Taip atrodo Šileikių statytas nedidelis namas dabar, 2011 metais. Jis dabar rekonstruojamas ir apšiltinamas. Jį Šileikiai surentė iš nusidėvėjusio dvarininkų namo medžiagų.
Antra dalis
Paspauskite pelyte ant nuotraukos, jį padidėsArtėjant mokslo pradžiai, papa grįžes iš Kupiškio pasakė: 
„Ginut , tu dabar būsi nebe Jasiūnaitė, o Šileikaitė“. Paplūdau ašaromis: savo pavardės jokiu būdu nenorėjau atsisakyti. Pamatęs mano ašaras, papa tuo klausimu daugiau nebekalbėjo. Turėjau spalvotų knygučių ir „skaičiau“ jas mintinai, bet į mokyklą eiti nenorėjau, nes kažkas iš suaugusių pajuokavo, jog ten vaikus baudžia. Tą lemtingą rytą užsimerkiau ir vaidinau miegančią, bet mama atėjo ir pažadino. Mus sutiko Kuosėnų pradžios mokyklos mokytoja Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Pajutau jos gerumą ir visa baimė dingo. Klasę puošė šūkis: „Kas tau meta akmeniu, mesk tam duona“. Ant sienos kabojo Lietuvos žemėlapis perrėžtas demarkacine linija. Ir šiandien ausyse aidi mūsų daina: Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim, Gedimino kalne milžinai atbus¡“ Žiemos metu statydavome sniego pilis ir žaisdavome karą, atšilus orams – kvadratą. Gudo Algis labai sunkiai mane išmušdavo, o jis buvo geriausias žaidėjas. Iš medžio jis drožinėdavo gražius žaisliukus ir dovanodavo mergaitėms. Kultuvėlę ir man padovanojo. Deja, parsinešti jos į namus nedrįsau. Iš mokyklos namo eidavau keliu, kurio vienoje pusėje žaliavo dar švedų kapų kauburėliai, kitoje – ilgas pylimas, kurį vadinome piliakalniu. Ten su vaikais žemuogiaudama, užtrukau, tai gavau pastabą, jog po pamokų tuojau pat reikia eiti namo. Papos žodžiai liko taip giliai širdyje, jog kartą per liūtį ir perkūniją grįžau visa peršlapusi, bet laiku. Kai pasiprašydavau leisdavo pasisvečiuoti. Klasės draugės Vlados Rasiulytės namus ir dabar prisimenu kvepiančius obuoliais. Kadangi V. P. Šileikų draugystė su Jono Belecko šeima vėl atsinaujino, buvau palikta paviešėti ir pas juos. Su Genute Beleckaite po ežerą irstėmės 
valtele. Džiaugiausi, mokydamasi irkluoti, nes vanduo mane labai traukė. Ruošdamiesi Dainų šventei, mokykloje šokome, ėjome ratelius ir dainavome. Atvažiavo komisija akių tikrinti. Gudo Genutei ir man įtarė trachomą. Mama nuvežė mus į Panevėžį. Pagydė taip, jog eidama 84-uosius metus, dar vaikštau be lęšiukų. Kartą parėjusi iš mokyklos pasakiau: „Reikia pinigų Kauno bažnyčios statybai“. Žmonių klaidinimui neduosiu nė cento, - išgirdau papos žodžius ir graudžiai pravirkau. Padėtį sušvelnino mama. Ji atnešė tokią sumą, už kurią iš karto visą knygutę ženkleliais užpildžiau. Mokyklos įtakoje augau labai pamaldi, o papa man nieko daugiau nebesakė, net ir tada, kai mama leido mane prie Pirmos Komunijos.
Mokiausi gerai. Vyko pradžios mokyklos baigimo egzaminai. Komisija susidomėjo mano vardu. Paaiškinau, kad tėvai tikri lietuviai. Egzaminus išlaikiau penketais. Grįžusi namo, papriekaištavau dėl Genovefos vardo, tai mama pasiteisino, jog kunigėlis buvo lenkuojantis. Paūgėjusi, nuo žaidimų perėjau prie tikrų darbų ūkyje, stengdamasi neatsilikti nuo suaugusių. Papa dažnai mane pagirdamas, aiškino, kaip milijonierių vaikai Amerikoje mokosi gyventi. Be prievartos ir jokių fizinių bausmių ėjau V. ir P. Šileikų pedagoginę mokyklą. Netgi gailėjausi, kad man netenka ganyti, kaip kitiems vaikams, nes mūsų gausi karvių, veršiukų ir avių banda ganėsi laisvai kaitaliojamuose aptvaruose. Žemės nusausinimui giminaitis Vytautas Žiūkas kasė gražius griovius. Man patikdavo su juo kalbėtis apie mokslą ir gyvenimą. Jo brolis Jonas buvo Lietuvos karininkas. Papa ėmė gaivinti nykstantį sodą. Išpuvusių medžių vietoje sodino jaunas obelaites, norėdamas priskaičiuoti jų iki 100. Netoliese (prie piliakalnio)vyko karinės pratybos. Pamačiau motociklu įvažiuojant į kiemą karį. Jis pasiteiravo, ar negalėtų nusipirkti obuolių karių troškuliui numalšinti. Papa atnešė pilną pintinę ir įteikė ją veltui, bet pasiūlė pavėžinti mane, kad galėčiau tuščią krepšį, amerikono dėdės Pielios brangintiną darbą, parsinešti. Atmintinas pirmas pasivažinėjimas motociklu , susitikimas su išrikiuotais Lietuvos kariais ir jų vaišinimas obuoliais.
Į Papilį (Biržų krašte) važiuojančiam ir retkarčiais apsistojančiam grafui Gabrieliui de Choiseul Guoffier su žmona Mirabelyje buvo paskirtas salonas. Papa pasidžiaugė, kad grafienė gerai įvertino jo ūkio sutvarkymą, sakydama: Šileika, važiuok tvarkyti mano Papilio. Pats grafas ūkio valdyme nedalyvavo, jis iš duonos minkštimo lipdydavo kareivėlius. Tėveliai leido mokytis toliau, samdė butą Kupiškyje. Lankiau penktą skyrių. Iš mokytojos Eidukienės, dėvinčios amžiną gedulą, gavau pagyrimą už paaiškinimą skirtumo tarp patricijų ir plebėjų. Dar mokiausi privačiai, svajodama peršokti šeštą skyrių. Svajonė išsipildė.
1940 metais patekau į Kupiškio gimnazijos penktąją klasę. Marta Geledorovna mokė mus rusiškų dainų: „Poliuško pole“ ir kt. Iš Austrijos „komunistas“ Verneris Liovė dėstė vokiečių kalbą, aiškindamas, kaip vilkas suėda ėriuką. Jis agitavo vyresnių klasių mokinius į komjaunimą, o vėliau, tapęs komendantu pasmerkė juos mirčiai. Kartais šeštadieniais pareidavau namo (
NUOTRAUKOSE:1. Genovaitė Jasiūnaitė, 1984 m. 2. Pirmoji komunija, 1937 m. 3. Kuosėnų pradžios mokyklos IV sk. mokiniai, 1939 m. Pirma eilė: Genė Gudaitė,Albina Dundulytė,Felicija Dundulytė,Stasė Savičiūnaitė. Antra eilė iš kairės:Birutė Mociūnaitė, Felicija Kuliukaitė, Genė Jasiūnaitė, Vlada Rasiulytė. Trečia eilė iš kairės: Povilas Jankevičius, Stasys Rasiulis, Algis Gudas , X, Bronius Mažeikis,? Bronius Ridikas
/Bus daugiau/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą