Janina Grigaitė, kuosėnietė rašo prisiminimų knygą. Ji mielai sutiko ištraukas iš savo prisiminimų knygos talpinti "Kuosėnų" svetainėlėje. Janina mokėsi Skapiškio ir Kupiškio vidurinėse mokyklose. Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas. Dirbo Vilniuje. Gyvena Vilniuje, bet nepamiršta Kupiškio ir Kuosėnų.
.....Dainuodavome daug įvairių dainų. Tai darbo, žygio į karą, meilės, gamtos dainos. Žodžiai gražūs, sąmojingi , skambūs. Daug dainų kūrė Bronė Lukošiūnaitė – Baltaduonienė.
Kai Žalnieriūnas Jonas suvažinėjo Linusį Laužiką, abu iš Jurėniškių kaimo, dainavome :
...prispaudė lynu mašina,
Ir auštantį rytą prašvitus,
parnešė tėveliams žinią...
ir ilgai verks tėvai sūnelio
ir ilgai šiuos žodžius kartos:
„Linukai, sūneli brangiausias,
Vai kelkis nuo žemės šaltos“
O sūnaus akutės užmerktos
Ir pamėlynavę veidai.
Netaręs tėveliams nė žodžio,
Jis miega giliai amžinai.
Kuriais jis vilkėjo drabužiais,
Motina prie širdies priglaus,
Ir verks pasirėmus ant lango,
Sūnelio ji nebesulauks.
...sugrįš tiktai Jonas klajūnas,
Linukas jau nebesugrįš.
Kai dainuodavo apie kolūkį :
Neišeik, neišeik iš kolūkio,
Nepaliki javų nepjautų,
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų.
Dirbdami durpyne mes perfrazuodavome :
Neišeik, neišeik iš durpyno,
Nepalik mašinistų vienų.
Verkia mašina normai pakilus,
O už darbą nemoka pinigų.
..............................Fotografijos iš J. Grigaitės alb. Durpyno kasdienybė
Buvo daina ir apie Ridikus, Aleksą ir Vytautą, (enkavedistų nušauti per jaunuolių gaudynes į Raudoną armiją, 1944 m. pabaigoje) bet visas mano dainas išnešė stribai, kurie ieškodavo banditų komodos stalčiuose ir palėpėse.
Durpynas – mano pirmoji darbovietė. Staliną laidojo, aš stovėjau savo kieme prie laiptų, verkiau. Kišenėje pirmoji darbo sutartis – sezonui durpyne, Kupiškio kuro kontoroje pasirašyta 1952 metais.
Sutartis sudegė, kontora Kupiškyje užsidarė. Durpynas vadinosi Čivų – Naivių. Kontora buvo Stasevičiaus troboje, priklausė pradžioje Kupiškiui, vėliau Rokiškiui, Šepetai.
Kai užklausiau archyvinių dokumentų dėl darbo stažo, Rokiškis parodė tik 1954 – 1955 metus. Panevėžys atsakė – dokumentų nėra. Šepetoje nesuradau nieko. Liko tik buvę gražūs prisiminimai. O jie tikrai nuostabūs.
Buvusioje baloje iškirto medžius ir krūmus. Išrovė uogienojus (buvo girtuoklynas), gailius ir viržius. Išrovėme kelmus, vežė juos, štabeliavo. Taip darė kelis metus platindami durpių klojimo plotus.
Prie Broniaus Gildučio ir Kazio Stasevičiaus miškų ribos, šalia valdiško griovio pastatė kalvę, kurioje remontuodavo durpyno techniką. Pagal šį griovį mes eidavome iš vakaruškų ar Naujųjų metų sutikimo iš Naivių, Dulksniūčių pašonėje buvusių Kultūros namų.
Grigo Bronytę lydėdavo Jonas Vaitiekūnas, kartais Jonas Bočiulis ir kiti, kaip mes vadinome kavalieriai. Kartu su jais eidavome ir mes žymiai jaunesni. Kartą aš Vaitiekūną pastūmiau į griovį. Pralūžo ledas. Jis sušlapo, teko pas dėdę Antaną Grigą ant pečiaus džiovintis drabužius.
Kalvėje susirinkdavo vyrai, nes ten sudėdavo įrankius, laužtuvus, kastuvus šiūpelius. Nuo kontoros į durpyną pro kalvę prasivažinėjo kelias, o vėliau šalia jo prigludo ba
rakai darbininkams gyventi.Kelmus rovė su laužtuvais ir traktoriais užkabindami lynus su kabliais. Išrautus smulkino ir vežė arčiau prie kelio ir kalvės. Vežikais su savo arkliais ir vežimais dirbo mano pusbrolis Antanas Grigas, Jonas Remeika su seserimi nuo Šimonių, Jonas Bočiulis, Balčiūnas, Algio tėvas, Jurgis Gikys ir kiti.
Vėliau atvežė elevatorių ir lokomobilį. Privežė daug ožių, lynų, padėklų iš lentų su kabliais durpių „pyragams“ į klojimo laukus gabenti.
Durpių masę kasė ir ant elevatoriaus krovė ne tik Kuosėnų, Naivių, Duoniūnų, Čiovydžių, Jurėniškio, bet ir tolomesnių kaimų kaip Stukų, Tatkonių, Papilių kaimų vyrai.
Nuotraukose : apatinėje iš dešinės - Mažeikis Bronius iš Kuosėnų, Bekevičius Stasys iš Kupiškio, Čiurlys Vytautas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Jonuška Petras iš Čiovydžių ir Mikolaitis J. iš Mirabelio. 1952 m. Viršutinėje - iš dešinės Vyšniauskas Vladas iš Naivių, Stančikas Antanas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Laužikas Vytautas iš Duoniūnų. 1953 m. Visi įvairaus rango geležinkeliečiai. Foto iš Henriko Jankevičiaus archyvo.
Grįžę iš sovietinių kalėjimų durpyne įsidarbino Antanas Dravidžius, Edvardas Jonušys, Lionginas Jankevičius, Bronius Gildutis. Jame dirbo Antanas Jakšys, Vytautas Bukauskas, Vytautas Čiurlys, Vladas ir Povilas Kirdos, Alfonsas ir Bronius Stukai, Vilius Petrulis, Bronius Žalnieriūnas, Jonas Daukas, Juozas Bardauskas, Povilas Jonuška ir daugelis čia nesuminėtų.
Durpyne dirbo daug moterų ir merginų. Tai Tunkevičienė Paulina, jos seserys Julija ir Aldona Šukytės, Janina Vaičiūtė iš Puknių, Janina Jonušaitė iš Naivių, Valė Riūkaitė ir Julija Grigaliūnaitė iš Vėželių, Danguolė ir Aldona Balčiūnaitės, Aldona Bardauskaitė, Aldona ir Valė Mikėnaitės, Vlada Čereškaitė, Genutė Kukenytė ir daug, daug nepaminėtų. Atvykę iš toliau gyveno aplinkiniuose viensėdžiuose. Jiems buvo užleidžiamos kamaros, klėtys. Stančiko klėtyje gyveno Balčiūnaitės ir Genutė Kukenytė. Jas „šefuodavo“ Vytautas Bukauskas. Pas Vladą Gildutį, klėtyje buvo visas bendrabutis. Čia užeidavo visi, kas neidavo po darbo į savo namus : Stukai, Bardauskai, Antanas Lapienis, Bronius Magyla, abu Remeikos, Gikiai, Mikėnaitės, Aldona Bardauskaitė.
Vakarais prie Gildučio klėties jaunimas šokdavo.
Pirmasis durpyno vedėjas buvo Juozas Kirda. Vėliau jį pakeitė Juozas Zulonas. Prie jo labai gretinosi Julija Šukytė, kuri pagimdė berniuką, bet baigiantis durpyno darbams rimtai susirgo, nes vaiką pasiėmė giminės. Vedėjaujant Vytautui Čiurliui parduotuvėje dirbo Danutė Šlekytė.
Brigadininkas – vadovaujanti ir vairuojanti figūra prie mašinos ir lauko darbuose. Pirmasis – Stasys Bekevičius, vėliau Vilius Petrulis.
Kartais ryte dar tik grįždavome iš šokių, o sirena sukaukdavo į darbą. Vos spėję persirengti nuskubėdavome prie mašinos, prasidėdavo įprastinė darbo savaitė.
Nusinešdavau didėlį krepšį obuolių. Jais vaišindavomės visa pamaina. Todėl buvau durpyne mylima. Labai norėjau dirbti kontoroje, bet ten prie kiekvieno direktoriaus buvo savi kadrai. Dažnai, obuoliai ir duona buvo skaniausi pietūs.
Sunkiai dirbome, bet nedaug teuždirbdavome. Dažnai vėluodavo algos, nesulaukdavome prekes į parduotuvę atvežančios mašinos. Svarbiausia, nusipirkdavome duoną, nors ir ji buvo normuota, ne visiems norintiems parduodama.
Kartą, kažinko užvalgiusi labai susirgau. Vytautą Gudelį vadinau į parduotuvę, kad nupirktų pusbonkiuką ir mes abu išgertume. Prisišnekinau. Apžiūrėjome kostiumus, paskui jis mane pavaišino. Žinoma, viską atlikome simboliškai, beveik slaptai. Tačiau man labai padėjo. Matyt, buvau apsinuodijusi ir dezinfekcijai reikėjo 50 gr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą