2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Kuosėnietis - POVILAS PURONAS

Kitos foto nuotraukos apačioje

.
Povilas Puronas gimė 1925 m. Kuosėnų kaime Kupiškio raj. Jo mama Ona Grigaitė iš to paties kaimo. Tėtis Domas irgi kuosėnietis. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, įsikūrę po kaimo išsiskirstymo į vienkiemius, šalia Mirabelio girelės. Šeima buvo didelė: keturi broliai ir dvi seserys.
Pagal amžių, jie gimė tokia eile: Bronius, Živilė, Povilas, Jonas, Albina ir Algis.
Nepriklausomoj Lietuvoje į gimtąjį kaimą grįžo tik vienas Povilas su žmona, bet apie jį pakalbėsime truputį vėliau. Na. o dabar paporinsime apie kiekvieną Puronų šeimos narį atskirai. 
Bronius vyriausias šeimoje, todėl rusams išstūmus vokiečius iš Lietuvos, buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Į ją nieks nenorėjo eiti, visi delsė ir išsisukinėjo. Įvertinti padėtį, matyt, padėjo ir dėdė Lietuvos kariuomenės majoras, įsikūręs netoliese. Bronius išeina į armiją. Pamatęs, kad gali patekti į frontą Bronius iš armijos pabėga, pagautas nuteisiamas ir pasiunčiamas į lagerį. Keletą metų pakalėjęs, paleidžiamas. Ten susipažino su iš Pavolgio ištremta vokietaite Lida ir ją veda. Grįžęs į Lietuvą gyvena Akmenėje. Jis turėjo dvi dukras. Jam mirus žmona išvyksta į Vokietiją, kur jau gyveno jos šeima -  repatrijuoti Pavolgio vokiečiai. Vėliau pas ją išvyksta ir viena iš dukrų.
Živilė išteka už savo kaimo mažažemio, šaunaus vyruko Leono Jokubkos iš Kuosėnėlių. Jie turėjo du sūnus. Leonas tuo metu buvo kaimo dešimtininkas, kuriuos iš eilės paskirdavo apylinkės valdžia. Per susišaudymą Puronų kieme Leonas žuvo. 
Apie tai parašyta:  Onos Dapšytės – Kriukelienės Kupiškio krašto partizanų kovų ir jų slopinimo KRONIKOJE. 1944 – 1953.   „1947 m. rugsėjo 10 d. Kuosėnų kaime, Kupiškio valsčiuje, partizanai nušovė 5 sovietinius aktyvistus: Pramkombinato direktorių V.A. Titovą, VKP(b) narį, paruošų agentą V.I. Melechiną, Pramkombinato sandėlininką V.S. Popovą, paruošų agentę Genę Jakštaitę ir Kuosėnų įgaliotinį – dešimtininką A.A. Jokubką, kurį pakeliui paėmė aktyvistai.“
Dabar Živilė gyvena Kuosėnų kaime ir eidama 88 m. tvarkosi savo mažame ūkelyje. Vaikai Gintautas ir Regimantas išsimokslino ir gyvena atskirai. 
Jonas – ketvirtas vaikas šeimoje. Jis mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, buvo geras mokinys, puikus sportininkas. Mokykloje, kroso bėgimo varžybose jam nebuvo lygių. Jis kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs baigė mokyklą, turi elektriko specialybę, dirbo Stiklo ir Tiksliosios mechanikos įmonėse, gyvena Panevėžyje. Jonas savo geras fizines kondicijas palaikė visą gyvenimą, jis nesunkiai dviračiu iš Panevėžio pasiekdavo tėviškę  Kuosėnų kaime, o tai virš 50 km.
Albina, dar būdama paauglė pateko į sovietinius kalėjimus, mat enkavedistai darydami kratą namuose rado sąsiuvinį su partizaniškomis dainomis. Kalėjimuose ji iškentėjo 7 metus. Gyveno prie Skapiškio, dabar jau mirusi.
Algis, baigęs Kuosėnų pradžios mokyklą, baigė dvi gimnazijos klases, bet po to nelemto įvykio mokslų tęsti nebegalėjo. Dabar gyvena prie Skapiškio, Šimiškių kaime, ten ir ūkininkauja.
Povilas, kurį teko aplankyti Kuosėnuose, nes mobiliuoju telefonu ilgai nepakalbėsi. Susitaręs, skambinu jam iš Kupiškio ir vis mįslinu, kad tik Povilas būtų namuose. Povilas atsiliepia gana žvaliu balsu atsako, kad esąs namuose. Vieškeliu privažiuoju jo vienišą sodybą, mat visi likę kuosėniečiai jau seniai susikėlė į gyvenvietę. Gyvenvietėje asfaltuoto kelio pakraščiais išraustos tranšėjos, matyt, bus tiesiami kabeliai į kiekvieną namą.
Povilas pamatęs įvažiuojančią į kiemo pusę mašiną ateina manęs pasitikti. Rankoje grandinė su geros veislės,  nemažu aviganiu, norinčiu išsiaiškinti, kas aš per vienas. Netoli bėgioja žvitri ožkelė, bet ji manim nelabai domisi. Persimetam su Povilu keliais sakiniais, o jis įsitikinęs, kad aš tai senas kuosėnietis ir noriu sužinoti apie Povilo gyvenimą ant gimtosios žemės, sako: aš einu pririšiu šunį,  jis jaunas, loja, bet žmonių nepuola, o tu lipk iš mašinos ir eik į kiemą. Užėjus vidun, visur tvarka, nors Povilas jau keturis metus našlauja. Jis turėdamas 87 metus dar pakankamai žvalus, mato be akinių, gerai girdi ir dar gana greitas. Iš kur  tiek sveikatos ir žvalumo ? Gal šeimos genai, gal ir tai, kad visi Puronai  mažai naudojo stipriųjų, gal grynas tėviškės oras.
Povilas gimė 1925 m. baigė Kuosėnų pradžios mokyklą, darbavosi tėvo ūkyje. 1944 m. žiemą po kelių šaukimų tėvas arkliu veža Povilą į Panevėžį, į karinį komisariatą. Karinius mokymus Povilas praeina Latvijoje. Maitina juos amerikoniškais konservais. Maistas neįprastas skrandžiai dirba blogai, įsimeta dizenterija, kuri išguldo pusę naujokų. Priežiūra ne kokia - kareivėliai leisgyviai, bet jauni organizmai išlaiko ir atsigauna. Vėl prasideda mokymai, bet karas eina į galą. Kariuomenėje Povilas tarnavo iki 1950 metų. Grįžęs į tėviškę apsigyveno pas seserį  Ž. Jokubkienę, nes savo namuose švilpavo vėjai, šeimos nariai buvo arba kalėjime - tėtis ir sesuo Albina, arba tremtyje, Sibire. Į Živilės Jokubkienės namus užeina miškiniai, mato kabantį Povilo kareivišką šinelį, bet jo iš patalo nekelia, buvęs kareivis jiems ne priešas, toliau jų kelias ėjo pro Ridikėlius pas Antaną Dundulį, tuo metu buvusį kolūkio pirmininką ...
Pradžioje Povilas įsidarbina geležinkelyje pas Stasevičių. Vėliau dirbo pas melioratorius, tvarkė svarbiausią tų vietų melioracijos arteriją Kupą. Teko padirbėti Naivių MTS. Persikėlęs dirbti į Panevėžio melioraciją, 1952 m. 
Povilas veda Valę Kielaitę nuo Raguvos, ir išvažiuoja dirbti į Anykščius. Po metų grįžta tėviškę, į savo gryčią be langų, ir dirba kolūkyje. Toliau teko  vykti į Raguvos apylinkes į žmonos gimtąsias vietas, ten nusipirko gryčiūtę, nes 1956 m. iš tremties grįžus tėvams jis turėjo užleisti namus jiems. Pardavęs namelį Remeikiuose jis važiuoja į Panevėžį ir ten nusiperka pusę namelio. Dešimt metų Povilas išdirba Autokompresorių gamykloje, darbas su liejinių apdorojimu sunkus, kenksmingas sveikatai, nes staklėmis apdorojant švaistiklinius kompresorių velenus naudojama agresyvi emulsija.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Povilas pasitaręs su žmona nutaria grįžti į tėviškę. Čia iš surenkamų blokų pasistato solidų namą, kitus ūkinius pastatus, mat pats turi mūrininko diplomą, užveda nedidelį ūkį. Bet laikas daro savo. Prieš tris su puse metų miršta Povilo žmona. Povilas ūkį sumažina iki minimumo.
Dar žvalus ir pakankamai pagal amžių stiprus, skundžiasi, kad jo jėgomis nebenori tikėti policija ir medžioklinį šautuvą siūlo dėti į seifą, o juk reikia gintis nuo lendančių iš miško šernų ir kitų neprašytų svečių. Policija siūlo naudoti lengvesnio tipo ginklus, tad Povilas įsigijo neblogą šaunyką ir kieme pademonstravo jo galimybes.
Bekalbėdami prisiminėm, kaip šalia Kuosėnų pieninės buvo gražiai suremtas lentinis pastatas su grūdų vėtymo mašinomis. Valstiečiai už atitinkamą mokestį galėjo mechanizuotai išvėtyti grūdus sėjai ir kitiems reikalams. O ten buvo trejeris, gyvatukas, fuktelis. Sukti šiuos mechanizmus tekdavo rankomis. Sunkoka būdavo pakol mechanizmą išsuki, toliau darbas eidavo be problemų. Šie mechanizmai priklausė kaimo valstiečiams – kooperatininkams, o prižiūrėdavo jį pieninės vedėjas.
Abu vyresni Puronų broliai turėjo gerus balsus ir kai po vasarojaus kūlimo talkos pas ūkininkus, patalkėje, išgėrę alučio, uždainuodavo "Mano laivas greitas ...", net žibalinės lempos prigesdavo -  smagu buvo pasiklausyti.
Dabar  į parduotuvę ar kaimynus  Povilas važinėja  motociklu, bet rudenį, pavasarį su juo nepatogu, tad teko įsigyti keturratį, kuris dabar jam tapo patikima transporto priemone.
Povilo dukra Algina elektrochemikė, baigusi dar ir dailės studijas, gyvena Panevėžyje. Povilą džiugina du jos sunai, jo anūkai Paulius ir Vitalijus.
Gerokai už seserį jaunesnis sūnus Ričardas vairuotojas - ekspeditorius. Augina mergaitę ir gyvena Panevėžyje.

Povilas medžiotojas. 2005 m.
Gerai prižiūrėtas Povilo svečių kambarys. 2012 m.


Povilas savo name , ruošiamės pokalbiui. 2012 m.


Povilas susimąstęs, prisiminus gyvenimo kelią. 2012 m.


Karinis bilietas


Tvirtas Povilo namas.  2012 m.


Povilas išlydi svečią, buvusį kuosėnietį Albiną Č. 2012 m. 


Motorizuotas Povilas, 2013 m. spalis

Su keturračiu nebaisūs ir rudens keliai. Valio !

Foto Romualdo Gudo

1 komentaras:

mikaela rašė...

Tikrai seifas ginklui būtinas, ypač tokiam ginklui.