1. Petras Purėnas ir Eugenija Purėnienė; Kaunas, 1927
2. P. Purėno šeima savo sodyboje Kuosėnų kaime; 1963 rugpjūtis
3. Petras Purėnas, Eugenija Purėnienė, duktė Gražina ir jos sūnus Robertas; Kuosėnai, 1962
4. Petras Purėnas su žmona Eugenija ir dukterimi Gražina Palangoje; 1936 liepa
5. Eugenija Purėnienė su savo proanūkiais (dukters Gražinos anūkais); 2006 rugsėjis
6. Violeta Purėnaitė (dab. Dubrindienė); 1958
7. Lietuvos kariuomenės karininko majoro Petro Purėno vyresnioji duktė Gražina Purėnaitė (dab. Beinartienė) – Vilniaus valst. pedagoginio instituto trečiakursė; Vilnius, 1957
8. Petras Purėnas; 1938
PURĖNAS PETRAS
1940 m. Lietuvos kariuomenės administracijos majoras Petras Purėnas su žmona Eugenija Lukinskaitė – Purėnienė ir dukromis Gražina ir Violeta grįžta į tėviškę, Kuosėnų kaimą, kurį paliko 1910 metais.
Petro jaunystė
Pasiturinčio Kuosėnų valstiečio Andriaus Purono šeimoje 1894 m. liepos 14 d. gimė trečias vaikas, sūnus Petras, būsimąsis nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, majoras. Jis nepabijojo, po 30 metų grįžti į gimtąjį kaimą, kartu su kaimo visai nepažįstančia, žmona, kilmingų bajorų palikuone, dviem mažametėmis dukrytėmis ir tapti valstiečiu. Tokių pavyzdžių Lietuvoje mažai terasime.
Petras buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Kupiškyje, šalia bažnyčios esančiame, dabartinio muziejaus pastate. Ten pat užbaigė dviklasę. 1910 m. Petras įstoja į Ilūkštos mokytojų seminariją, esančią dabartinėje Latvijoje. Baigęs 3 seminarijos kursus 1914 m. Petras mobilizuojamas į caro kariuomenę. Caro kariuomenėje užsitarnavo praporščiko laipsnį, atitinkantį jaunesnįjį leitenantą. 1917 m. dar mokėsi Polocko gimnazijoje. 1918 m. grįžta į Lietuvą.
Purėno karo tarnyba
1919 m. birželio mėn. kaip naujokas paskirtas į būrį prie mokomosios komandos Lietuvos kariuomenėje. Būdamas pakankamai išsilavinęs ir turintis karinės patirties buvo numatytas kandidatu į karo mokyklą. Dirbo Generalinio štabo rikiuotės skyriaus raštininku. 1920 m. paskirtas į Kauno miesto komendantūrą. 1926 m. Petrui Purėnui suteiktas vyr. leitenanto laipsnis.
Nuo 1931 metų Purėnas tarnauja antrame artilerijos pulke Kedainiuose. 1932 metų pradžioje jam suteikiamas kapitono laipsnis. 1934 m. Petras Purėnas baigė DK Vytauto aukštųjų karininkų kursų administracijos skyriaus II-ją laidą. 1937 m. P. Purėnas buvo perkeltas į Linkaičius Ginklavimo valdybos padalinį ir paskirtas remonto dirbtuvių viršininku, batalijono vado teisėmis. 1938 m. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės majoro laipsnis. Už uolų ir sąžiningą darbą Lietuvos kariuomenėje, 1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Petrą Purėną apdovanoja Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu, o 1934 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
Bendradarbiavimas spaudoje
Purėnas rašė ir talpino straipsnius karo mokslo ir literatūros žurnale „Mūsų žinynas”. Parašė knygas „1831 m. sukilimas Lietuvoje“.Ji per keletą numerių buvo atspausdinta žurnale „Mūsų žinynas“. Atskira knyga ji išleista 1931 m. Kaune, „Spindulio bendrovės spaustuvėje. Knygos įvade P.Purėnas rašo „Iš tiesų, 1831 m. sukilimas buvo įkvėptas ir įvykdytas daugiausia tų pačių patriotų ir romantikų, kuriems teko valdyti ir laidoti Lietuvos – Lenkijos valstybę. Ir nors toji bajoriškoji Lietuvos – Lenkijos valstybė ir toji 1831 m. revoliucija mums, lietuviams, gal daugiau blogo, kaip gero davė, vienok iš to, anaiptol, negalime daryti išvadų, kad tuo mūsų istorijos laikotarpiu neprivalome domėtis.
Yra pripažintas moksliškas dėsnis, kad tauta daugiau susideda iš mirusiųjų, nei gyvų. Taigi, norint pažinti tautą, reikia pažinti jos praeitį, o ją galime pažinti tik visapusiškai išstudijavus istoriją; gi 1831 m. sukilimas yra mūsų tautos istorijos lapas, galis mus daug ko gero pamokyti. Nors tie idealai ir tikslai, dėl kurių tos gadynės lietuviai grūmėsi su priešu, dabartinėmis mūsų akimis žiūrint, ne visai atitiko mūsų tautos interesus, vienok tas narsumas, tas pasišventimas ir pasiaukojimas, kurį lietuviai ir ypač žemaičiai sukilime parodė, gali būti ir dabar mums pavyzdžiu, kovojant dėl realizavimo galutinio mūsų tautos idealo.“
Antroji P. Purėno knyga apie Europos šalių artileriją, dar nesurasta, nes bibliotekų fonduose jos nėra. O ji buvo rasta griaunant parduotą Purėnų namą, po Petro Purėno mirties.
Majoras ūkininkauja
Gražina Purėnaitė – Beinartienė, P. Purėno vyresnioji dukra rašo, kad tėvelis labai mylėjo tėviškę. Todėl dirbdamas, nusipirko Kuosėnų kaime 20 ha. žemės ir pastatė ten namą. Jis norėjo, išėjęs į pensiją, ją nuomoti ir atvažiuoti ten vasaroti. Tačiau Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, jis buvo atleistas iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje. Nebeliko nei algos, nei pensijos. Taip jis buvo priverstas grįžti į Kuosėnų kaimą į savo namus, kurių dar nebuvo spėjęs įsirengti. Ten turėjo slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą.
Kokiu tai būdu žmonės jausdavo apie vežimus Sibirą. Tuomet Purėnai savo dukrytes atvesdavo pas kaimynus. Šešius vaikus suguldydavo į lovas kartu, kad stribams ir kareiviams atvykusiems vežti, neradus Purėnų namuose, ir jų ieškant, nekiltų įtarimų, kad dalis vaikų yra kitos šeimos. Patys Purėnai nakvoti eidavo į kaimyno pirtį, esančią miškelyje, atokiau nuo sodybos. Suprantama, kad tokios nakvynės būdavo neramios, įtempus ausis tekdavo klausytis kas dedasi kaimo viensėdžiuose.
Ūkininkavo Purėnas iki 1949 m. Dirbti žemę, kurį keletą metų buvo mažai dirbama buvo nelengva. Petras Purėnas buvo pasamdęs traktorių iš tuomet organizuotų Mašinų traktorių nuomos punktų. Kaimas tuomet pirmą kartą pamatė ariantį vikšrinį traktorių. Jo darbo pažiūrėti susirinkdavo pusė kaimo. Derlingos žemės sluoksnis Kupiškio apylinkėse yra nedidelis, plūgai dažnai užkabindavo baltžemį. Kaimo vyrai apžiūrėję arimą sakydavo, kad traktorius atvertė senelio žemę.
Valstiečiai ardavo apsiavę naginėmis. Purėnas jų neturėjo, todėl ardavo apsiavęs guminiais batais. Visą dieną pavaikščiojus už plūgo su guminiais, labai pavargdavo kojos. Apie tai pasikalbėjus su kaimynu Povilu Čiurliu, pastarasis jam pasiūlė pabandyti nagines. Jas išbandęs Petras džiaugėsi, kad naginės toks patogus ir lengvas apavas, atrodo, kad vaikštai, kaip basas, didesnio nuovargio kojos nebejaučia.
Pagalba kaimynams
Atsidarius sienai su Sovietų Rusija, kaimiečių giminės pradėjo rašyti laiškus į Kuosėnus. O giminės ten buvo likę nuo caro laikų. Laiškus rašė rusiškai, nes lietuviškai jau buvo pamiršę. Su laiškais kuosėniečiai bėgdavo pas Purėnus, jie laiškus skaitydavo, versdavo į lietuvių kalbą, aptardavo neaiškias vietas, ypač tas vietas kur buvo rašoma apie kolchozus. Atsakymus į laiškus Rusijon, Ukrainon rašyti buvo prašomi Purėnai, o jie pagelbėti niekuomet neatsisakydavo. 1949 m. suvarius valstiečius į kolūkius Petras Purėnas pradėjo dirbti vyriausiu buhalteriu. Būdamas išsilavinęs, gerai mokėdamas rusų kalbą, Petras nesukiai perkando apskaitą. Pas jį mokytis važiuodavo aplinkinių kolūkių buhalteriai, nes dėl menkoko išsilavinimo jiems sunkokai sekėsi tvarkyti apskaitos reikalus. Pablogėjus sveikatai 1964 m. Petras Purėnas persikelia į Panevėžį pas dukras.
Petras Purėnas mirė 1965 m. spalio mėn. 30 d. Palaidotas Kupiškio kapinėse. Purėnas, kartu su kitais karininkais ir visuomenės veikėjais pažymėtas 2003 m. išleistoje Viliaus Kavaliausko knygoje „Už nuopelnus Lietuvai“. Minėtoje knygoje nepaminėtas 1928 m. Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanojimas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu.
Jo knyga „1831 metų sukilimas Lietuvoje“, straipsnius lietuviškai enciklopėdijai galima rasti Lietuvos bibliotekų kataloguose. Laukiame pasirodant 6-to tomo knygos „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.“, kurioje bus aprašytas ir kupiškėnas, Lietuvos kariuomenės majoras Petras Purėnas.
Pažintis su būsima žmona
1926 m. Kaune, čiuožykloje Petras susipažysta su jauna, žavia gimnaziste Eugenija Lukinskaite. O buvo taip. Vieną kartą Eugenija ir jos sesuo Joana atėjusios į čiuožyklą sutiko savo pažįstamą karininką Šimkų, kuris buvo atėjęs su savo draugu Petru Purėnu.Po pažinties ir neilgos draugystės Petras pasiperša Eugenijai. Jaunas, aukštas, išvaizdus karininkas padaro įspudį Eugenijai ir ji neužilgo už jo išteka.
Majoro žmona Eugenija
Dabar eidama devyniasdešimt septintuosius metus Eugenija Lukinskaitė – Purėnienė tebeturi gerą atmintį, skaito laikraščius, žiūri televizorių ir dukrų kalbinama pasakoja savo prisiminimus. O prisiminti tikrai yra ką. Kilusi iš kilmingos bajorų giminės, aukšto caro armijos karininko duktė, 1940 m. kaip dekabristo žmona važiuoja į Kuosėnus pradėti valstietės gyvenimą, nors iki to nebuvo dirbusi jokių žemės darbų, neturėjo didesnio supratimo, kokius vargelius jai teks vargti. Tikrai drąsi moteris, be didesnių aimanų pakėlusi ant savo gležnų pečių sunkią valstietės dalią. Eugenija gimė 1909 m. sausio 6 d. Estijoje Talino mieste. Vėliau gyveno Rusijoje, Sankt Peterburge. Jos tėvas Aleksandras Lukinskis buvo caro armijos pulkininkas. Sankt Peterburge jis turėjo didžiulius namus. 1916 m. kare su vokiečiais jis žuvo. Eugenijos mama Eugenija Berdauskaitė – Lukinskienė buvo kilusi iš Lietuvos, dvarininkų šeimos. Fronte žuvus vyrui, ji liko su trimis mažais vaikais.
Sankt Peterburge jie gyveno turtingai, todėl prie vaikų samdė aukles. Jos vaikus mokė gero elgėsio ir užsienio kalbų: vokiečių, prancūzų. Namuose buvo kalbama rusų ir lenkų kalbomis. Eugenija Purėnienė dar iki šiol ne visai užmiršo vokiečių ir prancūzų kalbas, o rusiškai ir lenkiškai kalba gerai.
Po 1917 m. Spalio perversmo bolševikų valdžia nacionalizavo jų namus Sankt Peterburge ir visą turtą atėmė. Eugenijos mama E. Lukinskienė liko su trimis mažais vaikais be pragyvenimo šaltinio. Eugenija Purėnienė buvo jauniausia – 7 m., jos sesuo Joana – 9 m. ir vyriausias brolis Aleksandras turėjo 12 metų.
Jie visi grįžo į Lietuvą pas E. Lukinskienės motiną, kuri gyveno Vilkaviškyje. Vėliau jie persikėlė į Kauną. Ten Eugenija Lukinskaitė mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje ir trumpai mokytojavo pradžios mokykloje.
1926 metais Eugenija ištekėjusi už Petro Purėno ir daugiau niekur nebedirbo iki lemtingų 1940 metų. Jie užaugino dvi dukras Gražiną Beinartienę, pedagogę ir Violetą Dubrindienę, medicinos darbuotoją. Abi gyvena Panevėžyje.
Eugenijos šeimos likimai
Eugenijos Brolis Aleksandras buvo lakūnas, tarnavo Lenkijos aviacijoje, nes motina su sūnumi išvažiavo į Lenkiją, dukras trumpam palikusi Lietuvoje. Eugenijos brolis Lenkijoje baigė karo lakūnų mokyklą. Kovojo sąjungininkų pusėje. Žuvo pačioje karo pabaigoje 1945 m. gegužės 8 d., kovodamas Prancūzijoje prie Fonteneblio. Palaidotas Fonteneblio karių kapinėse.
Eugenijos sesuo Joana Kaune ištekėjo už inžinieriaus vokiečio. Prasidėjus karui, 1941 m. jų šeima išvyko į Vokietiją. Gyveno Noimiunsteryje. Mirė 1977 m. Ten gyvena jos dukra ir sūnus.
Eugenija pasakoja
Eugenija Purėnienė pasakoja, kad Kaune ir Kedainiuose jie gyveno privačiuose butuose. Tik Linkaičiuose gyveno Ginklų fabriko tarnybiniame bute. Butas buvo didelis, stovėjo gražioje vietoje, pačiame pušyne. Už lango pušyse striksėjo voveraitės.
Karininkai ir jų šeimos gyveno gerai. Kiekvienais metais Naujųjų metų sutikimus, Vasario 16, kariuomenės dieną – lapkričio 23, jie švęsdavo karininkų ramovėje. Tai būdavo dideli baliai su vadų sakomomis kalbomis, šokiais ir dainomis. Per šias šventes karių pasveikinti atvykdavo pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Grodavo styginiai ir dūdų orkestrai. Šias šventes ruošdavo patys savo lėšomis.
Eugenija Purėnienė priklausė tuomet veikusiai karininkų žmonų „Birutės“ draugijai. Draugija du kartus per metus rengdavo labdaros vakarus: koncertus, gegužines. Surinktus pinigus ji aukojo našlaičių vaikų prieglaudoms remti. Iš tų lėšų buvo įsteigtas vaikų darželis. Purėnai draugavo su antro artilerijos pulko vado J. Kibirkščio šeima.
Pas Kibirkščius dažnai lankydavosi prezidento žmona Zofija Smetonienė. Ji buvo Kibirkščių sūnaus krikšto mama. Tokiu būdu ir Eugenijai Purėnienei teko su ja susipažinti. Per vienas Smetonienės vardines Eugenija buvo pakviesta į pokilį pas prezidentą. Eugenija Purėnienė pasakoja, kad tame baliuje buvo gana linksma. Tačiau pats prezidentas pabuvo tik iki vidurnakčio, atsiprašė, kad turi reikalų, atsisveikino ir išėjo. Jis nebuvo pokylių mėgėjas. Pokylis tęsėsi ilgai, nes p. Smetonienė labai mėgo linksmas draugijas.
Eugenija tampa valstiete
Besidalindama prisiminimais Eugenija Purėnienė vėl grįžta į sunkius pokario laikus. Pradžioje Eugenijai Purėnienei gyventi kaime buvo labai sunku. Ji nemokėjo jokių kaimiškų darbų: nei karvių melžti, nei šieno grėbti. Purėnas ją mokė, kiek pats prisiminė, nes buvo to paties kaimo ūkininko sūnus. Dukra Gražina rašo, kad motina dėkinga savo kaimynėms, ypač artimiausiai Paulinai Čiurlienei, kuri išmokė aveles kirpti, sviestą mušti, sūrius slėgti.
1965 m. mirus Petrui Purėnui Eugenija pardavė namą Kuosėnuose. Panevėžyje ji dirbo vaikų darželiuose ir būdama 78 metų išėjo į pensiją. Dabar 24 metai gyvena pas dukrą Gražiną Beinartienę.
Nupirkę Purėnų namą žmonės jį nusigriovė. Atliekų krūvoje mėtėsi ir Petro Purėno parašytų knygų egzemplioriai, matyt išslapstyti nuo nereikalingų akių ir vėliau pamiršti. Kaimynų vaikai po vieną jų egzempliorių paėmė. „1831 m. sukilimas Lietuvoje“ yra pas straipsnio autorių, Lietuvos nacionalinėje, bei Šiaulių apskrities bibliotekose. O Petro Purėno knyga apie Europos šalių artileriją dar nesurasta nei bibliotekose, nei pas kolekcininkus, nors pas juos buvo priglausta.
Iš tarnybos bylos
Paskutiniuose Petro Purėno Tarnybos lapo įrašuose du lemtingi įrašai: ... Respublikos Prezidento aktu Nr. 1563 pakeltas į administracijos /B./ majoro laipsnį nuo 1938 lapkričio 23 d.
Nesant jam atitinkamų vietų paleidžiamas į administracijos karininkų atsargą ir išbraukiamas iš karininkų sarašų, 1940 lapkričio 16 d. / Vyr. Likv. Kom. P-ko įsak. Nr. 36 p. 1 ir įsak. Ginklų D-vėms Linkaičiuose Nr. 76/
Pirmąsis įrašas jam užgarantavo pravardę „majoras“, antrąsis įrašas jį grąžino į gimtąjį kaimą ir padarė valstiečiu.
2006 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą