2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

MIRĖ ŽIVILĖ JOKUBKIENĖ



Eidama 92 metus, 2014 m. gruodžio 3 d. Kuosėnuose mirė Živilė Jokubkienė – Puronaitė. Živilė gimė 1922 m. gruodžio 22 d. Kuosėnuose, Dominiko Purono šeimoje. 1942 m. ištekėjo už kuosėniečio Leono Jokubkos, turėjo sūnus Regimantą ir Gintautą. Abu baigę aukštuosius mokslus ( KPI ) gyvena ir dirba Kaune. Jaunesnysis sūnus Leonas gyveno kartu su mama Kuosėnuose.
Živilė Jokubkienė  palaidota naujose Kupiškio kapinėse.

2014 m. spalio 16 d., ketvirtadienis

PUSLAPIAI IŠ KNYGOS

Ona Dapšytė-Kriukelienė
KUPIŠKIO KRAŠTO PARTIZANAI
1944-1953 m. dokumentinė kronika
(pasididinkite laikydami paspaudę Ctrl mygtuką ir mygtuką +, bent porą ar tris kartus)








2014 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis

GRAŽINA PURĖNAITĖ - BEINARTIENĖ

Gražina 2012 m.
Gražinos Purėnaitės - Beinartienės prisiminimai iš 1953 m. 14 - tos  Kupiškio vidurinės mokyklos abiturientų laidos klasiokų prisiminimų leidinio "Apie save ir laikmetį", kurį parengė doc. Stasys  Kytra.  2009 m.



2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Genovaitė Jasiūnaitė važiuoja pas auklėtinius į Priekulę



Genės Veronikos Jasiūnaitės  įspūdžiai iš susitikimo su pirmaisiais mokiniais ir auklėtiniais, šventusiais 55-ąsias Priekulės vidurinės mokyklos baigimo metines 2014.08.02-03 dienomis.
Vilniaus universitetą baigusi ir paskirta į Priekulę, anglų kalbos mokytoja, vėliau  tapo ir klasės auklėtoja. Genovaitė Jasiūnaitė,  Šileikų, nupirkusių Mirabelio dvaro centrą ir  ūkį - palikuonė. Ji savo ir savo tėvų- įtėvių  gyvenimą yra išsamiai aprašiusi šios interneto svetainės ankstesniuose straipsniuose.
Alinantį rugpjūčio karštį nugalėjau vėsinamoj mašinoj, Violetos Maciulevičienės, miškininkystės specialistės, sumaniai vairuojamoj. Dėl statomo tilto reikėjo važiuoti apylanka. Savo transportu atvyko ir kiti auklėtiniai.
Mokykla ruošėsi Naujiems mokslo metams. Parko dar nebuvo spėjusi sutvarkyti. Mūsų sodinti ąžuolai jau pradėję džiovinti kai kurias šakas, lelijų prūdo nebėra, takeliai apžėlę... Glausdamiesi pavėsyje, minėjome klasės draugus ir tėvelius negrįžtamai išėjusius. Ramūno Kraniausko Mama, stropiai sūnaus slaugoma artėjo prie 100-ųjų, bet pritrūko dvejų metų ...
Padeklamavusi  George Gordon Byrono „Childe Harold's Good  Night“ kelias eilutes anglų kalba, auklėtiniams virtualiai padovanojau savo vertimą, kurio nebuvome bandę kartu.
„Sudie mano gimtos vietos, tolstančios už vandenų,
Vėjas kaukia, šniokščia bangos, o žuvėdra – virš jų.
Mano laivas neria putotan vandenin.
Ar ne vis vien, kur benublokš mane dalia, kad tik iš čia - tolyn“...
Taip plaukia mūsų vaikai vis tolyn nuo Lietuvos krantų ... Palydžiu juos su meile ir skaudančia širdim, linkėdama, kad Byrono žodžiai neišsipildytų, ir jie, kaip paukščiai, kiekvieną pavasarį sugrįžtų į savuosius lizdus.
Visų vardu Ramūnas Kraniauskas įteikė man savo, A. Stanevičiaus redaguotą knygą „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Profesorius Helmutas Arnašius padovanojo man 13 įvairių autorių knygų lietuvių ir anglų kalbomis. Inžinieriaus  Henriko Kuzminskio marti Eglė Kuzminskienė mūsų laukė Klaipėdoje su patiekalais, prilygstančiais Europos kulinarų gaminius. Prie stalo rimtus pokalbius apie Visatą ir Žemės Motinos gelbėjimą įvairino šmaikštus humoras. Padėkojau auklėtiniams  už mano atminimo išsaugojimą, o jie man – už anglų kalbą, kuri padėjusi siekti mokslo aukštumų. Zigmantas Kazlauskas, svajojęs tapti lakūnu, pasiliko aerodrome prie lėktuvų paruošimo skrydžiui.
Aldona Šidlauskaitė - Paplauskienė ryšių inžinierė, mūsų susitikimo fotografė. Aš vis dar  nepamirštu jos dukrytės Gytės. 
Viktorija Rūkaitė - Barisienė choreografė, medikė.
Regina Liudvinavičiūtė - Korus inžinierė statybininkė.
Susitikime dalyvavo, ačiū joms, ir mūsų martelės Rima Stasiūnaitė - žurnalistė, Audronė Kazlauskienė - pedagogė ir Lilija Kuzminskienė - statybos inžinierė,
Antrą dieną manęs laukė staigmena Ramūno Kraniausko meno studijoje.
Vitolis ir Ramūnas Kraniauskai gimė Kauno mieste 1942 m. balandžio 1 d. Vitolis tapo chirurgu ir visą laiką iki mirties 2006.11.10 gyveno ir dirbo Panevėžyje. Ramūnas baigė architektūrą ir dalį gyvenimo skyrė Nidos atkūrimui. Vėliau tapo dailininku, bet paklaustas, ar sutiktų restauruoti Mirabelio (Kupiškio raj.) akmeninį svirną, atsakė teigiamai, jei Kupiškio raj. Savivaldybė pakviestų.
Ramūno studija paskandino mus iliuziniame mene. Moteris kopose Visatos Kūrėjo globoje, Raudonkepuraitės baimės jausmas miško glūdumoje, Maironio vainikų eilė pirmutinė, Jūros gelmė, skandinanti tave griausmingom audrom, bet ir Lietuva turi savo Stone - henge. Paveikslai keičiasi ir spinduliuoja nuo apšvietimo ir atstumo.
Esu įsitikinusi, jog Ramūno meną supras netik Lietuva, Europos sąjunga, bet ir visas pasaulis.
Genė Veronika Jasiūnaitė 

1959 m. Prie pasodintų ąžuoliukų įkasti parašai - nevartoti alkoholio penkerius metus

Susikaupimas prieš kalbą auklėtiniams ...
Nuomonių įvairovę reikia apibendrinti ...
Kartu su ąžuolais užaugę - po 55 metų (Kad Lietuva būtų ir niekuomet nežūtų ...)


Su auklėtiniais prie svetainės durų iš kairės: Audronė Kazlauskienė, Zigmantas Kazlauskas, Helmutas Arnašius, auklėtoja Genė Veronika Jasiūnaitė, Viktorija Rūkaitė Barisienė, Ramūnas Kraniauskas, Rima Stasiūnaitė, Aldona Šidlauskaitė Paplauskienė, Lilija Kuzminskienė, Henrikas Kuzminskis, Regina Liudvinavičiūtė Korus, Violeta Griciūtė Maciulevičienė.





Lietuvos likimą spręs jaunoji karta - reikia tikėti ja ...( svetainėje prie stalo su Gytės Paplauskaitės meno dovana rankose). 


Prieš atsisveikinant ...( Su profesorium Helmutu Arnašium ir auklėtinių dovanomis)




(Ačiū p. Aldonai P. už nuotraukas)

2014 m. rugpjūčio 12 d., antradienis

KGB KUPISKIO R. ATASKAITA 1964-65 M

Kam bus įdomu, pilną dokumentą galite atsisiųsti paspaudę žemiau esantį užrašą, "parsisiųsti dokumentą".

 Jo yra 9 lapai, parašytas rusų kalba

 

LSSR KGB Kupiškio rajono poskyrio pažyma apie darbą pagal 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus darbo liniją

Įkeltas: 2014-07-08
Dokumento data: 1965-01-01
Signatūra: F. K-11, ap. 1, b. 1594, l. 115-123
Kodas: 1406_33k
Nr: 4503/33

2014 m. birželio 29 d., sekmadienis

KOVA DĖL ŽEMĖS

Laimantas Jonušys. 

Keista kova dėl žemės

2013-11-21 / 14:27 —
L. Jonušys, T. Lukšio (BFL) nuotr.
L. Jonušys, T. Lukšio (BFL) nuotr.
Štai vėl Lietuvoje iškilo vadinamasis „žemės klausimas“, šaukte šaukiamasi dar vieno referendumo. Keistokas tas klausimas, plėtojamas kai kurių žemės savininkų ir daugybės kaimui sentimentus jaučiančių miestiečių.
Kaimui ir Lietuvos gamtai sentimentų turiu ir aš. Kai buvau dar visai jaunas, senelė man rodė savo žemės nuosavybės dokumentus ir sakė, kad galgi ateis laikai, kai ta žemė bus sugrąžinta. Tuo metu tai neatrodė realu – kolchozas plėtėsi ir tvirtėjo, ypač savo žemės nuosavybe.
Tada man atrodė keista: mokykloje mus mokė, kad kapitalizme žemės savininkams, buožėms, rūpėjo tik pelnas ir niekas daugiau, bet iš tikrųjų kolchozas, o ne ankstesnieji buožės, sunaikino gražią kūdrą prie senos sodybos (mano kaime vadintą „sodželka“) su aplink į ją nusvirusiais medžiais, iškirto mažytį miškelį prie upelio – ir viskas dėl to, kad būtų daugiau plynos žemės, vadinamųjų naudmenų. Ką jau kalbėti apie melioraciją, kurios didelė dalis buvo daroma tik dėl to, kad žmonės iš vienkiemių būtų suvaryti į kolchozines gyvenvietes su standartiniais baltų plytų nameliais.
Visa tai jau tolima praeitis. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje žemė staiga virto kilnojamuoju turtu. Įstatymas, leidžiantis persikelti žemę, virto vienu gėdingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje, beje, iki šiol neatšauktas, nors dabar jau mažai aktualus – didžioji juo paremta žemgrobystės epopėja jau įvyko. Šiame įstatyme privačios nuosavybės principas keistai pradviso komunistine valdžios savivale: juk realiai valdžios atstovams buvo palikta spręsti, kam kur žemę leisti „persikelti“.
Nors kai kas turėjo įvairiausių interesų, iš esmės toks įstatymas galėjo būti priimtas ir net svarstytas tik įsijungus sovietinės mąstysenos liekanoms: nes juk blaiviam, komunizmo neišprievartautam protui elementariai aišku, kad jeigu tau nepatinka ta vieta, kurioje atgavai žemę, tai ją parduodi ir pagal galimybes perki ten, kur tau reikia.
Bėda ta, kad jau tada žemę buvo bandoma versti kažkokia šventenybe, o ne eiline nuosavybe, buvo smarkiai apribota teisė ja laisvai disponuoti, ir tai smarkiai skatino korupciją bei valdininkų piktnaudžiavimus.
Dabar nauja kova dėl žemės. „Neparduokim Lietuvos“, – skelbia žemės pardavimo Europos Sąjungos piliečiams priešininkai. Tiesa, dalis jų mano, kad jau viskas parduota ir beliko žemė, ant kurios stovime. Dalis jų priklauso apokaliptinei dantų griežimo mokyklai, teigiančiai, kad Lietuvos valstybė jau žlugo. Ir štai paskutinis bastionas – žemė. Ta, kurios važiuodami per Lietuvą daugybę matome dirvonuojančios, apleistos. Dėl kitos skundžiamės, kad nepaliko laisvų prieigų prie ežerų. Ar užsieniečiai tai padarė? Ne, kuo tikriausi lietuviai.
Ir vienu, ir kitu atveju matome, kad žemė jau seniai nebėra ta žemdirbio brangenybė, kuri Lietuvoje buvo per šimtmečius. Taip, galbūt užsieniečiai nepirks tos apleistos nederlingos žemės, o pirks geresnę, dabar jau dirbamą. Bet tokiu atveju jie mokės už ją brangiai, o sumokėję nepaliks jos be priežiūros, ką nors su ja darys, gaus naudos, mokesčius mokės Lietuvai.
Jeigu sakote, kad ne viską reikia matuoti pinigais, tai pasakykite, kiek šiandien lietuvių, žemės savininkų, mano, kad tai yra šventas dalykas, tėvynės simbolis? Dauguma ją laiko kaip pinigais įvertinamą turtą, galbūt vertingesnį ateityje negu dabar. O jeigu kas ir laiko savo žemę šventenybe, tai tegul ir neparduos jos svetimšaliams, niekas nevers to daryti. Tačiau neseniai atlikta apklausa parodė, kad jauni žmonės, norintys dirbti Lietuvoje (o tokių dauguma), pirmenybę linkę teikti užsienio, o ne Lietuvos kapitalo įmonėms. Tad sunku patikėti, kad iš Vakarų Europos atvykęs savininkas bus blogesnis už lietuvį.
Visas šitas pragaištį skelbiantis patosas yra atitrūkęs nuo tikrovės, kaip ir demagoginis šūkis, kad žemė yra lietuvio kūnas ir kraujas. Panašus erzelis neišvengiamai kils kitais metais, Lietuvai artėjant prie euro įsivedimo. Vėl bus šaukiamasi referendumo dėl švento lito ir vėl bus stabdoma didesnė Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, dar vienas žingsnis tolyn nuo Kremliaus interesų.
Komentaras skambėjo per LRT radiją. 

Laimantas Jonušys save skaito kuosėniečiu. Rašytojas, žymus vertėjas, Vilniaus universitete baigė anglų kalbos sudijas.
Jo senelis Napalys Jonušys grynas kuosėnietis, o močiutė Julija Juozevičiūtė - Jonušienė kilusi iš Pyragių. 
Laimantas moksleiviškas vasaras praleisdavo Kuosėnuose  pas savo senelius.