Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų

Trečia dalis

Mokytis buvo sunku. Atsiliepė peršokto skyriaus spragos.

Karas ¡ Dulkėtu keliu linksmai nusiteikę motociklais važiavo vokiečiai. Juos sveikino prie kelio susirinkę žmonės. Kai prasidėjo holokaustas, visi pritilo, susirūpino, nuliūdo. Gavome senukų Sniegų sūnaus laišką su klausimu apie tėvus. Papa apgailestaudamas kalbėjo, kam bėgdamas sūnus tėvus paliko, o dabar reikia rašyti, jog juos ištiko visų žydų likimas. Pradėjau išlyginti mokslo spragas. Už vokiškai papasakotą „Brisiaus galą“ gavau pirmą penketą. Mokytojo Jono Pauliuko dėka pradėjau suprasti ir kitiems paaiškinti algebrą, geometriją, trigonometriją. Kartais vakarais, jis sukvietęs mus ant skardžio aiškino žvaigždynus, žavėdamas astronomijos mokslu. Labai mylėjau lietuvių kalbos mokytoją Oną Zubkienę, net galvojau lietuvių kalbą studijuoti. Kapelionas Jonas Ragauskas, vėliau sukūręs šeimą, mano atminimų knygelėje įrašė tokius žodžius: „Ora et labora, šitų žodžių pora, jei būsi gera ir dora, įvykdys kiekvieną tavo norą.“ Mano buto šeimininkė buvo labai protinga ir gera moteris. Ji leido mano draugėms ateiti pas mane uždavinių spręsti. Pradžioje gyvenau kitame namo gale, bet ten jauniems tėveliams gimė vaikutis. Ponia Sapkauskienė pasiūlė man persikelti pas ją. Tėveliai sutiko. Aš buvau labai patenkinta. Tapau vaikučio krikšto mama, bet jis netrukus mirė. Mane guodė, jog turėsiu angelėlį danguje,bet mama turėjo daug krikšto vaikų, o aš tik vieną. 1944 m. suvargę, apdulkėję besitraukiantys vokiečiai sustojo prie mūsų šulinio. Jie valėsi, prausėsi, skutosi. Vienas jų manęs užklausė: Wolensie nach Deutchland fahren?“. Jau kalbėjau vokiškai ir išdrįsau atsakyti: “Ich liebe meine Heimat“. Rytuose pamačiau ugnies pašvaistę. Supratau, kad liepsnoja mano gimtasis Skapiškis. Užplūdo rusai. Mūsų name atidaryta ligoninė: viename kambaryje palata, kitame operacinė. Papos nurodymu – net priešui, merdinčiam reikia padėti. Su ąsotėliu pieno nuėjau pas sužeistuosius. Jauno vaikino skruostu nuriedėjo ašaros: jis buvo nešamas amputuoti koją ... 1946 m. baigiau Kupiškio gimnaziją su 14 penketų ir 4 ketvertais. Nuotraukoje mūsų klasė įsiamžino be savo mokytojų. Juos blaškė permainų vėjai.

Važiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų. Į traukinį žmonės grūdosi per galvas. Likau nustumta. Pernakvojusi pas Almos Dapšytės mamą, kitą rytą vėl nuėjau į stotį. Papa paprašė grįžusio iš Armijos Albino Trečioko, kurio tėvai taip ir liko neįstoję į kolūkį, pagelbėti man. Patekusi vidun, atsisėdau ant grindų suspausta tarp kitų keleivių. Sėkmingai įstojau į Vilniaus Valstybinį Universitetą, anglų kalbos specialybę, laikydama vokiečių kalbos egzaminą. Pradžioje gyvenau Universiteto auditorijoje, kurioje tilpo apie 30 mergaičių. Nesiskundžiau, nes galėjau netrukdoma mokytis bibliotekoje. Vėliau komendantė atrinko 6 ir apgyvendino su savimi dviejuose pereinamuose kambarėliuose. Į jų tarpą pakliuvau ir aš. Mama atvažiavo į Vilnių pažiūrėti, kaip aš gyvenu, atvežė maisto. Ja labai didžiavausi prieš drauges, kurias ji taip pat pavaišino.

Nebuvo laiko pramogoms, sėdėjau iki išnaktų, nes nauja kalba buvo sunkiai įkandama, reikėjo pasivyti jau kalbančius angliškai. Iš 8 kupiškėnų, stojusių į anglų kalbą, likome dviese; Aldona Valentaitė ir aš. Ilgai negalėjau jos pamiršti, kai sužinojau, jog ji atostogaudama šienavo, peršilusi maudėsi ir nuskendo. Studento lituanisto Dulinsko šuolis per langą ir jo mirtis taip pat sujaudino visus. Mūsų anglų kalbos dėstytojos Kamineckaitė ir Aprijaskytė buvo labai griežtos ir reiklios. Už suteiktas žinias esu joms dėkinga ir dabar. Mūsų pasaulėžiūrai didelę įtaka darė Eugenijus Meškauskas, kurį Arvydas Šliogeris pavadino Lietuvos Sokratu. Jis mokė , kad kiekvieną teiginį reikia permąstyti. Sugalvojau palengvinti sau parvažiavimą į Mirabelį atostogauti. Kai traukinis prie kelio pervažos sulėtindavo greitį, pamačiusi manęs belaukiančią Bronytę, pravėrusi duris, išmesdavau jai ryšulį, o pati nuvažiuodavau iki Valiukiškio stotelės, pareidavau namo tuščiomis rankomis.

NUOTRAUKOSE: 1.Genovaitė Jasiūnaitė su tėveliais, studijų laikais. 2. Vidurinės mokyklos baigimo atestatas su mokytojų parašais. 3. Genovaitė su mamos broliu, dėde Jonu Sprindžiu prie tėvų kapo, 1984 m.

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų

Taip atrodo Šileikių statytas nedidelis namas dabar, 2011 metais. Jis dabar rekonstruojamas ir apšiltinamas. Jį Šileikiai surentė iš nusidėvėjusio dvarininkų namo medžiagų.

Foto R. Gudo

Antra dalis

Paspauskite pelyte ant nuotraukos, jį padidės

Artėjant mokslo pradžiai, papa grįžes iš Kupiškio pasakė: „Ginut , tu dabar būsi nebe Jasiūnaitė, o Šileikaitė“. Paplūdau ašaromis: savo pavardės jokiu būdu nenorėjau atsisakyti. Pamatęs mano ašaras, papa tuo klausimu daugiau nebekalbėjo. Turėjau spalvotų knygučių ir „skaičiau“ jas mintinai, bet į mokyklą eiti nenorėjau, nes kažkas iš suaugusių pajuokavo, jog ten vaikus baudžia. Tą lemtingą rytą užsimerkiau ir vaidinau miegančią, bet mama atėjo ir pažadino. Mus sutiko Kuosėnų pradžios mokyklos mokytoja Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Pajutau jos gerumą ir visa baimė dingo. Klasę puošė šūkis: „Kas tau meta akmeniu, mesk tam duona“. Ant sienos kabojo Lietuvos žemėlapis perrėžtas demarkacine linija. Ir šiandien ausyse aidi mūsų daina: Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim, Gedimino kalne milžinai atbus¡“ Žiemos metu statydavome sniego pilis ir žaisdavome karą, atšilus orams – kvadratą. Gudo Algis labai sunkiai mane išmušdavo, o jis buvo geriausias žaidėjas. Iš medžio jis drožinėdavo gražius žaisliukus ir dovanodavo mergaitėms. Kultuvėlę ir man padovanojo. Deja, parsinešti jos į namus nedrįsau. Iš mokyklos namo eidavau keliu, kurio vienoje pusėje žaliavo dar švedų kapų kauburėliai, kitoje – ilgas pylimas, kurį vadinome piliakalniu. Ten su vaikais žemuogiaudama, užtrukau, tai gavau pastabą, jog po pamokų tuojau pat reikia eiti namo. Papos žodžiai liko taip giliai širdyje, jog kartą per liūtį ir perkūniją grįžau visa peršlapusi, bet laiku. Kai pasiprašydavau leisdavo pasisvečiuoti. Klasės draugės Vlados Rasiulytės namus ir dabar prisimenu kvepiančius obuoliais. Kadangi V. P. Šileikų draugystė su Jono Belecko šeima vėl atsinaujino, buvau palikta paviešėti ir pas juos. Su Genute Beleckaite po ežerą irstėmės valtele. Džiaugiausi, mokydamasi irkluoti, nes vanduo mane labai traukė. Ruošdamiesi Dainų šventei, mokykloje šokome, ėjome ratelius ir dainavome. Atvažiavo komisija akių tikrinti. Gudo Genutei ir man įtarė trachomą. Mama nuvežė mus į Panevėžį. Pagydė taip, jog eidama 84-uosius metus, dar vaikštau be lęšiukų. Kartą parėjusi iš mokyklos pasakiau: „Reikia pinigų Kauno bažnyčios statybai“. Žmonių klaidinimui neduosiu nė cento, - išgirdau papos žodžius ir graudžiai pravirkau. Padėtį sušvelnino mama. Ji atnešė tokią sumą, už kurią iš karto visą knygutę ženkleliais užpildžiau. Mokyklos įtakoje augau labai pamaldi, o papa man nieko daugiau nebesakė, net ir tada, kai mama leido mane prie Pirmos Komunijos.

Mokiausi gerai. Vyko pradžios mokyklos baigimo egzaminai. Komisija susidomėjo mano vardu. Paaiškinau, kad tėvai tikri lietuviai. Egzaminus išlaikiau penketais. Grįžusi namo, papriekaištavau dėl Genovefos vardo, tai mama pasiteisino, jog kunigėlis buvo lenkuojantis. Paūgėjusi, nuo žaidimų perėjau prie tikrų darbų ūkyje, stengdamasi neatsilikti nuo suaugusių. Papa dažnai mane pagirdamas, aiškino, kaip milijonierių vaikai Amerikoje mokosi gyventi. Be prievartos ir jokių fizinių bausmių ėjau V. ir P. Šileikų pedagoginę mokyklą. Netgi gailėjausi, kad man netenka ganyti, kaip kitiems vaikams, nes mūsų gausi karvių, veršiukų ir avių banda ganėsi laisvai kaitaliojamuose aptvaruose. Žemės nusausinimui giminaitis Vytautas Žiūkas kasė gražius griovius. Man patikdavo su juo kalbėtis apie mokslą ir gyvenimą. Jo brolis Jonas buvo Lietuvos karininkas. Papa ėmė gaivinti nykstantį sodą. Išpuvusių medžių vietoje sodino jaunas obelaites, norėdamas priskaičiuoti jų iki 100. Netoliese (prie piliakalnio)vyko karinės pratybos. Pamačiau motociklu įvažiuojant į kiemą karį. Jis pasiteiravo, ar negalėtų nusipirkti obuolių karių troškuliui numalšinti. Papa atnešė pilną pintinę ir įteikė ją veltui, bet pasiūlė pavėžinti mane, kad galėčiau tuščią krepšį, amerikono dėdės Pielios brangintiną darbą, parsinešti. Atmintinas pirmas pasivažinėjimas motociklu , susitikimas su išrikiuotais Lietuvos kariais ir jų vaišinimas obuoliais.

Į Papilį (Biržų krašte) važiuojančiam ir retkarčiais apsistojančiam grafui Gabrieliui de Choiseul Guoffier su žmona Mirabelyje buvo paskirtas salonas. Papa pasidžiaugė, kad grafienė gerai įvertino jo ūkio sutvarkymą, sakydama: Šileika, važiuok tvarkyti mano Papilio. Pats grafas ūkio valdyme nedalyvavo, jis iš duonos minkštimo lipdydavo kareivėlius. Tėveliai leido mokytis toliau, samdė butą Kupiškyje. Lankiau penktą skyrių. Iš mokytojos Eidukienės, dėvinčios amžiną gedulą, gavau pagyrimą už paaiškinimą skirtumo tarp patricijų ir plebėjų. Dar mokiausi privačiai, svajodama peršokti šeštą skyrių. Svajonė išsipildė.

1940 metais patekau į Kupiškio gimnazijos penktąją klasę. Marta Geledorovna mokė mus rusiškų dainų: „Poliuško pole“ ir kt. Iš Austrijos „komunistas“ Verneris Liovė dėstė vokiečių kalbą, aiškindamas, kaip vilkas suėda ėriuką. Jis agitavo vyresnių klasių mokinius į komjaunimą, o vėliau, tapęs komendantu pasmerkė juos mirčiai. Kartais šeštadieniais pareidavau namo (5km). Sekmadienį papa pakinkydavo Bėrį, mama įdėdavo maisto, ir mes, ir mes pasišnekučiuodami važiuodavome atgal. -Žinai, Ginut, mūsų mama labai gera. Reikia jai atleisti, jei kartais šiurkštesnį žodį pasako. Vakar ją apibariau, nes ji rūkytais lašiniais permokėjo už medžiagą tavo suknelei. Prisiminiau mamos žodžius. Mūsų šeimyna visada valgydavo susėdę prie vieno stalo. Aš pasakiau, kad spirgučių su blynais nenoriu. -Kai išalksi norėsi, supyko mama. Papa: „Duok vaikui ko ji nori“. Labai norėjau uogienės ir gavau. Darbininkai juokėsi iš mano pasirinkimo. Kai po pagalve rasdavau bandelių, žinodavau, kad į Kupiškį buvo atvažiavusi mama.

NUOTRAUKOSE:1. Genovaitė Jasiūnaitė, 1984 m. 2. Pirmoji komunija, 1937 m. 3. Kuosėnų pradžios mokyklos IV sk. mokiniai, 1939 m. Pirma eilė: Genė Gudaitė,Albina Dundulytė,Felicija Dundulytė,Stasė Savičiūnaitė. Antra eilė iš kairės:Birutė Mociūnaitė, Felicija Kuliukaitė, Genė Jasiūnaitė, Vlada Rasiulytė. Trečia eilė iš kairės: Povilas Jankevičius, Stasys Rasiulis, Algis Gudas , X, Bronius Mažeikis,? Bronius Ridikas

/Bus daugiau/

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų

(Pirma dalis)

Viktorijos Šileikienės ir Petro Šileikos gyvenimas ir nuopelnai Lietuvai

2010 .03.08 kreipiausi į Kupiškio raj. Savivaldybę, siūlydama įprasminti paskutiniųjų Mirabelio dvaro savininkų Viktorijos ir Petro Šileikių atminimą. 1922 m. grįždami iš JAV South Bostono, per Atlantą jie vežė didžiulę dėžę knygų, kurias žmonės noriai skolinosi, pamiršdami grąžinti. Man liko išsaugota tik „Kultūros istorija“ apie Egiptą, Siriją, Palestiną ir kitas šalis. Laikinai jie apsistojo Užubaliuose, Petro Šileikos gimtinėje, tėvų dūminėje pirkioje ir švarioje klėtyje. Jų širdis gaiveno paukščių čiulbėjimas, nes Amerikoje jie negirdėjo gegutės kukavimo. Netrukus ant Puožo ežero kranto V. Ir P. Šileikos nusipirko 32 ha žemės su apleista sodyba. Prasidėjo naujo gražaus dviejų galų namo statyba, viso ūkio tvarkymas ir ūkininkavimas. Petrui Šileikai susirgus plaučių uždegimu, Viktorija Šileikienė dėjo visas pastangas išgelbėti vyrą nuo mirties, nepamiršdama ir ūkio reikalų. Geriausio draugo amerikono Jono Belecko šeima neliko nuošalyje. 1928-ji. Sekmadienis. Dangus niaukėsi. Šileikos šeimyna skubėjo vežti javus į daržinę. Žmonės važiuojantys į atlaidus, šaipėsi iš bedievių. Kai šaipokų gubos sudygo, iš Šileikų jie sėklai skolinosi rugių. Tą faktą pasakojo pats Šileika, jau gyvendamas Mirabelyje.

Viktorijos Šileikienės siūlymu 1929 m. ūkis buvo parduotas ir nupirktas dar neįrengtas dviejų aukštų namas Kaune, Aukštaičių gatvėje.jame butą išsinuomojo ir Vincas Mykolaitis Putinas, suradęs ramią pastogę parašyti savo geriausiai knygai „Altorių šešėlyje“. 1933 m. Petras Šileika su žmona atvažiavo į sesers ir mano mamos Onos Jasiūnienės laidotuves Skapiškyje. Man buvo šešeri. Tėvelis, Ambraziejus Jasiūnas, jau buvo miręs 1931 m. Visi kiti šeši vaikai, nusprendę gyventi savarankiškai, mane atidavė krikšto tėvelių V. Ir P. Šileikų globon. Kaune mane pasitiko krikšto mamos išgelbėtas ir užaugintas storulis katinas Kicė – Bomas. Petras Šileika paprašė manęs nebevadinti jų krikšto tėvais, o mama ir papa. Tokiu būdu tapome trijų šeima. Patekau į šiltą, malonią, pilną žaislų aplinką, ir sielvartas dėl mamos netekties sumažėjo. Kaunas su Laisvės aleja ir jos gyvomis lėlėmis vitrinose man buvo pasakų miestas. Eglutė, Kalėdų Senelio dovanėlė Saulės gimnazijoje, Naujųjų,1934 metų sutikimas Kauno muziejaus sodelyje liko nepamirštamais įspūdžiais. Mama nuvedė mane pas garsų gydytoją Kairiūkštį, kuris išrašė labai gerą receptą nuo kirminų. Papai atsivėrė neužgyjanti žaizda kojoje. Jam reikėjo vaikščioti minkšta žeme. 1934 metų pavasarį mano naujieji tėveliai pardavė gražiai įrengtą namą Kaune ir nusipirko Mirabelio dvaro centrą (32 ha) su apgriuvusiais pastatais. Papa pasakė: „Čia ir mirsiu“. Prasidėjo atstatymo darbai, į kuriuos buvome įtraukti visi: Kicė-Bomas gaudė peles, mama virė valgyti, papa su darbininkais zeimeriu pjovė lenteles, aš maišiausi tarp kraunančių jas į stirteles, kad vėjas ir saulė išdžiovintų. Akmeninis svirnas ir kiti ūkiniai pastatai nušvito naujais stogais, bet gyvenamojo namo nebeišgelbėjome. Iš griūvančio laužo po kelių metų tėveliai pristatė dviejų kambarių namuką prie anksčiau jų pastatytos pirtelės. Sutvarkę ūkinius pastatus, tėveliai pradėjo ūkininkauti. Mama į pagalba pasikvietė sesers Marytės dukrą Bronytę Ausiejūtę, bet darbo rankų trūko. P. Šileika samdinių lengvai surasdavo, nes V. Šileikienė garsėjo geru maistu. Buvo įkeltas gandralizdis, sukalta būdelė Finkai, kuri mano džiaugsmui vedė labai gražius šuniukus. Atiduodami kitiems auginti jie buvo aplaistomi mano ašaromis. Su Vaitiekūno Ramute ūkininkavau ir aš: ant prūdo krašto pastatėme tvartą, iš pienių kotelių pynėme grandinėles, iš molio lipdėme karvutes ir vedžiojome jas į ganyklą. Buvo ir kitokių žaidimų. Papa įkalė skersinį, kurio įsitvėrusi persiversdavau per rankas. Žiemos metu ant prūdo ledo įtaisė „sukavielą“- rogutes, skrendančias ratu. Nupirko slides, bet pačiūžų – ne.

Nuotraukose: 1. Viktorija ir Petras Šileikos su Gene Jasiūnaite, 1957 m. 2. V. ir P. Šileikos su kaimynais Kaune prie savo namo, 1934 m. 3 . Šileikų namas iš gatvės pusės, kurio antrame aukšte 1929-32 m. gyveno rašytojas Vincas Mikolaitis Putinas. 4 ir 5. Genutė Jasiūnaitė Kaune su dideliu katinu Kice-Bomu, 1934 m.

/Bus daugiau/

ATSISVEIKINOME SU VYTAUTU STASEVIČIUMI

Su gėlėmis Vytauto bendrakursis, energetikas, alpinistas Vilius Šaduikis

Po sunkios ligos, 2011 m. kovo 18 d. mirė inžinierius mechanikas, kupiškėnas Vytautas Antanas Stasevičius. Į amžino poilsio vietą Vytautą palydėjo klasės ir kurso draugai, kraštiečiai, tremties draugai, Vilniaus kupiškėnai, buvę bendradarbiai ir gausi giminė iš visos Lietuvos. Velionis Vytautas palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse.





















2011 m.

AtA Vytautą Stasevičių prisimenant   2012 m. kovas

Kairėje AtA Vytauto sesuo Danutė Tviskuvienė - Stasevičiūtė, trečioji iš kairės žmona Gražina Stasevičienė

2011 m.

2012 m.

VYTAUTAS STASEVIČIUS

.

Vytautas Antanas Stasevičius gimė 1933 m.sausio 2 d., Naivių k. Anėlės Kručaitės ir Kazimiero Stasevičiaus šeimoje.

1940 – 1944 metais mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje.

1944 - 1951 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vytautas buvo puikus mokinys. Keliskart buvo mokyklos ir rajono šachmatų ir šaškių čempionu. Buvo įdomu, kai rajono čempionų diplomus atsiimdavo Vytautas ir jo sesuo Danutė. Vytautas žaidė vidurinės mokyklos krepšinio rinktinėje.

Vidurinė mokyklą baigė penketais, bet gavo vieną ketvertą iš Konstitucijos, kaip nepilnai susipratęs pilietis, nes nestojo į komjaunimą. Tai jam kainavo aukso medalį.

1951 m. Vytautas įstoja į Kauno Politechnikos instituto mechanikos fakultetą. 1952 m. sausio 22 d. dar neišlaikius vieno sesijos egzamino prisistato enkavedistai ir praneša, kad jis tremiamas į Sibirą. Šeima į Sibirą buvo ištremta 1951 m. rudenį. Tremtyje, Tomsko srityje, išbuvo iki 1957 m. pavasario. Ten Vytautas dirbo miško ruošimo darbuose, darbavosi kelių meistru tiesdamas sibirietiškus kelius. Sovietų valdžia lyg atsiprašydama visą Stasevičių šeimą reabilitavo ir leido grįžti į savo namus.

1962 m. Vytautas baigia KPI mechanikos fakultetą ir paskiriamas dirbti į Statybos ministerijos Prammontažo tresto Statybos montavimo valdybą Nr. 2. Valdyba buvo specializuota katilinių statybai. Vytas joje 5 metus išdirbo darbų vykdytoju, vadovaudamas energetinių objektų statyboms Lietuvoje.

Nuo 1967 m. Vytautas tampa SMV-2 gamybos planavimo viršininku.

1961 m. Vytas vedė provizorę Gražiną Silvestravičiūtę. Įdomi buvo jų pažinties istorija. Susipažino jie pasirodo Kazachstane, kai KPI ir Kauno medicinos instituto studentai talkininkavo nuimant kviečių derlių pas brolius kazachus. Ten Vytas dirbo kombainininko padėjėju. Už darbą buvo sumokėta kviečiais. Pusė tonos kviečių traukiniu atbildėjo į Skapiškio geležinkelio stotį.

Vytas ir Gražina turi 2 sūnus: Sigitą ir Rimantą. Abu fizikai, mokslus baigė Vilniaus universitete.

Stasevičių šeima džiaugiasi 4 vaikaičiais: Sigito Ignu, Vilte ir Roku, o Rimanto Eimantu iš jaunų dienų tapusiu aktoriumi.

Vytas visų sporto šakų žinovas, nepraleidžiantys nė vienų varžybų rodomų televizijoje. Įdomu ir tai, kad jie su sesute Danute gyvenančia Naiviuose pareiškia užuojautą vienas kitam, kai pralaimi jų mylimos komandos, mat Danutė serga už Kauno „Žalgirį, o brolelis Vytautas – už „Lietuvos rytą“.