2008 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Kuosėnų kaimynai Naiviai




Viena Naivių kaimo istorija

Kas yra gražiau už paprasto žmogaus nepaprastą gyvenimą? Manau, nieko. Pats gražiausias dalykas žemėje ir yra pats gyvenimas. Gyvenimas, kurį mes patys susikuriame, gyvenimas, kurį gyvename, kurio džiaugiamės. Ir net jei tame gyvenime atsiranda kas nors, kas mums nelabai patinka, mes nesitraukiame.
Atrodo, niekas šio turto negali iš mūsų atimti. Tiesiog sunku įsivaizduoti, kad buvo tokie laikai, kai ši vienintelė dovana buvo atimta ne iš vieno ar dviejų žmonių, o iš tūkstančių, šimtų tūkstančių. Atimta teisė pačiam kurti savo gyvenimą, atimta tėvų žemė, sveikata, jaunystė, artimi žmonės.
XX amžiaus viduryje pasaulis išgyveno didžiausius žmonijos istorijoje sukrėtimus. Totalitarinių sistemų nusikaltimai, Antrasis pasaulinis karas nusinešė dešimtis milijonų gyvybių. Po karo pasaulis pasidalijo į dvi stovyklas, liko išardytos šeimos, sudaužyti likimai, žmonės dešimtmečiais atplėšti nuo savo krašto.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai buvo labai sunkūs lietuvių tautai. Jau 1941 – aisiais lietuvių tauta pajuto Stalino sistemos represijas. Žmonės turėjo iškęsti žiaurią ir absurdišką lagerių buitį. Bet Tautos dvasia buvo su tais, kurie pasipriešino, nepalūžo net mirties akivaizdoje. Skaudūs tremtinių dienoraščiai, rezistentų laiškai, atsiminimai. Tremtinių eilėraščiai, kartais rašyti ant beržo tošies, ant cemento maišų skiaučių, kalba apie nuoširdžią tėvynės meilę, ilgesį, išsiskyrimo skausmą, lagerių tikrovę.
Apie 300 000 lietuvių pokario metais buvo ištremtų. Bet kai ko iš jų, manau, jokie okupantai, jokia prievarta negalėjo atimti – negalėjo išplėšti iš širdies Tėvynės, Dievo, žmogiškojo orumo. Viena iš tų tūkstančių buvo ir mano močiutė Ona – Danutė Stasevičiūtė.
Ji gimusi 1931 07 27. Tuo metu, kai močiutę su šeima ištrėmė, ji gyveno Kupiškyje. Mokėsi dabatinėje Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijoje, tuomet vadinamoje Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Jai buvo 20metų. Šeima gyveno truputėlį toliau nuo Kupiškio, Naivių kaime. Dar turėjo brolį Vytautas Stasevičių.
Tremtyje išbuvo penkerius su puse metų. Ten baigė miškų technikos pramonės mokyklos kursus ir tada dirbo miško priėmėja. Teko dalyvauti Tomsko srities olimpiadoje, kur disko metimo varžybose užėmė 4 – ąją vietą. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje išmoko groti akordeonu, kuris Rusijoje labai pravertė.
Grįžo 1957m. reabilituoti, todėl už paimtą turtą užmokėjo kolūkis. Įsidarbinti tremtiniams tuomet buvo labai sunku. Iš pradžių dirbo Naivių durpyne eiline darbininke. Vėliau kolūkio pirmiminkas pakvietė dirbti antrąja buhaltere. Dirbo iki to laiko, kol jos vietą užėmė iš komjaunimo atsiųsta mergaitė.
Grįžusi iš tremties baigė suaugusiųjų darbo jaunimo vidurunę mokyklą ir bandė įstoti į Kauno politechnikos instituto maisto pramonės technologijų fakultetą. Stojamuosius egzaminus išlaikė, bet per mandatinę komisiją nepriėmė, nes buvo bloga charakteristika iš rajono komjaunimo, kadangi močiutė buvo tremtinė ir ne komjaunuolė.
Dienoraštį močiutė pradėjo rašyti būdama 6 klasėje. Jame išliedavo savo išgyvenimus, aprašydavo nuotykius, kasdieninį gyvenimą... Grįžusi iš tremties to nebedarė. Klasės draugai ir pažįstami rašė daug laiškų į Sibirą, kuriuos išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą.

Iš Onos – Danutės Stasevičiūtės dienoraščio
1951
Spalis 2diena (antradienis)

Praėjo 4 pamokos. Atnešė psichologijos rašomąjį, gavau „5“, buvau patenkinta. Po keturių pamokų nulipau žemyn, Genė Krikštapaitienė laukė manęs ir ji pranešė, kad mūsų šeimą veža į tremtį. Išsigandau, nors iš pradžių lyg ir netikėjau: „Juk už ką gali mus vežti, nei giminėj nieko nėra, nei buožės, nieko...“ . Vida Maskoliūnaitė sako: „Einam pas mane, aš tave paslėpsiu ir niekas neras“ . Ir ji palydėjo mane. Buvo jau po skambučio ir visi mokiniai iš kiemo ėjo į klases. Sutikau Boleslovą Kaušakį, jam pasakiau: „Sudie, Boleslovai, aš išvažiuoju, mane išveža“ . Tarp durų sutikau ir Petrą Keršulį, jam tik ranka pamojavau „sudie, sudie...“ ir išėjau...
Vida nusivedė mane pas save. Ten pamoką prasėdėjau, o po to ji atnešė man knygas iš klasės ir aš grįžau į savo butą. Grįžusi į butą aš stvėriau dviratį ir važiavau į namus pasižiūrėti, nes nežinojau, ką man daryti: važiuoti kartu su tėvais, ar slėptis. Pavažiavusi 8 km nuo Kupiškio sutikau Alfonsą Jurgelionį (Kuosėnų km.), kuris liepė man slėptis, bet aš jo neklausiau. Tik užsėdusi ant dviračio, tuoj susitikau didelę mašiną, kurioje sėdėjo mano tėveliai. Aš norėjau pravažiuoti, bet jie pradėjo šaukti, kad važiuočiau kartu. Ką darysi, turėjau grįžti. Įsėdau į mašiną ir toliau važiavome į Kupiškį. Pamačiau bendraklasį, pamojavau jam, paskutinį kartą tariau „sudie“. Kareiviai nuvežė mane į butą pasiimti savo daiktų. Manęs išleisti atėjo Zita Dambrauskaitė. Jei ne ji, būtų blogai buvę taip išsigandusiai daiktus susidėti, bet, dėkui, atėjo ji.
Su visais daiktais nuėjome į mašiną. „Sudie“, Kupiški...
Kodėl man toks žiaurus likimas skirtas? Kodėl aš turiu apleisti savo gimtinę, turiu palikti namus, savo draugus, viską?
4 valanda ryto, traukinys pajudėjo iš vietos. „Sudie“ ,viskas... Viešpatie, išvažiuojame į tolimą ir nežinomą ateitį, į sunkų darbą ir...

Be sustojimo traukinys važiavo iki Rokiškio. Pravažiavo pro gimtuosius namus. Veltui verkiam. Niekas mūsų, vargšų, ašarų negirdi, niekas nemato.
Rokiškio stotyje traukinys stovėjo iki 10 val.


Kelionė

Pirmas dvi dienas važiavome beveik ištisai per mišką. Kol važiavome per Latviją, tai ten dar buvo ir kolūkių, bet kuo tolyn į Rusiją, tuo gilyn į mišką. Miškas ir miškas visą laiką. Vietomis pravažiuojam ir mažas geležinkelių stoteles. Kai kur traukinys sustoja prasilenkti su kitais traukiniais. Keleiviniams traukiniams duoda pirmenybę.
Trečią kelionės dieną davė valgyti: sriubos ir košės kibirą (mūsų vagone važiavo 4 šeimos - 13 žmonių). Taip pat dar davė 600 g duonos kiekvienam žmogui. Sargyba budi visą laiką.
Vėliau valgyti davė kiekvieną dieną.
Buvome sustoję Jakaterinoslavlyje. Nors namai dideli, kelių aukštų, tačiau mieste gatvių nėra. Žmonės apsiavę auliniais batais brenda per purvyną. Matyt, pas juos nepriimtini šaligatviai, nes niekur jų nematau.
Sekmadienio rytą privažiavome Zujevo miestą. Sargyba atidarė vagonų duris ir visiems leido išlipti iš vagonų pasivaikščioti. Maisto atsinešti leisdavo tik moterims, o dabar jau visiems.
Po savaitės kelionės privažiavome Uralo kalnus. 2 kartus pervažiavome Volgos ir Kamos upes. Per Uralo kalnus važiavome naktį, todėl apie juos nieko daug negaliu parašyti.
Už Uralo kalnų prasidėjo lūšnos. Pravažiavome keliasdešimt kilometrų visko, pamatėme kolūkiečių gyvenvietes. Tai mažutės, iš žemių suplūktos pirkelės, stogai taip pat apipilti žemėmis, kad būtų šilčiau.
Kelionės dienos pasitaikė gražios. Bet kuo tolyn į rytus, tuo anksčiau sutemdavo ir tuo anksčiau prašvisdavo. Tai buvo pastebima kiekvieną dieną.
Po 10 kelionės dienų, tai buvo spalio 12,penktadienis, jau iš toli pamatėme Novosibirsko miesto žiburius. Miestas atrodo didelis, nes didelis plotas apšviestas. Matėsi važinėjantys tramvajai. Traukinys stovėjo ilgai, nes davė pietus.
12 dienos rytą privažiavome Tomsko prieplauką. Ten iš traukinio turėjome išsikelti į didelį keleivinį laivą. Bagažai buvo sudėti į triumus, o mes nakvojome tokiose kupė, panašiai kaip ir taukinio vagonuose. Žmonių buvo daug, labai daug. Tai buvo sekmadienis. Vakare davė maisto, kurio turėjo užtekti šešioms dienoms (duonos, silkės, cukraus). Jau sutemus žmonės baigė krautis daiktus į laivą ir išplaukėme. Plaukėme Obės upe į šiaurę 200km.
Laive nakvojome dvi naktis. Po to priplaukėme Kolpašiovo miestelį. Čia iš keleivinio laivo turėjome persikelti į baržas. Dabar mūsų jau niekas nebesaugojo, galėjome eiti kur norime. Iš pradžių taip baisu atrodė baržose, bet vėliau apsipratome. Sugyvenome gerai su sargybiniais , kurie mus saugojo važiuojant traukiniu ir palaukiant laivu.
Išplaukėme. Mūsų daiktai plaukė visai ant kitos baržos. Juos saugojo tėtė. Žmonių buvo daug, net atsigulti vietos nebuvo. Baržomis plaukėme šešias dienas. Aplink matyti tik miškas. Naktį baržos neplaukė, nes nematė kelio. Žmonės ant kranto naktimis susikurdavo laužus. Vieną naktį ir aš su akordeonu buvau išėjusi į krantą. Dainavome, grojome...
Po šešių dienų kelionės baržomis priartėjome iki Bybinsko. Toliau laivai nebegalėjo plaukti ir mums visiems teko išlipti ant kranto. Buvo vakaras. Prisirinko daug vaikų. Reikėjo labai saugoti daiktus, kad ko nepavogtų. Susikūrėme laužus, atvažiavo traktorius su didelėmis rogėmis ir mus pasiėmė, 4 šeimas. Rogėmis mus nuvežė į Rybinsko kultūros namus. Mus, kaip atvykusius pirmuosius keleivius, patalpino ant scenos. Pasidarė gera, kad jau kambary, nors žinojau, kad čia gyventi ilgai negalėsim. Išsiviriau ant krosnies vakarienę ir atsiguliau, nes baržose nebuvo vietos kur miegoti. Ten miegodavome kai kada ant baržos skersinių. Tokių siaurų balkių, ant kurių miegant pajudėti nebuvo galima, nes tuoj nubustum ant žmonių galvų. Todėl čia buvo gera miegoti, galėjai laisvai ir pasivartyti nuo vieno šono ant kito.
Spalio 28 dieną darbingus žmones paskyrė į mišką už 20 km. Buvo paskyrę ir mane, bet Rybinsko meno vadovė ukrainietė Nadė paprašė, kad mane paliktų čia, tai kol kas paliko, o kiti 29 d. išėjo. Tą pačią dieną ir mes buvome nuėjusios į dvacatką nešinos kruopomis ir saldainiais. Aš nešiau 12 kg kruopų. Kiti nešė po daugiau. Reikėjo eiti 20 km, 8 km balos. Per balą ištiestas lieptas. Bet koks gi ten lieptas!? Vietomis apsemtas vandeniu, vietomis tarpo nėra. Jei nuo to liepto nukrisi, nežinia keik įlįsi. Gerai, kad truputį pašalę, tai vietomis ledas dar laikė, šiaip buvo baisu. Juk vis vien slidu. Baisesnėse vietose dar primėtyta pagalių, kad įkritus būtų už ko griebtis. Daugelis į dvacatką nuėjo šlapiomis kojomis. Mūsų keleivių buvo aštuoni. Nuėjome jau sutemus, pradėjo snigti. Nakvojome barakuose, kur apgyvendinti mūsų darbininkai. Atsikėlę pamatėme, kad sniego iki pusės blauzdų. Kaip pareiti? Juk liepto nesimatys, apsnigta! Vis tiek išėjome. Mūsų vadas iki tos balos 7 km ėjo pirmasis, tai buvo mums geriau eiti. Paskui jis sako: „Kojos pavargo, eikit jūs pirmas katras norit.“ Tada ėjo Jurgis Galvanauskas, aš už jo. Na, pareinant tai tikrai buvo bloga. Juk nieko nesimato. Gerai, kur ledas laiko, bet kur nelaiko tai brendi, statai koją ir nežinai, iki kol įlįs. .Įkiši koją ir dar iš dumblo negali ištraukt. Parėjom visai šlapiom kojom. Prisisėmėm iki pat aulinių batų viršaus.
Bet nutarėme niekad neverkti, nors ir bus sunku. Reikėjo taupyti sveikatą, kad jos užtektų grįžti į gimtąjį sodžių. O juk kada teks grįžti, nežinia.
Kaip prisnigo, ir daugiau nebenutirpsta. Šaltis jau užtraukė upę. Vakare išeini į lauką. Taip tylu, tylu. Tik žvaigždės blizga danguj.

Kasdien šaltis vis didesnis ir didesnis. Jau pas mus žiema.
Praėjo vėl kelios dienos ir vėl sudarė sąrašus, kas eis į dvacatką. Ir vėl įtraukė mane į tuos sąrašus, bet dabar paliko kaip muzikantę.

Lapkričio 16 d.
Buvau kine. Filmas, kurį žiūrėjau, vadinosi „Dubrovskis“.
Mūsų žmonės taip serga, kad pilna ligoninė. Labiausiai vaikai. Sloga ir man. Nežinau, paguldys, ar ne. Žmonėms nuo šalčio jau nosis, veidas apšąla. Kas bus toliau?

Lapkričio 24 d. (šeštadienis)
Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mums čia teks ilgai gyventi, kad mokslas nebus reikalingas, kad reiks užmiršti viską. Ne, to nebus. Vis vien mes grįšim Tėvynėn. Grįšim, grįšim! Žmonės visaip šneka. Sako, kad jau iki šių šv. Kalėdų grįšim, kad yra įsakas tremtinius paleisti. Kiti kalba, kad pavasarį grįšim. Mes nežinom kada, bet vis vien anksčiau ar vėliau grįšim. Jei žinočiau, kad negrįšiu, nebesinorėtų nė vienos minutės gyventi. Juk kas iš to gyvenimo, jei jaunystė žuvo. Juk kas žmogui brangiausia — jaunystė.

Lapkričio 29 d. (ketvirtadienis)
„Nei darbo, nei poilsio“, – sako patarlė. Taip, neturiu jokio darbo, dar niekur niekur nedirbau. Įkyrėjo taip ir begyventi. Vėl pradedame repeticijas, ruošiamės Stalino konstitucijos dienos minėjimui. Bijau, kad neišvežtų į dvacatką. Tai einu į repeticijas, kad tik čia pasilikčiau. Nusibodo taip kiekvieną vakarą vaikščioti, bet ką padarysi.
Vakar laidojo vieno lietuvio vaiką. O kiek jau vaikų palaidojo, o kiek dar ligoninėse, o kiek namuose serga. Viešpatie, kam apleidai mūsų tautą, kam? Ar gi neužteko žemės Lietuvoje, o dabar už 6000km atvažiavo mažyčiai, kad numirtų. Nueinu į kapines. Tokios ten ir kapinės. Miške kalnelis parinktas, ir viskas. Žmonės verkia. Nors, žinoma, argi man gaila to vaikiuko? Ne, man gaila Lietuvių tautos. Tik pagalvokit, po visą Rusiją išmėtyti lietuvių kaulai. Nekaltos motinų, tėvų, vaikų ašaros trokšta keršto. Už nekalto kraujo praliejimą bus sumokėta. Taip pat krauju. Niekaip negaliu susilaikyti, ašaros rieda per skruostus. „Viešpatie, nejaugi Tu neišklausysi mūsų maldos?“
Pilnos ligoninės lietuvių. Nejaugi visi turės žūti?! Ne.


Išauš tuoj mums rytas, seniai jau žadėtas,
Nušluostys sudrėkusius veidus vaikų,
Ir mūsų tas kraštas, didžiai numylėtas,
Sulauks tuoj šviesesnių dienų.

Vakare buvau pas Nadę, o paskui ji nuvedė mane į kiną „Žmogus eina pėdsakais“.



Gruodžio 1 d. (šeštadienis)
Taip seniai laukiu laiškų iš Lietuvos, bet, deja, jų kaip nėr, taip nėr. Šiandien liepė ateiti į kontorą, bet mūsų šeimininkė manęs paprašė, kad aš jai padėčiau atvežti šieno. Sutikau. Jos šienas buvo už 7 km. Prisikrovėme vežimą ir grįžtam atgal. Aš taip apskaičiavau, kad šiandien turėtų būti man jau laiškas, įsivaizduoju, kad, kai parvažiuosim su vežimu, jos duktė Fėja išbėgs mūsų pasitikti ir pasakys: „Danute, tau laiškas!“, bet deja. Kai parvažiavome, ji jau buvo klasėje, o laiškų nėra.
Sutikau paštininkę. Paklausiau, ar nėra man laiškų. Ji net neabejodama atsakė, kad nėra. Nueinu į kontorą. Direktorius išvažiavęs ir jo nėra. Usius pasako, kad paštininkė man mišku ūkyje nunešė net 3 laiškus. Nieko nelaukiu, o bėgu greitai namo. Atidarau duris, ant stalo guli jie. Tuoj užmečiau akį, supratau nuo ko.
Pradėjusi skaityti laiškus nesusivaldau ir pradedu verkti. Ir kaipgi neverksi, kai kiekvienas laiškas pradėtas eilėraščiais su tokiomis mintimis...

Gruodžio 12 (trečiadienis)
Pamažu slenka dienos, pamažu slenka naujas gyvenimas. Naujas gyvenimas, bet jis toks liūdnas, liūdnas. Nebėra tėvynės, nebėra draugų, nebėra klasės... slenka prisiminimai. Prisiminimai gražiausių dienų. Kada linksmai praleisdavau pamokas, o vakare, vakare jas paruošusi bėgdavau į miestą pasivaikščioti.
Šiandien išvažiuoju į dvacatką. Už 20 km. Į mišką. Išvažiuoju viena, o tėveliai lieka. Gavau vietą kontoroje, o jau jaučiausi laiminga. Bet vos devynias dienas pabuvau. Aš likau be vietos. Vėl parėjau į Rybinską ir ten pragyvenau tris dienas. Gavau du laiškus iš namų ir vieną nuo brolio. Kadrų skyriaus pirmininkas išrašo paskyrimą „medžių skirstytoja“.



Gruodžio 21 (penktadienis)
Toks šaltis, net baisu -50o , bet vis vien reikia eiti į dvacatką, nes gali būt kartais, kad ilgai nenueisiu. Apsirengiu gerai ir išeinu. Einu per mišką vienui viena. Visokios mintys sukasi galvoje. Kur turi lietuviai praminti takus...

Truputį atsiminimų...
Ypač buvo sunku gyventi pirmąją žiemą. Gyvenimas barakuose buvo nepakenčiamas. Kambaryje būdavo apie 40 žmonių, o krosnis tik viena, vidury barako. Kaip išsivirti valgyti?...
Pusryčuams valgydavome aliejuje pakeptą juodą duoną su arbata. Pietums – gabalinis cukrus su duonos rieke. Vakare grįžę iš darbo išsivirdavome kokios nors sriubos.
Vėliau begyvenant, ypač po Stalino mirties, tremtinių gyvenimas pagerėjo. Buvome visiškai aprūpinti maistu. Temtiniai prisistatė daug barakų ir gyvenome žymiai erdviau.
Dirbdavome nuo aušros iki sutemos. Žiemos itin šaltos, šaltis siekdavo iki -50oC. O vasaros labai karštos, iki 40o,C, jautėsi žemyninis klimatas. Eiliniai darbininkai sunkiai dirbdavo. Dienorašio ištrauka. Genėjo kirviais šakas, daugaisiai moterys. Vyrai ridendavo sienojus į rietuves ir vėliau į roges, kuriomis išveždavo į sandėlį prie upės, kad pavasarį sienojus galėtų išplukdyti upe.
Man fizinio darbo dirbti beveik neteko, nes aš dirbau medžių skirstytoja. Man buvo nuolatinis atlyginimas. Iš pradžių gaudavau 250 rublių per mėnesį. Vėliau atlyginimas augo. Siekė net 1000 rublių.
Kadangi buvo daug jaunimo, švęsdavome įvairias šventes, tokias kaip šv. Kalėdas, šv. Velykas, vardadienius (per juos tekdavo groti, linksminti jaunimą). Buvo rodomi įvairūs filmai, kuriuos visi noriai lankė. Ten būnant viena pora susituokė. Du jauni žmonės žuvo prie miško kirtimo (užgriuvo medžiai).
Arčiausiai esantis miestas buvo Bielyj Jar. Ten buvo ir ligoninė.


Perskaičiusi šio dienoraščio eilutes, supratau, kad tik labai stiprios valios žmogus galėjo atlaikyti tremties išbandymus. Ne kiekvienas tokiomis sąlygomis įstengia gyventi. Ir tie žmonės, kurie grįžo, kurie ištvėrė visus vargus bei negandas, gali save vadinti didvyriais. Tokia yra ir mano močiutė. Aš didžiuojuosi ja, sunkiomis akimirkomis semiuosi iš jos kantrybės, ištvermės ir vilties, mokausi mylėti Tėvynę .

Aistė Tviskutė, Kupiškio Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazija.
2007, Naiviai
Kupiškio r.

Kuosėnietis Petras Purėnas

NUOTRAUKOSE : nuo viršaus žemėjant
1. Petras Purėnas ir Eugenija Purėnienė; Kaunas, 1927
2. P. Purėno šeima savo sodyboje Kuosėnų kaime; 1963 rugpjūtis
3. Petras Purėnas, Eugenija Purėnienė, duktė Gražina ir jos sūnus Robertas; Kuosėnai, 1962
4. Petras Purėnas su žmona Eugenija ir dukterimi Gražina Palangoje; 1936 liepa
5. Eugenija Purėnienė su savo proanūkiais (dukters Gražinos anūkais); 2006 rugsėjis
6. Violeta Purėnaitė (dab. Dubrindienė); 1958
7. Lietuvos kariuomenės karininko majoro Petro Purėno vyresnioji duktė Gražina Purėnaitė (dab. Beinartienė) – Vilniaus valst. pedagoginio instituto trečiakursė; Vilnius, 1957
8. Petras Purėnas; 1938










PURĖNAS PETRAS
1940 m. Lietuvos kariuomenės administracijos majoras Petras Purėnas su žmona Eugenija Lukinskaitė – Purėnienė ir dukromis Gražina ir Violeta grįžta į tėviškę, Kuosėnų kaimą, kurį paliko 1910 metais.
Petro jaunystė
Pasiturinčio Kuosėnų valstiečio Andriaus Purono šeimoje 1894 m. liepos 14 d. gimė trečias vaikas, sūnus Petras, būsimąsis nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, majoras. Jis nepabijojo, po 30 metų grįžti į gimtąjį kaimą, kartu su kaimo visai nepažįstančia, žmona, kilmingų bajorų palikuone, dviem mažametėmis dukrytėmis ir tapti valstiečiu. Tokių pavyzdžių Lietuvoje mažai terasime.
Petras buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Kupiškyje, šalia bažnyčios esančiame, dabartinio muziejaus pastate. Ten pat užbaigė dviklasę. 1910 m. Petras įstoja į Ilūkštos mokytojų seminariją, esančią dabartinėje Latvijoje. Baigęs 3 seminarijos kursus 1914 m. Petras mobilizuojamas į caro kariuomenę. Caro kariuomenėje užsitarnavo praporščiko laipsnį, atitinkantį jaunesnįjį leitenantą. 1917 m. dar mokėsi Polocko gimnazijoje. 1918 m. grįžta į Lietuvą.
Purėno karo tarnyba
1919 m. birželio mėn. kaip naujokas paskirtas į būrį prie mokomosios komandos Lietuvos kariuomenėje. Būdamas pakankamai išsilavinęs ir turintis karinės patirties buvo numatytas kandidatu į karo mokyklą. Dirbo Generalinio štabo rikiuotės skyriaus raštininku. 1920 m. paskirtas į Kauno miesto komendantūrą. 1926 m. Petrui Purėnui suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
Nuo 1931 metų Purėnas tarnauja antrame artilerijos pulke Kedainiuose. 1932 metų pradžioje jam suteikiamas kapitono laipsnis. 1934 m. Petras Purėnas baigė DK Vytauto aukštųjų karininkų kursų administracijos skyriaus II-ją laidą. 1937 m. P. Purėnas buvo perkeltas į Linkaičius Ginklavimo valdybos padalinį ir paskirtas remonto dirbtuvių viršininku, batalijono vado teisėmis. 1938 m. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnis. Už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvos kariuomenėje, 1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Petrą Purėną apdovanoja Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, o 1934 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
Bendradarbiavimas spaudoje
Purėnas rašė ir talpino straipsnius karo mokslo ir literatūros žurnale „Mūsų žinynas”. Parašė knygas „1831 m. sukilimas Lietuvoje“.Ji per keletą numerių buvo atspausdinta žurnale „Mūsų žinynas“. Atskira knyga ji išleista 1931 m. Kaune, „Spindulio bendrovės spaustuvėje. Knygos įvade P.Purėnas rašo „Iš tiesų, 1831 m. sukilimas buvo įkvėptas ir įvykdytas daugiausia tų pačių patriotų ir romantikų, kuriems teko valdyti ir laidoti Lietuvos – Lenkijos valstybę. Ir nors toji bajoriškoji Lietuvos – Lenkijos valstybė ir toji 1831 m. revoliucija mums, lietuviams, gal daugiau blogo, kaip gero davė, vienok iš to, anaiptol, negalime daryti išvadų, kad tuo mūsų istorijos laikotarpiu neprivalome domėtis.
Yra pripažintas moksliškas dėsnis, kad tauta daugiau susideda iš mirusiųjų, nei gyvų. Taigi, norint pažinti tautą, reikia pažinti jos praeitį, o ją galime pažinti tik visapusiškai išstudijavus istoriją; gi 1831 m. sukilimas yra mūsų tautos istorijos lapas, galis mus daug ko gero pamokyti. Nors tie idealai ir tikslai, dėl kurių tos gadynės lietuviai grūmėsi su priešu, dabartinėmis mūsų akimis žiūrint, ne visai atitiko mūsų tautos interesus, vienok tas narsumas, tas pasišventimas ir pasiaukojimas, kurį lietuviai ir ypač žemaičiai sukilime parodė, gali būti ir dabar mums pavyzdžiu, kovojant dėl realizavimo galutinio mūsų tautos idealo.“
Antroji P. Purėno knyga apie Europos šalių artileriją, dar nesurasta, nes bibliotekų fonduose jos nėra. O ji buvo rasta griaunant parduotą Purėnų namą, po Petro Purėno mirties.
Majoras ūkininkauja
Gražina Purėnaitė – Beinartienė, P. Purėno vyresnioji dukra rašo, kad tėvelis labai mylėjo tėviškę. Todėl dirbdamas, nusipirko Kuosėnų kaime 20 ha. žemės ir pastatė ten namą. Jis norėjo, išėjęs į pensiją, ją nuomoti ir atvažiuoti ten vasaroti. Tačiau Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, jis buvo atleistas iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Nebeliko nei algos, nei pensijos. Taip jis buvo priverstas grįžti į Kuosėnų kaimą į savo namus, kurių dar nebuvo spėjęs įsirengti. Ten turėjo slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą.
Kokiu tai būdu žmonės jausdavo apie vežimus Sibirą. Tuomet Purėnai savo dukrytes atvesdavo pas kaimynus. Šešius vaikus suguldydavo į lovas kartu, kad stribams ir kareiviams atvykusiems vežti, neradus Purėnų namuose, ir jų ieškant, nekiltų įtarimų, kad dalis vaikų yra kitos šeimos. Patys Purėnai nakvoti eidavo į kaimyno pirtį, esančią miškelyje, atokiau nuo sodybos. Suprantama, kad tokios nakvynės būdavo neramios, įtempus ausis tekdavo klausytis kas dedasi kaimo viensėdžiuose.
Ūkininkavo Purėnas iki 1949 m. Dirbti žemę, kurį keletą metų buvo mažai dirbama buvo nelengva. Petras Purėnas buvo pasamdęs traktorių iš tuomet organizuotų Mašinų traktorių nuomos punktų. Kaimas tuomet pirmą kartą pamatė ariantį vikšrinį traktorių. Jo darbo pažiūrėti susirinkdavo pusė kaimo. Derlingos žemės sluoksnis Kupiškio apylinkėse yra nedidelis, plūgai dažnai užkabindavo baltžemį. Kaimo vyrai apžiūrėję arimą sakydavo, kad traktorius atvertė senelio žemę.
Valstiečiai ardavo apsiavę naginėmis. Purėnas jų neturėjo, todėl ardavo apsiavęs guminiais batais. Visą dieną pavaikščiojus už plūgo su guminiais, labai pavargdavo kojos. Apie tai pasikalbėjus su kaimynu Povilu Čiurliu, pastarasis jam pasiūlė pabandyti nagines. Jas išbandęs Petras džiaugėsi, kad naginės toks patogus ir lengvas apavas, atrodo, kad vaikštai, kaip basas, didesnio nuovargio kojos nebejaučia.
Pagalba kaimynams
Atsidarius sienai su Sovietų Rusija, kaimiečių giminės pradėjo rašyti laiškus į Kuosėnus. O giminės ten buvo likę nuo caro laikų. Laiškus rašė rusiškai, nes lietuviškai jau buvo pamiršę. Su laiškais kuosėniečiai bėgdavo pas Purėnus, jie laiškus skaitydavo, versdavo į lietuvių kalbą, aptardavo neaiškias vietas, ypač tas vietas kur buvo rašoma apie kolchozus. Atsakymus į laiškus Rusijon, Ukrainon rašyti buvo prašomi Purėnai, o jie pagelbėti niekuomet neatsisakydavo. 1949 m. suvarius valstiečius į kolūkius Petras Purėnas pradėjo dirbti vyriausiu buhalteriu. Būdamas išsilavinęs, gerai mokėdamas rusų kalbą, Petras nesukiai perkando apskaitą. Pas jį mokytis važiuodavo aplinkinių kolūkių buhalteriai, nes dėl menkoko išsilavinimo jiems sunkokai sekėsi tvarkyti apskaitos reikalus. Pablogėjus sveikatai 1964 m. Petras Purėnas persikelia į Panevėžį pas dukras.
Petras Purėnas mirė 1965 m. spalio mėn. 30 d. Palaidotas Kupiškio kapinėse. Purėnas, kartu su kitais karininkais ir visuomenės veikėjais pažymėtas 2003 m. išleistoje Viliaus Kavaliausko knygoje „Už nuopelnus Lietuvai“. Minėtoje knygoje nepaminėtas 1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanojimas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu.
Jo knyga „1831 metų sukilimas Lietuvoje“, straipsnius lietuviškai enciklopėdijai galima rasti Lietuvos bibliotekų kataloguose. Laukiame pasirodant 6-to tomo knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.“, kurioje bus aprašytas ir kupiškėnas, Lietuvos kariuomenės majoras Petras Purėnas.
Pažintis su būsima žmona
1926 m. Kaune, čiuožykloje Petras susipažysta su jauna, žavia gimnaziste Eugenija Lukinskaite. O buvo taip. Vieną kartą Eugenija ir jos sesuo Joana atėjusios į čiuožyklą sutiko savo pažįstamą karininką Šimkų, kuris buvo atėjęs su savo draugu Petru Purėnu.Po pažinties ir neilgos draugystės Petras pasiperša Eugenijai. Jaunas, aukštas, išvaizdus karininkas padaro įspudį Eugenijai ir ji neužilgo už jo išteka.
Majoro žmona Eugenija
Dabar eidama devyniasdešimt septintuosius metus Eugenija Lukinskaitė – Purėnienė tebeturi gerą atmintį, skaito laikraščius, žiūri televizorių ir dukrų kalbinama pasakoja savo prisiminimus. O prisiminti tikrai yra ką. Kilusi iš kilmingos bajorų giminės, aukšto caro armijos karininko duktė, 1940 m. kaip dekabristo žmona važiuoja į Kuosėnus pradėti valstietės gyvenimą, nors iki to nebuvo dirbusi jokių žemės darbų, neturėjo didesnio supratimo, kokius vargelius jai teks vargti. Tikrai drąsi moteris, be didesnių aimanų pakėlusi ant savo gležnų pečių sunkią valstietės dalią. Eugenija gimė 1909 m. sausio 6 d. Estijoje Talino mieste. Vėliau gyveno Rusijoje, Sankt Peterburge. Jos tėvas Aleksandras Lukinskis buvo caro armijos pulkininkas. Sankt Peterburge jis turėjo didžiulius namus. 1916 m. kare su vokiečiais jis žuvo. Eugenijos mama Eugenija Berdauskaitė – Lukinskienė buvo kilusi iš Lietuvos, dvarininkų šeimos. Fronte žuvus vyrui, ji liko su trimis mažais vaikais.
Sankt Peterburge jie gyveno turtingai, todėl prie vaikų samdė aukles. Jos vaikus mokė gero elgėsio ir užsienio kalbų: vokiečių, prancūzų. Namuose buvo kalbama rusų ir lenkų kalbomis. Eugenija Purėnienė dar iki šiol ne visai užmiršo vokiečių ir prancūzų kalbas, o rusiškai ir lenkiškai kalba gerai.
Po 1917 m. Spalio perversmo bolševikų valdžia nacionalizavo jų namus Sankt Peterburge ir visą turtą atėmė. Eugenijos mama E. Lukinskienė liko su trimis mažais vaikais be pragyvenimo šaltinio. Eugenija Purėnienė buvo jauniausia – 7 m., jos sesuo Joana – 9 m. ir vyriausias brolis Aleksandras turėjo 12 metų.
Jie visi grįžo į Lietuvą pas E. Lukinskienės motiną, kuri gyveno Vilkaviškyje. Vėliau jie persikėlė į Kauną. Ten Eugenija Lukinskaitė mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje ir trumpai mokytojavo pradžios mokykloje.
1926 metais Eugenija ištekėjusi už Petro Purėno ir daugiau niekur nebedirbo iki lemtingų 1940 metų. Jie užaugino dvi dukras Gražiną Beinartienę, pedagogę ir Violetą Dubrindienę, medicinos darbuotoją. Abi gyvena Panevėžyje.
Eugenijos šeimos likimai
Eugenijos Brolis Aleksandras buvo lakūnas, tarnavo Lenkijos aviacijoje, nes motina su sūnumi išvažiavo į Lenkiją, dukras trumpam palikusi Lietuvoje. Eugenijos brolis Lenkijoje baigė karo lakūnų mokyklą. Kovojo sąjungininkų pusėje. Žuvo pačioje karo pabaigoje 1945 m. gegužės 8 d., kovodamas Prancūzijoje prie Fonteneblio. Palaidotas Fonteneblio karių kapinėse.
Eugenijos sesuo Joana Kaune ištekėjo už inžinieriaus vokiečio. Prasidėjus karui, 1941 m. jų šeima išvyko į Vokietiją. Gyveno Noimiunsteryje. Mirė 1977 m. Ten gyvena jos dukra ir sūnus.
Eugenija pasakoja
Eugenija Purėnienė pasakoja, kad Kaune ir Kedainiuose jie gyveno privačiuose butuose. Tik Linkaičiuose gyveno Ginklų fabriko tarnybiniame bute. Butas buvo didelis, stovėjo gražioje vietoje, pačiame pušyne. Už lango pušyse striksėjo voveraitės.
Karininkai ir jų šeimos gyveno gerai. Kiekvienais metais Naujųjų metų sutikimus, Vasario 16, kariuomenės dieną – lapkričio 23, jie švęsdavo karininkų ramovėje. Tai būdavo dideli baliai su vadų sakomomis kalbomis, šokiais ir dainomis. Per šias šventes karių pasveikinti atvykdavo pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Grodavo styginiai ir dūdų orkestrai. Šias šventes ruošdavo patys savo lėšomis.
Eugenija Purėnienė priklausė tuomet veikusiai karininkų žmonų „Birutės“ draugijai. Draugija du kartus per metus rengdavo labdaros vakarus: koncertus, gegužines. Surinktus pinigus ji aukojo našlaičių vaikų prieglaudoms remti. Iš tų lėšų buvo įsteigtas vaikų darželis. Purėnai draugavo su antro artilerijos pulko vado J. Kibirkščio šeima.
Pas Kibirkščius dažnai lankydavosi prezidento žmona Zofija Smetonienė. Ji buvo Kibirkščių sūnaus krikšto mama. Tokiu būdu ir Eugenijai Purėnienei teko su ja susipažinti. Per vienas Smetonienės vardines Eugenija buvo pakviesta į pokilį pas prezidentą. Eugenija Purėnienė pasakoja, kad tame baliuje buvo gana linksma. Tačiau pats prezidentas pabuvo tik iki vidurnakčio, atsiprašė, kad turi reikalų, atsisveikino ir išėjo. Jis nebuvo pokylių mėgėjas. Pokylis tęsėsi ilgai, nes p. Smetonienė labai mėgo linksmas draugijas.
Eugenija tampa valstiete
Besidalindama prisiminimais Eugenija Purėnienė vėl grįžta į sunkius pokario laikus. Pradžioje Eugenijai Purėnienei gyventi kaime buvo labai sunku. Ji nemokėjo jokių kaimiškų darbų: nei karvių melžti, nei šieno grėbti. Purėnas ją mokė, kiek pats prisiminė, nes buvo to paties kaimo ūkininko sūnus. Dukra Gražina rašo, kad motina dėkinga savo kaimynėms, ypač artimiausiai Paulinai Čiurlienei, kuri išmokė aveles kirpti, sviestą mušti, sūrius slėgti.
1965 m. mirus Petrui Purėnui Eugenija pardavė namą Kuosėnuose. Panevėžyje ji dirbo vaikų darželiuose ir būdama 78 metų išėjo į pensiją. Dabar 24 metai gyvena pas dukrą Gražiną Beinartienę.
Nupirkę Purėnų namą žmonės jį nusigriovė. Atliekų krūvoje mėtėsi ir Petro Purėno parašytų knygų egzemplioriai, matyt išslapstyti nuo nereikalingų akių ir vėliau pamiršti. Kaimynų vaikai po vieną jų egzempliorių paėmė. „1831 m. sukilimas Lietuvoje“ yra pas straipsnio autorių, Lietuvos nacionalinėje, bei Šiaulių apskrities bibliotekose. O Petro Purėno knyga apie Europos šalių artileriją dar nesurasta nei bibliotekose, nei pas kolekcininkus, nors pas juos buvo priglausta.
Iš tarnybos bylos
Paskutiniuose Petro Purėno Tarnybos lapo įrašuose du lemtingi įrašai: ... Respublikos Prezidento aktu Nr. 1563 pakeltas į administracijos /B./ majoro laipsnį nuo 1938 lapkričio 23 d.
Nesant jam atitinkamų vietų paleidžiamas į administracijos karininkų atsargą ir išbraukiamas iš karininkų sarašų, 1940 lapkričio 16 d. / Vyr. Likv. Kom. P-ko įsak. Nr. 36 p. 1 ir įsak. Ginklų D-vėms Linkaičiuose Nr. 76/
Pirmąsis įrašas jam užgarantavo pravardę „majoras“, antrąsis įrašas jį grąžino į gimtąjį kaimą ir padarė valstiečiu.
2006 m.

Kuosėnų ūkininkai

Povilo Čiurlio troba 1960 m.
Kuosanų ulyčioj statysma bažnyčių,
Mat vargonininkų turim išmokintų -
Stančiko Untonas gros unt kastantinkos.

Taip sakydavo, tiksliau deklamuodavo kuosėniečiai. Toje baladėje sakoma, kad šliūbą duos stambus, aukštas bei tvirtas iš liemens ir stuomens kaimo vyras Antanas Dravidžius, o zakrastijonu bus Dundulio Kaziukas, nes per laidotuves ar atlaidus, aprėdytas balta kamža, dažnai nešdavo kryžių. Bažnyčia turėjo stovėti pas ulyčios Dundulį.
Kuosėnų kaimas įsikūręs vidurkelyje tarp Kupiškio ir Skapiškio jei važiuosime senuoju vieškeliu. Tai buvęs karališkasis kaimas, kuriam nereikėję eiti baudžiavos.Knygoje “Kuosėnai“ Palma Stančikaitė rašo, kad 1940 m. kaime buvo 36 kiemai, jie turėjo apie 500 ha dirbamos žemės. Kuosėnuose gyveno 150 žmonių. Žemės kuosėniečiai turėjo labai nevienodai. Stambiausi ūkininkai buvo: Antanas Ridikas valdė beveik 60 ha žemės, kurios pusė buvo krūmai, o Antanas Madeikis - virš 30 ha. Dešimt ūkininkų valdė apie 20 ha. Žemės.Tai J. Stukas, N. Jonušys, A. Dravidžius, D. Puronas, J. Grigas, J. Jonušys, P. Čiurlys, P. Purėnas, K. Gudelis, P. Dirda. Septyni ūkininkai turėjo po 13 -15 ha. Tai P. Grigas, J. Grigas, K. Alekna, A. Jurgelionis, A. Dundulis, J. Dundulis, V. Kavoliūnas. Dešimties ūkininkų žemės plotai siekė 8 -11 ha. Tai J. Gudas, J. Ridikas, A. Jankevičienė, J. Ridikas, A. Jakšys, A. Grigas, J. Stančikas, A. Žilys, E. Savičiūnienė, J Dundulis. Po 5 -7 ha.žemės turėjo penki valstiečiai , tai A. Gudas, O. Ridikienė, J. Jonušys, J. Tunkevičius, B. Juškienė. Dviem hektarais tenkinosi L. Jokubka, O. Kaupaitė. Žemės neturėjo I. Mažeikis ir Magdutė Tarabavičienė (Bogulienė).
Mažažemiai gyveno Kuosėnėliuose, Kuosėnų kaimo šiaurės – vakarų kampe. Jie iš dvaro žemės buvo gavę po tris desincinas ir keletą hektarų bendrų ganyklų. Kuosėnėlius dažnai vadindavo Šikopka. Sakydavo “ainu Šikopkon madaus pirkt”. Šikopkiečiai, turėdami mažiau žemės vertėsi pagalbiniais verslais, kas laikė bites, kas siuvo ar gamino ūkio rakandus.
Povilas Čiurlys jau turėdamas virš 90 metų pasakojo, kaip po pirmojo pasaulinio karo iš gatvinio kaimo kėlėsi į vienkiemius ir dalijosi žemę. Iki 1924 m. kaimas turėjo rėžinę trilaukę sistemą. Kiekviename lauke, pagal valdomą žemės kiekį, turėjo atitinkamo pločio rėžį, kai kur vadinamą šmyžių. Kieno rėžis buvo siauras apie tokį sakydavo: toks jo ir šmyžius, kad paimi ir permyži.
Keldamiesi į vienkiemius žemę dalinosi gana paprastai bet išmintingai. Matininkai valstiečiams buvo kaip dievai. Jie visą kaimo žemę suskirstė sklypais. Jei nori žemę gauti prie sodžiaus, kur jį geriau įdirbta, gausi 10 ha, o galulaukėje, kur buvo ganyklos gali gauti net 25 ha. Bet gi dalinantis galima susipešti. Kad to išvengti buvo daroma taip. Matininkas praneša, kad siūlomas sklypas 25 ha plotu. Klausiama kas pageidauja. Pakyla penkios valstiečių rankos. Matininkai pareiškia, kad sklypo plotas mažinamas iki 23 ha. Pakyla mažiau valstiečių rankų. Sklypo plotas mažinamas dar kartą iki 22 ha. Ir taip mažinama iki tol kol pakyla tik viena ranka. Tas valstietis eina pasirašyti dokumentų, o likusius sklypus varžytinių būdu dalina toliau.Visi kaimo žėmės dalinimo planai buvo baigti 1923 m., tiesiog nuostabūs tempai lyginant su dabartiniais vargais tvarkant žemelės reikalus.
Klausėme ar nebuvo gaila palikti seniau gyventos vietos? Pasirodo, kad pirmiausia persikėlė tie valstiečiai, kurių trobėsiai pirmo pasaulinio karo metu buvo sudegę. Kiti pamatė, kad jiems visai nebloga gyventi viensėdyje. Nereikia gyvulių varyti toli į ganyklas, esančias už kelių kilometrų. Vištos nelenda į kaimynių daržus. Kaimynės nebesipyksta dėl tų vištų. Paprasčiau šeimyną maitinti, nes dirbama netoli namų. Taigi valstiečiai įsitikinę viensėdžio privalumais pradėjo keltis. Persikėlimo spartą reguliavo meistrų galimybės. Būdavo sudaromi lyg ir persikėlimo grafikai. O darbų būdavo daug. Padaryti pamatus mediniams pastatams naujoje vietoje, iškasti šulinį. Išardyti, pervežti, vėl surinkti medinius pastatus, suplūkti molio sienas tvartams. Po to uždengti visiems pastatams šiaudinius stogus, Darbų užtekdavo trims keturiems metams.
Vyrai sakydavo, kad vienkiemiuose moterys mažiau plepėdavo su kaimynėmis, nes būdavo tolokai viena nuo kitos, mažiau bardavosi dėl tų vištų. Tarp kitko tuo metu moterys visiškai navartojo keiksmažodžių, nes pristigusios argumentų pakeldavo sijonus ir parodydavo viena kitai nuogus užpakalius, nes be sijonų daugiau nieko nenešiojo. Tai buvo svariausias argumentas, o ginčas išsemtas, nes moteris parodžiusi savo grožybę, lyg susigėdusi slėpdavosi troboje.
2004 m.

Kuosėnų savanoriai




Lietuvos neprigulnybę gynė ir Kuosėnų kaimo vyrai. Savanoris Petras Čiurlys kovojo nepriklausomybės karuose ir ties Širvintais ir žuvo. Apie tai parašyta Petro Rusecko ”Savanorių žygiuose”. Žuvusių karių skyriuje įrašytas 7 pėstininkų pulko eilinis Petras Čiurlys. Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis iš Kauno skirstymo punkto naujokai ir savanoriai, jų tarpe ir P. Čiurlys 1919 m. rugpjūčio mėn. paskirti į 7-to pėstininkų ŽK (Žemaičių kunigaikščio) Butegeidžio pulką. Ginti Lietuvos nepriklausomybę P. Čiurliui teko tik pusę metų.
Palaidotas jis Ukmergės kapinėse kartu su 36 žuvusiais kovų draugais. Žuvusiems, iš granito luitų, pastatytas paminklas. Viršutinėje jo dalyje iškaltas skydas su dviem sukryžiuotais kardais, skydo viduryje Vyčio kryžius. Žemiau užrašas:
ŽUVUSIEMS / UŽ TĖVYNĖS / LAISVĘ / 1919 – 1921
Ant granitinės plokštės, vidurinėje paminklo dalyje iškalta:
A t A
DIDVYRIAI !
/Amžius garbins jus lietuviai ir lietuvės, / Kad jūs ėjot pareigas šventai,/ Kad jūs darbo pabaigtuvės,/ Yra garsūs Širvintai/
/ Žuvusiems kovos draugams/ Butegeidiečiai/
Ant antkapinio cementinio kryžiaus užrašyta:
/ A t A/ 7 P.P. EILINIS / PETRAS ČIURLYS/ 1920 – II - 4 /
1919 m. savanoris Petras Purėnas baigė DLK Vytauto Aukštųjų karininkų kursus. Turėjo majoro laipsnį. Tarnavo karininku Kaune, Kedainiuose, Linkaičiuose. Vėliau ūkininkavo gimtajame Kuosėnų kaime. P.Purėnas kartu su žmona Eugenija buvo geriausiai išsilavinę žmonės Kuosėnuose, mokėjo po kelias kalbas. Pas juos žmonės eidavo prašyti patarimų, išversti iš užsienio gautus laiškus. Gerai sutvarkyti sodybą P. Purėnas iki karo nebespėjo, o karo metu ir pokaryje ne apie sodybos tvarkymą teko galvoti.
2004 m., foto Martyno Čiurlio 2008 m.

Kuosėnų apylinkės, darbai ir ...


R.Gudo nuotraukose Kuosėnų vaizdai : Kaimas iš Skapiškio pusės, Kuosėnų kapinaitės (2 nuotraukos) ir kaimo gatvė.
Kuosėnų jaunimo kryžius apie 1936 m.




















Nuotraukose : P.Savičiūnas. A.Čiurlys, J.Petkevičius, A.Grigas. Žemiau - išsiruošėme į kermošių Skapiškin.
Kuosėnų kaimą iš rytų pusės riboja Čivų – Naivių bala (aukštapelkė). Kartu su aplinkiniais miškeliais jos plotas siekė 90 ha. Baloje augo girtuoklės ir spanguolės. Aplinkinių kaimų moterys ir vaikai jas sekmingai rinkdavo. Šalia girtuoklių augo gailiai. Žydint gailiams, o jie žydėdavo per patį uogų rinkimą, prisikvėpavę žiedadulkių, privalgę aplipusių žiedadulkėmis uogų, žmonės stiprokai apsvaigdavo – sukdavosi galva, pykindavo. Tarpukario metais aukštapelkė buvo nusausinta. Po karo bala tapo durpynu, kuris pagamino namažai kurui skirtų gabalinių durpių. Durpių sluoksnis buvo nedidelis, apie metrą. Durpių atsargos siekė apie pusę milijono kub.m. Atsargų žvalgyba buvo atlikta 1937 m. Miškų žinybos užsakymu.
Aplinkinių vietovių jaunimas, daug kuosėniečių dirbo durpyne. Žiūr. nuotrauką kairėje. Sėdi : iš kairės Petras Jonuška, ..., Gertrūda Jonuškaitė, ..., ..., ..., Vytautas Bukauskas, ... . Stovi iš kairės Edvardas Jonušys, brig. Antanas Čiurlys, Antanas Dravidžius, ..., ..., ..., Bronius Ridikas, ..., Algis Gikis iš Tatkonių, Mikolaitis. (Jei kas atpažino neįvardintus - praneškite)
Jei kas paklaustų, koks žemės ūkio darbas muzikaliausias, tektų sakyti - kūlimas spragilais. Kai kulti dviese, tuomet skamba tikū, takū – tikū, takū … Turi išlaikyti vienodą tempą, pirmu taktu muši lengviau, antru – stipriau. Dirbti lengva, nuovargio jokio, net jauti kažkokį malonumą. Kuliant tryse muzika jau kitokia tik, tik, tak – tik, tik, tak … Galima kulti ir keturiese, šešiese,bet tik ne penkiems.Vienan – nuobodu, greit pavargsti. Kuliant kaip žygyje ritmas pakelia nuotaiką.
Yra rašoma : Kadangi kūlimas ilgas ir nuobodus darbas, reikia išlaikyti ritmą. O jis toks: jeigu kulia dviese, spragilai turi taip šnekėtis – „Cupu – lulu, cupu – lupu!“ Arba - „Pats su pačia, pats su pačia!“ Kuliant trise jau kitaip: „Pats su pačia, merga trečia; senis, senė ir piemenė!“ O visai linksmai, jeigu šešiese: „Lenta nutašyta, priemenėje pastatyta!”
Iš vakarų kaimas buvo atsirėmęs į Mirabelio girią. Čia gausiai augo grybai ir derėjo riešutai. Tėvukas pamokė, kad miške nereikia šūkauti, baidyti žvėris. Kad grybautojai vieni nuo kitų nenuklysti ir nepasiklysti galima susišvilpti ir tai ne bet kaip, o pamėgdžiojant paukščių švilpėsius. Riešutaujant, mokė jis, lazdynams palenkti reikia išsipjauti dvi skirtingo ilgio lazdas su kabliais. Lazdynai neišlaužomi. Kablius atleidus lazdyno krūmas išsitiesia. Kurapkų tais laikais būdavo daug, Bet pasigaudavom tik prieš Kalėdas šventiniam stalui. Kurapkų gaudymui buvo naudojamas dvibradis žuvų gaudymo tinklas. Ji klojime patiestą ant papiltų pelų ir paremtą pagaliukais, kad po juo galėtų palisti kurapkos, patraukdavo pririšta virvele. Tinklas krisdamas nuo paspirtukų prispausdavo kurapkytes.
Dėl Mirabelio vardo kilmės buvo visokių versijų. Vieni spėja, kad kai žiemą iššalo obelys, kupiškėniškai “mirą obelis” esą iš to ir kilo kaimo pavadinimas. Tokiu pavadinimu yra oro uostas šalia Paryžiaus ir Kanadoje. Mirabelio dvarą ilgai valdė grafai iš Prancūzijos, todėl tikėtina, kad prie dvaro pavadinimo ir jie matyt yra prisidėję. Tarp kitko “ mirabilis” lotiniškai reiškia – nuostabus.
Pietinėje kaimo pusėje, per Kuosenų kaimo laukus, teka žuvinga Kupa. Joje sugaudavome lydekų , kuojų, vijūnų, lynų. Mano vaikystėje Kupa buvo nereguliuota. Joje buvo gilių vietų. Net arklius maudydavo. Kupos ilgis 27 km., jį surenka vandenį iš beveik 190 kv.km. ploto. Žuvaudavome dvibradžiu tinklu. Jis buvo padarytas iš trijų, šarnyrais sujungtų kartelių, kurio stačiakampis buvo užpildytas tinklu. Du berniokai paėmę už šoninių kartelių traukdavo tinklą skersai upės po keletą kartų. Kiekvienas traukimas puse tinklo pasislinkdavo išilgai upės. Apatinė kartelė turėdavo eiti gylutės dugnu, kad žuvis neprasmuktų tinklo apačia. Vidutinio dydžio žuvelės prirėmtos prie kranto šokdavo per tinklo viršų, nes jis būdavo su vandens paviršiumi. Tinklas turėdavo nemažą pilvą, kitaip žuvis pabėgdavo.
Pietinėje kaimo pusėje, Kupą ir buvusį pirmos rūšies vieškelį kerta Šiaulių - Daugpilio geležinkelis. Eismas juo karo ir pokario metais buvo gana intensyvus. Nepriklausomoj Lietuvoj geležinkelio plotis atitiko vakarų Europos standartą. Kai užėjo rusai, 1940 m. aplinkinių kaimų valstiečius varė platinti geležinkelį. Nepraėjus ir metams, 1941 m. užėjus vokiečiams, susiaurino, o 1944 m vėl praplatino. Dirbo aplinkinių kaimų valstiečiai, kuriuos pavarydavo apylinkių seniūnai ir dešimtininkai. Prie Smetonos, kiekvienas valstietis prižiūrėjo po gabalą, einančio iš Kupiškio į Skapiškį, žvyrkelio. Kelio gabalai buvo atžymėti šalia kelio pastatytais akmenimis su užrašytais numeriais. Valstietis savo vieškelio gabalą turėjo žvyruoti, valyti griovius šalikelėse, išlyginti atsiradusias duobes.
1941 m. bėgdami rusai ties geležinkelio pervaža paliko naujutėlį tanką T – 34 su visa ginkluote. Patronai gana ilgai netoliese mėtėsi griovyje. Laimė, kad niekas nesusisprogdino, nors išsiimti parako buvo mėginta. Susidūrusi su traukiniu šalia, griovyje atgulė ir vokiečių tanketė. Kaimo vyrai po truputį ardė tankus. Guma nuo ratukų, tais sunkiais laikais, tiko batų puspadžiams. Eidami iš mokyklos, mes kaimo vaikai, dažnai užsukdavome prie tanko, lipdavome į vidų, sukiodavome bokštelį. Tankas riogsojo iki karo pabaigos.
1943 m.sovietiniai partizanai netoli nuo mokyklos, kuri buvo Napalio Jonušio name nuvertė vokiečių traukinį su miltų maišais. Ūkininkai už degtinę ir lašinius iš sargybos nusipirko keletą maišų. Vokiečiai suuodė ir keletą vyrų suėmė. Matėme, kaip vokiečių karininkas varė suimtą vyrą, ir kai tas pasisuko į šoną ką tai pasakyti, kirto jam per veidą pirštinėmis. Bet už lašinius ir skilandžius suimtieji buvo išpirkti. Mes, tada pirmą ir paskutinį kartą matėm vokiečius.
Labiausiai įsiminė karas, bet pokaris buvo ypač nelengvas – dažnos stribų kratos, baimė, kad būsim išvežti į Sibirą, vertimas stoti į kolūkius, gyvulių atėmimas.
Nelengvas buvo pokaris Jono Gudo šeimai. Sūnus Algis Gudas kentėjo nuteistas 25 metams Magadane. Du laiškai ir vienas 3 kg siuntinėlis per metus. Motina į siuntinį sudėdavo, taukų, tabako, vilnonių siūlų, paslėptų pinigų.
Jono Gudo kiemas buvo priešais mokytojo Viktoro Kavoliūno gražius namus, geltonai dažytus, skardiniu stogu, su “gonkomis”. Rusai buvusiam caro kareiviui ir mokančiam rusiškai J. Gudui rodė Kavoliūno sodybą, sakydami “kulak”. O tas “kulak” teturėjo virš 10 ha žemės, bet buvo išsilavinęs žmogus, mokėjo keliomis kalbomis skaityti.
Mokytojas, bene vienintėlis kaime turėjo barometrą, labai svarbų prietaisą, reikalingą per šienapjūtę. Kaimynai, ypač per šienapjūtę, vis bėgdavo pas mokytoją klausti krenta ar kyla oro slėgis. Jis turėjo grėbiamąją, šienapjovę, ir net kertamąją. Tvartai buvo modernūs. Kiaules laikė atskirai nuo raguočių bei arklių, vištoms - vištidė.
1945 metais, kai rusai jau buvo okupavę mūsų kraštą, mokytojas liepdavo, kad atsistoję mokiniai sugiedotų himną “ Lietuva, tėvynė mūsų”. V. Kavoliūnas buvo laisvamanis, katalikiškam krašte nelabai priimtinų pažiūrų, bet apylinkės žmonių buvo gerbiamas už dorumą ir teisingumą.
Nors kaimo mokyklėlė buvo nedidelė, kaimynų Jonušių “gerajame” trobos gale, bet mokykla turėjo nemažą bibliotekėlę. Joje buvo galima gauti paskaityti įvairiausių gražių knygelių. Dar ir dabar akyse matosi K.Šimonio įliustruotos lietuvių liaudies pasakos, Vytės Nemunėlio eilėraščių knygelės.
Kartą V. Kavoliūnas netoli namų pjovė šieną, o po kaimą lakstė stribai, darė “kratas”, o iš tikrųjų vogė kas pakliūdavo po ranka. Vienas, buvęs Čiovydžių Zulono piemuo, priėjęs prie mokytojo, pareikalavo pasakyti kur banditai, gąsdino nušausiąs, nors jam šautuvas žeme vilkosi. Mokytojas neišsigando. Jis ramiai paklausė:” Ar tu vaikeli, šaut moki?” Tokia vidinė jėga sklido iš jo lūpų, kad stribukas nusikeikė ir paliko mokytoją ramybėje.
Ilgiausiai Kuosėnuose mokytojavusi P. Mažeikaitė - Zulonienė, garsiojo P. Zulono, “Kupiškėnų vestuvių” piršlio bei režisieriaus žmona. Jos dėka, dirbant Kuosėnų pradžios mokykloje buvo surasta nemažai archeologinių, etnografinių radinių, o netoli Mirabelio piliakalnio atrasti ir aptverti betoniniais stulpeliais senkapiai, vadinami švedų kapeliais. Tvorele aptverti kapelius mokytoja nebespėjo - atėjo rusai, o mūsų kolaborantai kapelius panaikino, stulpelius išrovė, o žemę aparė.
2004 m.

Kuosėnai per okupacijas



Nuotraukose : Viršutinėje -Kuosėnų jaunimas apie 1943 metus. Apatinėje - Jurėniškių k. Gen. Rasiulytės ir Petro Laužiko vestuvės, kuriose Jurėniškių, Kuosėnų, Girvalakio kaimų jaunimas.1960 m. (Iš Bronės Čiurlytės alb.)

Pirma eilė iš kairės: Vytautas Stukas, Gėnė Gudaitė, Kazys Dundulis, Adėlė Jurgelionytė, Povilas Grigas, Felicija Dundulytė, Alfonsas Jurgelionis, Aldona Jonušytė, Povilas Masalskis.
Antra eilė iš kairės: Irena Dundulytė, Jadvyga Jokantaitė, Bronė Grigaitė, Bronė Dundulytė, Liuda Jurgelionytė, Linas Ridikas.
Trečia eilė iš kairės: Jonas Grigas, Danutė Jokantaitė, Stefa Stukaitė, Aleksandra Dundulytė, Antanas Stančikas, Eugenija Stukaitė, Algis Jonušys, Albina Dundulytė, Julius Jonušys. 1943 m.
( Iš Aldonos Jonušytės-Adamonienės alb.)

Nevisuomet suprasdavome miškinių, taip kaime buvo vadinami Lietuvos partizanai, sprendimus. Kuosėnų kaime pas Domą Puroną dienojo grupė gerai ginkluotų miškinių. Pamatę, kad keliu pro sodybą važiuoja keli stribai, miškiniai pasistatė kulkosvaidžius į trobos langus ir juos iššaudė, nors šeimininkė, kaip kalbėjo kaime, net atsiklaupusi maldavo jų taip nedaryti. Šeimininkė matė, kad stribus veda jos žentas L. Jokubka, kuris žinojo apie miškinių dienojimą. Apie tai kaimo žmonės gana ilgai svarstė ir negalėjo suprasti miškinių poelgio beprasmybės. Miškinių operacijos pasekmės aiškios – tremtis ir lageriai Puronų šeimai, žento, tuo metu paskirto dešimtininku, mirtis.
Antras labai rimtas miškinių susišaudymas su stribais įvyko pas Juozą Grigą. Ilsėdamiesi klojime partizanai kureno pirtį ruošdamiesi išsimaudyti. Tuo metu kaime stribai tikrino ir surašinėjo gyvulius, tikėdamiesi rasti nuslėptų ir padidinti duokles valstybei. Atvažiavusių stribų kažin kodėl napastebėjo partizanai, o sodybos šeimininkai buvo išvykę parvežti iš laukų šieno. Stribų vyresniajam sutikus einantį iš pirties vyrą ir paprašius dokumentų, tas iš kišenės vietoj dokumento išsitraukė pistoletą ir stribų vadą nušovė vietoje. Na tada ir prasidėjo sumaištis. Išsigandę stribai skuodė nuo sodybos į vieškelio pusę, o miškiniai vienmarškiniai per rugius atsišaudydami bėgo pamiške balos pusėn. Iš visų pusių zvimbė kulkos. Nelinksma buvo ir man netoli įvykio vietos drapakavusiam dirvą. Po valandos iš Kupiškio atvyko enkavedistų sunkvėžimiai ir pradėjo šukuoti laukus ieškodami pėdsakų. Atėję pas kaimyną P. Čiurlį įsakmiai reikalavo sakyti kur bėgo miškiniai. Jam pareiškus, kad nemačiau, nes pradėjus šaudyti suvariau visą šeimyną į molinį tvartą, šiaip taip atstojo. Pas Grigus, atvykus enkavedistams prasidėjo pagromas. Juozui Grigui grįžus iš greta esančios brolio Antano sodybos keliose vietose buvo praskelta galva, surištos rankos. Aptekusiam kraujais J. Grigui buvo liepiama stot – klauptis. Sodyba apiplėšta, Grigas išvežtas į Kupiškį tardyti. Tardant buvo peršauta Grigo ranka. Teismui priteisus jam 10 m. kalėjimo, Juozas Grigas lageriuose mirė. Jo žmona Uršulė Grigienė liko su 3 mažais vaikais. Ji buvo apkrauta didelėmis piliavomis. Jų neįvykdžiusi buvo nuteista metus kalėti. Labai graudi buvo atsisveikinimo su vaikais ceremonija, nes teismo salėje ją suėmė. Net teismo ir apsaugos darbuotojai vos sulaikė ašaras. Vyriausiajai dukrai tuomet buvo tik 12 metų.
Pabėgėliai ir perkeltieji iš vokiečių okupuotų Rusijos rajonų buvo atsiradę ir Kuosėnų kaime. Tai daugiausia moterys su mažais vaikais. Juos ūkininkams reikėjo maitinti, aprengti, o jie turėjo padėti ūkininkams. Keli Kuosėnų kaimo ūkininkai priglaudė juos. Pas J. Grigą gyveno rusė su motina ir maža dukrele. Jos atvažiavo su ožka. Ožka pradėjo graužė obelis. Kol buvo vokiečiai, joms dar buvo galima pasakyti, o kai grįžo rusai, jų jau nepaliesi. Gązdino, kad eis skųstis į Kupiškį. Senoji eidavo elgetauti. J. Grigui buvo gėda prieš kaimynus, lyg jis neduotų jai valgyti. Pas J. Gudą gyveno motina su mergaite vardu Svetlana. Mergaitė labai priprato prie Gudų šeimos ir ypač prie šeimininkės Emilijos Gudienės. Rusijos armijai žygiuojant į vakarus, gurguolę išlydėjo ir Svetlanos motina. Vaikas ir be motinos jautėsi visai neblogai. Po kurio laiko motina atsiliepė iš Rytprūsių – žygiavo su armija imti Berlyno. Svetlanos giminės tik iš kelinto karto ją šiaip taip atplėšė nuo E. Gudienės, tapusios jai antraja mama.
Pas A. Dravidžių gyveno irgi atvežtas rusas, kuris mokėjo velti veltinius ir gaminti kitus daiktus iš vilnos. Kaimynai prašydavo jo paslaugų. Vėliau rašydamas laišką iš Rusijos ir neatsimindamas pavardės ant voko užrašė “ Bolšomu Antonu”, ir laiškas rado adresatą. Jau vien iš to galima spręsti, kad A. Dravidžius buvo įspūdingo stoto vyras. Jo vadovaujami kaimo vyrai kovojo su to laiko plėšikais . Sugavę varydavo į Kupiškį milicijon, o kitą sykį įkrėsdavo kailin, kad ateityje iš tolo lenktų Kuosėnus.
Buvo kaime stipruolių, panašių į A. Dravidžių , kurie galėdavo pakelti pirtelės kampą, kad pakištų tarp sienojų kieno tai kepurę. Išėmimas kainuodavo ne puslitrį o pusbutelį. Tada sakydavo, kad keturi vyrai išgeria pusbutelį ir užtenka linksmumo ir durnumo.
Buvo Kuosėnuose be stipruolių ir greitų vaikinų. Kupiškio vidurinės mokyklos kroso varžybose aukštesnių klasių grupėje dažnai nugalėdavo kuosėniečiai Jonas Puronas, o jaunesnių klasių Albinas Čiurlys.
Studentas Mečislovas Navašinskas organizavo ir režisavo J. Žemaitės veikalą “Petras Kurmelis”. Repeticijos vyko vakarais po ūkio darbų. Vaidino Kuosėnų jaunimas. Vaidinimo pasižiūrėti susirinko ne tik iš Kuosėnų bet ir iš Naivių, Čiovydžių, Mirabelio, Girvalakio žmonės.
Labai nedrąsiai sekėsi vaidinti Kurmelio piršlybas, jo meilinimąsi Marcei, o gal ir Janikei. Režisierius vis drąsindavo ir drąsindavo jaunuosius artistus sakydamas, jei taip ir gyvenime meilinsitės liksite senberniais. Vaidinimas ir šokiai vyko Kaziuko Dundulio klojime. Mat Dundulių šeima buvo gana patriotiška ir supratinga tokies reikalams.
Įdomus kaimo vakarai buvo gegužės menesyje per “mojavas”. Susirinkdavo pas kokį tai ūkininką, prie įrengto seklyčioje altorėlio, giedodavo giesmes ir litanijas Šv. Marijos garbei. Viskas vykdavo labai iškilmingai. Altorėlis būdavo išpuoštas gėlėmis, degdavo žvakės. Susirinkdavo daug jaunimo, bei vidutinio amžiaus žmonių. Po giesmių vyresnieji išsiskirstydavo po namus, o jaunimas dar ilgai vakaruodavo. Grodavo armonika, ilgai netildavo dainos ir juokas. Namo griždavo jau gerokai sutemus.
Kuosėnai turėjo savo “dievo sūnų “. Taip save vadindavo Jonas Grigas. Gyveno jis senajame kaime , visiškai šalia vieškelio. Užėjus rusams, Jonas, vengdamas armijos pradėjo vaidinti “durnių”. Sovietai tuo nepatikėjo, todėl Jonui teko pasėdėti Panevėžio ir Marijampolės kalėjimuose. Grįžęs iš kalėjimų turguose ar kitokiuose žmonių susibūrimuose garsiai aiškindavo , kad kalėjimose suprato, kad rusai ir žydai irgi žmonės. Kai kuosėniečiai klausdavo, Jonai, kaip gi tu sugebi nuvežti ir parduoti į Leningradą sviestą, o čia mums paistai visokius niekus. Jonas atsakydavo, kai imi kvailioti, taip įsismaginį, kad nepajunti , kaip pradedi iš tikrųjų durniuoti . Eidamas per kaimus ir prašydamas išmaldos sakydavo, kad kalejime pasirodęs jam Dievas pareiškė, kad jis ęsas “ dievo sūnus ‘ ir jei jam dabar duosi porą šimtų gramų sviesto, Dievas danguje atsilygins tuo pačiu. Keletą metų jis su šventu paveikslu eidavo, apie pusantro kilometro nuo namų, į Valiukiškio geležinkelio stotelę, praleisti keleivinio traukinio. Paveikslą laikydavo pakeltą arba prispaudęs prie krūtinės. Dažnokai pakelėję prie savo namų laukdavo iš turgaus grįžtančių žmonių ir skelbdavo, kad kuria Grigavičiaus rinktinę, nes plechavičiukai išsibėgiojo. Žmonės kalbėjo, kad Grigo Jonas gudrus “durnius“. Jei kaime pridarydavo kokių kvailysčių , išdaužydavo kam langus, gaudavo į kailį ir kvailysčių nebedarydavo.
Kuosėnų pradžios mokykla buvo įsteigta 1920 m. Mokytojavo Julija Jėckaitė, kilusi iš Kuosėnų kaimo, vėliau ištekėjusi už irgi mokytojo ir plačiai apsišvietusio Viktoro Kavoliūno. Po Julijos Jėckaitės mokytojavo Domicėlė Gudaitė, irgi kuosėnietė bei Jonas Šukys.
Iš mokytojų, daugiausia Kuosėnams nusipelniusi yra mokytoja P. Mažeikaitė - Zulonienė, garsiojo Povilo Zulono, baigusio irgi Kuosėnų pradžios mokyklą, “Kupiškėnų vestuvių” piršlio bei režisieriaus žmona. Kuosėnuose ji mokytojavo 16 metų, išleido į gyvenimą virš 100 Kuosėnų ir aplinkinių kaimų vaikučių.
Po keletą metų Kuosėnose mokytojavo jau minėtas V. Kavoliūnas ir D. Puodžiūnaitė – Puzinienė. Vėliau Kuosėnų vaikučius mokė iš Aukštupėnų kilusi E. Stankaitienė ir mokytoja Laužikienė, kuri dirbo iki mokyklos uždarymo 1970 m. , kai nebeliko mokinių.
2004 m.

2008 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Kuosėniečiai mokosi

Mokytoja Genovaitė Laužikienė (pirma iš kairės) su Kuosėnų pradžios mokyklos ir Čivonių aštuonmetės mokyklos mokiniai, mokytojai ir jų tėvai Vilniuje, 1970 m. Kuosėnų pradžios mokyklos mokytoja Petronėlė Mažeikaitė- Zulonienė. Mokytojas Viktoras Kavoliūnas su Kuosėnų pradžios mokyklos mokiniais, 1947 m. Nuotraukoje: Kuosėniečiai, kupiškėno dailininko Kazio Šimonio jubiliejaus minėjimo vakare. Iš kairės Romualdas Gudas, Vanda Jonušytė - Lubenskienė,Vanda Žilytė - Šimonienė, Aldona Jonušytė - Adamonienė, Liucijus Šimonis, Albinas Čiurlys. 2008 m. Kuosėnų kaimo valstiečiai stengėsi išmokslinti savo vaikus, tikėdamiesi geresnio gyvenimo jiems. Daugelis kuosėniečių baigė aukštuosius ar specialiuosius mokslus dirbo ir dirba įvairiuose Lietuvos vietovėse ir miestuose. Štai jie : Bukauskas Valdas. Baigė Kauno Žemės ūkio akademiją. Agronomas. Gyvena ir dirba Radviliškyje. Čiurlys Albinas. Baigė Kauno Politechnikos Institutą. Inžinierius – statybininkas. Dirbo Panevėžyje ir Vilniuje. Nusipelnęs statybininkas. Gyvena Vilniuje. Čiurlytė Bronė. Baigė Vilniaus finansų – kredito technikumą. Buhalterė. Dirbo ir gyvena Panevėžyje. Dirdaitė Sabina – Pakštienė. Mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoj. Ekonomistė. Dirbo Panevėžyje. Palaidota Panevėžyje. Dundulytė Regina – Sabaliauskienė. Baigė Vilniaus pedagoginį instututą. Pedagogė. Dirbo Tytuvėnuose, Kupiškyje, Vilniuje. Gyvena Vilniuje. Dundulis Vilius. Baigė Kauno kuno kultūros institutą. Pedagogas. Dirbo Šiauliuose, Klaipėdoje. Gyvena Klaipėdoje. Dundulytė Danutė – Mickūnienė.Baigė Melioracijos technikumą. Palaidota Raseiniuose. Dundulis Antanas. Baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Pedagogas. Dirbo ir gyvena Šiauliuose. Dundulis Romualdas. Baigė Kauno palitechnikos institutą. Mašinų gamybos specialistas. Gyvena ir dirba Kaune. Technikos mokslų daktaras, docentas. Dundulis Gintautas. Baigė Kauno palitechnikos institutą. Mašinų gamybos specialistas. Gyvena ir dirba Kaune. Dundulytė Jolita - Jurgelionienė. Baigė maisto pramonės technikumą. Dirba ir gyvena Utenoje. Grigaitė Janina. Baigė Vilniaus universitetą. Ekonomistė. Dirbo ir gyvena Vilniuje. Gudas Romualdas. Baigė Vilniaus valstybinę konservatoriją. Aktorius, kino režisierius. Gyvena Vilniuje. Gudaitė Aldona. Baigė Kauno Žemės ūkio akademiją. Agronomė. Dirbo ir gyvena Joniškyje. Nusipelniusi agronomė. Gudaitė Laima. Baigė Vilniaus valstybinį univrersitetą. Pedagogė. Dirbo Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje. Direktorė. Gyvena Vilniuje. Jokubka Gintautas. Baigė Kauno politechnikos institutą. Mašinų gamybos specialistas. Dirba ir gyvena Kaune. Jokubka Regimantas. Baigė Kauno politechnikos institutą. Programuotojas. Dirba ir gyvena Kaune. Jonušys Julius. Baigė Vilniaus Valstybinį Universitetą. Pedagogas. Dirbo Kedainių r., Kupiškyje, Druskininkuose, Vilniuje AT ir Seime. Gyvena Vilniuje. Nusipelnęs švietimo darbuotojas. Jonušytė Aldona – Adamonienė. Baigė Vilniaus Valstybinį Universitetą. Bibliotekininkystę. Dirbo Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Gyvena Vilniuje. Jonušytė Vanda – Lubianskienė. Baigė Lietuvos Veterinarijos akademiją. Gamtos mokslų daktarė. Dirba Ekologijos institute. Gyvena Vilniuje. Jonušytė Gražina – Mockevičienė. Baigė Kauno politechnikos institutą. Inžinierė Dirbo Kaune. Palaidota Kaune. Jurgelionytė Vita – Aižinienė. Baigė Kauno aukštesniąją maisto pramonės technologijos mokyklą. Technologė. Dirba Kupiškyje, banke Nord LB. Gyvena Kuosėnuose. Purėnas Petras. Baigė DLK Vytauto Aukštųjų karininkų kursus. 1919 m. savanoris. Lietuvos kariuomenės mojoras. Dirbo Kaune, Kedainiuose, Linkaičiuose ir Kuosėnuose. Palaidotas Kupiškyje. Purėnaitė Gražina – Beinartienė. Baigė Vilniaus Valstybinį Universitetą. Pedagogė. Gyvena Panevėžyje. Purėnaitė Violeta – Dubrindienė. Baigė Panevėžio medicinos mokyklą. Gyvena Panevėžyje. Kavoliūnas Kęstutis. Baigė žemės ūkio akademija. Melioratorius. Dirbo Kaune ir Kuboje. Palaidotas Kaune. Kavoliūnaitė Albina – Matulienė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Medikė. Dirbo Anykščiuose ir Vilniuje. Gyvena Vilniuje. Kavoliūnaitė Birutė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Pedagogė, biologė. Dirbo Kretingoje ir Kaune. Palaidota Kaune. Stančikaitė Palma. Buhaltėrė, tautodailininkė, kraštotyrinkė. Knygų autorė. Dirbo Šiauliuose. Gyveno ir palaidota Kupiškyje. Stukaitė Stefa. Baigė Kauno žemės ūkio akademiją. Agronomė. Dirbo Kupiškyje. Stukas Vladas. Baigė Kauno politechnikos institutą. Nusipelnęs inžinierius. Dirbo ir gyvena Kaune. Ilgametis Kauno hidroelektrinės direktorius. Stukas Gintaras. Baigė Kauno politechnikos institutą. Programuotojas. Dirba ir gyvena Kaune. Stukaitė Laima – Matušovičienė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Filologė. Gyvena ir dirba Utenoje. Žilys Kęstutis. Baigė Kauno politechnikos institutą. Inžinierius mechanikas. Dirba ir gyvena Vilniuje. Žilys Gaudentas. Baigė Kauno technnikos universitetą. Inžinierius – statybininkas. Dirba ir gyvena Kaune. Žilytė Vanda – Šimonienė. Baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Pedagogė. Dirba Kupiškio Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazijoje. Direktorės pavaduotoja. Gyvena Kupiškyje. Žilytė Danutė – Deveikienė. Baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Ekonomistė. Dirba ir gyvena Panevėžyje. 2004 m.