2011 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų


Trečia dalis


Mokytis buvo sunku. Atsiliepė peršokto skyriaus spragos.


Karas ¡ Dulkėtu keliu linksmai nusiteikę motociklais važiavo vokiečiai. Juos sveikino prie kelio susirinkę žmonės. Kai prasidėjo holokaustas, visi pritilo, susirūpino, nuliūdo. Gavome senukų Sniegų sūnaus laišką su klausimu apie tėvus. Papa apgailestaudamas kalbėjo, kam bėgdamas sūnus tėvus paliko, o dabar reikia rašyti, jog juos ištiko visų žydų likimas. Pradėjau išlyginti mokslo spragas. Už vokiškai papasakotą „Brisiaus galą“ gavau pirmą penketą. Mokytojo Jono Pauliuko dėka pradėjau suprasti ir kitiems paaiškinti algebrą, geometriją, trigonometriją. Kartais vakarais, jis sukvietęs mus ant skardžio aiškino žvaigždynus, žavėdamas astronomijos mokslu. Labai mylėjau lietuvių kalbos mokytoją Oną Zubkienę, net galvojau lietuvių kalbą studijuoti. Kapelionas Jonas Ragauskas, vėliau sukūręs šeimą, mano atminimų knygelėje įrašė tokius žodžius: „Ora et labora, šitų žodžių pora, jei būsi gera ir dora, įvykdys kiekvieną tavo norą.“ Mano buto šeimininkė buvo labai protinga ir gera moteris. Ji leido mano draugėms ateiti pas mane uždavinių spręsti. Pradžioje gyvenau kitame namo gale, bet ten jauniems tėveliams gimė vaikutis. Ponia Sapkauskienė pasiūlė man persikelti pas ją. Tėveliai sutiko. Aš buvau labai patenkinta. Tapau vaikučio krikšto mama, bet jis netrukus mirė. Mane guodė, jog turėsiu angelėlį danguje,bet mama turėjo daug krikšto vaikų, o aš tik vieną. 1944 m. suvargę, apdulkėję besitraukiantys vokiečiai sustojo prie mūsų šulinio. Jie valėsi, prausėsi, skutosi. Vienas jų manęs užklausė: Wolensie nach Deutchland fahren?“. Jau kalbėjau vokiškai ir išdrįsau atsakyti: “Ich liebe meine Heimat“. Rytuose pamačiau ugnies pašvaistę. Supratau, kad liepsnoja mano gimtasis Skapiškis. Užplūdo rusai. Mūsų name atidaryta ligoninė: viename kambaryje palata, kitame operacinė. Papos nurodymu – net priešui, merdinčiam reikia padėti. Su ąsotėliu pieno nuėjau pas sužeistuosius. Jauno vaikino skruostu nuriedėjo ašaros: jis buvo nešamas amputuoti koją ... 1946 m. baigiau Kupiškio gimnaziją su 14 penketų ir 4 ketvertais. Nuotraukoje mūsų klasė įsiamžino be savo mokytojų. Juos blaškė permainų vėjai.


Važiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų. Į traukinį žmonės grūdosi per galvas. Likau nustumta. Pernakvojusi pas Almos Dapšytės mamą, kitą rytą vėl nuėjau į stotį. Papa paprašė grįžusio iš Armijos Albino Trečioko, kurio tėvai taip ir liko neįstoję į kolūkį, pagelbėti man. Patekusi vidun, atsisėdau ant grindų suspausta tarp kitų keleivių. Sėkmingai įstojau į Vilniaus Valstybinį Universitetą, anglų kalbos specialybę, laikydama vokiečių kalbos egzaminą. Pradžioje gyvenau Universiteto auditorijoje, kurioje tilpo apie 30 mergaičių. Nesiskundžiau, nes galėjau netrukdoma mokytis bibliotekoje. Vėliau komendantė atrinko 6 ir apgyvendino su savimi dviejuose pereinamuose kambarėliuose. Į jų tarpą pakliuvau ir aš. Mama atvažiavo į Vilnių pažiūrėti, kaip aš gyvenu, atvežė maisto. Ja labai didžiavausi prieš drauges, kurias ji taip pat pavaišino.


Nebuvo laiko pramogoms, sėdėjau iki išnaktų, nes nauja kalba buvo sunkiai įkandama, reikėjo pasivyti jau kalbančius angliškai. Iš 8 kupiškėnų, stojusių į anglų kalbą, likome dviese; Aldona Valentaitė ir aš. Ilgai negalėjau jos pamiršti, kai sužinojau, jog ji atostogaudama šienavo, peršilusi maudėsi ir nuskendo. Studento lituanisto Dulinsko šuolis per langą ir jo mirtis taip pat sujaudino visus. Mūsų anglų kalbos dėstytojos Kamineckaitė ir Aprijaskytė buvo labai griežtos ir reiklios. Už suteiktas žinias esu joms dėkinga ir dabar. Mūsų pasaulėžiūrai didelę įtaka darė Eugenijus Meškauskas, kurį Arvydas Šliogeris pavadino Lietuvos Sokratu. Jis mokė , kad kiekvieną teiginį reikia permąstyti. Sugalvojau palengvinti sau parvažiavimą į Mirabelį atostogauti. Kai traukinis prie kelio pervažos sulėtindavo greitį, pamačiusi manęs belaukiančią Bronytę, pravėrusi duris, išmesdavau jai ryšulį, o pati nuvažiuodavau iki Valiukiškio stotelės, pareidavau namo tuščiomis rankomis.







NUOTRAUKOSE: 1.Genovaitė Jasiūnaitė su tėveliais, studijų laikais. 2. Vidurinės mokyklos baigimo atestatas su mokytojų parašais. 3. Genovaitė su mamos broliu, dėde Jonu Sprindžiu prie tėvų kapo, 1984 m.


Komentarų nėra: