DULKSNYS
KOSTAS
[1901 01 11 Naiviuose (Kupiškio r.) – 1941 07 30 nužudytas Maskvoje], Lietuvos
nepriklausomos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas.
1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.
1919 m. gruodžio mėn. baigė Karo mokyklą Kaune ir tarnavo įvairiuose
daliniuose. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų bendrajį skyrių. 1926 sausio
mėn. buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, rugpjūčio mėn. jam
suteiktas kapitono laipsnis. 1927 m. baigė Kauno „Pavasario“ suaugusiųjų
gimnaziją, 1931 m. – Prahos generalinio štabo akademiją ir buvo paskirtas gen.
štabo majoru.
1931–1933 m. tarnavo vyriausiajame štabe; 1933–1934 m. – 9-ajame pėstininkų
pulke bataliono vadu, priklausė Lietuvos slaptosioms tarnyboms. 1932–1939 m.
dėstė Vytauto Didžiojo generalinio skyriaus karininkų kursuose ir Aukštojoje
karo mokykloje, rašė straipsnius leidiniams: „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Korys“,
„Trimitas“, „Lietuvos aidas“.
1934 m. K. Dulksniui suteiktas gen. štabo pulkininko leitenanto laipsnis. 1935
m. jis paskirtas eiti generalinio štabo II žvalgybos skyriaus viršininko
pareigas. 1936 09 08 pakeltas generalinio štabo pulkininku.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Vyčio kryžiaus 4-ojo
laipsnio ordinu (1923), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1923), DLK
Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio
ordinu (1935), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1936),
Švedijos kalavijo 3-ojo laipsnio ordinu (1937) ir Lenkijos Atgimimo 3-ojo
laipsnio ordinu (1939).
1940 m. liepos 8 d. pulkininkas K. Dulksnys paskirtas Lietuvos liaudies
kariuomenės karo mokyklos lektoriumi, o liepos 18 d. – suimtas, tardytas ir
kalintas Kauno, Minsko bei Maskvos kalėjimuose. 1941 07 30 sušaudytas Maskvos
Butyrkų kalėjime.
1996 m. plk. Kosto Dulksnio vardu
Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1996
01 09 nut. Nr. 42).
2011 03 29 ant pastato (Gedimino g. 38/Nepriklausomybės a.)
atidengta grupinė atminimo lenta: „Čia buvusioje Lietuvos kariuomenės
generalinio štabo II skyriaus būstinėje dirbo Lietuvos karinės žvalgybos ir
kontržvalgybos pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras
Kirlys. 1940 m. vasarą sovietų okupantų jie buvo suimti ir 1941 m. sušaudyti
Maskvoje“
Kariuomenės likvidavimas
veidas.lt
"Veido" archyvas
Mūsų tėvai ir seneliai didžiavosi savo kariuomene. Nuotraukoje raiteliai
prie Prezidentūros
Prieš 70 metų, 1940 m. rugpjūčio 14 d., VKP(b) politbiuras priėmė slaptą
nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos, Lietuvos TSR armijų pertvarkymo”. Tačiau iš
tikrųjų Baltijos šalių ginkluotųjų pajėgų likvidavimas prasidėjo gerokai
anksčiau.
Tarpukario metais sava kariuomenė buvo Lietuvos piliečių simpatijų ir
pasididžiavimo objektas: kai mūsų kariai darniomis gretomis žygiuodavo Kauno,
Šiaulių, Panevėžio ar Alytaus gatvėmis, abejingų nebūdavo. Tuomet žmonės
stengėsi padėti kariuomenei kuo galėdami: aukojo sunkiai uždirbtus litus Ginklų
fondui, aktyviai veikė Šaulių sąjungoje. Savo ruožtu beveik ketvirtadalis
valstybės biudžeto išlaidų ėjo būtent krašto apsaugos reikalams.
Deja, 1940 m. vasarą tarptautinė padėtis Europoje ir vidinė politinė būklė
Lietuvoje susiklostė taip, kad mūsų kariams ginti savo tėvynės nuo išorės
priešų neteko. Maža to, jie patys tada atsiradusios svetimos valdžios buvo
žiauriai persekiojami ir naikinami.
Liaudies kariuomenė
Maskvai užgrobus Baltijos šalis, vienas painiausių klausimų buvo – ką daryti
su jų kariuomenėmis? Esama žinių, kad buvo net svarstomas variantas paleisti
arba likviduoti jas iš karto, vienu ypu. Tačiau tai buvo rizikinga, galėjo
kilti masinis nepasitenkinimas ir ginkluotas pasipriešinimas: juk vien Lietuvos
kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. buvo 1700 karininkų ir 22 tūkst. kareivių,
kariuomenės dalyse ir sandėliuose – 147 tūkst. šautuvų, 5000 lengvųjų, 924
sunkieji kulkosvaidžiai, 350 lengvų (20 mm) automatinių pabūklų, 130 patrankų,
110 gaubicų, 36 tanketės, 118 karo lėktuvų. Be to, Šaulių sąjunga turėjo 62
tūkst. narių, didesnė jų dalis – ginkluoti.
Todėl pasirinktas buvo užmaskuotas, laipsniškas likvidavimas, turint vilčių,
kad bent dalį tų pajėgų vis dėlto pavyks panaudoti Maskvos tikslams – juk buvo
naujo, didelio karo išvakarės.
Visų pirma reikėjo nuraminti tuos pavojingus, patriotiškai nusiteikusius
tūkstančius ginkluotų žmonių, įtikinti juos, kad Lietuvoje nieko blogo neįvyko
ir ateityje neįvyks. Tam turėjo pasitarnauti viešos valdžios atstovų kalbos,
keli kariuomenės vado įsakymai: 1940-06-19 įsakyme sakoma, kad “mūsų kariuomenė
ir toliau stovės Tėvynės sargyboje”, o birželio 28 d. – kad “mūsų santykiai su
SSSR kariuomene turi būti nuoširdūs ir draugingi”.
Tačiau draugyste su raudonarmiečiais sunku buvo patikėti, kai jų tankai
laikė apsupę mūsiškių kareivines, kai draudė pakilti į orą mūsų lėktuvams… Maža
to, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo permainos kariuomenės
vadovybėje: kai kurie pulkų, batalionų, įstaigų vadai buvo pakeisti po kelis
kartus. Tikslas – sukelti sąmyšį ir baimę, suardyti nusistovėjusius ryšius tarp
vadų ir pavaldinių, tarp aukštesnių ir žemesnių karininkų ir tuo sumažinti
organizuoto pasipriešinimo galimybę.
"Veido" archyvas
Po 1940 m. vasaros Lietuvos kariams dalyvavimas mitinguose tapo
privalomas
1940 m. liepos 4 d. pasirodė
specialus įstatymas dėl Lietuvos kariuomenės pertvarkymo į Liaudies kariuomenę.
Žodis “liaudis” tada buvo labai populiarus ir paprastai vartojamas netikusiems,
nedoriems darbams pridengti – Liaudies vyriausybė, Liaudies seimas… Šiuo atveju
terminas
“Liaudies kariuomenė” ženklino pirmąjį mūsų kariuomenės
naikinimo etapą: joje atsirado 306 politvadovai, turėję kontroliuoti vadų
veiklą, agituoti karius, prižiūrėti, kad jie nemaištautų, – kol kas tai buvo
vietiniai komunistai, kariams neva buvo leista dalyvauti politinėje veikloje.
Nors iš tiesų kariai buvo prievarta varomi į mitingus – viltasi, kad taip jie
susižavės komunizmo idėjomis, pamils naująją valdžią. Bet svarbiausia – tuo
metu kariuomenėje ėmė veikti NKVD agentai, uoliai ieškantys “liaudies priešų”,
prasidėjo areštai. Vyriausiasis Maskvos emisaras Vladimiras Dekanozovas
reikalavo sparčiau valyti iš kariuomenės, anot jo, reakcingus elementus,
negalinčius susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje, pats nurodydavo,
kokius karininkus išvaryti į atsargą, grasino, terorizavo kol kas dar
lietuvišką kariuomenės vadovybę.
Lietuviškų kepurių nebereikia
Kaip ir kiti įvykiai, 1940-ųjų kariuomenės pertvarkymai buvo maskuojami
gražiais šūkiais: apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, įgyvendinti demokratiją
ir t.t. Tuo pačiu metu vis dar buvo iliuzijų, kad Liaudies kariuomenė išliks,
ji ir toliau bus lietuviška organizacija, nors ir kišantis į jos gyvenimą
atėjūnams. Tačiau pagal Maskvos planus tai buvo tik laikinos, pereinamojo
laikotarpio struktūros, gyvavusios vos porą mėnesių.
1940 m. rugpjūčio 30 d. Pabaltijo karinės apygardos nutarimu vietoj jų
Baltijos šalyse buvo formuojami teritoriniai raudonosios armijos šaulių
korpusai Lietuvoje – trijų divizijų sudėties 29-asis korpusas. Bet ir jis buvo
laikinas.
Tokius junginius planuota laikyti vos vienus metus: kol bus surasti ir
pašalinti nepatikimi kariškiai, kol lietuvių, latvių, estų kariai pramoks
rusiškai, prisitaikys prie rusiškos ginkluotės ir tvarkos. Tuo pat metu vyko
Krašto apsaugos ministerijų likvidavimas, Lietuvoje tam faktiškai vadovauti
teko buvusiam kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui.
Ši reorganizacija kartu buvo gera proga smarkiai sumažinti Baltijos šalių
kariuomenes: 29 šaulių korpusui tereikėjo 15 tūkst. karių, į atsargą buvo
paleista per 400 karininkų, juos pakeitė atvykėliai iš Rytų. Nebeliko ir
vietinių politvadovų: rugsėjo mėnesį buvo atsiųsta 500 raudonarmiečių, kurie
varė agitaciją per vertėjus – dėl to buvo nemaža juokų ir nesusipratimų.
Tačiau nei tie naujieji, patyrę agitatoriai, nei areštai ir kitokios bausmės
patriotinės mūsų karių dvasios nepalaužė. Jie ir toliau maištavo, šaipėsi iš
politvadovų, rengė politines demonstracijas – važinėjo su jau uždraustomis
trispalvėmis Kauno ir Vilniaus gatvėmis, atsisakinėjo prisiekti ištikimybę
svetimai valdžiai. Vienas jų, buvęs šaulys ir pavasarininkas, pareiškė: “Aš jau
kartą prisiekiau Dievui bei Tėvynei ir daugiau priesaikos nepriiminėsiu”. Dėl
to 1940 m. lapkričio 1 dieną žlugo planai iškilmingai organizuoti priesaiką korpuse,
ją po gausių areštų vargais negalais pavyko atlikti tik praėjus keturiems
mėnesiams.
Karių nepasitenkinimas didėjo ir dėl aprūpinimo, ir dėl buitinių sąlygų.
Atsidūrus raudonosios armijos sudėtyje, smarkiai pablogėjo maitinimas – juk
Maskva niekada savo kareivių nelepino. Be to, korpuso daliniai savo
moderniškas, gerai įrengtas kareivines turėjo užleisti svetimiems, o patys
kraustytis kuo toliau nuo Vokietijos sienos, į rytinį Lietuvos pakraštį –
Trakus, Pabradę, Švenčionėlius, Lentvarį, kurtis ankštose nepritaikytose
patalpose – vienuolynuose, kaimuose, dvaruose.
Žinoma, visas nepatenkintų mūsų karių kalbas, veiksmus, protestus stropiai
fiksavo korpuso ypatingasis skyrius, vadovaujamas iš Rytų atsiųsto patyrusio
čekisto Juozo Bartašiūno, jau 1940 m. lapkritį turėjusio beveik 400 slaptųjų
agentų. Tačiau tų nepatenkintų buvo tiek daug, kad sukišti visų jų į kalėjimus
buvo neįmanoma. Pats vyriausiasis Lietuvos enkavedistas Aleksandras Guzevičius
turėjo pripažinti, kad korpuse daugiau kaip 3 tūkst. potencialių valdžios
priešų, kad jo daliniai visiškai nepatikimi. Nors areštų gausėjo, nors vis
daugiau lietuvių karininkų pakeitė atvykėliai, padėtis negerėjo: prasidėjus
karui 1941 m. birželį korpusas faktiškai subyrėjo.
Didžiausias tarybų valdžios priešas – karininkai
Nepriklausomos Lietuvos valdžia ypač daug dėmesio skyrė karininkų kadrams,
jų parinkimui, mokymui ir ugdymui. Tai davė rezultatų – jų kvalifikacija buvo
aukšta, o okupantams užgriuvus paaiškėjo, kad vos vienas mūsų karininkas
priklausė LKP(b): tai Jurgis Kovas (Kopukovas), karo lakūnas. Tą savotiškai
pripažino, įvertino ir Maskva: jos emisarai gerai suprato, kokį pavojų režimui
kelia gerai profesionaliai parengti, patriotiškai nusiteikę karininkai. Todėl
jau liepos 18 d. pradėtas jų persekiojimas: trys Kariuomenės štabo žvalgybos ir
kontržvalgybos skyriaus pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir
Petras Kirlys buvo suimti, išgabenti į Maskvą ir ten nužudyti. O iš viso per
Liaudies kariuomenės gyvavimo laikotarpį už grotų atsidūrė 26 mūsų karininkai
ir 40–50 kareivių.
Suformavus 29-ąjį korpusą represijos dar labiau sustiprėjo: vis daugiau
geriausių mūsų karininkų staiga dingdavo. Kita jų persekiojimo forma buvo
masinis išvarymas į atsargą – o juk dauguma jų jokios kitos specialybės
neturėjo ir likdavo be pragyvenimo šaltinio, be to, tokie karininkai pirmieji
atsidurdavo suimamųjų sąrašuose. Iki liepos 30 d. į atsargą buvo išleista 50–40
proc. generolų, 26 proc. pulkininkų, 16,7 proc. pulkininkų leitenantų – juos
naujoji valdžia laikė pavojingiausiais, daugumą jų uždarė Kauno sunkiųjų darbų
kalėjime: generolus Petrą Kubiliūną, Teodorą Daukantą, pulkininkus Praną
Saladžių, Vladą Braziulį ir kitus.
Tiesa, iš pradžių korpuso divizijų, pulkų, tarnybų vadais buvo paskirti mūsų
karininkai: generolai Vincas Vitkauskas, Zenonas Gerulaitis, Jonas Černius,
Vladas Karvelis, Vincas Žilys, pulkininkai Leonas Gustaitis, Adolfas Urbšas,
Antanas Šurkus ir kiti. Tačiau karo išvakarėse, 1940 m. birželio 10 d., visus
juos pakeitė rusai, o mūsiškius neva išsiuntė pasitobulinti, bet dauguma jų
atsidūrė Šiaurėje, lageriuose. Ypač nukentėjo artileristai, radę kapus
tolimajame Norilske: generolai Jonas Juodišius, Vincas Žilys, pulkininkai
Antanas Sidabras, Juozas Lavinskas ir daug kitų.
Daugybė karininkų nukentėjo ir per didžiąją 1940 m. birželio tremtį: iš
pradžių juos išgabeno su šeimomis į Rytus, o vėliau atskyrė, fabrikavo bylas,
marino badu, šaudė. Taip mūsų tauta neteko geriausių savo žmonių – visapusiškai
išsilavinusių, atsidavusių tėvynei…