VLADAS STUKAS

Stukas Vladas gimė 1920 m. gegužės 18 d. Kuosėnų k., Kupiškio valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų Juozo Stuko ir Marijonos Puronaitės- Stukienės šeimoje. 1931 m. baigė Kuosėnų pradžios mokyklą. Vladą mokė nusipelniusi mokytoja Petronėlė Mažeikaitė (Zulonienė). 1931 m. įstojo į Kupiškio keturklase progimnaziją, kurią baigė 1935 metais. Besimokydamas Kupiškio progimnazijoje Vladas dalyvavo skautų judėjime. (1932 - 1935). Nuo 1935 iki 1938 metų dėl lėšų stokos mokėsi namie kartu padėdamas tėvams dirbti žemės ūkio darbus. 1938 m. išlaikė valstybės eegzaminų komisijoje egzaminus už 6 gimnazijos klases ir tais pačiais metais įstojo į Panevėžio berniukų gimnazijos 7 –ąją klasę. Panevėžio gimnaziją baigė 1940 m. Nuo 1940 mokėsi Valstybinio Kauno Universiteto Technikos fakultete. Pablogėjus reikalams tėvų ūkyje studijas buvo nutraukęs, vėliau, kurį laiką mokėsi neakivaizdiniu būdu. Karo metu Vladui net pėsčiomis teko keliauti iš Kauno į gimtuosius Kuosėnus. Sesuo Eugenija Bočiulienė pasakoja, kad karo pradžioje apie Vladą neturėjo jokių žinių, net jau buvo apraudoję, ir staiga pamatome ateinantį per laukus sulysusį ir išvargusį, bet išsiilgtą ir visų labai lauktą, pėsčiomis sukorusį beveik 150 km.

Studijas universitete Vladas baigė1947 m. ir įgijo inžinieriaus- elektroenergetiko specialybę. 1947-1948 m. dirbo Kauno energetikos rajono inžinieriumi konstruktoriumi, 1948-1950m. – Petrašiūnų elektrinės vyresniuoju inžinieriumi, 1950-1953 m.- kapitalinės statybos skyriaus viršininku, 1953-1956 m. – eksploatavimo skyriaus viršininku, 1956-1958 m. – Kauno HE vyriausiuoju inžinieriumi, 1958-1960 m. – šios HE direktoriumi. Sesuo Eugenija pasakoja, kad Vladas dirbdamas Kauno HE buvo pasikvietęs ją su šeima ir aprodė hidroelektrinę, gražiasjos apylinkes, Kauno marias. Jai iki šių dienų liko mieli prisiminimai, nors nuo tų dienų jau praėjo virš 50 metų.
Mums kuosėniečiams smagu, kad mūsų kaimo vaikis, baigęs mokslus sugebėjo tapti tuometinės Lietuvos pasididžiavimo - Kauno HE vadovu.
1960 m. atleistas iš Kauno HE direktoriaus pareigų dėl to, kad 1941 m. buvo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF)(1*) narys.
Nors 1960-1965 m. buvo perkeltas į Lietuvos elektrinę katilų cecho viršininku, bet narystė LAF‘e vis užkliūdavo. Bedirbdamas Elektrėnuose Vladas persikėlė gyventi į Vilnių.
Pagaliau užtartas buvusio darbo kolegos A. Stumbro, tuomet dirbusio Lietuvos energetikos ir elektrifikavimo gamybinio susivienijimo vyriausiu inžinieriumi, buvo paskirtas jo pavaduotoju ir šiose pareigose sėkmingai darbavosi virš 15 metų.(1969-1985).
1951-1957 m. Vladas Stukas dėstė Kauno politechnikos institute. Jis buvo aukštos kvalifikacijos specialistas, geras darbo organizatorius.
Be Vlado šeimoje užaugo seserys Stefanija ir Eugenija (gyvena Kupiškyje) bei brolis Vytautas. Vladas su žmona Eugenija, stomatologe, kilusia iš Kelmės, turėjo du sūnus Gintautą-Vladą ir Arvydą, bei vaikaitį Audrių Stuką.
Susirgęs 1985 m. rugsėjo 30 d. išėjo į pensiją. Mirė pakirstas sunkios ligos 1992 m. lapkričio 30 d. palaidotas Vilniuje , Rokantiškių kapinėse.
Šaltiniai: „Lietuvos energetika“ III t., sesers Eugenijos Stukaitės-Bočiulienės prisiminimai ir nuotrauka, darbo kolegos Viktoras Mekas ir Stanislovas Danila su pluoštu nuotraukų

Kauno HE statybos vaizdai :





------------------------------------------------
(1*) LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 10 09 Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS. 1940 12 15 užmezgus pirmąjį ryšį su užsieninio centru, organizacija pradėjo vadintis LAF vardu, Vilniaus ir Kauno štabai sudarė Vyriausiąjį LAF štabą ir kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF vadovybę.
Sukilimo vykdymo iniciatyvą ir vadovavimą perėmė Kauno LAF štabas. Veikdamas Vyr. LAF vadovybės vardu 1941 06 23 paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Sukilimo metu LAF iš pogrindinės organizacijos virto karine sukilėlių organizacija, turinčią savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą. Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas sudarė ne mažiau trečdalio visų sukilimo dalyvių.

Vlado draugų ir kolegų prisiminimai:

Stanislovas Danila rašo: "Susitikome mes 1958 metais - mes statėme Kauno HE.

Jis buvo pirmasis Kauno HE direktorius, vienas iškiliausių pokario Lietuvos energetikų. Kito gyvenimo jis neturėjo, pašventė visą save energetikai.

Atrodytų nedidelio Kauno HE statybos direkcijos kolektyvo vadovas, bet iki šiol prisimenamas kaip puikus specialistas ir nuoširdžiausias žmogus. Neilgai dirbo direktoriumi, bet išliko atmintį, nors nuo tų dienų praėjo jau 50 metų. Mes dirbome ir gyvenome svarbiausiais Kauno HE statybos metais, mus jungė vienas tikslas ...
Pažvelkite nuotraukas - Vladas žmogus, spinduliuojantis šilumą ir atvirą gerumą.

Kauno HE statybos užsakovai: Direktorius - Vladas Stukas;

-pagrindinių hidrotechnikos statinių statybos techninės priežiūros vadovas - Stanislovas Danila;

-Kauno marių dugno paruošimo priežiūros kuratorė - Ala Andriuščenkienė;

-Kauno HE statybos energetinės dalies techninės priežiūros vadovas - Sebastinas Bagdonavičius

Kauno HE statybos vadovai : iš kairės Vladas Stukas - Kauno HE Statybos direktorius, Nikolaj Luchnev - Kauno HE Statybos valdybos viršininkas, Dmitrij Chrenov - Kauno HE projekto vyriausias inžinierius.Nuotrauka viršuje dešinėje : taip atrodė Kauno HE žemutiniame bjefe prieš užtvindant. Tarp inžinierių ir HE priėmimo valstybinės komisijos nariai - penktas iš kairėsprojektuotojų atstovas N. Edigev, užsakovo - V. Stukas, S. Bagdonavičius, S. Danila.

Kauno HE paruošta užtvindymui 1959 m. Grupė užsakovo ir statytojų inžinierių žemutinio bjefo dugne. (foto dešinėje, žemai)

Aldonos Jonušytės - Adomonienės jubiliejus

Aldona Jonušytė - Adomonienė gimė 1929 m. sausio 7 d. Kuosėnų k. Kupiškio parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Napalys Jonušis grynas kuosėnietis, mama Julija iš Pyragių, Juozevičių giminės. Į Kuosėnus ji atitekėjo su nemaža pasoga, todėl jų namas Kuosėnuose išsiskyrė iš kitų kaimiškų namų. Jonušių name ilgą laiką veikė Kuosėnų pradžios mokykla.
Julijos motina į Pyragius atitekėjo iš Jasiškių k., ten už Skapiškio. Ji yra kilusi iš šviesios Valentų giminės.
Aldona baigė Kuosėnų pr. mokyklą, Kupiškio gimnaziją. Biblioteninkystę studijavo Vilniaus universitete. Baigusi aukštuosius mokslus 5 metus dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Persikėlusi į Vilnių net 20 metų darbavosi Respublikinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Po to, Aldona net 15 metų triūsė vaistinėje, kuri dabar vadinasi Gintarine.
Dirbdama Kaune ištekėjo už bibliotekos direktoriaus Broniaus Adomonio. Susilaukė dukros Ilonos, pasirinkusios mokytojos profesiją. Turi dvi dukraites, moksleives. Jovita gabi šokėja, matyt pas ją yra močiutės genų, nes Aldona šoko bibliotekos ansamblyje. Dukraitė Aurelija ne tik šoka bet ir gabi dainininkė.
Aldona buvo aktyvi visuomenininkė, profsąjungų veikėja.
Aldona turi jaunesnį brolį Julių, gyvenantį Vilniuje, keletą metų dirbusį Kupiškio r. švietimo skyriaus vedėju, ir sesutę Vandą, biologijos mokslų daktarę. Iš prisiminimų žinoma, kad Aldona buvo labai pareiginga, nesant mamos, labai stropiai prižiūrėdavo gerokai jaunesnę, labai judrią savo sesutę.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

.

Nuotraukose : Vilniaus kuosėniečiai, Aldona su sesute ir kolega iš Suvalkijos, visi tame tarpe ir Aldona nutarė rimtai pakalbėti.

.

Kovo 1 d. kupiškėnų sueigoje, Vilniaus karininkų ramovėje, Aldona buvo pagerbta klubo vadovybės, klasės draugų ir klubo narių. Šiose nuotraukose visa tai ir matote.

Janina Grigaitė rašo ...2

...

Didelė šventė buvo kūlimas. Atvažiuodavo Albinas Jankevičius iš Duoniūnų su savo mašina, vėliau Feliksas Miknevičius iš Čivų. Vaikams patiko tiek technika, tiek žmonių šurmulys. Ypač ant prėslo ar stirtos minti šiaudus. Važinėdavomės ir ant grūdų vežimo.
Prieš kelias dienas ruošdavomės kūlei. Pjaudavome avis, gėriukus. Ištemptus kailius ant pagalių džiovindavo kambaryje. Vėliau veždavo „išdirbti“, atvežtus suklodavo virš šieniko po paklode, kad šilčiau ir minkščiau miegotume.
Pietums virdavo kopūstų sriubą su aviena. Visada padarydavo alaus, vaikams skaniausia gira. Paskutiniais metais prie tėvelio kūlime dalyvavo dvi iš kažkur atėjusios nepažįstamos panelės, vokietaitės, nes kalbėti lietuviškai nemokėjo. Labai domėjosi jomis Vladas ir Bronius Gildučiai. Naktį jos pas mus miegojo. Vladas kartu sėdėjo ant lovos. Kai jos kalbinamos sakydavo: Nich farštein, Vladas kartodavo : Neparštas, neparštas (neperštės). Kiek mums buvo juoko...
Prieš Kalėdas ruošdavomės Kūčių vakarienei. Mamytė su Stasyte gamino valgius, o mes su Algiuku ir tėveliu puošdavome eglutę. Atnešdavo tėvelis iš miško didelę, iki pat lubų. Ne vieną kartą į eglę įlipdavo katė ir parversdavo eglę, sudaužydavo žaislus. Žaislai būdavo stikliniai, spalvoti, labai blizgėdavo. Rišdavome ir saldainius, namie keptas bandeles, baronkas. Degindavome žvakute , nes atveždavo tėvelis spalvotų žvakučių ir žnyplučių joms prie eglutės pritvirtinti. Tėtė kaisdavo samovarą arbatai. Tai aukštas misinginis ar metalinis virdulys. Ant viršaus statydavo arbatinuką su arbatžolėmis. Apačioje įkurdavo anglis, nes elektros nebuvo.
Valgydavome ant stalo padėjus šieno po balta staltiese. Ant stalo būdavo kepti šližikai, virti kviečiai, karštos bulvės su keptais kopūstais, uogienės, avižų ir spanguolių kisieliai. Plotkas atveždavo kalendavodamas kunigas arba tekdavo eiti į bažnyčią.
...Žaibas nutrenkė karvę. Tai įvyko dvejus metus iš eilės ir beveik toje pačioje vietoje. Ganykloje prie sodželkos ir netoli akmens. Karvė gulėjo išsitiesusi, be jokių išorės žymių, neužsmaugta. Tik per šoną ruožas apsvilusių plaukų, tarsi botago kirtis. Ėjome su tėveliu ir labai gailėjome. Ūkyje didžiulis netekimas. Tėvelis parsivežė Antaną Jakšį. Jis mokėjo lupti odas papjautiems veršiams, avims. Nulupo ir užmuštajai, po to iškasė duobę ir įvertė karvę ir užpylė žemėmis.
Nugaišo kumelė. Tėvai kalbėjo, kad dėl kergimo. Mėsą mes virdavome kiaulėms, patys valgėme, virėme muilą. Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Atsiveždavo tėvelis „muilo akmens“, įvairių dėžučių nuo konservų. Pjaustydavome lašinius. Virdavom muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Išvirtą išpilstydavome, aušinome, o vėliau prausėmės, skalbėme nosinaites, skareles ir kojinaites. Vaikai prausėmės sodželkoje. Įkrisdavo muilas į vandenį, o mes susikibę už rankų, rėkdami parbėgdavome tekini pasakyti mamytei, kad įkrito muilas į kūdrą (sodželką). Ji nuskubėdavo ir ištraukdavo muilą, nes nusistovėjus vandeniui muilo gabalai matydavosi dugne. Toje sodželkoje velėdavome baltinius, rankšluosčius ir drobes, kurias pati mamytė ausdavo.
... Pavasarį staklės stovėdavo antrajame kambaryje. Kai mestuvai sukdavosi, mes ant jų važinėdavomės. Labai mėgome sūpuokles, kurias įrengdavome klojime. Per balkį permesdavome virves ar lenciūgus, o tarp jų įsprausdavome geldą ar lentgalį. Supdavomės stovėdami ant geldos abiejų galų ir net į vidurį mažesnį įsisodinę. Kelis kartus net per viršų persivertėme. Iškrisdavome ant šiaudų ar šieno, bet stipriai nesusižeisdavome. Ateidavo Aldona Šukytė, Antanas ir Vytautas Čiurliai, Algis Balčiūnas, Vanda, Danutė, Kęstutis Žiliai.
...
Stribas Žebrys gyveno Kupiškio mieste. Jis po susišaudymo, mamytei sugrįžus ir mums vėl gyvenant savo namuose, atvažiuodavo ir prisikrovęs iš pašalės malkų išvažiuodavo. Taip išvežė visas mūsų malkas. Vieną dieną važiavome iš Kupiškio. Prie pervažos jį susitikome. Mamytė apgręžė arklį ir važiavome atgal į Kupiškį. Jį aplenkiant jis sustabdė savo arklį, priėjo prie mamos ir paklausė kur važiuoji. Mamytė labai supykusi išsakė dėl malkų vagystės, žadėjo apsiskųsti, nes mūsų šeimai su mažais vaikais teks šalti. Jis mamai liepė važiuoti namo. Vėliau nebeatvažiavo ...
Dažnai dienos metu ateidavo „liaudies gynėjai“. Jie komodos stalčiuose ieškojo „banditų“. Būtinai lipo ant aukšto, naršė palėpes. Vienos kratos metu mamytė pastebėjo kaip godžiu žvilgsniu jie žiūrėjo į palubėje pakabintą skilandį. Išėjus „svečiams“ mamytė skilandį pakišo po lova, kur miegodavom.
Ryte mes su mamyte buvome mieste. Išgirdom pasakojant, kad mes apvogti. Parvažiavom į namus. Koridoriuje radom išimtą langelio stiklą. Iš kuparo išneštas milas, medžiagos. Matyt būta ir ant aukšto, tik skilandžio ten jau neberado ...
Ateidavo ir Felicija Gudaitė su Julija Jakštaitė. Po jų apsilankymo su grupe vienminčių vieną dieną dingo juchtkromio oda auliniams batams, tėvelio iškeista į arklio odą. Jos buvo didžiulis gabalas, 2-3 poroms aulinių batų, kurių mums labai reikėjo, nes buvo tokia mada, taip nešiojo vyresnės už mus panelės, gražus sijonas ir auliniai batai buvo mūsų paauglių piemenių pokalbių tema, pagrindinis pirmaeilis siekis, kurio nebegalėjome įgyvendinti tėvų namuose.

Eugenijai Lukinskaitei - Purėnienei 100 metų

.
O metai bėga. Bėga tarsi upės.
Arba lyg vėjas nulekia laukais.
Akis ir plaukus baltos šalnos supa,
Užaugę išsivaikščioja vaikai.
Sustot ir atsigręžt? Kažin ar verta.
Skubėti reikia vis pirmyn, pirmyn.
Ir rinkti tuos metus širdy išbertus,
Gyventi, viltis ir tikėt savim. (R.S.)

Nuotraukose : Eugenija su provaikaičiais - dukros Gražinos vaikaičiais.
..........................Eugenija su vyru Petru Purėnu. 1926 m.
.......................... Eugenija Kaune

Kuosėniečiai ir visi pažinoję Eugeniją Lukinskaitę - Purėnienę -- sveikina ją su garbingu 100 metų jubiliejumi, linki jai sveikatos ir gražių gyvenimo metų.

Eugenija kilusi iš kilmingos giminės, aukšto caro armijos karininko duktė, 1940 m. kartu su vyru Lietuvos kariuomenės atsargos majoru, sovietų atleistu iš tarnybos, atvažiuoja į Kuosėnus pradėti naują, nelengvą gyvenimą.

Eugenija gimė 1909 m. sausio 6 d. Estijoje Talino mieste. Vėliau gyveno Rusijoje, Sankt Peterburge. Jos tėvas Aleksandras Lukinskis buvo caro armijos pulkininkas. 1916 m. fronte jis žuvo. Eugenijos mama Eugenija Berdauskaitė – Lukinskienė kilusi iš Lietuvos, dvarininkų šeimos. Po 1917 m. Spalio perversmo, bolševikų valdžia nacionalizavo jų namus Sankt Peterburge ir visą turtą atėmė. Eugenijos mama E. Lukinskienė liko su trimis mažais vaikais. Eugenija buvo jauniausia – 7 m., jos sesuo Joana – 9 m. ir vyriausias brolis Aleksandras turėjo 12 metų. Jie visi grįžo į Lietuvą pas E. Lukinskienės motiną, kuri gyveno Vilkaviškyje. Vėliau jie persikėlė į Kauną. Ten Eugenija Lukinskaitė mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje ir trumpai mokytojavo pradžios mokykloje.

1926 metais Eugenija ištekėjo už Lietuvos kariuomenės karininko, kuosėniečio Petro Purėno. Pagal vyro tarnybos kariuomenėje vietą Purėnai gyveno Kaune, Kedainiuose, Linkaičiuose.

Jie užaugino dvi dukras - Gražiną Beinartienę ir Violetą Dubrindienę. Abi gyvena Panevėžyje. Eugenija Purėnienė nuo 1964 m. gyvena Panevėžyje ir jau 20 metų pas dukrą Gražiną. Eugenijos vyras Petras Purėnas mirė 1965 m.

...Eugenija turi tris vaikaičius, dukters Gražinos - Robertą ir Loretą, o Violetos - Virgilijų ir net penkis provaikaičius : Edviną ir Austėją - Roberto vaikus ir Kristijoną - Loretos sūnų ir Virgilijus dukras - Justiną su Ievą.

Eugenijos brolis Aleksandras - lakūnas, tarnavo Lenkijos aviacijoje, nes motina su sūnumi išvažiavo į Lenkiją, dukras, kuriam laikui palikusi Lietuvoje. Dukros Lietuvoje ištekėjo ir gyventi pas mamą nebenuvažiavo.

...Eugenijos brolis kovojo sąjungininkų pusėje. Žuvo pačioje karo pabaigoje 1945 m. gegužės 8 d., kovodamas oro mūšyje Prancūzijoje prie Fonteneblio. Palaidotas Fonteneblio karių kapinėse. Eugenijos sesuo Joana Kaune ištekėjo už vokiečių inžinieriaus. Prasidėjus karui, 1941 m. jų šeima išvyko į Vokietiją. Gyveno Noimiunsteryje. Ten gyvena jos dukra ir sūnus.
.
Detaliau : http://kuosenai-kupa.blogspot.com/2008/08/kuosnietis-petras-purnas.html

SVEIKINIMAS

.
Mieli kuosėniečiai, jų vaikai ir vaikaičiai,
sveikinu su šv. Kalėdom, linkiu laimingų
Naujųjų Metų.

Albinas Č.

Kuosėnų planas

Kuosėnų kaimo ir apylinkių kadastrinis planas. Oi kaip suraižyta kaimo žemala ir Mirobelio girala.

Janina Grigaitė rašo ...1

.
Janina Grigaitė, kuosėnietė rašo prisiminimų knygą. Ji mielai sutiko ištraukas iš savo prisiminimų knygos talpinti "Kuosėnų" svetainėlėje. Janina mokėsi Skapiškio ir Kupiškio vidurinėse mokyklose. Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas. Dirbo Vilniuje. Gyvena Vilniuje, bet nepamiršta Kupiškio ir Kuosėnų.

.....Dainuodavome daug įvairių dainų. Tai darbo, žygio į karą, meilės, gamtos dainos. Žodžiai gražūs, sąmojingi , skambūs. Daug dainų kūrė Bronė Lukošiūnaitė – Baltaduonienė.
Kai Žalnieriūnas Jonas suvažinėjo Linusį Laužiką, abu iš Jurėniškių kaimo, dainavome :
...prispaudė lynu mašina,
Ir auštantį rytą prašvitus,
parnešė tėveliams žinią...

ir ilgai verks tėvai sūnelio
ir ilgai šiuos žodžius kartos:
„Linukai, sūneli brangiausias,
Vai kelkis nuo žemės šaltos“

O sūnaus akutės užmerktos
Ir pamėlynavę veidai.
Netaręs tėveliams nė žodžio,
Jis miega giliai amžinai.

Kuriais jis vilkėjo drabužiais,
Motina prie širdies priglaus,
Ir verks pasirėmus ant lango,
Sūnelio ji nebesulauks.

...sugrįš tiktai Jonas klajūnas,
Linukas jau nebesugrįš.

Kai dainuodavo apie kolūkį :

Neišeik, neišeik iš kolūkio,
Nepaliki javų nepjautų,
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų.

Dirbdami durpyne mes perfrazuodavome :

Neišeik, neišeik iš durpyno,
Nepalik mašinistų vienų.
Verkia mašina normai pakilus,
O už darbą nemoka pinigų.
..............................Fotografijos iš J. Grigaitės alb. Durpyno kasdienybė


Buvo daina ir apie Ridikus, Aleksą ir Vytautą, (enkavedistų nušauti per jaunuolių gaudynes į Raudoną armiją, 1944 m. pabaigoje) bet visas mano dainas išnešė stribai, kurie ieškodavo banditų komodos stalčiuose ir palėpėse.
Durpynas – mano pirmoji darbovietė. Staliną laidojo, aš stovėjau savo kieme prie laiptų, verkiau. Kišenėje pirmoji darbo sutartis – sezonui durpyne, Kupiškio kuro kontoroje pasirašyta 1952 metais.
Sutartis sudegė, kontora Kupiškyje užsidarė. Durpynas vadinosi Čivų – Naivių. Kontora buvo Stasevičiaus troboje, priklausė pradžioje Kupiškiui, vėliau Rokiškiui, Šepetai.
Kai užklausiau archyvinių dokumentų dėl darbo stažo, Rokiškis parodė tik 1954 – 1955 metus. Panevėžys atsakė – dokumentų nėra. Šepetoje nesuradau nieko. Liko tik buvę gražūs prisiminimai. O jie tikrai nuostabūs.
Buvusioje baloje iškirto medžius ir krūmus. Išrovė uogienojus (buvo girtuoklynas), gailius ir viržius. Išrovėme kelmus, vežė juos, štabeliavo. Taip darė kelis metus platindami durpių klojimo plotus.
Prie Broniaus Gildučio ir Kazio Stasevičiaus miškų ribos, šalia valdiško griovio pastatė kalvę, kurioje remontuodavo durpyno techniką. Pagal šį griovį mes eidavome iš vakaruškų ar Naujųjų metų sutikimo iš Naivių, Dulksniūčių pašonėje buvusių Kultūros namų.
Grigo Bronytę lydėdavo Jonas Vaitiekūnas, kartais Jonas Bočiulis ir kiti, kaip mes vadinome kavalieriai. Kartu su jais eidavome ir mes žymiai jaunesni. Kartą aš Vaitiekūną pastūmiau į griovį. Pralūžo ledas. Jis sušlapo, teko pas dėdę Antaną Grigą ant pečiaus džiovintis drabužius.
Kalvėje susirinkdavo vyrai, nes ten sudėdavo įrankius, laužtuvus, kastuvus šiūpelius. Nuo kontoros į durpyną pro kalvę prasivažinėjo kelias, o vėliau šalia jo prigludo barakai darbininkams gyventi.
Kelmus rovė su laužtuvais ir traktoriais užkabindami lynus su kabliais. Išrautus smulkino ir vežė arčiau prie kelio ir kalvės. Vežikais su savo arkliais ir vežimais dirbo mano pusbrolis Antanas Grigas, Jonas Remeika su seserimi nuo Šimonių, Jonas Bočiulis, Balčiūnas, Algio tėvas, Jurgis Gikys ir kiti.
Vėliau atvežė elevatorių ir lokomobilį. Privežė daug ožių, lynų, padėklų iš lentų su kabliais durpių „pyragams“ į klojimo laukus gabenti.
Durpių masę kasė ir ant elevatoriaus krovė ne tik Kuosėnų, Naivių, Duoniūnų, Čiovydžių, Jurėniškio, bet ir tolomesnių kaimų kaip Stukų, Tatkonių, Papilių kaimų vyrai.
Nuotraukose : apatinėje iš dešinės - Mažeikis Bronius iš Kuosėnų, Bekevičius Stasys iš Kupiškio, Čiurlys Vytautas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Jonuška Petras iš Čiovydžių ir Mikolaitis J. iš Mirabelio. 1952 m. Viršutinėje - iš dešinės Vyšniauskas Vladas iš Naivių, Stančikas Antanas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Laužikas Vytautas iš Duoniūnų. 1953 m. Visi įvairaus rango geležinkeliečiai. Foto iš Henriko Jankevičiaus archyvo.
Grįžę iš sovietinių kalėjimų durpyne įsidarbino Antanas Dravidžius, Edvardas Jonušys, Lionginas Jankevičius, Bronius Gildutis. Jame dirbo Antanas Jakšys, Vytautas Bukauskas, Vytautas Čiurlys, Vladas ir Povilas Kirdos, Alfonsas ir Bronius Stukai, Vilius Petrulis, Bronius Žalnieriūnas, Jonas Daukas, Juozas Bardauskas, Povilas Jonuška ir daugelis čia nesuminėtų.
Durpyne dirbo daug moterų ir merginų. Tai Tunkevičienė Paulina, jos seserys Julija ir Aldona Šukytės, Janina Vaičiūtė iš Puknių, Janina Jonušaitė iš Naivių, Valė Riūkaitė ir Julija Grigaliūnaitė iš Vėželių, Danguolė ir Aldona Balčiūnaitės, Aldona Bardauskaitė, Aldona ir Valė Mikėnaitės, Vlada Čereškaitė, Genutė Kukenytė ir daug, daug nepaminėtų. Atvykę iš toliau gyveno aplinkiniuose viensėdžiuose. Jiems buvo užleidžiamos kamaros, klėtys. Stančiko klėtyje gyveno Balčiūnaitės ir Genutė Kukenytė. Jas „šefuodavo“ Vytautas Bukauskas. Pas Vladą Gildutį, klėtyje buvo visas bendrabutis. Čia užeidavo visi, kas neidavo po darbo į savo namus : Stukai, Bardauskai, Antanas Lapienis, Bronius Magyla, abu Remeikos, Gikiai, Mikėnaitės, Aldona Bardauskaitė.
Vakarais prie Gildučio klėties jaunimas šokdavo.
Pirmasis durpyno vedėjas buvo Juozas Kirda. Vėliau jį pakeitė Juozas Zulonas. Prie jo labai gretinosi Julija Šukytė, kuri pagimdė berniuką, bet baigiantis durpyno darbams rimtai susirgo, nes vaiką pasiėmė giminės. Vedėjaujant Vytautui Čiurliui parduotuvėje dirbo Danutė Šlekytė.
Brigadininkas – vadovaujanti ir vairuojanti figūra prie mašinos ir lauko darbuose. Pirmasis – Stasys Bekevičius, vėliau Vilius Petrulis.
Kartais ryte dar tik grįždavome iš šokių, o sirena sukaukdavo į darbą. Vos spėję persirengti nuskubėdavome prie mašinos, prasidėdavo įprastinė darbo savaitė.
Nusinešdavau didėlį krepšį obuolių. Jais vaišindavomės visa pamaina. Todėl buvau durpyne mylima. Labai norėjau dirbti kontoroje, bet ten prie kiekvieno direktoriaus buvo savi kadrai. Dažnai, obuoliai ir duona buvo skaniausi pietūs.
Sunkiai dirbome, bet nedaug teuždirbdavome. Dažnai vėluodavo algos, nesulaukdavome prekes į parduotuvę atvežančios mašinos. Svarbiausia, nusipirkdavome duoną, nors ir ji buvo normuota, ne visiems norintiems parduodama.
Kartą, kažinko užvalgiusi labai susirgau. Vytautą Gudelį vadinau į parduotuvę, kad nupirktų pusbonkiuką ir mes abu išgertume. Prisišnekinau. Apžiūrėjome kostiumus, paskui jis mane pavaišino. Žinoma, viską atlikome simboliškai, beveik slaptai. Tačiau man labai padėjo. Matyt, buvau apsinuodijusi ir dezinfekcijai reikėjo 50 gr.