2010 m. gegužės 11 d., antradienis

ANTANAS DUNDULIS



NUOTRAUKOSE:
Antanas su dukra Edita prie staklių.
Antanas programuoja raštą.
Edita raštus pritaikė audiniams.



Antano austų juostų vaizdeliai iš gausybės parodų.
Paspaudę pelyte ant vaizdelio jį galite pasididinti, o grįžti į svetainę, teks pelyte spausti viršuje kairėje esančią rodyklę - kairėn. Sekmingo žiūrėjimo !!





Antanas (viduryje) apdovanotas Aukso vainiku









Kuosėnietis Antanas Dundulis gimė 1934 m. balandžio 5 d. Kupiškio rajono Kuosėnų kaime, Juozapo ir Anėlės Kedainytės - Dundulių šeimoje. Dundulių sodyba buvo gražioje vietoje šalia vieškelio einančio, tikriau ėjusio, iš Kupiškio į Rokiškį. Mažasis Antanėlis būdamas jauniausias šeimoje lankė Kuosėnų pradžios mokyklą, kuri buvo pas kaimyną Napalį Jonušį. Jo pirmoji mokytoja buvo Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Paskutinįjį ketvirtą skyrių jis baigė prie mokytojo Viktoro Kavoliūno, kai mokykla jau buvo perkelta į Petro Dirdos namus.

Antanėlis turėjo keturias seseris: Bronę, Aleksandrą, Albiną, Ireną ir vyriausią brolį Kazimierą.

1945 – 1953 m. mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje.








Mokykloje jis buvo tylus, ramaus uždaro būdo ir niekur per daug nesireiškė.



Fiziką jam dėstė mokytojas Stasys Vaitieka, o matematiką – mokytojai: Alfonsas Dubrindis ir Valerija Daukšaitė. Jo klasės auklėtoja buvo Valerija Čėčytė-Dubrindienė.





1953 -1957 m. studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto fizikos – matematikos fakultete.








1957 – 1960 m. Šiaulių pedagoginio instituto matematikos katedros dėstytojas, 1960 – 1963 m. toje pačioje katedroje – vyresnysis dėstytojas, 1963 – 1989 m. – KPI Šiaulių vakarinio fakulteto bendrųjų disciplinų katedros vyresnysis dėstytojas. 1989 – 1993 m. dirbo pagal sutartį Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus darbuotoju. Nuo 1993 m. – tautodailininkas. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1980 m. Tautodailės parodose dalyvauja nuo 1975 m. 1980 m. kartu su žmona Birute surengė parodas Šiaulių parodų rūmuose, Kupiškio kultūros namuose. Kasmet dalyvauja Šiaulių krašte tautodailininkų meninėse parodose, respublikinėse parodose, amatų dienose.

Apdovanotas daugeliu garbės raštų, padėkų, diplomų. Juostų audimu, kaip laisvalaikio užsiėmimu, pradėjo užsiimti nuo 1974 metų. Tai buvo šalia pedagoginio darbo. Tik nuo 1989 m. tai tapo pagrindiniu užsiėmimu.

Įdomu pavartyti Šiaulių miesto, respublikinius laikraščius, interneto svetaines. Ten galima rasti gražių ir šiltų žodžių apie Antaną ir jo kūrybą.

Štai keletas ištraukų iš jų:

......Mokė dukrą, išmoko pats. A. Dundulio velionė žmona Birutė buvo audėja, pelniusi tautodailininkės vardą. Pats ponas Antanas iki 1989 metų Kauno politechikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete dėstė matematiką.

Juostas ant rėmelio pradėjo austi iš pedagoginių paskatų. Šešiametė jauniausioji dukra Violeta audimo būrelyje mokėsi austi, bet jai nesisekė. Tėtis laikėsi požiūrio: vaikus reikia mokyti savo pavyzdžiu. Užaugusi dukra tapo profesionali dailininkė.

Austi išmoko ir vyriausioji Edita, vėliau pasirinkusi inžinerijos studijas. Dirbo inžiniere technologe Televizorių gamykloje ir jautė, kad kurti kompiuterines programas yra ne jos darbas. Išeitis atėjo pati. Prieš penkiolika metų gamykla bankrutavo ir Edita pradėjo austi.

.....Paskutinius dvejus metus audėjai užsakymus priimdavo išimtinais atvejais. Laiką atimdavo senovinės juostos. Paprastą juostą jie nuaudžia per dieną-dvi. Autentiškai reikėjo dvigubai daugiau laiko.

Daugiausia laiko atimdavo pasiruošimas: iš knygos persipiešti raštą ir kiekvienam paruošti apie 40 kartoninių kortelių programą; kiekviena kortelė dedama į matricą ir išmušamos raštų skylutės. Vienai programai paruošti A. Dundulis sugaišdavo mėnesį ir daugiau. Susiūta programa (kartoninė juosta) kabinama ant staklių prizmės.

Vien siūlus suverti į stakles reikėjo keletos dienų (2,5-3 metrų ilgio juostai reikia 4 metrų ilgio siūlų). Senovinių juostų raštai buvo reljefiniai. Norint išgauti iškilimus, reikėjo atrasti siūlo vėrimo būdą. Be techninių žinių, sakė Edita, čia neapsieisi. Gal dėlto, svarstė ji, tėveliui buvo lemta baigti matematikos, jai — techninius mokslus?

......Išmoko spalvų kalbos. Pakeitę pasaulėžiūrą ir ėmęsi senovinių juostų audėjai atrado nuostabų spalvų pasaulį. Edita pastebėjo: autentiškos juostos yra ryškių, sodrių spalvų.

Juostos buvo audžiomis įvairomis progomis — vestuvių, vaiko gimimo, krikštynų. Pagal tai ir regionus buvo parenkamos spalvos. Jos turėjo savo energetines reikšmes.

Žalia spalva, aiškino Edita, yra augimas, ji ypač tinka vaikams. Raudona yra vasara, žydėjimas, o visas žalios ir raudonos derinys simbolizuoja klestėjimą, augimą. Jei įausi baltą — metalo spalvos siūlą, sustiprinti ryšius. Žalia ir geltona yra autentiškas gyvybės rato derinys. Mėlyna buvo vandens — turto spalva. Juodos ir raudonos spalvos juostos austos visoje Lietuvoje. Juoda spalva yra moteriškumo pradas (naktis, mėnulis), raudona yra vyriškasis pradas (saulė). Čia susijungia moteris ir vyras, diena ir naktis, žiema ir vasara. Viską apjungia balta spalva.

Simboliai, pasakojo ji, yra unikalūs dalykai, į juos pradėjus gilintis nebeskaičiuoji laiko. Prie anksčiau austų pastelinių juostų audėjai nebegrįš.

... Šiaulių dailės galerijoje buvo tikra apgultis – ir garbaus amžiaus žmonės, ir tėvai, nešini kūdikiais, rinkosi pasižiūrėti, ką įdomaus sukūrė Šiaulių krašto tautodailininkai – čia vyko retrospektyvinė tautodailės paroda "Lietuviškas suvenyras Lietuvos tūkstantmečiui". Tautodailininkai, panašu, pastaraisiais metais padirbėjo iš peties – parodai pateikta per 1400 darbų nuo mažučių nertų angeliukų iki masyvių medžio drožinių. Taikomosios dailės kategorijoje pirmoji vieta atiteko šiauliečiui Antanui Dunduliui, kuris juostas audžia jau dvidešimt penkerius metus. Pasak L. Kelmelienės, anksčiau vyras audė su žmona, bet šiai išėjus amžinybėn pomėgio neatsisakė.

Antano Dundulio profesija – pedagogas - matematikas, tad šie dalykai jam turbūt padeda kurti. Ant. Dunduliui talkina ir jo dukra Edita Dapšienė. Juostos išskirtinės tuo, kad audžiamos atsižvelgiant į šalies regionų tradicijas, dominuojančius raštus.

......Sausio 6 d. Kėdainių kultūriniame centre, vyko nominacijų geriausiems metų liaudies menininkams paskelbimas ir „Aukso vainiko“ įteikimas. Šiais metais Aukso vainikais pasipuošė Elena Ruzgienė iš Šakių (tapyba), Pranas Kaziūnas iš Utenos (kryždirbystė) ir šiaulietis audėjas Antanas Dundulis – juostos (tekstilė).

Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtos „Aukso vainiko“ nominacijos tikslas – palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias liaudies meno tradicijas, pagerbti talentingiausius meistrus, sukūrusius iškilius liaudies dailės kūrinius, įvertinti vietinių senųjų amatų šimtametes tradicijas tęsiančius kūrėjus.

Nominacija skiriama: už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius margučių, verbų, sodų dirbinius) dailę bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus). Dėl galimybės pasipuošti gražiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu varžėsi 21 regioninių turų laureatas iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių.

.....Sveikinu, puikus žmogus, nuostabiai darbšti jo dukra, AtA žmona - puiku, kai Lietuvą garsina tokie nuostabūs žmones. Sėkmės tolimesnėje kūryboje. Bet kodėl apdovanotas Kėdainiuose, juk gyvena ir dirba Šiauliuose...

......Žinau ir patvirtinu, kad jo austomis juostomis (netradiciškai išaustomis) yra tradiciškai papuošti įvairūs kultūros ir politikos veikėjai. Kur jau ten komercija, tikra tradicija. Vadinamos jubiliatų juostos, universalios, tinka ir sąjūdiečiams ir rezervistams pagerbti. Tikrai ne komercija. Faktas kaip blynas.

.....gerb. A. Dundulis tikrai vertas Aukso vainiko. Tai vienintelis tikras Šiaulių miesto tautodailininkas, išlaikęs tautiškas tradicijas, nenusileidžiantis iki pigaus komercinio lygio, kaip kiti...

.....Esu sužavėta... Kokių žmonių yra. Tikra praba puiki. Bet tokius dalykus reikia užsieny pardavinėt - gal JAV. Sėkmės šiems nuostabiems žmonėms - skaitytoja iš Aukštaitijos

......"Menas tada nebuvo nei komunistinis, nei kitoks. Dabar gerų, tikrų menininkų kažkaip gal ir trūksta". Matau, kad trūksta, bet medicina čia bejėgė.

.....Ir Antanas ir Edita yra tikrai puikūs menininkai - savo darbo išmanytojai. Be je, Antanas dar tikrai dėstė MATEMATIKĄ KPI Šiaulių vak. fakultete, bent iki 1974 metų, o gal ir ilgiau. Tegul pirmasis "komentatorius" nevaidina labai jau švento. Menas tada nebuvo nei komunistinis, nei kitoks. Dabar gerų, tikrų menininkų kažkaip gal ir trūksta...
Sėkmės, mano DĖSTYTOJAU Antanai ir Edita..

O štai ką apie meną, kūrybą yra pasakęs pats Antanas Dundulis.

Iš spaudos:

.....Tautinių juostų audėjo Antano Dundulio nuomone, ilgą laiką į liaudies kūrėjus buvo žiūrima kaip į kuriančius „nepilnavertį meną“.

......„Žmonės važiavo į užsienį, o iš ekskursijų grįžtantieji parsiveždavo jau svetimą liaudies meną ir juo puošdavo savo namus, į savo liaudies meną mažai jau bekreipė dėmesio“, – teigia tautodailininkas.

.......Anot A. Dundulio, šiandien liaudies menas nebėra laikomas nepilnaverčiu, tačiau „gyvuoja tiktai iš pačių liaudies meno kūrėjų entuziazmo“.

.....„Taip, kultūros darbuotojai liaudies menui šiandien skiria daugiau dėmesio nei anksčiau, Vyriausybė pradėjo propaguoti, kad liaudies menas būtų atgaivintas kaimuose, tačiau iš esmės jokios materialinės paskatos menininkas negauna“, – sako pašnekovas.

....Pasak audėjo, šiandien tautines juostas tautiniams rūbams persirišti užsisako beveik vien tik tradicinių liaudies dainų ir šokių kolektyvai – proginių juostų užsakymai labai sumažėję.

Antano gyvenimo moto: kol dirbu mėgstamą darbą tol gyvenu.

Žmona Birutė mirė 2000 m. Vaikai: Edita, gimusi 1963 m. baigė KPI, inžinierė – mašinų gamybos technologė, tautodailininkė – audėja. Violeta, gimusi 1965 m. baigė Talino dailės universiteto odos gamybos specialybę – dailininkė.

Komentarų nėra: