Kuosėnų ūkininkai

Povilo Čiurlio troba 1960 m.

Kuosanų ulyčioj statysma bažnyčių,
Mat vargonininkų turim išmokintų -
Stančiko Untonas gros unt kastantinkos.

Taip sakydavo, tiksliau deklamuodavo kuosėniečiai. Toje baladėje sakoma, kad šliūbą duos stambus, aukštas bei tvirtas iš liemens ir stuomens kaimo vyras Antanas Dravidžius, o zakrastijonu bus Dundulio Kaziukas, nes per laidotuves ar atlaidus, aprėdytas balta kamža, dažnai nešdavo kryžių. Bažnyčia turėjo stovėti pas ulyčios Dundulį.
Kuosėnų kaimas įsikūręs vidurkelyje tarp Kupiškio ir Skapiškio jei važiuosime senuoju vieškeliu. Tai buvęs karališkasis kaimas, kuriam nereikėję eiti baudžiavos.Knygoje “Kuosėnai“ Palma Stančikaitė rašo, kad 1940 m. kaime buvo 36 kiemai, jie turėjo apie 500 ha dirbamos žemės. Kuosėnuose gyveno 150 žmonių. Žemės kuosėniečiai turėjo labai nevienodai. Stambiausi ūkininkai buvo: Antanas Ridikas valdė beveik 60 ha žemės, kurios pusė buvo krūmai, o Antanas Madeikis - virš 30 ha. Dešimt ūkininkų valdė apie 20 ha. Žemės.Tai J. Stukas, N. Jonušys, A. Dravidžius, D. Puronas, J. Grigas, J. Jonušys, P. Čiurlys, P. Purėnas, K. Gudelis, P. Dirda. Septyni ūkininkai turėjo po 13 -15 ha. Tai P. Grigas, J. Grigas, K. Alekna, A. Jurgelionis, A. Dundulis, J. Dundulis, V. Kavoliūnas. Dešimties ūkininkų žemės plotai siekė 8 -11 ha. Tai J. Gudas, J. Ridikas, A. Jankevičienė, J. Ridikas, A. Jakšys, A. Grigas, J. Stančikas, A. Žilys, E. Savičiūnienė, J Dundulis. Po 5 -7 ha.žemės turėjo penki valstiečiai , tai A. Gudas, O. Ridikienė, J. Jonušys, J. Tunkevičius, B. Juškienė. Dviem hektarais tenkinosi L. Jokubka, O. Kaupaitė. Žemės neturėjo I. Mažeikis ir Magdutė Tarabavičienė (Bogulienė).
Mažažemiai gyveno Kuosėnėliuose, Kuosėnų kaimo šiaurės – vakarų kampe. Jie iš dvaro žemės buvo gavę po tris desincinas ir keletą hektarų bendrų ganyklų. Kuosėnėlius dažnai vadindavo Šikopka. Sakydavo “ainu Šikopkon madaus pirkt”. Šikopkiečiai, turėdami mažiau žemės vertėsi pagalbiniais verslais, kas laikė bites, kas siuvo ar gamino ūkio rakandus.
Povilas Čiurlys jau turėdamas virš 90 metų pasakojo, kaip po pirmojo pasaulinio karo iš gatvinio kaimo kėlėsi į vienkiemius ir dalijosi žemę. Iki 1924 m. kaimas turėjo rėžinę trilaukę sistemą. Kiekviename lauke, pagal valdomą žemės kiekį, turėjo atitinkamo pločio rėžį, kai kur vadinamą šmyžių. Kieno rėžis buvo siauras apie tokį sakydavo: toks jo ir šmyžius, kad paimi ir permyži.
Keldamiesi į vienkiemius žemę dalinosi gana paprastai bet išmintingai. Matininkai valstiečiams buvo kaip dievai. Jie visą kaimo žemę suskirstė sklypais. Jei nori žemę gauti prie sodžiaus, kur jį geriau įdirbta, gausi 10 ha, o galulaukėje, kur buvo ganyklos gali gauti net 25 ha. Bet gi dalinantis galima susipešti. Kad to išvengti buvo daroma taip. Matininkas praneša, kad siūlomas sklypas 25 ha plotu. Klausiama kas pageidauja. Pakyla penkios valstiečių rankos. Matininkai pareiškia, kad sklypo plotas mažinamas iki 23 ha. Pakyla mažiau valstiečių rankų. Sklypo plotas mažinamas dar kartą iki 22 ha. Ir taip mažinama iki tol kol pakyla tik viena ranka. Tas valstietis eina pasirašyti dokumentų, o likusius sklypus varžytinių būdu dalina toliau.Visi kaimo žėmės dalinimo planai buvo baigti 1923 m., tiesiog nuostabūs tempai lyginant su dabartiniais vargais tvarkant žemelės reikalus.
Klausėme ar nebuvo gaila palikti seniau gyventos vietos? Pasirodo, kad pirmiausia persikėlė tie valstiečiai, kurių trobėsiai pirmo pasaulinio karo metu buvo sudegę. Kiti pamatė, kad jiems visai nebloga gyventi viensėdyje. Nereikia gyvulių varyti toli į ganyklas, esančias už kelių kilometrų. Vištos nelenda į kaimynių daržus. Kaimynės nebesipyksta dėl tų vištų. Paprasčiau šeimyną maitinti, nes dirbama netoli namų. Taigi valstiečiai įsitikinę viensėdžio privalumais pradėjo keltis. Persikėlimo spartą reguliavo meistrų galimybės. Būdavo sudaromi lyg ir persikėlimo grafikai. O darbų būdavo daug. Padaryti pamatus mediniams pastatams naujoje vietoje, iškasti šulinį. Išardyti, pervežti, vėl surinkti medinius pastatus, suplūkti molio sienas tvartams. Po to uždengti visiems pastatams šiaudinius stogus, Darbų užtekdavo trims keturiems metams.
Vyrai sakydavo, kad vienkiemiuose moterys mažiau plepėdavo su kaimynėmis, nes būdavo tolokai viena nuo kitos, mažiau bardavosi dėl tų vištų. Tarp kitko tuo metu moterys visiškai navartojo keiksmažodžių, nes pristigusios argumentų pakeldavo sijonus ir parodydavo viena kitai nuogus užpakalius, nes be sijonų daugiau nieko nenešiojo. Tai buvo svariausias argumentas, o ginčas išsemtas, nes moteris parodžiusi savo grožybę, lyg susigėdusi slėpdavosi troboje.
2004 m.