2014 m. birželio 29 d., sekmadienis

KOVA DĖL ŽEMĖS

Laimantas Jonušys. 

Keista kova dėl žemės

2013-11-21 / 14:27 —
L. Jonušys, T. Lukšio (BFL) nuotr.
L. Jonušys, T. Lukšio (BFL) nuotr.
Štai vėl Lietuvoje iškilo vadinamasis „žemės klausimas“, šaukte šaukiamasi dar vieno referendumo. Keistokas tas klausimas, plėtojamas kai kurių žemės savininkų ir daugybės kaimui sentimentus jaučiančių miestiečių.
Kaimui ir Lietuvos gamtai sentimentų turiu ir aš. Kai buvau dar visai jaunas, senelė man rodė savo žemės nuosavybės dokumentus ir sakė, kad galgi ateis laikai, kai ta žemė bus sugrąžinta. Tuo metu tai neatrodė realu – kolchozas plėtėsi ir tvirtėjo, ypač savo žemės nuosavybe.
Tada man atrodė keista: mokykloje mus mokė, kad kapitalizme žemės savininkams, buožėms, rūpėjo tik pelnas ir niekas daugiau, bet iš tikrųjų kolchozas, o ne ankstesnieji buožės, sunaikino gražią kūdrą prie senos sodybos (mano kaime vadintą „sodželka“) su aplink į ją nusvirusiais medžiais, iškirto mažytį miškelį prie upelio – ir viskas dėl to, kad būtų daugiau plynos žemės, vadinamųjų naudmenų. Ką jau kalbėti apie melioraciją, kurios didelė dalis buvo daroma tik dėl to, kad žmonės iš vienkiemių būtų suvaryti į kolchozines gyvenvietes su standartiniais baltų plytų nameliais.
Visa tai jau tolima praeitis. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje žemė staiga virto kilnojamuoju turtu. Įstatymas, leidžiantis persikelti žemę, virto vienu gėdingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje, beje, iki šiol neatšauktas, nors dabar jau mažai aktualus – didžioji juo paremta žemgrobystės epopėja jau įvyko. Šiame įstatyme privačios nuosavybės principas keistai pradviso komunistine valdžios savivale: juk realiai valdžios atstovams buvo palikta spręsti, kam kur žemę leisti „persikelti“.
Nors kai kas turėjo įvairiausių interesų, iš esmės toks įstatymas galėjo būti priimtas ir net svarstytas tik įsijungus sovietinės mąstysenos liekanoms: nes juk blaiviam, komunizmo neišprievartautam protui elementariai aišku, kad jeigu tau nepatinka ta vieta, kurioje atgavai žemę, tai ją parduodi ir pagal galimybes perki ten, kur tau reikia.
Bėda ta, kad jau tada žemę buvo bandoma versti kažkokia šventenybe, o ne eiline nuosavybe, buvo smarkiai apribota teisė ja laisvai disponuoti, ir tai smarkiai skatino korupciją bei valdininkų piktnaudžiavimus.
Dabar nauja kova dėl žemės. „Neparduokim Lietuvos“, – skelbia žemės pardavimo Europos Sąjungos piliečiams priešininkai. Tiesa, dalis jų mano, kad jau viskas parduota ir beliko žemė, ant kurios stovime. Dalis jų priklauso apokaliptinei dantų griežimo mokyklai, teigiančiai, kad Lietuvos valstybė jau žlugo. Ir štai paskutinis bastionas – žemė. Ta, kurios važiuodami per Lietuvą daugybę matome dirvonuojančios, apleistos. Dėl kitos skundžiamės, kad nepaliko laisvų prieigų prie ežerų. Ar užsieniečiai tai padarė? Ne, kuo tikriausi lietuviai.
Ir vienu, ir kitu atveju matome, kad žemė jau seniai nebėra ta žemdirbio brangenybė, kuri Lietuvoje buvo per šimtmečius. Taip, galbūt užsieniečiai nepirks tos apleistos nederlingos žemės, o pirks geresnę, dabar jau dirbamą. Bet tokiu atveju jie mokės už ją brangiai, o sumokėję nepaliks jos be priežiūros, ką nors su ja darys, gaus naudos, mokesčius mokės Lietuvai.
Jeigu sakote, kad ne viską reikia matuoti pinigais, tai pasakykite, kiek šiandien lietuvių, žemės savininkų, mano, kad tai yra šventas dalykas, tėvynės simbolis? Dauguma ją laiko kaip pinigais įvertinamą turtą, galbūt vertingesnį ateityje negu dabar. O jeigu kas ir laiko savo žemę šventenybe, tai tegul ir neparduos jos svetimšaliams, niekas nevers to daryti. Tačiau neseniai atlikta apklausa parodė, kad jauni žmonės, norintys dirbti Lietuvoje (o tokių dauguma), pirmenybę linkę teikti užsienio, o ne Lietuvos kapitalo įmonėms. Tad sunku patikėti, kad iš Vakarų Europos atvykęs savininkas bus blogesnis už lietuvį.
Visas šitas pragaištį skelbiantis patosas yra atitrūkęs nuo tikrovės, kaip ir demagoginis šūkis, kad žemė yra lietuvio kūnas ir kraujas. Panašus erzelis neišvengiamai kils kitais metais, Lietuvai artėjant prie euro įsivedimo. Vėl bus šaukiamasi referendumo dėl švento lito ir vėl bus stabdoma didesnė Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, dar vienas žingsnis tolyn nuo Kremliaus interesų.
Komentaras skambėjo per LRT radiją. 

Laimantas Jonušys save skaito kuosėniečiu. Rašytojas, žymus vertėjas, Vilniaus universitete baigė anglų kalbos sudijas.
Jo senelis Napalys Jonušys grynas kuosėnietis, o močiutė Julija Juozevičiūtė - Jonušienė kilusi iš Pyragių. 
Laimantas moksleiviškas vasaras praleisdavo Kuosėnuose  pas savo senelius.

Komentarų nėra: