2010-12-22

KUOSĖNIEČIAMS IR JŲ ATŽALOMS


Mieli kuosėniečiai, jų vaikai ir Kalėdų senelisvaikaičiai

Įžiebkit kibirkštį vilties
Švent
ų Kalėdų tylią naktį,
Tegul Naujieji nešykšt
ės
D
žiugių akimirkų, geros sveikatos.
Iš vaikyst
ės ateina Kalėdos.


2010-10-03

PRANEŠIMAS

.
YRA PAPILDYMŲ ANKSTESNIUOSE STRAIPSNIUOSE APIE KUOSĖNŲ KAPINAITES.
Pranešimas tiems kurie papildymų dar nerado.

2010-09-01

Palydėjome Julių Jonušį ...

.
2010 rugpjūčio 31 į paskutinę kelionę, Kairėnų kapines, palydėjome kupiškėną, kuosėnietį Julių. Julius Jonušys gimė 1931 m. lapkričio 7 d. Kupiškio r. Pyragių kaime. Mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje, Kupiškio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1950 m.Labai gerai besimokydamas Kupiškio vidurinėje Julius dalyvavo literatų būrelio veikloje.
Tais pačiais metais Julius įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, lituanistikos specialybę.Besimokydamas universitete šoko Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje. Jis šoko ir Universiteto dainų ir šokių ansamblyje.
Mokydamasis pasiilgdavo tėviškės ir visuomet į ją sugrįždavo atostogauti.
1955 m. baigęs Universitetą Julius buvo paskirtas dirbti į
Kėdainių rajoną, čia jis paskiriamas Slikų vidurinės mokyklos direktoriumi. Po metų pradėjo dirbti Kupiškio raj. Švietimo skyriaus inspektoriumi ir taip pat Kupiškio vidurinės mokyklos mokytoju.
1964 m. persikėlė į Druskininkus. Dirbo švietimo skyriaus vedėju. Nuo 1969 m. Druskininkų Vykdomojo
komiteto sekretoriumi.
1974 m. Julius persikelia į Vilnių ir dirbo Aukščiausioje taryboje vyr. referentu ir skyriaus
vedėjo pavaduotoju. Jis buvo išrinktas Aukščiausios tarybos darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininku.
Paskelbus Lietuvos
nepriklausomybę dirbo Seime deputatų padėjėju. Redagavo ruošiamus dokumentus, nutarimus.
2001 m. Julius išėjo į pensiją. Apdovanotas Sausio 13-osios
atminimo medaliu.


Mes kupiškėnai, kuosėniečiai liūdime kartu su žmona Irena, sūnumi Laimantu ir sesutėmis Aldona ir Vanda.

2010-08-27

Rožė Jankevičiūtė-Žalnieriūnienė prisimena ...

.
Sūnėnai ir sūnus 2003.08 Panevėžyje pas tetą Rožę.



Jankevičių giminės suvažiavimas Tėviškėje. 2001 m.



Prie JANKEVIČIŲ kapavietės ir kenotafo Kupiškio kapinėse 2001 m. O dešinėje broliukai ir sesutės : Aldona, Gediminas, Vytautas - svečiuojasi atvykęs iš JAV, Rožė ir Jonas. Apie1975 m.

1-je eilėje iš kairės: Reda - Kazimiero duktė, Nijolė Jankūtė - Justino. Romas - Dominyko, Jurgis - Kazimiero, Jonas - Povilo, Rožė - Povilo JANKEVIČIAI . 1972 m.

LEONAS JANKEVIČIUS

Kuosėnų kapinėse palaidotas mano brolis Leonas gim. 1921 – 1945.1.08 žuvęs. (tarybinės mobilizacijos auka). Šalia jo draugai Aleksas ir Vytautas Ridikai. Tą dieną mūsų apylinkėje buvo sušaudyta 10 jaunuolių.
Mūsų jauniausia sesuo Aldona turėdama 12 m. (būdama tremtinė pabėgėlė) sugebėjo rasti pagalbininkų ir apjuosti žuvusiųjų kapus cementiniais antkapiais.
Į šiaurę ( tiksliau į šiaurės vakarus) nuo Kuosėnų – Girvalakis – išnykęs kaimas. Jankevičiai (gyvenę Girvalakyje), manoma iš Žemaitijos atsikėlę bajorai. Turėjo herbą. (paties herbo archyvuose neradom)
Mano atminime Girvalakyje 4 kiemai. (Sodybos paliktos senoje vietoje, aplink išdėstyti vienodi klypai. Žemės dydis keitėsi pagal savininkų sugebėjimus.
Trys kiemai Augusto, Konstantino ir Kazimiero Jankevičių ir vienas Bukausko (Jankevičiūtės vyras). Visi gyveno tipiškai lietuviškai : buvo dideli sodai, gausūs bitynai, platūs gėlynai, pulkai vaikų.
Mano seneliai išaugino 7 sūnus, išleido mokytis 4, Iš jų buvo du kunigai, vienas gydytojas, vienas istorikas mokytojas, po karo 1918 m. buvo Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Trys likusieji sūnūs buvo stiprus ūkininkai Girvalakyje.
Mano tėtė Povilas augino irgi 7 vaikus. Žadėjo visus pamokyti. Antras pasaulinis karas sumaišė jo planus. Iš kiekvieno Jankevičių kiemo „pasisvečiavome“ Rytuose ar Vakaruose.. Vyriausias brolis Vytautas, jau su matematiko-fiziko diplomu po vokiškos koncentracijos stovyklos pateko į JAV. Du tremtiniai į Sovietų Sąjungą.(vienas grįžo). Du kaliniai Sovietų Sąjungoje.(grįžo) Vienas išgyveno Lietuvoje.
Brolis Leonas, žuvęs 1945 m., buvo baigęs Kuosėnų pradžios mokyklą. Mes abu buvome tame pačiame skyriuje. Labai greitai baigdavome namų užduotis ir bėgdavome prie ūkio darbų. Uždavinių nusirašyti man neduodavo, liepdavo pačiai pagalvoti. Taip ir pramokau aritmetikos.
Kartą eidami iš mokyklos pagriovio takeliu pamatėm vandenyje didelę žuvį. Berniukai puolė ją gaudyti. Sugavo Leonas. Jis ir nešėsi iki Kuosėnėlių kryžkelės. Tada atidavė atsiskiriančiam, sakydamas: „tau pietums“.
1938 m. Leonas baigęs Salų žemės ūkio mokyklą grįžo į tėviškę.
Tėtės paklaustas ar dabar mokės tvarkytis su ūkio mašinomis greitai atsakė : Taip.
Tais metais buvo nupirktos grėbiamoji ir pjaunamoji. Visi darbai pagyvėjo.
Pavasarį laukai aidėjo artojų dainomis.
Rugpjūtį, prasidėjus rugiapjūtei bobutė išėjus į lauką įvertino : Gerai, pėdai kaip iš po pjautuvo ir koks laukas suguldytas vieno pjovėjo ¡
Greitai baigėm sėją. Leonas sėjo abiem rankom ir jam nereikėjo biržytojos, pats matė pabertų grūdų ribą.
Leonas pirmas išmoko melžti karves, nes kartais nesant samdinės, mamai tekdavo 12, vėliau melžti išmoko seserys ir visi broliai.
Leonas mylėjo arklius, niekad nenaudodavo botago. Auginamą kumeliuką išmokino ateiti į gryčią ir patį pasiimti duonos iš stalčiaus. Kai buvo nupirktas šeimininkų nesuvaldomas jaunas arklys, per kelias dienas išmokino glausti galvą prie jo peties ir visada arklys klausė ramaus paliepimo.
Vežant šieną lenktyniavom su kaimynais ir tarpusavy, kas greičiau pasikraus koras ir parvažiuos į daržinę. Norintys neapsileisti paragindavo arklį risčia, su pilnu vežimu.
Parjojęs su išmaudytais arkliais Leonas nelipdavo atkelti vartų, nestabdydavo prieš juos kumelaitės – o lengvu šuoliu atsirasdavo ūkiniame kieme. Tiesa ne visi arkliai mokėjo šokinėti per kliūtis.
Kai pradėjau mokytis Vilniuje į Kupiškio geležinkelio stotį mane veždavo brolis Leonas, kartu su dideliais lagaminais, juk karo metas. Lėtai važiuodavome per Atodūsių tiltą, lėtai į prieškalnę. Tik pamatęs traukinio dūmus iš Skapiškio pusės suragindavo arklį risčia. Stotin įlėkdavom kartu su traukiniu.
Žinią Vilniun apie nelaimę atnešė man Algis Gudas :
-Nušovė tavo brolį .... Leoną.
Kai jau keturi buvom grįžę į Lietuvą, pastatydinom ąžuolinį kryžių ties jų, žuvusiųjų kapais Kuosėnų kapinėse. Tai buvo 20-tosios jų žuvimo metinės.
Plati kuosėniečių talka (buvo Lietuvos sąjūdžio metai) suridino išsisklaidžiusius kapinių tvoros akmenis, sutvarkė kapelius, įstatė gražius vartelius.
Kupiškio bažnyčios šventoriuje tremtinių lentoje įrašyti Jankevičių Povilų, tėvo ir sūnaus vardai.
Kupiškio kapinėse yra Jankevičių kenotafas su čia, kur kitur ar nežinia kur palaidotų Jankevičių giminės asmenų vardais ir nuotraukomis, tų kurių artimieji to norėjo. Paminklinė skulptūra – Prisikėlimo angelas.
Šiemet 16-tą kartą susitikome giminės tėviškėje, kurių šaknys Girvalaky, kuriems atvažiuoti buvo ne per toli, juk dalis giminės užsieniuose.
Mūsų vaikų kartoje 8 specialistai su aukštuoju ir visi dirba Lietuvoje.
Prisimena Domas, p. Rožės sūnus.
1945 m. Rožė Jankevičiūtė važiuoja traukiniu iš Vilniaus, veža pilnavidurės alyvos sodinuką, kad pasodintų Kuosėnų kapeliuose, kuriuose guli jos brolelis Leonas. Žmonės po karų pikti, alkani, vagonas pilnas pilnutėlis. Nepatenkintieji burba, kad geriau duoną vežtų. Rožė kurį laiką kentėjusi tą burbėjimą ištarė : -Kad jam, kam vežu, duonos jau nebereikia. Žmonės tuoj suprato jos žodžius ir nutilo. Tas pilnavidurių alyvų krūmas kapeliuose tebežydi, nors jam jau virš 60 metų, o kažinkieno išpjautas vis atsigauna atauga ir apsipila žiedais.

2010-08-16

KUOSĖNŲ IR GIRVALAKIO VYRŲ ŽŪTIS


....Leonas Jankevičius ............ Aleksas Ridikas ......................Vytautas Ridikas

1944 metais buvo paskelbta sovietinė visuotinė vyrų mobilizacija. Vyrai į svetimą kariuomenę ir svetimą karą nėjo. Tada enkavedistai pradėjo vyrus gaudyti, užėję į kaimą ar kiemą ir pamatę bėgančiuosius tiesiog nušaudavo...
Mūsų, Kuosėnų kaimo vyrai pavieniui ar kolektyviai nutarė į sovietinę kariuomenę neiti, kad fronte netektų savo galvos paguldyti už svetimą, okupacinę valstybę.
1944 metų pabaigoje Lietuvoje pradėjo siautėti NKVD divizija. Vienu metu atlikti gaudynes jie negalėjo, todėl atskirose Lietuvos dalyse jos vyko ne vienu metu.
1944 m. pabaigoje mobilizacinius šaukimus gauna Kuosėnų kaimo vyrai, tarp jų Aleksas Ridikas, Vytautas Ridikas. Jie apeina artimiausius gimines, klausdami jų – ką daryti, kaip pasielgti ? Prasidėjo neramios dienos ir naktys.
Sužinoję apie artėjančias gaudynes Aleksas ir Vytautas Ridikai bei gretimo kaimo Leonas Jankevičius nutarė trauktis iš namų. Buvo nutarta eiti pas Jankevičių gimines Juodviršius į Virbališkio kaimą. Einančius juos pastebėjo, apylinkes siautę enkavedistai. Trys vyrai pamatę enkavedistus, bandė slėptis netoli esančiame miškelyje. Tai įvyko Gindvilių kaimo ūkininko Vogulio žemėje. Gaila, kad Vogulių nebėra gyvųjų tarpe, todėl dabar yra net kelios įvykio versijos. Viena byloja taip: vieną iš bėgančių vyrų pašovė, kiti du griebė jį tempti į saugesnę vietą, bet automato serija paguldė visus tris. Antroji versija sako, kad vyrai matydami, kad nebepabėgs pakėlė rankas, bet enkavedistai šaltakraujiškai visus sušaudė.
Būdamas 10 metų su motina dalyvavau Alekso ir Vytauto laidotuvėse. Laidotuvėse žmonės kalbėjo, o ir pats mačiau nubrozdintą Alekso rankos pirštą, tai enkavedistų darbas nuplešiant auksinį žiedą nuo jo rankos.
Žūvus šiems jauniems vyrams, nenorėjusiems vergauti okupantams labai tinka šios eilės:
Šalie gimtoji, Lietuva,
Ar Tavęs nemylėjom?
Bet kad neliks mums vietos čia,
Mes niekad netikėjom.
Sunku apsakyti kokį širdies skausmą turėjo pergyventi žuvusiųjų tėvai Povilas Jankevičius ir Antanas Ridikas, ypač motinos Juzė Visbaraitė – Jankevičienė ir Adėlė Grigaitė – Ridikienė, bei žuvusiųjų broliukai, sesutės, mylimos merginos.
Tą skausmą tegu nusako šie posmai:
Stovi motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas žvelgia verkiančiom akim.
Aimana nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį kalavijo ašmenim.
Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji, jam kovojant su mirtim.
Siaubas, širdgėla ir baimė atėmė Marijai laimę, Sūnų jai atimdami.
Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų?!
Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti, kai ji kenčia su Sūnum?
Už visos žmonijos kaltę leido Sūnų ji prikalti ir atidavė kančioms.
Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu, mirštantį už mus visus.
Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią, kad liūdėčiau su Tavim.
Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų, kad mylėčiau vien tik jį.
Visi trys vyrai – ąžuolai, šaltą 1945 sausį atgulė greta vienas kito senose Kuosėnų kaimo kapinaitėse.
Tai skambink „Varpe“, tegu gaudimas tavo
Išilgai skersai eina per Lietuvą¡
Budink ir šauki griaudžiu balsu savo,
O tas šaukimas perniek te nežūva
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite¡ ...
S.A.
1966 metus Leono Jankevičiaus sesuo Aldona brolio palaikus norėjo perkelti į Kupiškio kapines, kuriose yra Jankevičių giminės kapavietė. Ji tuomet kreipėsi į tuometinį Kupiškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Joną Vilčinską, kurio tėvai ir jis pats, kurį laiką gyveno Kuosėnų kaimo Valiukiškio vienkiemyje, kad leistų Leono palaikus perkelti į Kupiškio kapines.
Leidimo kraštietis Jonas Vilčinskas nedavė.
Praėjus 60 metų nuo jaunų vyrų žūties Leono sesers Rožės Jankevičiūtės – Žalnieriūnienės iniciatyva, Jankevičių giminė kapinėse prie Leono kapo pastatė aukštą, gražų, ąžuolinį kryžių, kurį matote nuotraukose. Visa Jankevičių giminė nutarė, kad Leono palaikų nebeperkėlinės, kad kartu žuvę: Leonas, Aleksas ir Vytautas, amžino poilsio turi gulėti kartu.
Kryžiau šventas, visų medžių Tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada!

Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta.
Jėzaus pergalę šlovingą, giesmę kryžiui įstabiam
ir išganymą džiaugsmingą žemėje visiems laikams

šitas himnas iškilmingas skelbia nuodėmės vaikams.
Dar tuomet, kai rojaus dangų nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando laimės pumpurą anksti,

gint nuo piktojo žabangų Dievas skyrė medį šį.
Ir žiedų žiedais pražydo kryžiaus medis prakilnus, -
veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, -

užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus.


Papildymas:
Apie L. Jankevičiaus ir A. V.  Ridikų žūtį 1945-01-08 d.

Man labai seniai apie tai papasakojo kupiškėnas, a. a. Apolinaras Vainauskas.
                      Jis žinojo kad tą dieną vyks (jo žodžiais) „siautimas“  ir buvęs pas seserį Gindvilių kaime ir matęs kaip iš Vogulio miškelio (nuo Vainiškių miško)  išbėgę trys jauni vyrai, o skrebai su enkavedistais kamaros lange buvo pasistatę „Maksimą“ (jo žodžiais -sunkųjį kulkosvaidį) ir paleido šūvių seriją, vienas jaunuolis krito iš karto, o kiti du sustoję pakėlė rankas, tačiau pasigirdo antra šūvių serija ir krito abu, net nespėję nuleisti rankų. Iškart po šūvių du enkavedistai (ar skrebai), lyg alkani maitvanagiai puolę prie savo aukų, kur  vienas jų čiupęs dar mirties agonijoje besiblaškančiojo koją, ir įrėmęs savo koją į sužeistojo tarpkojį, dar gyvam esant, nutraukęs batus (mat buvę nauji batai), o kitas pačiupęs jau mirusiojo ranką vis ją tampė, aš ir galvojau (A. Vainauskas) kad mirusysis nepaleidžia skrebo rankos, tačiau vėliau supratau, kad tas negali lengvai numauti nušautąjam žiedo.
Vėliau sužinojau, kad žuvusieji, tai nuo sovietų  armijos slapstęsi L. Jankevičius, ir broliai  A.  V. Ridikai.

G. Baikauskas.

2010-08-11

KUOSĖNŲ KAPINAITĖS

.

Ant kryžiaus pagrindo užrašyta:
LAISVĖS MEDIS
RETKARČIAIS
PALAISTOMAS
PATRIOTŲ KRAUJU









Kuosėnų kapinaitėse palaidoti:
Pradedant 1945 metais
AtA Aleksas Ridikas (1923-1945.01) ....
AtA Vytautas Ridikas (1926-1945.01) .....
AtA Leonas Jankevičius (1921-1945.01) ....
AtA Jurgis Matikonis (....-1961) (kriaučius)..

AtA Viktoras Kavoliūnas (1877-1950), vėliau palaikai perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines (žiūr. šios svetainės 2008.10.20 d. straipsnį" Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojai)...
AtA Jegor (pavardė nežinoma) apie 50-51 metus, pravoslavų tikėjimo, jo žmona apie 30 metų ir penki jų vaikai. Jie buvo kilę iš Oriolo srities. Jegoras bijojo sovietų valdžios, nes vokietmečiu buvo paskirtas kokio tai Oriolo srities kaimo seniūnu. Gyveno Madeikių žemės žeminėje. Visa šeima žuvo nuo į žeminę įmestos granatos. Palaidoti dviejuose karstuose. Juos laidojo Kuosėnų kaimo žmonės, kurių gyvųjų tarpe jau nėra.






Justas Čiurlys su mama Siga Čiurliene


VAŽIUOJAME Į KUOSĖNUS

.


Plentu nuo Kupiškio atvykome į kelių sankryžą, kuri sako į dešinę suksi Naivių gyvenvietėn pateksi, į kairę pasukęs už 2 km Kuosėnuose atsidursi.
Sukame į kairę, pravažiuojame tris Naivių sodybas: Mažylių, Tviskų, Gildučių, kurias matote nuotraukose priartėjame prie Kuosėnų.








Štai ir geležinkelis Šiauliai - Daugpilis, skiriantis Naivius nuo Kuosėnų. Pervažiavę jį , mes jau Kuosėnuose. Pirmoji Kuosėnų sodyba Žilių - Šmonių, išlaikiusi visą ūkininko sodybos sudėtį.
Pasukę keliuku pro Kuosėnų kapelius, važiuojame pro Jurgelionių - Aižinų sodybą dešinėje pusėje ir Dirdos - Bidlauskų, didelę gražią sodybvietę.



Fotografuojamės senelio ir prosenelio miško fone. Miškas turi Kuosėnų vardą, o už jo buvęs durpynas Naivių durpynu vadinasi.
Kuosėnų miško vakarinis pakraštys, kuriame bręsta pušys, auga įvairūs lapuočiai. Į pamiškės pasėlius mėgsta užsukti šernai, o rudenį ir pavasarį pailsėti užsuka iš šiaurės skrendančios gervės. Joms labai patinka žiemkenčių želmenys.
Justukas tėčiu  



Kaip ir visur Lietuvoje, čia, melioracijos grioviuose įsikūrė bebrai, tvenkia griovius, gadina laukų melioracijos įrengimus, o medžioti jų nieks nebenori - mėsos mažai, kailiukas nepaklausus.
                                  Justukas su mama Kuosėnų kapinaitėse





O koks gražus Kuosėnų dangus, kaip iš meno korifejų paveikslų. Ar jis visuomet toks ?



Tolumoje, horizonte "Mirobelio giralą". Ten baltu tašku galima įžiūrėti Povilo Purono sodybą. Atkaklusis Povilas po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, grįžo į gimtąjį kaimą, pasistatė namą ir kitus trobesius ir jau antrą dešimtmetį gyvena. Nors jam jau gerokai virš 80 metų, važinėja motociklu, apsigynimui turi parabelį, nes artimiausi kaimynai gyvena už kilometro, jų greit neprisišauksi.


Melioracijos grioviai tankiai prižėlę žolės. nėra kam juos nušienauti, bebrai tai daryti nemoka, jiems duok karklų, žilvičių, jiems net alksniai nepatinka.

Toliau kelio nebėra. Kairėje plyti buvusieji Kosto Gudelio laukai, dešinėje Petro Purėno valakas. Kadaise šis keliukas vedė į Jurėniškį, Vėželius, Kreipšius ir Skapiškį. Šis keliukas išnyko pravedus žvyruotą vieškelį per Kuosėnus, Topolį, Biliūnus į Skapiškį.



Čia, mes jau atvykome į Kuosėnų kaimo "ulyčią". Viršuje matote buvusios Kuosėnų pradžios mokyklos pastatą. Apie jau yra rašytą šios svetainės puslapiuose.


Gražūs kuosėniečių kiemai, išvaizdžios sodybvietės.






Rytų skirstomieji užtikrina normalų elektros tiekimą Kuosėnams !

Teks dar grįžti į Kuosėnus, mažai nuotraukų iš antrosios kaimo dalies. Ar ne taip ???