2010 m. rugpjūčio 27 d., penktadienis

Rožė Jankevičiūtė-Žalnieriūnienė prisimena ...

.
Sūnėnai ir sūnus 2003.08 Panevėžyje pas tetą Rožę.


Jankevičių giminės suvažiavimas Tėviškėje. 2001 m.




Prie JANKEVIČIŲ kapavietės ir kenotafo Kupiškio kapinėse 2001 m. O dešinėje broliukai ir sesutės : Aldona, Gediminas, Vytautas - svečiuojasi atvykęs iš JAV, Rožė ir Jonas. Apie1975 m.

1-je eilėje iš kairės: Reda - Kazimiero duktė, Nijolė Jankūtė - Justino. Romas - Dominyko, Jurgis - Kazimiero, Jonas - Povilo, Rožė - Povilo JANKEVIČIAI . 1972 m.

LEONAS JANKEVIČIUS

Kuosėnų kapinėse palaidotas mano brolis Leonas gim. 1921 – 1945.1.08 žuvęs. (tarybinės mobilizacijos auka). Šalia jo draugai Aleksas ir Vytautas Ridikai. Tą dieną mūsų apylinkėje buvo sušaudyta 10 jaunuolių.

Mūsų jauniausia sesuo Aldona turėdama 12 m. (būdama tremtinė pabėgėlė) sugebėjo rasti pagalbininkų ir apjuosti žuvusiųjų kapus cementiniais antkapiais.

Į šiaurę ( tiksliau į šiaurės vakarus) nuo Kuosėnų – Girvalakis – išnykęs kaimas. Jankevičiai (gyvenę Girvalakyje), manoma iš Žemaitijos atsikėlę bajorai. Turėjo herbą. (paties herbo archyvuose neradom)

Mano atminime Girvalakyje 4 kiemai. (Sodybos paliktos senoje vietoje, aplink išdėstyti vienodi klypai. Žemės dydis keitėsi pagal savininkų sugebėjimus.

Trys kiemai Augusto, Konstantino ir Kazimiero Jankevičių ir vienas Bukausko (Jankevičiūtės vyras). Visi gyveno tipiškai lietuviškai : buvo dideli sodai, gausūs bitynai, platūs gėlynai, pulkai vaikų.

Mano seneliai išaugino 7 sūnus, išleido mokytis 4, Iš jų buvo du kunigai, vienas gydytojas, vienas istorikas mokytojas, po karo 1918 m. buvo Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Trys likusieji sūnūs buvo stiprus ūkininkai Girvalakyje.

Mano tėtė Povilas augino irgi 7 vaikus. Žadėjo visus pamokyti. Antras pasaulinis karas sumaišė jo planus. Iš kiekvieno Jankevičių kiemo „pasisvečiavome“ Rytuose ar Vakaruose.. Vyriausias brolis Vytautas, jau su matematiko-fiziko diplomu po vokiškos koncentracijos stovyklos pateko į JAV. Du tremtiniai į Sovietų Sąjungą.(vienas grįžo). Du kaliniai Sovietų Sąjungoje.(grįžo) Vienas išgyveno Lietuvoje.

Brolis Leonas, žuvęs 1945 m., buvo baigęs Kuosėnų pradžios mokyklą. Mes abu buvome tame pačiame skyriuje. Labai greitai baigdavome namų užduotis ir bėgdavome prie ūkio darbų. Uždavinių nusirašyti man neduodavo, liepdavo pačiai pagalvoti. Taip ir pramokau aritmetikos.

Kartą eidami iš mokyklos pagriovio takeliu pamatėm vandenyje didelę žuvį. Berniukai puolė ją gaudyti. Sugavo Leonas. Jis ir nešėsi iki Kuosėnėlių kryžkelės. Tada atidavė atsiskiriančiam, sakydamas: „tau pietums“.

1938 m. Leonas baigęs Salų žemės ūkio mokyklą grįžo į tėviškę.

Tėtės paklaustas ar dabar mokės tvarkytis su ūkio mašinomis greitai atsakė : Taip.

Tais metais buvo nupirktos grėbiamoji ir pjaunamoji. Visi darbai pagyvėjo.

Pavasarį laukai aidėjo artojų dainomis.

Rugpjūtį, prasidėjus rugiapjūtei bobutė išėjus į lauką įvertino : Gerai, pėdai kaip iš po pjautuvo ir koks laukas suguldytas vieno pjovėjo ¡

Greitai baigėm sėją. Leonas sėjo abiem rankom ir jam nereikėjo biržytojos, pats matė pabertų grūdų ribą.

Leonas pirmas išmoko melžti karves, nes kartais nesant samdinės, mamai tekdavo 12, vėliau melžti išmoko seserys ir visi broliai.

Leonas mylėjo arklius, niekad nenaudodavo botago. Auginamą kumeliuką išmokino ateiti į gryčią ir patį pasiimti duonos iš stalčiaus. Kai buvo nupirktas šeimininkų nesuvaldomas jaunas arklys, per kelias dienas išmokino glausti galvą prie jo peties ir visada arklys klausė ramaus paliepimo.

Vežant šieną lenktyniavom su kaimynais ir tarpusavy, kas greičiau pasikraus koras ir parvažiuos į daržinę. Norintys neapsileisti paragindavo arklį risčia, su pilnu vežimu.

Parjojęs su išmaudytais arkliais Leonas nelipdavo atkelti vartų, nestabdydavo prieš juos kumelaitės – o lengvu šuoliu atsirasdavo ūkiniame kieme. Tiesa ne visi arkliai mokėjo šokinėti per kliūtis.

Kai pradėjau mokytis Vilniuje į Kupiškio geležinkelio stotį mane veždavo brolis Leonas, kartu su dideliais lagaminais, juk karo metas. Lėtai važiuodavome per Atodūsių tiltą, lėtai į prieškalnę. Tik pamatęs traukinio dūmus iš Skapiškio pusės suragindavo arklį risčia. Stotin įlėkdavom kartu su traukiniu.

Žinią Vilniun apie nelaimę atnešė man Algis Gudas :

-Nušovė tavo brolį .... Leoną.

Kai jau keturi buvom grįžę į Lietuvą, pastatydinom ąžuolinį kryžių ties jų, žuvusiųjų kapais Kuosėnų kapinėse. Tai buvo 20-tosios jų žuvimo metinės.

Plati kuosėniečių talka (buvo Lietuvos sąjūdžio metai) suridino išsisklaidžiusius kapinių tvoros akmenis, sutvarkė kapelius, įstatė gražius vartelius.

Kupiškio bažnyčios šventoriuje tremtinių lentoje įrašyti Jankevičių Povilų, tėvo ir sūnaus vardai.

Kupiškio kapinėse yra Jankevičių kenotafas su čia, kur kitur ar nežinia kur palaidotų Jankevičių giminės asmenų vardais ir nuotraukomis, tų kurių artimieji to norėjo. Paminklinė skulptūra – Prisikėlimo angelas.

Šiemet 16-tą kartą susitikome giminės tėviškėje, kurių šaknys Girvalaky, kuriems atvažiuoti buvo ne per toli, juk dalis giminės užsieniuose.

Mūsų vaikų kartoje 8 specialistai su aukštuoju ir visi dirba Lietuvoje.

Prisimena Domas, p. Rožės sūnus.

1945 m. Rožė Jankevičiūtė važiuoja traukiniu iš Vilniaus, veža pilnavidurės alyvos sodinuką, kad pasodintų Kuosėnų kapeliuose, kuriuose guli jos brolelis Leonas. Žmonės po karų pikti, alkani, vagonas pilnas pilnutėlis. Nepatenkintieji burba, kad geriau duoną vežtų. Rožė kurį laiką kentėjusi tą burbėjimą ištarė : -Kad jam, kam vežu, duonos jau nebereikia. Žmonės tuoj suprato jos žodžius ir nutilo. Tas pilnavidurių alyvų krūmas kapeliuose tebežydi, nors jam jau virš 60 metų, o kažinkieno išpjautas vis atsigauna atauga ir apsipila žiedais.

Komentarų nėra: