Atsisveikiname su kuosėniete VANDA ŠIMONIENE

Birželio 7 – ą dieną netekome mūsų kuosėnietės, beveik penkis dešimtmečius mokiusios ir auklėjusios kelias kupiškėnų kartas, Vandos Šimonienės.

Vanda Žilytė – Šimonienė gimė 1942 metų birželio mėnesio 28 dieną (m. 2010.06.07) Kupiškio rajone, Kuosėnų kaime Antano Žilio ir Onos Žilienės- Zulonaitės šeimoje. Be Vandutės šeimoje augo sesutė Danutė, baigusi VVU ekonomiką ir broliai Kęstutis, baigęs KPI- inžinierius mechanikas, bei Gaudentas, baigęs KPI- statybos inžinierius.

Vanda mokėsi Kuosėnų pradinėje, Kupiškio vidurinėje, Panevėžio medicinos mokyklose. 1961 metais pradėjo dirbti mokytoja Juodpėnų aštuonmetėje mokykloje ir joje dirbo septynerius metus. 1968 metais darbavosi Žaidelių aštuonmetėje mokykloje, nuo 1969 metų iki 1974 metų - Šepetos aštuonmetėje mokykloje.

Dirbdama baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo biologijos mokytojo specialybę. Nuo 1974 metų iki 2004 metų dirbo Kupiškio vakarinėje vidurinėje mokykloje mokytoja, direktoriaus pavaduotoja. 2004 – 2008 metais dirbo P.Matulionio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja suaugusiųjų klasėms.

Mokytoja Vanda Šimonienė, visada buvo geros nuotaikos, besišypsanti, maloniai bendraujanti, bet reikli sau ir kitiems. Vandutė buvo tas žmogus, kuris sugebėdavo padrąsinti, įtikinti jaunimą, kad mokslas - didelė vertybė. Mokytojai nebuvo blogų mokinių, su visais ji mokėjo rasti bendrą kalbą, visiems ji buvo kaip mama, vyresnioji draugė, globėja.

Vandutė surasdavo laiko ir mokiniams, ir saviems vaikams. Dukrų Aurelijos ir Dianos sekmės buvo jai gražiausios dovanos. Močiutė ne kartą pasidžiaugdavo mielais anūkais: Emilija, Radvile, Tautvydu.

Vandos ir Luciaus Šimonių šeima kupiškėnams ir ne tik jiems, buvo darbštumo, atsakingumo, meilės kultūrai, gimtajam kraštui pavyzdys. Jie tam negailėdavo nei laiko nei lėšų. Vanda ir Liucius apsilankydavo Vilniaus kupiškėnų klubo renginiuose, visuomet mielai bendraudavo įvairiose sueigose su kraštiečiais, vaišindavo savo ruoštais skanėstais.

Miela Vandute, mes visi kuosėniečiai, ir kraštiečiai pažinę Tave, liūdime Tau išėjus Anapilin. Tu buvai tas žmogus su kuriuo būdavo galima pasitarti, pasiklausyti žinių apie gimtąjį kaimą, nes ryšių su juo, Tu niekuomet nebuvai nutraukusi.