2013 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

KONSTANTINAS DULKSNYS



DULKSNYS KOSTAS [1901 01 11 Naiviuose (Kupiškio r.)1941 07 30 nužudytas Maskvoje], Lietuvos nepriklausomos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas.

1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. gruodžio mėn. baigė Karo mokyklą Kaune ir tarnavo įvairiuose daliniuose. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų bendrajį skyrių. 1926 sausio mėn. buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, rugpjūčio mėn. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1927 m. baigė Kauno „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją, 1931 m. – Prahos generalinio štabo akademiją ir buvo paskirtas gen. štabo majoru.
1931–1933 m. tarnavo vyriausiajame štabe; 1933–1934 m. – 9-ajame pėstininkų pulke bataliono vadu, priklausė Lietuvos slaptosioms tarnyboms. 1932–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo generalinio skyriaus karininkų kursuose ir Aukštojoje karo mokykloje, rašė straipsnius leidiniams: „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Korys“, „Trimitas“, „Lietuvos aidas“.
1934 m. K. Dulksniui suteiktas gen. štabo pulkininko leitenanto laipsnis. 1935 m. jis paskirtas eiti generalinio štabo II žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. 1936 09 08 pakeltas generalinio štabo pulkininku.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (1923), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1923), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu (1935), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1936), Švedijos kalavijo 3-ojo laipsnio ordinu (1937) ir Lenkijos Atgimimo 3-ojo laipsnio ordinu (1939).
1940 m. liepos 8 d. pulkininkas K. Dulksnys paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės karo mokyklos lektoriumi, o liepos 18 d. – suimtas, tardytas ir kalintas Kauno, Minsko bei Maskvos kalėjimuose. 1941 07 30 sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

1996 m. plk. Kosto Dulksnio vardu Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42).
2011 03 29 ant pastato (Gedimino g. 38/Nepriklausomybės a.) atidengta grupinė atminimo lenta: „Čia buvusioje Lietuvos kariuomenės generalinio štabo II skyriaus būstinėje dirbo Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys. 1940 m. vasarą sovietų okupantų jie buvo suimti ir 1941 m. sušaudyti Maskvoje“ 



Kariuomenės likvidavimas

Kaip buvo sunaikinta mūsų kariuomenė

veidas.lt
"Veido" archyvas
Mūsų tėvai ir seneliai didžiavosi savo kariuomene. Nuotraukoje raiteliai prie Prezidentūros
Prieš 70 metų, 1940 m. rugpjūčio 14 d., VKP(b) politbiuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos, Lietuvos TSR armijų pertvarkymo”. Tačiau iš tikrųjų Baltijos šalių ginkluotųjų pajėgų likvidavimas prasidėjo gerokai anksčiau.
Tarpukario metais sava kariuomenė buvo Lietuvos piliečių simpatijų ir pasididžiavimo objektas: kai mūsų kariai darniomis gretomis žygiuodavo Kauno, Šiaulių, Panevėžio ar Alytaus gatvėmis, abejingų nebūdavo. Tuomet žmonės stengėsi padėti kariuomenei kuo galėdami: aukojo sunkiai uždirbtus litus Ginklų fondui, aktyviai veikė Šaulių sąjungoje. Savo ruožtu beveik ketvirtadalis valstybės biudžeto išlaidų ėjo būtent krašto apsaugos reikalams.
Deja, 1940 m. vasarą tarptautinė padėtis Europoje ir vidinė politinė būklė Lietuvoje susiklostė taip, kad mūsų kariams ginti savo tėvynės nuo išorės priešų neteko. Maža to, jie patys tada atsiradusios svetimos valdžios buvo žiauriai persekiojami ir naikinami.
Liaudies kariuomenė
Maskvai užgrobus Baltijos šalis, vienas painiausių klausimų buvo – ką daryti su jų kariuomenėmis? Esama žinių, kad buvo net svarstomas variantas paleisti arba likviduoti jas iš karto, vienu ypu. Tačiau tai buvo rizikinga, galėjo kilti masinis nepasitenkinimas ir ginkluotas pasipriešinimas: juk vien Lietuvos kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. buvo 1700 karininkų ir 22 tūkst. kareivių, kariuomenės dalyse ir sandėliuose – 147 tūkst. šautuvų, 5000 lengvųjų, 924 sunkieji kulkosvaidžiai, 350 lengvų (20 mm) automatinių pabūklų, 130 patrankų, 110 gaubicų, 36 tanketės, 118 karo lėktuvų. Be to, Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių, didesnė jų dalis – ginkluoti.
Todėl pasirinktas buvo užmaskuotas, laipsniškas likvidavimas, turint vilčių, kad bent dalį tų pajėgų vis dėlto pavyks panaudoti Maskvos tikslams – juk buvo naujo, didelio karo išvakarės.
Visų pirma reikėjo nuraminti tuos pavojingus, patriotiškai nusiteikusius tūkstančius ginkluotų žmonių, įtikinti juos, kad Lietuvoje nieko blogo neįvyko ir ateityje neįvyks. Tam turėjo pasitarnauti viešos valdžios atstovų kalbos, keli kariuomenės vado įsakymai: 1940-06-19 įsakyme sakoma, kad “mūsų kariuomenė ir toliau stovės Tėvynės sargyboje”, o birželio 28 d. – kad “mūsų santykiai su SSSR kariuomene turi būti nuoširdūs ir draugingi”.
Tačiau draugyste su raudonarmiečiais sunku buvo patikėti, kai jų tankai laikė apsupę mūsiškių kareivines, kai draudė pakilti į orą mūsų lėktuvams… Maža to, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo permainos kariuomenės vadovybėje: kai kurie pulkų, batalionų, įstaigų vadai buvo pakeisti po kelis kartus. Tikslas – sukelti sąmyšį ir baimę, suardyti nusistovėjusius ryšius tarp vadų ir pavaldinių, tarp aukštesnių ir žemesnių karininkų ir tuo sumažinti organizuoto pasipriešinimo galimybę.
"Veido" archyvas
Po 1940 m. vasaros Lietuvos kariams dalyvavimas mitinguose tapo privalomas
1940 m. liepos 4 d. pasirodė specialus įstatymas dėl Lietuvos kariuomenės pertvarkymo į Liaudies kariuomenę. Žodis “liaudis” tada buvo labai populiarus ir paprastai vartojamas netikusiems, nedoriems darbams pridengti – Liaudies vyriausybė, Liaudies seimas… Šiuo atveju terminas
“Liaudies kariuomenė” ženklino pirmąjį mūsų kariuomenės naikinimo etapą: joje atsirado 306 politvadovai, turėję kontroliuoti vadų veiklą, agituoti karius, prižiūrėti, kad jie nemaištautų, – kol kas tai buvo vietiniai komunistai, kariams neva buvo leista dalyvauti politinėje veikloje. Nors iš tiesų kariai buvo prievarta varomi į mitingus – viltasi, kad taip jie susižavės komunizmo idėjomis, pamils naująją valdžią. Bet svarbiausia – tuo metu kariuomenėje ėmė veikti NKVD agentai, uoliai ieškantys “liaudies priešų”, prasidėjo areštai. Vyriausiasis Maskvos emisaras Vladimiras Dekanozovas reikalavo sparčiau valyti iš kariuomenės, anot jo, reakcingus elementus, negalinčius susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje, pats nurodydavo, kokius karininkus išvaryti į atsargą, grasino, terorizavo kol kas dar lietuvišką kariuomenės vadovybę.
Lietuviškų kepurių nebereikia
Kaip ir kiti įvykiai, 1940-ųjų kariuomenės pertvarkymai buvo maskuojami gražiais šūkiais: apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, įgyvendinti demokratiją ir t.t. Tuo pačiu metu vis dar buvo iliuzijų, kad Liaudies kariuomenė išliks, ji ir toliau bus lietuviška organizacija, nors ir kišantis į jos gyvenimą atėjūnams. Tačiau pagal Maskvos planus tai buvo tik laikinos, pereinamojo laikotarpio struktūros, gyvavusios vos porą mėnesių.
1940 m. rugpjūčio 30 d. Pabaltijo karinės apygardos nutarimu vietoj jų Baltijos šalyse buvo formuojami teritoriniai raudonosios armijos šaulių korpusai Lietuvoje – trijų divizijų sudėties 29-asis korpusas. Bet ir jis buvo laikinas.
Tokius junginius planuota laikyti vos vienus metus: kol bus surasti ir pašalinti nepatikimi kariškiai, kol lietuvių, latvių, estų kariai pramoks rusiškai, prisitaikys prie rusiškos ginkluotės ir tvarkos. Tuo pat metu vyko Krašto apsaugos ministerijų likvidavimas, Lietuvoje tam faktiškai vadovauti teko buvusiam kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui.
Ši reorganizacija kartu buvo gera proga smarkiai sumažinti Baltijos šalių kariuomenes: 29 šaulių korpusui tereikėjo 15 tūkst. karių, į atsargą buvo paleista per 400 karininkų, juos pakeitė atvykėliai iš Rytų. Nebeliko ir vietinių politvadovų: rugsėjo mėnesį buvo atsiųsta 500 raudonarmiečių, kurie varė agitaciją per vertėjus – dėl to buvo nemaža juokų ir nesusipratimų.
Tačiau nei tie naujieji, patyrę agitatoriai, nei areštai ir kitokios bausmės patriotinės mūsų karių dvasios nepalaužė. Jie ir toliau maištavo, šaipėsi iš politvadovų, rengė politines demonstracijas – važinėjo su jau uždraustomis trispalvėmis Kauno ir Vilniaus gatvėmis, atsisakinėjo prisiekti ištikimybę svetimai valdžiai. Vienas jų, buvęs šaulys ir pavasarininkas, pareiškė: “Aš jau kartą prisiekiau Dievui bei Tėvynei ir daugiau priesaikos nepriiminėsiu”. Dėl to 1940 m. lapkričio 1 dieną žlugo planai iškilmingai organizuoti priesaiką korpuse, ją po gausių areštų vargais negalais pavyko atlikti tik praėjus keturiems mėnesiams.
Karių nepasitenkinimas didėjo ir dėl aprūpinimo, ir dėl buitinių sąlygų. Atsidūrus raudonosios armijos sudėtyje, smarkiai pablogėjo maitinimas – juk Maskva niekada savo kareivių nelepino. Be to, korpuso daliniai savo moderniškas, gerai įrengtas kareivines turėjo užleisti svetimiems, o patys kraustytis kuo toliau nuo Vokietijos sienos, į rytinį Lietuvos pakraštį – Trakus, Pabradę, Švenčionėlius, Lentvarį, kurtis ankštose nepritaikytose patalpose – vienuolynuose, kaimuose, dvaruose.
Žinoma, visas nepatenkintų mūsų karių kalbas, veiksmus, protestus stropiai fiksavo korpuso ypatingasis skyrius, vadovaujamas iš Rytų atsiųsto patyrusio čekisto Juozo Bartašiūno, jau 1940 m. lapkritį turėjusio beveik 400 slaptųjų agentų. Tačiau tų nepatenkintų buvo tiek daug, kad sukišti visų jų į kalėjimus buvo neįmanoma. Pats vyriausiasis Lietuvos enkavedistas Aleksandras Guzevičius turėjo pripažinti, kad korpuse daugiau kaip 3 tūkst. potencialių valdžios priešų, kad jo daliniai visiškai nepatikimi. Nors areštų gausėjo, nors vis daugiau lietuvių karininkų pakeitė atvykėliai, padėtis negerėjo: prasidėjus karui 1941 m. birželį korpusas faktiškai subyrėjo.
Didžiausias tarybų valdžios priešas – karininkai
Nepriklausomos Lietuvos valdžia ypač daug dėmesio skyrė karininkų kadrams, jų parinkimui, mokymui ir ugdymui. Tai davė rezultatų – jų kvalifikacija buvo aukšta, o okupantams užgriuvus paaiškėjo, kad vos vienas mūsų karininkas priklausė LKP(b): tai Jurgis Kovas (Kopukovas), karo lakūnas. Tą savotiškai pripažino, įvertino ir Maskva: jos emisarai gerai suprato, kokį pavojų režimui kelia gerai profesionaliai parengti, patriotiškai nusiteikę karininkai. Todėl jau liepos 18 d. pradėtas jų persekiojimas: trys Kariuomenės štabo žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys buvo suimti, išgabenti į Maskvą ir ten nužudyti. O iš viso per Liaudies kariuomenės gyvavimo laikotarpį už grotų atsidūrė 26 mūsų karininkai ir 40–50 kareivių.
Suformavus 29-ąjį korpusą represijos dar labiau sustiprėjo: vis daugiau geriausių mūsų karininkų staiga dingdavo. Kita jų persekiojimo forma buvo masinis išvarymas į atsargą – o juk dauguma jų jokios kitos specialybės neturėjo ir likdavo be pragyvenimo šaltinio, be to, tokie karininkai pirmieji atsidurdavo suimamųjų sąrašuose. Iki liepos 30 d. į atsargą buvo išleista 50–40 proc. generolų, 26 proc. pulkininkų, 16,7 proc. pulkininkų leitenantų – juos naujoji valdžia laikė pavojingiausiais, daugumą jų uždarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime: generolus Petrą Kubiliūną, Teodorą Daukantą, pulkininkus Praną Saladžių, Vladą Braziulį ir kitus.
Tiesa, iš pradžių korpuso divizijų, pulkų, tarnybų vadais buvo paskirti mūsų karininkai: generolai Vincas Vitkauskas, Zenonas Gerulaitis, Jonas Černius, Vladas Karvelis, Vincas Žilys, pulkininkai Leonas Gustaitis, Adolfas Urbšas, Antanas Šurkus ir kiti. Tačiau karo išvakarėse, 1940 m. birželio 10 d., visus juos pakeitė rusai, o mūsiškius neva išsiuntė pasitobulinti, bet dauguma jų atsidūrė Šiaurėje, lageriuose. Ypač nukentėjo artileristai, radę kapus tolimajame Norilske: generolai Jonas Juodišius, Vincas Žilys, pulkininkai Antanas Sidabras, Juozas Lavinskas ir daug kitų.
Daugybė karininkų nukentėjo ir per didžiąją 1940 m. birželio tremtį: iš pradžių juos išgabeno su šeimomis į Rytus, o vėliau atskyrė, fabrikavo bylas, marino badu, šaudė. Taip mūsų tauta neteko geriausių savo žmonių – visapusiškai išsilavinusių, atsidavusių tėvynei…

Komentarų nėra: