalia Čivonių.
Pradžios mokslus ėjau Kuosėnuose. Mokykla buvo pas Napalį Jonušį – ulyčioj. Tuo metu Kuosėnuose mokytojavo Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė.
Frontui praslinkus 1944 m. atėjo ruduo, o su juo prasidėjo mokslai Kupiškio vidurinėje mokykloje. Tėvai nusamdė kambarį keliems likimo draugams.  Prasidėjo 8 metus trukęs gyvenimo etapas  Kupiškyje. Pagal pažangumą  būdavau 4 – 5 mokinys klasėje. Geriau sekėsi tikslieji mokslai, todėl studijoms pasirinkau inžinierinę specialybę. 
Lygiagrečiose klasėse, kurių pradžioje buvo trys, o baigiant dvi, iki paskutinės klasės nebuvo nei vieno komjaunuolio, todėl mes ir mūsų auklėtojai Felicija Jakutytė ir Vladas Merkevičius buvo nuolat barami..
Greitai bėgo tie aštuoni neramūs, bet nerūpestingi jaunystės metai. Sovietinė valdžia labai pykdavo, kai sekmadienį daug mokinių pasipildavo iš bažnyčios Gedimino gatve pro centrą, kur buvo įsikūrę visos valdžios įstaigos. Nuo šeštos klasės uždraudė tikybos pamokas bažnyčioje, kurias vesdavo kapelionas kun. K . Kartočius.
Keletą metų klasės auklėtoju buvo mokytojas K. Pajarskas, puikiai dėstęs biologija ir zoologija. Kaip žinoma jis buvo laisvamanis, tačiau laisvamanybės, komunistinės ideologijos mokiniams nepiršo. 
Prancūzų kalbą dėstė mokytojas P.Striupas, mūsų vadinamas Patru. Jis buvo gana nervuotas žmogus. Mes jį nervuodavome lyg ir nekaltais juokais, pavyzdžiui įrengdami giliai suole stygą, kurios jis niekaip negalėdavo surasti.
Mokykloje disciplina sugriežtėjo kai inspektoriais buvo paskirti mokytojai P. Striupas ir A. Dubrindis. Rengdami robaksiukus mes jų tikrai prisibijodavome.
Iki šio laiko nepamirštami vaizdai su miestelio aikštėje suguldytais partizanais ir po gatves vaikštinėjančiais ginkluotais stribais. Partizanus žmonės tuomet vadindavo miškiniais.                      
                      Sodindami ąžuoliuką slaptai užkasėme butelį su patriotiniais linkėjimais ateinančioms kartoms. Vieną kartą iki didelių nemalonumų buvau ir aš. Tekdavo perrašinėti sienlaikraštį, nes spausdinimo mašinėlių nebuvo. Perrašant truputį apsirikau: vietoj komjaunuolio kapas parašiau komjaunimo kapas. Pabandyk įrodyti, kad tai padarei nesąmoningai. Tačiau viskas baigėsi laimingai. Buvau iškviestas į mokyklą, gavau pylos nuo mokytojos, greitai klaidą ištaisiau. Išdavikų skaičiusių sienlaikraštį neatsirado.
Mūsų auklėtoju buvo mokytojas J. Vilkas. Pradžioje jis mums dėstė lotynų kalbą. Buvo jis griežtas mokytojas. Pašaukęs atsakinėti pirmiausia klausinėdavo žodžių, neatsakius žodžio užlenkdavo pirštą. Šeši užlenkti pirštai reiškė, kad gavai dvejetą.
Geografija dėstė mokytojas V. Sasnauskas. aukštas, lėtas bet griežtas. Stambus, tad nori nenori teko jo klausyti. Kartą pamenu mažiausias klasėje J. Kireilis kažin kuo prasikalto, tai mokytojas  V. Sasnauskas priėjo, paėmė už pakarpos, pakėlė ir išnešė pro duris, pastatė ir lyg nieko nebuvę, tęsė pamoką.
Studentiškos dienos
1952 m baigiame vidurinę mokyklą ir išsisklaidome po Lietuvą. Nemažai merginų patraukia mokytojauti, ypač į Žemaitiją. Dideli būriai abiturientų iškeliauja į Kauno ir Vilniaus aukštąsias mokyklas. Bent keturi klasiokai: Petras Keršulis, Linas Stanys, Vilius Paberalis, su kuriais ir aš įstojame į Kauno Politechnikos Institutą, studijuoti statybos inžinerijos mokslų.
Vidurinė mokykla mus buvo gerai  paruošusi , todėl mokslai ėjo visai neblogai.
Turėdavau problemų su vasaros stovyklomis, nes į jas nevažiuodavau. Maniau, kad tėvams padėti svarbiau, nes be manęs šeimoje turėjau jaunesnius du brolius Joną – Vytautą ir Antaną bei seserį Bronę,  kurie irgi mokėsi arba dirbo šalia esančiame durpyne ir geležinkelyje.
Diplominio darbo gynimas 1957 m.
Vargingos, bet įdomios kelionės buvo į studijas Kaunan . Vykstam traukiniu iš Kupiškio į Radviliškį. Ten keturias valandas laukdavom traukinio į Kauną. Pilna stotis studentų iš visos šiaurės Lietuvos. Visi su faneriniais lagaminais /vadindavome juos čemodanais/, maišais su maistu, patalyne, rūbais. Didžiausi bėda būdavo, kaip per tris minutes su krūva daiktų, pulkui studentų susigrūsti į traukinį. Visi jauni, stiprūs, įšokę į traukinį daiktus grūsdavome ir pro duris ir per langus. Daiktai susimaišydavo, bet iki Kauno juos sėkmingai atsirinkdavome.
Visi keturi kupiškėnai, visi nekomjaunuoliai, visi pažangūs moksle. Prie mūsų pradėjo kibti, kad nedirbam visuomeninio darbo, nestojam į komjaunimą. Pradėjo apie mus rašyti fakulteto sienlaikraščiai, vadinti mus atsilikusiais ir dar bjauriau. Susirinkę kupiškėnų taryboje nutarėm veikti. Kas tapo grupės proforgu, kas ansambliečiu, kas techninio sporto būrelių aktyvistu. Mane net pats Lionginas Šepetys, po Josifo mirties rėmė prie sienos, kad papildyčiau šlovingojo komjaunimo gretas. Jis studijavo architektūros fakultete ir buvo komsorgas. Aš teisinausi, kad bijau miškinių. Jis užpyko už garbingo kvietimo atmetimą, mane išvarė ir taip likau neparagavęs komjaunuoliškos garbės.
Nuo antro kurso pradėjau treniruotis pas kupiškėną A. Pėžą sunkiosios atletikos sekcijoje. Statybos fakultete buvo nemažai stiprių vyrų, todėl per KPI festivalius virvės traukimo ir sunkiosios atletikos varžybose mums pasipriešinti kiti fakultetai neįstengdavo.
1957 m. baigiau Kauno politechnikos instituto statybos fakultetą. Besimokant, be inžinierinių mokslų teko studijuoti karo mokslus, karinėje katedroje. Užsiėmimai joje vykdavo vieną dieną į savaitę. Merginoms būdavo lengviau, jos turėdavo vieną laisvą dieną. Baigus mokslus - suteikė atsargos jaunesnio leitenanto laipsnį. 
Baigiau inžinerijos mokslus bendru 4,75 balu, todėl galėjau rinktis darbą visuose Lietuvos miestuose. Pasirinkau Panevėžį, arčiau tėviškės, arčiau namiškių, kad esant kokiai bėdai galėtumėme vieni kitiems padėti. Kolegos kursiokai, net nustebę klausinėjo, kodėl nepanorai Vilniaus ar Kauno, juk galėjai ten lengvai patekti.
1957 m. rudenį prasidėjo, 22 metus trukęs, gyvenimo  Panevėžyje  laikotarpis. Dešimt metų išdirbau Gelžbetonio konstrukcijų gamykloje. Pradėjau kontroliniu meistru. Gamykla pradžioje buvo tokio lygio, kad greitai tapau aktyviu racionalizatoriumi. Gamybos tobulinimui buvo didelės galimybės. Tekdavo pabraižyti, paskaičiuoti ekonominį efektą. Šito mus buvo gerai išmokę, todėl pritaikyti turimas žinias ir sugebėjimus buvo vienas malonumas. Priklausomai nuo ekonominio efekto mokėdavo atitinkamus honorarus, kurie prie 77,5 rublio meistro algos labai praversdavo.
Turinčių inžinierius išsilavinimą gamykloje buvo vienetai, todėl greitai buvo pasiūlyta tapti gamyklos vyriausiu inžinieriumi. Buvo praėję tik trys metai po instituto baigimo, todėl vargelio turėjau nemažai. Gamykla plėtėsi, gelžbetonio gaminiais, skiediniu ir betonu aprūpindavome Panevėžio statybos tresto statybas. Dažnai visu kuo aprūpinti nesuspėdavom,  gaudavome pylos. Gamyklos direktoriumi tapti, labiau patyrusių neatsirado, tad po pusės metų vadai paspaudė ir teko  tapti direktoriumi.  
Po beveik šešių metų direktoriavimo buvau perkeltas į Panevėžio statybos trestą vyriausiojo inžinieriaus pareigoms. Teko statyti ir Rokiškyje ir Kedainiuose, Krekenavoj ir Ignalinoje ir visuose apie Panevėžį esančiuose rajonuose. Ten visur dirbo mūsų tresto statybos valdybų žmonės. Panevėžio miesto darbininkai, daugumoje buvę kaimiečiai, darbštūs ir  sąžiningi, bet labai nemėgo trankytis po komandiruotes.
Panevėžio statybos trestas buvo gerbiamas ne tik Lietuvoje, bet ir Sąjungoje. Į trestą dažnai buvo siunčiamos delegacijos iš kitų respublikų pasimokyti. Iki gyvo kaulo buvo atsibodę šefai iš Maskvos, ypač žemesnio rango prižiūrėtojai. Buvome išmokę juos “kultūringai” priimti. Turėjom viešbučius svečiams. Viešbučiuose stovėdavo šaldytuvas su maistu ir stipriaisiais. Į šaldytuvą visada įmesdavom ir “krepkogo viną”, kaip jie vadindavo “Dainavą” ir “Palangą”.  Svarbu būdavo, atsargas šaldytuve savalaikiai papildyti, tada būsi garantuotas, kad dirbti tau jie nemaišys. Labai įgrisusius prašydavome pakeisti. Ir dažnai vietoje tokio atvažiuodavo gana kultūringi ir išsilavinę maskvėnai.
Po keturių metų inžinieriavimo, mane  paskiria tresto valdytoju. Pradedu darbą naujose pareigose, skambina Kupiškio r. Vykdomojo komiteto pirmininkas A Ulba ir prašo priimti dėl Kupiškio vidurinės mokyklos sporto salės statybos. Sutartą dieną į kabinetą įvirsta visa tikrų kupiškėnų delegacija. Pasirodo, kad mūsų tresto darbuotojai pareikalavo pakeisti sporto salės projektą iš mūrinio į surenkamą. Kad to nereikėtų daryti A. Ulba surinko tikrus, Kupiškio vidurinę baigusius, vykdomojo komiteto, švietimo skyriaus   ir vidurinės mokyklos darbuotojus ir visus “in corpore” atvežė, kad perkalbėti mane, žemietį. Negi atsilaikysi prieš penkių ar šešių žemiečių įkalbinėjimus. Teko nusileisti, tuo labiau ,kad delegacijoj buvo ir moterų.
Kupiškyje pastatėm Pieninę, Statybinių medžiagų gamyklą, Melioracijos valdybos katilinę. Vaisingai bendravom su jų vadovais J. Šešelgiu ir ypač R. Muntrimu, kuris savo pareigingumu, duoto žodžio tesėjimu buvo reta išimtimi tarp užsakovų.  
Panevėžyje pastatytos arba išplėstos stambios gamyklos: Ekranas, Autokompresorių gamykla, Tiksliosios mechanikos gamykla, Lietkabelis, Grūdų produktų gamykla, Šiluminės katilinės. Už sekmingą darbą eilei panevėžiečių buvo įteikti vyriausybiniai apdovanojimai. 1975 m. ir man buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos statybininko garbės vardas.
 J.Miltiniui pastatėm dramos teatrą. Išgarsėjęs teatras nebegalėdavo sutalpinti žiūrovų senose patalpose. Pamenu, švenčiame J. Miltinio 60 metų sukaktį, naujame, mūsų statytame dramos teatre.  Visi, iš eilės lipam ant scenos ir skaitom garbės adresus. O Kazimiera Kymantaitė sėdėjusi salės gale ir gavusi žodį, iš salės galo eidama pradeda rėžti sveikinamąją kalbą : atsimeni Juozuk, kai mes jauni buvom  ...ir t.t. Pakol atėjo iki scenos kalbą užbaigė, liko tik paspausti ranką ir pabučiuoti Juozuką. Nors Juozas Miltinis nelabai mėgo bučiuotis, ypač su moterimis, tačiau su Kazimiera pasibučiavo kaip jaunystėje.
Prabėgo pralėkė dešimt nelengvų darbo metų  Panevėžio statybos treste.  Mano sūnūs, vienas po kito, baigė vidurines mokyklas pradėjo mokytis Vilniuje. Pagalvoję nutarėm keltis į Vilnių. Tapau Statybos ministerijos Skaičiavimo centro direktoriumi. Pradžioje ministerija buvo aptarnaujama stambiomis sovietinėmis skaičiavimo mašinomis. Visa jų įranga sverdavo apie 15 tonų. Dabar tokio pat galingumo skaičiavimo mašina – kompiuteris statomas ant stalo ir sveria ne daugiau 15 kg. Pagalvojus, kaip mes buvome atsilikę nuo pasaulio po sovietine geležine uždanga.
Prasidėjo atgimimas. Buvau aktyvus mitingų ir kitų nepriklausomybę skatinančių priemonių dalyvis. Šimtatūkstantinis mitingas Vingio parke. Virš mitinguojančių skutamuoju skridimu skraido sovietiniai kariniai malūnsparniai ir mėto antiagitacinius lapelius. Kitą dieną televizijos žiniose kupiškėnas H. Paulauskas komentuoja Vingio parko mitingą. Mano pavaldiniai – bendradarbiai su humoru mane klausia, kodėl tas tavo žemietis H. Paulauskas nusikalbėjo. Aš mat buvau pasigyręs, kad turiu žemietį žymų televizijos pranešėją. Nutariau telefonu paklausti H. Paulausko, kodėl jis televizijos pranešime taip nusimelavo. Darbe jo neberadau. Patarė po pusvalandžio paskambinti į namus. Po pusvalandžio klausiu Henriko, kodėl jis kalbėjo netiesą. Jis paaiškino,kad jis nekaltas, kad pranešimą redagavo Kuolelis, tuometinis Televizijos šefas. Taip ir liko neaišku, kodėl melagingą pranešimą skaityti pavedė butent  H. Paulauskui ir kodėl jis tą melą geranoriškai skaitė.
2010 m.
Dirbant skaičiavimo centre susidraugavau su kompiuteriu. Tada jie dar buvo netobuli sovietinės arba Rytų vokiečių gamybos. Vakarų gamybos kompiuterių dar neturėjom, o turimi pastoviai gesdavo. Vokiški buvo geresni, bet mažo galingumo. 
1992 m. su bendraminčiais sukūrėm pirmą Vilniuje, namo bendriją, kuriai keletą metų vadovavau. Atlikom šilumos ūkio renovaciją. Renovacijai atlikti gavom paramą iš Danijos vyriausybės. Jie pateikė visą namo šilumos ūkio įrangą, kurios vertė apie 150,0 tūkst. litų. Steigiant bendriją teko nemažai pakovoti su savivaldybės biurokratais. Juos kritikavau radijo, televizijos laidose, bei spaudoje.
Dabar liko, kaip rašo Filomena Taunytė, tik džiaugtis laiminga senelių senatve. Turiu tris sūnus : Eugenijų – inžinierių statybininką, Renaldą – direktoriaujantį Panevėžyje ir Liutaurą vadovaujantį Norfos mažmenai. Auga trys anūkai – Martynas,  Justas ir Paulius, ir dvi anūkės – Marija ir Monika.
Seku spaudą, naršau internetą, vasarą dirbu sode. Aktyviai dalyvauju kupiškėnų – vilniečių klubo veikloje. Renkamės kas mėnesį, kultūrinamės. Kviečiame į klubo susitikimus žymius kupiškėnus, jų šeimų narius. Bendraujam su Kauno kupiškėnais. Neseniai atšventėm klubo 20 metų jubiliejų. Mus pagerbė kitų klubų atstovai, gausi Kupiškio rajono delegacija.. 
Karo mokslų pratybos 1955 m. Į krantą tempiam karišką valtį.

Kupiškėnai sunkiaatlečiai 1956 m. I kairės: treneris A. Pėža, H. Mickevičius, A. Žukas, A. Čiurlys, J. Inčiūra.

Nagrinėjame planus - gal penkmečio gal ... 1975 m.

KPI festivalis, virvės traukimas 1954 m.


Povilo ir Paulinos Čiurlių šeima 1944 m.Kuosėnai Iš kairės: Bronislava, Paulina, Antanas, Albinas, Vytautas-Jonas, Povilas

Albino ir Valerijos Čiurlių šeima 1970 m. Panevėžys.  Iš kairės: Valerija, Renaldas, Liutauras, Eugenijus, Albinas