1947 metais Julius Ausiejus, Bronytės
brolis, tais metais dirbęs Mirabelyje, prisimena, kaip vyko Viktorijos ir Petro Šileikų subuožinimas. Kupiškio valsčiaus komisija, su „liaudies gynėjais“ sukvietusi kaimynus, per
sk
aitė raštą. Bronytė
protestavusi prieš 
subuožinimą, gav
o smūgį į pašonę. Brolis stojo jos ginti. Prasidėjo muštynės. „Liaudies gynėjai“ ieškodami „banditų“ įsakė Juliui Ausiejui pirmam lipti į kaminą – rūkyklą. Nieko neradę, pradėjo nusavinti net lovas. Papa, karčiai juokaudamas, pasiūlęs atnešti jam iš tvarto lovį, kad turėtų kur miegoti. Visas ūkis buvo konfiskuotas. V.P. Šileikams palikta karvė ir 60 arų. Petras Šileika įsakė sau iš proto nesikraustyti. Nuo žemės nesitraukė. Vėliau sutiko sargauti,
neprarasdamas vilties ūkį atgauti. Vengdamas tremties, lemiamais momentais nakvodavo pas kaimynus.
Sužinojusi apie išbuožinimą, paprašiau tėvelių man maisto nebesiųsti. Paskutinį mėnesį pabandžiau gyventi vandeniu, duona ir cukrumi. Kai išlaikiusi egzaminus, parvažiavau namo, jie išsigando: galvojo, kad susirgau. Karvutės dėka aš greit atsigavau.
Tėveliai ir toliau šelpė mane maistu. Savo geruosius paltus, dar atsivežtus iš Kauno, persiuvo man. Mama savo jauniausią brolį Joną, politinį kalinį, mėnesiais siuntiniais gelbėjo nuo mirties Syktyvkaro, Komi ASSR anglių kasykloje. Petras Šileika išgirdęs, jog V. Šileikienės motina Viktorija Sprindienė bus talpinama į prieglaudą, pareiškė: „Jeigu motinai, išauginusiai septynis vaikus, nebėra vietos namuose, vežkite ją pas mus, dviejų kambarių namelyje šiaip taip sutilpsime.
1950-1952 metais (iki mirties) bobutė gyveno Mirabelyje.
gyvendami tolėliau nuo Mirabelio girelės, mano tėveliai išvengė susišaudymo, į kurį pateko pamiškėje gyvenančios Mikolaičių ir Kuliukų šeimos. Kai į tremtį per mūsų kiemą vežė Kuliukų šeimą, mama buvo ką tik iškepusi duoną. Visus kepalus ji sukrovė į jų vėžimą.
Universitetą baigiau 1951 metais. Atsisakiusi pasiūlymo siekti dar aukštesnio mokslo, su paskyrimu išvažiavau į Priekulę prie Baltijos, kurios dar nebuvau mačiusi. Esu dėkinga savo pirmiesiems auklėtiniams, kurie ir po 50 metų mane prisiminė, pakviesdami į susitikimą. Nepamiršo manęs ir paskutinieji mano Vaižganto vidurinės mokyklos auklėtiniai. Jie ir mokykla pasveikino mane 80 - mečio proga. Buvau pakviesta ir į mokyklos 90 - metį.
1959 m. vasario mėnesį gavau telegramą, jog papa silpsta. Nupirkusi vaistų, skubėjau į Mirabelį. Vasario 11 dieną radau jį, jau amžinai užmerkusį akis, palikusį Lietuvai išsaugotą istorinį paveldą.
Mamos pageidavimu Petras Šileika buvo palaidotas su religinėmis apeigomis Kupiškio miesto kapinėse.
Reikėjo gelbėti mamą. Nusilpusi, reumato pažeistomis rankomis ji nebegalėjo pasimelžti karvės. Pasikviečiau ją pas save. Viename kambaryje ji su manimi išgyveno dar 24 metus. Prieš mirtį brolis Jonas Sprindys, 1953 m. grįžęs išįkalinimo, atsiklaupęs bučiavo jai kojas.
- Ką tu darai? Aš ne šventoji.
- Man brangesnė už šventąją.
Žodis į žodį atsimenu jų pokalbį.
Mama mirė Kaune 1983 metais liepos 9 dieną, palikdama man Mirabelio dvaro nuosavybės dokumentus.
Giminių pagalba palaidojau ją Kupiškio miesto kapinėse šalia Petro Šileikos, grojant gedulingam orkestrui, be religinių apeigų, nes ji savo pageidavimo nebuvo pareiškusi.
Ieškodama nusiraminimo, būdama jau pensininkė, su Keliautoju klubu važinėjau po Lietuvą, norėdama ją geriau pažinti.
1988 m. rugpjūčio 24 d., pagerbdama Petro Šileikos laisvą mintį, pasūliau vietoj Prisikėlimo bažnyčios atstatyti Kauno pilį.(ž. "Kauno tiesa" Nr.196)
Po Nepriklausomybės atgavimo 1991 m. liepos 9 d. Kupiškio raj. valdybai įteikiau pareiškimą dėl Mirabelio dvaro susigrąžinimo. Gavau atsakymą, jog be juridinio fakto nustatymo man niekas nepriklauso. Ponas Siurblys pats pasiūlė pabandyti jį nustatyti. Bylą lengvai laimėjau, nes liūdytojų susirinko daugiau, negu reikėjo - 8.
Nunešusi dokumentus į žemėtvarką, sužinojau, jog V.P. Šileikų žemė jau baigiama išdalinti. Man liko sudarkytu stogu akmeninis svirnas. Pamačiusi nušluotą nuo žemės paviršiaus ūkinių pastatų kompleksą, kurį Petras Šileika buvo išsaugojęs, sutikau pasirūpinti paskutiniu paveldu. Paprašiau Eugeniją Bočiulienę jį prižiūrėti, bet jo neužregistravau, nes negavau perėmimo akto, kuris pridedamas prie Įsipareigojimo. Klasės draugas profesorius, istorijos mokslų daktaras, akademikas Vytautas Merkys stengėsi man padėti ne tik patarimais, bet ir reikiamais pareiškimais.
Seimo dėka po 16 metų 2008 liepos 22 Nr. 16-108881-15408 potvarkiu man buvo suteikta galimybė susigrąžinti mano įtėvių V.P. Šileikų žemę. Pagalvojusi apie ten įsikūrusius gyventojus, už 23,93 ha sutikau imti kompensaciją. Prie akmeninio svirno man buvo atmatuotas 8,14 ha iškarpytas sklypas. Už atgautą turtą net svirno stogo neuždengčiau.
Mano buvęs bendros virtuvės kaimynas, o dabar ir geras draugas Petras Povilas Samuila, turintis mano įgaliojimą, sužinojo Valstybės saugomo Mirabelio dvaro akmeninio svirno, kultūros paveldo, kodą – 5279 (A529P.) dabar tik Valstybė įamžindama Viktorijos ir Petro Šileikų, kaip vienų iš šviesiausių, humaniškiausių ir tolerantiškiausių žmonių, palikusių gaire Lietuvos pedagogikai, atminimą gali prikelti Mirabelio akmeninį dvaro svirną naujam gyvenimui.
Kaunas Genė Veronika Jasiūnaitė /parašas/
2011.03.10
NUOTRAUKOSE: 1 ir2 Akmeninis Mirabelio svirnas po kolūkio naudojimo metų. Trečioje nuotraukoje svirnas po nedidelio aptvarkymo, kurio iniciatorė buvo Genovaitė Jasiūnaitė, o išpildytoja - Eugenija Bočiulienė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą