2010 m. rugpjūčio 16 d., pirmadienis

KUOSĖNŲ IR GIRVALAKIO VYRŲ ŽŪTIS


....Leonas Jankevičius ............ Aleksas Ridikas ......................Vytautas Ridikas

1944 metais buvo paskelbta sovietinė visuotinė vyrų mobilizacija. Vyrai į svetimą kariuomenę ir svetimą karą nėjo. Tada enkavedistai pradėjo vyrus gaudyti, užėję į kaimą ar kiemą ir pamatę bėgančiuosius tiesiog nušaudavo...
Mūsų, Kuosėnų kaimo vyrai pavieniui ar kolektyviai nutarė į sovietinę kariuomenę neiti, kad fronte netektų savo galvos paguldyti už svetimą, okupacinę valstybę.
1944 metų pabaigoje Lietuvoje pradėjo siautėti NKVD divizija. Vienu metu atlikti gaudynes jie negalėjo, todėl atskirose Lietuvos dalyse jos vyko ne vienu metu.
1944 m. pabaigoje mobilizacinius šaukimus gauna Kuosėnų kaimo vyrai, tarp jų Aleksas Ridikas, Vytautas Ridikas. Jie apeina artimiausius gimines, klausdami jų – ką daryti, kaip pasielgti ? Prasidėjo neramios dienos ir naktys.
Sužinoję apie artėjančias gaudynes Aleksas ir Vytautas Ridikai bei gretimo kaimo Leonas Jankevičius nutarė trauktis iš namų. Buvo nutarta eiti pas Jankevičių gimines Juodviršius į Virbališkio kaimą. Einančius juos pastebėjo, apylinkes siautę enkavedistai. Trys vyrai pamatę enkavedistus, bandė slėptis netoli esančiame miškelyje. Tai įvyko Gindvilių kaimo ūkininko Vogulio žemėje. Gaila, kad Vogulių nebėra gyvųjų tarpe, todėl dabar yra net kelios įvykio versijos. Viena byloja taip: vieną iš bėgančių vyrų pašovė, kiti du griebė jį tempti į saugesnę vietą, bet automato serija paguldė visus tris. Antroji versija sako, kad vyrai matydami, kad nebepabėgs pakėlė rankas, bet enkavedistai šaltakraujiškai visus sušaudė.
Būdamas 10 metų su motina dalyvavau Alekso ir Vytauto laidotuvėse. Laidotuvėse žmonės kalbėjo, o ir pats mačiau nubrozdintą Alekso rankos pirštą, tai enkavedistų darbas nuplešiant auksinį žiedą nuo jo rankos.
Žūvus šiems jauniems vyrams, nenorėjusiems vergauti okupantams labai tinka šios eilės:
Šalie gimtoji, Lietuva,
Ar Tavęs nemylėjom?
Bet kad neliks mums vietos čia,
Mes niekad netikėjom.
Sunku apsakyti kokį širdies skausmą turėjo pergyventi žuvusiųjų tėvai Povilas Jankevičius ir Antanas Ridikas, ypač motinos Juzė Visbaraitė – Jankevičienė ir Adėlė Grigaitė – Ridikienė, bei žuvusiųjų broliukai, sesutės, mylimos merginos.
Tą skausmą tegu nusako šie posmai:
Stovi motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas žvelgia verkiančiom akim.
Aimana nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį kalavijo ašmenim.
Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji, jam kovojant su mirtim.
Siaubas, širdgėla ir baimė atėmė Marijai laimę, Sūnų jai atimdami.
Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų?!
Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti, kai ji kenčia su Sūnum?
Už visos žmonijos kaltę leido Sūnų ji prikalti ir atidavė kančioms.
Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu, mirštantį už mus visus.
Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią, kad liūdėčiau su Tavim.
Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų, kad mylėčiau vien tik jį.
Visi trys vyrai – ąžuolai, šaltą 1945 sausį atgulė greta vienas kito senose Kuosėnų kaimo kapinaitėse.
Tai skambink „Varpe“, tegu gaudimas tavo
Išilgai skersai eina per Lietuvą¡
Budink ir šauki griaudžiu balsu savo,
O tas šaukimas perniek te nežūva
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite¡ ...
S.A.
1966 metus Leono Jankevičiaus sesuo Aldona brolio palaikus norėjo perkelti į Kupiškio kapines, kuriose yra Jankevičių giminės kapavietė. Ji tuomet kreipėsi į tuometinį Kupiškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Joną Vilčinską, kurio tėvai ir jis pats, kurį laiką gyveno Kuosėnų kaimo Valiukiškio vienkiemyje, kad leistų Leono palaikus perkelti į Kupiškio kapines.
Leidimo kraštietis Jonas Vilčinskas nedavė.
Praėjus 60 metų nuo jaunų vyrų žūties Leono sesers Rožės Jankevičiūtės – Žalnieriūnienės iniciatyva, Jankevičių giminė kapinėse prie Leono kapo pastatė aukštą, gražų, ąžuolinį kryžių, kurį matote nuotraukose. Visa Jankevičių giminė nutarė, kad Leono palaikų nebeperkėlinės, kad kartu žuvę: Leonas, Aleksas ir Vytautas, amžino poilsio turi gulėti kartu.
Kryžiau šventas, visų medžių Tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada!

Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta.
Jėzaus pergalę šlovingą, giesmę kryžiui įstabiam
ir išganymą džiaugsmingą žemėje visiems laikams

šitas himnas iškilmingas skelbia nuodėmės vaikams.
Dar tuomet, kai rojaus dangų nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando laimės pumpurą anksti,

gint nuo piktojo žabangų Dievas skyrė medį šį.
Ir žiedų žiedais pražydo kryžiaus medis prakilnus, -
veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, -

užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus.


Papildymas:
Apie L. Jankevičiaus ir A. V.  Ridikų žūtį 1945-01-08 d.

Man labai seniai apie tai papasakojo kupiškėnas, a. a. Apolinaras Vainauskas.
                      Jis žinojo kad tą dieną vyks (jo žodžiais) „siautimas“  ir buvęs pas seserį Gindvilių kaime ir matęs kaip iš Vogulio miškelio (nuo Vainiškių miško)  išbėgę trys jauni vyrai, o skrebai su enkavedistais kamaros lange buvo pasistatę „Maksimą“ (jo žodžiais -sunkųjį kulkosvaidį) ir paleido šūvių seriją, vienas jaunuolis krito iš karto, o kiti du sustoję pakėlė rankas, tačiau pasigirdo antra šūvių serija ir krito abu, net nespėję nuleisti rankų. Iškart po šūvių du enkavedistai (ar skrebai), lyg alkani maitvanagiai puolę prie savo aukų, kur  vienas jų čiupęs dar mirties agonijoje besiblaškančiojo koją, ir įrėmęs savo koją į sužeistojo tarpkojį, dar gyvam esant, nutraukęs batus (mat buvę nauji batai), o kitas pačiupęs jau mirusiojo ranką vis ją tampė, aš ir galvojau (A. Vainauskas) kad mirusysis nepaleidžia skrebo rankos, tačiau vėliau supratau, kad tas negali lengvai numauti nušautąjam žiedo.
Vėliau sužinojau, kad žuvusieji, tai nuo sovietų  armijos slapstęsi L. Jankevičius, ir broliai  A.  V. Ridikai.

G. Baikauskas.

Komentarų nėra: