Mirė VLADA RASIULYTĖ

Eidama 87 gyvenimo metus, 2012 m. lapkričio 16 d. mirė Vladislava Rasiulytė. Vlada gimė 1926 m. Duoniūnų kaime. Vėliau tėvai persikėlė į Jurėniškių kaimą. Vlada baigė Kuosėnų pradžios mokyklą, mokėsi Kupiškio ir Rokiškio gimnazijose, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute rusų kalbą. Dirbo pedagoginį darbą įvairiose vidurinėse mokyklose. Gyveno Vilniuje, buvo Vilniaus kupiškėnų klubo narė. Vladislava palaidota Kupiškyje, parapijos kapinėse.

KUOSĖNŲ KAPELIAI 2012 METŲ RUDENĮ

Kuosėnietis - POVILAS PURONAS

Kitos foto nuotraukos apačioje

.
Povilas Puronas gimė 1925 m. Kuosėnų kaime Kupiškio raj. Jo mama Ona Grigaitė iš to paties kaimo. Tėtis Domas irgi kuosėnietis. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, įsikūrę po kaimo išsiskirstymo į vienkiemius, šalia Mirabelio girelės. Šeima buvo didelė: keturi broliai ir dvi seserys.

Pagal amžių, jie gimė tokia eile: Bronius, Živilė, Povilas, Jonas, Albina ir Algis.

Nepriklausomoj Lietuvoje į gimtąjį kaimą grįžo tik vienas Povilas su žmona, bet apie jį pakalbėsime truputį vėliau. Na. o dabar paporinsime apie kiekvieną Puronų šeimos narį atskirai. 

Bronius vyriausias šeimoje, todėl rusams išstūmus vokiečius iš Lietuvos, buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Į ją nieks nenorėjo eiti, visi delsė ir išsisukinėjo. Įvertinti padėtį, matyt, padėjo ir dėdė Lietuvos kariuomenės majoras, įsikūręs netoliese. Bronius išeina į armiją. Pamatęs, kad gali patekti į frontą Bronius iš armijos pabėga, pagautas nuteisiamas ir pasiunčiamas į lagerį. Keletą metų pakalėjęs, paleidžiamas. Ten susipažino su iš Pavolgio ištremta vokietaite Lida ir ją veda. Grįžęs į Lietuvą gyvena Akmenėje. Jis turėjo dvi dukras. Jam mirus žmona išvyksta į Vokietiją, kur jau gyveno jos šeima -  repatrijuoti Pavolgio vokiečiai. Vėliau pas ją išvyksta ir viena iš dukrų.

Živilė išteka už savo kaimo mažažemio, šaunaus vyruko Leono Jokubkos iš Kuosėnėlių. Jie turėjo du sūnus. Leonas tuo metu buvo kaimo dešimtininkas, kuriuos iš eilės paskirdavo apylinkės valdžia. Per susišaudymą Puronų kieme Leonas žuvo. 
Apie tai parašyta:  Onos Dapšytės – Kriukelienės Kupiškio krašto partizanų kovų ir jų slopinimo KRONIKOJE. 1944 – 1953.   „1947 m. rugsėjo 10 d. Kuosėnų kaime, Kupiškio valsčiuje, partizanai nušovė 5 sovietinius aktyvistus: Pramkombinato direktorių V.A. Titovą, VKP(b) narį, paruošų agentą V.I. Melechiną, Pramkombinato sandėlininką V.S. Popovą, paruošų agentę Genę Jakštaitę ir Kuosėnų įgaliotinį – dešimtininką A.A. Jokubką, kurį pakeliui paėmė aktyvistai.“

Dabar Živilė gyvena Kuosėnų kaime ir eidama 88 m. tvarkosi savo mažame ūkelyje. Vaikai Gintautas ir Regimantas išsimokslino ir gyvena atskirai. 

Jonas – ketvirtas vaikas šeimoje. Jis mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, buvo geras mokinys, puikus sportininkas. Mokykloje, kroso bėgimo varžybose jam nebuvo lygių. Jis kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs baigė mokyklą, turi elektriko specialybę, dirbo Stiklo ir Tiksliosios mechanikos įmonėse, gyvena Panevėžyje. Jonas savo geras fizines kondicijas palaikė visą gyvenimą, jis nesunkiai dviračiu iš Panevėžio pasiekdavo tėviškę  Kuosėnų kaime, o tai virš 50 km.

Albina, dar būdama paauglė pateko į sovietinius kalėjimus, mat enkavedistai darydami kratą namuose rado sąsiuvinį su partizaniškomis dainomis. Kalėjimuose ji iškentėjo 7 metus. Gyveno prie Skapiškio, dabar jau mirusi.

Algis, baigęs Kuosėnų pradžios mokyklą, baigė dvi gimnazijos klases, bet po to nelemto įvykio mokslų tęsti nebegalėjo. Dabar gyvena prie Skapiškio, Šimiškių kaime, ten ir ūkininkauja.

Povilas, kurį teko aplankyti Kuosėnuose, nes mobiliuoju telefonu ilgai nepakalbėsi. Susitaręs, skambinu jam iš Kupiškio ir vis mįslinu, kad tik Povilas būtų namuose. Povilas atsiliepia gana žvaliu balsu atsako, kad esąs namuose. Vieškeliu privažiuoju jo vienišą sodybą, mat visi likę kuosėniečiai jau seniai susikėlė į gyvenvietę. Gyvenvietėje asfaltuoto kelio pakraščiais išraustos tranšėjos, matyt, bus tiesiami kabeliai į kiekvieną namą.

Povilas pamatęs įvažiuojančią į kiemo pusę mašiną ateina manęs pasitikti. Rankoje grandinė su geros veislės,  nemažu aviganiu, norinčiu išsiaiškinti, kas aš per vienas. Netoli bėgioja žvitri ožkelė, bet ji manim nelabai domisi. Persimetam su Povilu keliais sakiniais, o jis įsitikinęs, kad aš tai senas kuosėnietis ir noriu sužinoti apie Povilo gyvenimą ant gimtosios žemės, sako: aš einu pririšiu šunį,  jis jaunas, loja, bet žmonių nepuola, o tu lipk iš mašinos ir eik į kiemą. Užėjus vidun, visur tvarka, nors Povilas jau keturis metus našlauja. Jis turėdamas 87 metus dar pakankamai žvalus, mato be akinių, gerai girdi ir dar gana greitas. Iš kur  tiek sveikatos ir žvalumo ? Gal šeimos genai, gal ir tai, kad visi Puronai  mažai naudojo stipriųjų, gal grynas tėviškės oras.

Povilas gimė 1925 m. baigė Kuosėnų pradžios mokyklą, darbavosi tėvo ūkyje. 1944 m. žiemą po kelių šaukimų tėvas arkliu veža Povilą į Panevėžį, į karinį komisariatą. Karinius mokymus Povilas praeina Latvijoje. Maitina juos amerikoniškais konservais. Maistas neįprastas skrandžiai dirba blogai, įsimeta dizenterija, kuri išguldo pusę naujokų. Priežiūra ne kokia - kareivėliai leisgyviai, bet jauni organizmai išlaiko ir atsigauna. Vėl prasideda mokymai, bet karas eina į galą. Kariuomenėje Povilas tarnavo iki 1950 metų. Grįžęs į tėviškę apsigyveno pas seserį  Ž. Jokubkienę, nes savo namuose švilpavo vėjai, šeimos nariai buvo arba kalėjime - tėtis ir sesuo Albina, arba tremtyje, Sibire. Į Živilės Jokubkienės namus užeina miškiniai, mato kabantį Povilo kareivišką šinelį, bet jo iš patalo nekelia, buvęs kareivis jiems ne priešas, toliau jų kelias ėjo pro Ridikėlius pas Antaną Dundulį, tuo metu buvusį kolūkio pirmininką ...

Pradžioje Povilas įsidarbina geležinkelyje pas Stasevičių. Vėliau dirbo pas melioratorius, tvarkė svarbiausią tų vietų melioracijos arteriją Kupą. Teko padirbėti Naivių MTS. Persikėlęs dirbti į Panevėžio melioraciją, 1952 m. 

Povilas veda Valę Kielaitę nuo Raguvos, ir išvažiuoja dirbti į Anykščius. Po metų grįžta tėviškę, į savo gryčią be langų, ir dirba kolūkyje. Toliau teko  vykti į Raguvos apylinkes į žmonos gimtąsias vietas, ten nusipirko gryčiūtę, nes 1956 m. iš tremties grįžus tėvams jis turėjo užleisti namus jiems. Pardavęs namelį Remeikiuose jis važiuoja į Panevėžį ir ten nusiperka pusę namelio. Dešimt metų Povilas išdirba Autokompresorių gamykloje, darbas su liejinių apdorojimu sunkus, kenksmingas sveikatai, nes staklėmis apdorojant švaistiklinius kompresorių velenus naudojama agresyvi emulsija.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Povilas pasitaręs su žmona nutaria grįžti į tėviškę. Čia iš surenkamų blokų pasistato solidų namą, kitus ūkinius pastatus, mat pats turi mūrininko diplomą, užveda nedidelį ūkį. Bet laikas daro savo. Prieš tris su puse metų miršta Povilo žmona. Povilas ūkį sumažina iki minimumo.

Dar žvalus ir pakankamai pagal amžių stiprus, skundžiasi, kad jo jėgomis nebenori tikėti policija ir medžioklinį šautuvą siūlo dėti į seifą, o juk reikia gintis nuo lendančių iš miško šernų ir kitų neprašytų svečių. Policija siūlo naudoti lengvesnio tipo ginklus, tad Povilas įsigijo neblogą šaunyką ir kieme pademonstravo jo galimybes.

Bekalbėdami prisiminėm, kaip šalia Kuosėnų pieninės buvo gražiai suremtas lentinis pastatas su grūdų vėtymo mašinomis. Valstiečiai už atitinkamą mokestį galėjo mechanizuotai išvėtyti grūdus sėjai ir kitiems reikalams. O ten buvo trejeris, gyvatukas, fuktelis. Sukti šiuos mechanizmus tekdavo rankomis. Sunkoka būdavo pakol mechanizmą išsuki, toliau darbas eidavo be problemų. Šie mechanizmai priklausė kaimo valstiečiams – kooperatininkams, o prižiūrėdavo jį pieninės vedėjas.
Abu vyresni Puronų broliai turėjo gerus balsus ir kai po vasarojaus kūlimo talkos pas ūkininkus, patalkėje, išgėrę alučio, uždainuodavo "Mano laivas greitas ...", net žibalinės lempos prigesdavo -  smagu buvo pasiklausyti.

Dabar  į parduotuvę ar kaimynus  Povilas važinėja  motociklu, bet rudenį, pavasarį su juo nepatogu, tad teko įsigyti keturratį, kuris dabar jam tapo patikima transporto priemone.

Povilo dukra Algina elektrochemikė, baigusi dar ir dailės studijas, gyvena Panevėžyje. Povilą džiugina du jos sunai, jo anūkai Paulius ir Vitalijus.

Gerokai už seserį jaunesnis sūnus Ričardas vairuotojas - ekspeditorius. Augina mergaitę ir gyvena Panevėžyje.

Povilas medžiotojas. 2005 m.

Gerai prižiūrėtas Povilo svečių kambarys. 2012 m.

Povilas savo name , ruošiamės pokalbiui. 2012 m.

Povilas susimąstęs, prisiminus gyvenimo kelią. 2012 m.

Karinis bilietas

Tvirtas Povilo namas.  2012 m.

Povilas išlydi svečią, buvusį kuosėnietį Albiną Č. 2012 m. 

Motorizuotas Povilas, 2013 m. spalis

Su keturračiu nebaisūs ir rudens keliai. Valio !

Foto Romualdo Gudo

KUOSĖNŲ PIENINĖ

.
Renkama medžiaga apie Kuosėnuose buvusius kooperacijos objektus: pieninę, grūdų valymo ir sortiravimo kompleksiuką.

Ką nors apie tai žinančius ar girdėjusius prašome atsiliepti. Tel. 85 2457428 arba 868328935 Albinas Čiurlys. Adresas: Architektų 55-9, Vilnius

Kuosėnų pieninė 2010 m.

MIRABELIO ŠILEIKOS

 Mirabelio  šviesa

(Plačiau apie Viktoriją ir Petrą Šileikas)

Kaip minėta, Viktorija ir Petras Šileikos į Lietuvą grįžo 1922 m. kada Petras Šileika atsirado JAV , nei aš, nei jį pažinojusieji negali dabar tiksliai pasakyti. Viktorija ten išgyveno 10 metų, o Petrą Šileiką ji rado gerokai anksčiau atvažiavusį, dirbantį batų fabrike ir jau išbandžiusį įvairiausius kitus darbus.

„Šipkartė“ buvo atsiųsta jos seseriai Marytei, bet ši atsisakė mamą palikti. Tuomet 16-metė Viktorija, gavusi dokumentą su įrašu 18-metė, 1912 m. išdrįso plaukti per Atlantą. Mama pasakojo, jog uždainavusi dainą, kuri visus pravirkdė:

Susėdom akrinti,

iš visur surinkti

ein vilnia ūždama,

akrintą supdama.

Akrintas sujudo,

 širdelės nuliūdo:

gal laimės nerasim,

ant jūrų pražūsim.

Kai laivas sustojo prie Amerikos krantų, ji turimu adresu davusi telegramą. Mergaitės supratingumu buvo sužavėtas sesers Olgos vyras, atvykęs jos pasiimti. Maloniai ir svetingai sutikta, South Bostone Viktorija jautėsi kaip namie. Netrukus ji buvo įdarbinta vyriškų rūbų siuvykloje pas Padolskį. Vėliau ji gavo darbą batų fabrike. Petras Šileika, bendraudamas su kraštiečiais, pamilo jaunutę mergaitę ir po kurio laiko su ja susituokė. „Tėvynės Mylėtojų draugija“ ugdė jaunavedžius tikrais Lietuvos patriotais. Kuo jie domėjosi ir kokio išprusimo jie buvo, grįždami į Tėvynę, skaitykite 54 psl. Kultūros istorijos, parvežtos kartu su daugybe kitų knygų.

Petras Šileika buvo laisvų pažiūrų. Draugų kunigų tarpe neturėjo, bet, prisiminęs vaikystę, pasakojo, kaip jis su broliu svečiavosi pas dėdę kunigą, kuris rūpindamasis vaikus tvarkingai aprengti, pasiūdino jiems po eilutę, vienas švarkelis buvo be kišenių, nes siuvėjui pritrūko medžiagos. Pasilikę vieni, berniukai iškirpo kišenes ir išsigando pamatę skyles. Kalėdojimo metu kunigas aplankydavo ir V. P. Šileikas. Aš gaudavau šventų paveikslėlių, o mama nepamiršdavo atsilyginti. Papa į bažnyčią eidavo tik tada, kai su mama buvo prašomas į kūmus. Po mano ašarų dėl Kauno Prisikėlimo bažnyčios jis ne tik nebedraudė eiti prie Pirmos Komunijos, bet leido įstoti ir į Angelaičius, kurių vadovės Julijos Dravidžiūtės laidotuvėse dalyvavau tarp būrio vaikų kartu su Genute Gudaite baltomis suknytėmis. Nuotraukoje yra Angelaičių vadovės pavaduotoja Liuda Jurgelionytė.

Papa nusijuokė, kai prieš valgį pradėjau persižegnoti. Slapčiomis meldžiausi, kad jis lankytų bažnyčią, bet nebuvau išklausyta ...

Neskaitant vieno kito žodžio, Viktorija ir Petras Šileikos namuose angliškai nekalbėjo ir manęs tos kalbos nemokino. Jie norėjo matyti mane, dirbančią vaistinėje, o aš medicina nesižavėjau, norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja. Baigusi gimnaziją, parašiau mylimai mokytojai Onai Zupkienei laiškutį, klausdama patarimo. Negavusi atsakymo, apsisprendžiau studijuoti anglų kalbą. Kadangi tos specialybės mokytojų Lietuvai trūko, buvo leidžiama, laikant vokiečių kalbos egzaminą, stoti į anglų kalbą. Tėvelius nuraminau, jog studijuodama Universitete, galėsiu būti kuo norėsiu.

Kai tapau mokytoja, papa ne tik nebepyko, bet prisidėjo prie mano anglų kalbos tobulinimo. Išgirdęs mano norą įsigyti gerą žodyną, jis parašė savo brolio Juozo žmonai Rozai Šileikis apie mano pageidavimą. Už padarytą paslaugą dėdinai Rozai buvau nepaprastai dėkinga, nes gavau The American College Dictionary.

Mamos sesers Olgos duktė Aniutė taip pat tobulino mano kalbą, rašydama ilgus laiškus buitinėmis ir kitokiomis temomis. Todėl sėkmingai mokytojavau Priekulės vidurinėje mokykloje. Mano buvę mokiniai ir auklėtiniai dėl suteiktų anglų kalbos žinių man priekaištų nereiškė, nepamiršdami tik padėkoti.

Kai po daugelio metų Kaune aplankiau jau sirguliuojančią mokytoją Oną Zupkienę, norėdama pakviesti į mūsų laidos susitikimą Kupiškyje, ji parodė mano rašytą jai laiškelį, sakydama, jog jautė sąžinės graužimą, nes per sumaištį nespėjusi atsakyti į užklausimą. Išgirdusi, kad esu patenkinta savo pasirinkimu, Mokytoja lengviau atsiduso.

Genė Veronika Jasiūnaitė
2011.12.05, Kaunas

Kuosėnų ir aplinkinių kaimų Angelaičių vadovės Julijos Dravičiūtės laidotuvės. Apie 1937 m.  Pirma eilė iš kairės: Vadovės pavaduotoja Liuda Jurgelionytė, Sabutė Dirdaitė, Stasytė Dubrindytė, Zosytė Dubrindytė, Felicija Gudaitė, Genutė Gudaitė, Genutė Jasiūnaitė, Eugenija Apšegaitė, Albina Dundulytė, Bronytė Grigaitė, Eugenija Stukaitė, Irutė Dundulytė. Antra eilė iš kairės: Mažeika ?, Ridikas ?, Jankevičiai, Bronius Ridikas, Vytautas Stukas, Algis Gudas, Petras Purėnas

Laiško iš Amerikos Petrui Šileikai užrašas ant voko

G. Jasiūnaitės fotonuotraukos aprašas

Vienos knygos įvadinis puslapis, kurią V.P. Šileikiai parsivežė grįždami iš Amerikos

Minimos knygos puslapis

Tokį anglų kalbos žodyną, P. Šileikos prašymu, atsiuntė iš Amerikos Genutei Jasiūnaitei. Apie 1950 m.

S

Straipsnių apie Mirabelio Šileikas autorė Genutė Jasiūnaitė ir svetainės "Kuosėnai" tvarkytojas Albinas Čiurlys . 2012 m. 

2012 m. gegužės 30 d., susitikimo pas Genovaitę Jasiūnaitę Kaune metu, man įteiktas straipsnis apie Mirabelio Šileikas ir fotonuotraukos prie straipsnio. Susitikime dalyvavo Genovaitės kaimynas ir bendražygis Petras Samuila.

Genutė Jasiūnaitė ir kaimynas Petras Samuila.

Genovaitė suruošė parodėlę apie savo, V. ir P. Šileikų gyvenimą

Genovaitės kambaryje -  knygos, knygos ...

PARTIZANŲ KOVOS

Iš Onos Dapšytės – Kriukelienės Kupiškio krašto partizanų kovų ir jų slopinimo KRONIKA. 1944 – 1953

Almanacho KUPIŠKIS, 2011 Nr. 9 ištraukos 34 – 43 psl.

1946 m. sausio 15 d. NKVD vidaus kariuomenės šaulių pulko kariai ir Biržų apskrities enkavedistai pagal užduotį buvo išsiųsti į Vabalninko valsčių, grįždami po karinės operacijos Buožių kaime jie pastebėjo 3 vyrus, kurie bandė pasislėpti. Kautynių metu žuvo būrio vadas Vladas Kaladė ir du jo būrio partizanai. (57)

1947 m. rugsėjo 10 d. Kuosėnų kaime, Kupiškio valsčiuje, partizanai nušovė 5 sovietinius aktyvistus: Pramkombinato direktoriųV.A. Titovą, VKP(b) narį, paruošų agentąV.I. Melechiną, Pramkombinato Sandelininką V.S. Popovą, paruošų agentę Genę Jakštaitę ir Kuosėnų įgaliotinį – dešimtininką A.A. Jokubką, kurį pakeliui paėmė aktyvistai. Sužeistas leitenantas Gorbanas (81), pabėgo melioracijos grioviu, o toliau vieškeliu, arklio traukiamu vėžimu, keisdams jį,kai ant kelio sutikdavo kitą, pasiekė Kupiškį, kad iškviestų enkavedistus. Tai įvyko Domo P. sodybos prieigose. (A.Č.)

1947 m. gruodžio 25 d. naktį į 26 d., gavus agento „Baravyko“ pranešimą, kad Mirabelio kaime, Kupiškio valsčiuje, gyventojo Jono Kuliuko namuose, nuolat lankosi partizanai, organizuotos karinės čekistų operacijos metu surasti partizanai, o mėginęs pabėgti Aleksa Daukas-Onytė buvo nušautas, suimtas Jonas Tamošiūnas-Trockis ir keli partizanų rėmėjai. (84)

1948 m. sausio 3 d. Duoniūnų kaime, Kupiškio valsčiuje, pagal agento „Rašalinės“ agentūrinį pranešimą surengtos karinės čekistų operacijos metu buvo likviduota Vytenio būrio partizanų grupė. Žuvo Anicetas Laužikas-Švitrigaila ir Petras Mockevičius-Petriškevičius. Suimti: Vytautas Mociūnas-Jagminas, Janina Vengrienė-Undinė, Petras Šeinauskas-Alyzas ir Adėlė Dulksnytė-Motinėlė.(85)

1948 m. gegužės 22 d.(kitais duomenimis ,23 d.), Šimonių valsčiuje, 12-16 partizanų, vadovaujami Antano Starkaus-Montės, miške suruošė pasalą pravažiuojančioms mašinoms suMGB kareiviais, kurie dalyvavo tremiant partizanų ir “buožių“ šeimas. Susišaudymo metu buvo nušauti 2 karininkai, iš jų 1 pulkininkas, 1 majoras ir 5 kareiviai.(91)

1949 m. gegužės 1 d. naktį į 2 d. 00.30 val. nežinomi asmenys įmetė miną į Šimonių miestelio klubą kur vyko šokiai. Žuvo 16 žmonių ir sužeista 13 žmonių.(107)

1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girioje, prie Priegodo ežero, Svedasų valsčiuje, remiantis suimto partizano Balio Žukausko-Princo, Komendanto parodymais ir panaudojant jį kaip vedlį, MGB 298-to šaulių pulko 3-čio bataliono kareivių pajėgomis organizuota karinė čekistų operacija, kurios metu po ilgų kautynių (nuo 10 iki 13 val.) susisprogdino 7 Algimanto apygardos partizanai, tarp jų Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, Herkus, Blinda.(111)

1950 m. sausio 21 d. agentas „Baravykas“ pranešė, kad suimtas partizanas Petras Černius gerai žino bunkerį Mirabelio miške, Kupiškio valsčiuje, kuriame slepiasi Juozo Jankausko-Pilsudskio partizanų grupė. Petrui Černiui tai patvirtinus, buvo surastas gerai užmaskuotas požeminis bunkeris, kautynių metu buvo nušautas partizanas Stasys Valma-Dobilas ir suimti: Albertas Apšega-Raišys, Jonas Vilčinskas-Doleris ir Povilas Valma-Grybas.(118)

1950 m. sausio 21 d. Naivių kaime, Kupiškio valsčiuje, remiantis suimto partizano Povilo Valmos-Grybo duomenimis, kad pas Leoną Stančiką yra bunkeris, karinės čekistų operacijos metu surastas bunkeris ir susišaudymo metu nukauti 3 Juozo Jankausko-Pilsudskio skyriaus partizanai: Juozas Jankauskas-Pilsudskis, Leonas Tubelis-Panceris ir Kazys Lašinskas-Artojas.(119)

1952 m. gruodžio 23 d. Čivonių kaime, Kupiškio rajone, agentų kovinė grupė, pavaldi MGB 2-N valdybai: „Ramojus“, „Mažytis“ ir „Alfa“, operatyviai panaudoję suimtą partizaną Vaclovą Čepukonį-Tigrą, nukovė Albiną Vogulį-Sakalą, Miesčionį, Vladą Žibiką-Dagilį, suėmė Kazį Kregždę-Hitlerį, Sausį ir Bronių Šinkūną-Uošvį, Laimutį.(127)

Šaltiniai: LYA

SU ŠVENTE, GERBIAMIEJI