Nuotraukose : Viršutinėje -Kuosėnų jaunimas apie 1943 metus. Apatinėje - Jurėniškių k. Gen. Rasiulytės ir Petro Laužiko vestuvės, kuriose Jurėniškių, Kuosėnų, Girvalakio kaimų jaunimas.1960 m. (Iš Bronės Čiurlytės alb.)
Pirma eilė iš kairės: Vytautas Stukas, Gėnė Gudaitė, Kazys Dundulis, Adėlė Jurgelionytė, Povilas Grigas, Felicija Dundulytė, Alfonsas Jurgelionis, Aldona Jonušytė, Povilas Masalskis.
Antra eilė iš kairės: Irena Dundulytė, Jadvyga Jokantaitė, Bronė Grigaitė, Bronė Dundulytė, Liuda Jurgelionytė, Linas Ridikas.
Trečia eilė iš kairės: Jonas Grigas, Danutė Jokantaitė, Stefa Stukaitė, Aleksandra Dundulytė, Antanas Stančikas, Eugenija Stukaitė, Algis Jonušys, Albina Dundulytė, Julius Jonušys. 1943 m. ( Iš Aldonos Jonušytės-Adamonienės alb.)
Nevisuomet suprasdavome miškinių, taip kaime buvo vadinami Lietuvos partizanai, sprendimus. Kuosėnų kaime pas Domą Puroną dienojo grupė gerai ginkluotų miškinių. Pamatę, kad keliu pro sodybą važiuoja keli stribai, miškiniai pasistatė kulkosvaidžius į trobos langus ir juos iššaudė, nors šeimininkė, kaip kalbėjo kaime, net atsiklaupusi maldavo jų taip nedaryti. Šeimininkė matė, kad stribus veda jos žentas L. Jokubka, kuris žinojo apie miškinių dienojimą. Apie tai kaimo žmonės gana ilgai svarstė ir negalėjo suprasti miškinių poelgio beprasmybės. Miškinių operacijos pasekmės aiškios – tremtis ir lageriai Puronų šeimai, žento, tuo metu paskirto dešimtininku, mirtis.
Antras labai rimtas miškinių susišaudymas su stribais įvyko pas Juozą Grigą. Ilsėdamiesi klojime partizanai kureno pirtį ruošdamiesi išsimaudyti. Tuo metu kaime stribai tikrino ir surašinėjo gyvulius, tikėdamiesi rasti nuslėptų ir padidinti duokles valstybei. Atvažiavusių stribų kažin kodėl napastebėjo partizanai, o sodybos šeimininkai buvo išvykę parvežti iš laukų šieno. Stribų vyresniajam sutikus einantį iš pirties vyrą ir paprašius dokumentų, tas iš kišenės vietoj dokumento išsitraukė pistoletą ir stribų vadą nušovė vietoje. Na tada ir prasidėjo sumaištis. Išsigandę stribai skuodė nuo sodybos į vieškelio pusę, o miškiniai vienmarškiniai per rugius atsišaudydami bėgo pamiške balos pusėn. Iš visų pusių zvimbė kulkos. Nelinksma buvo ir man netoli įvykio vietos drapakavusiam dirvą. Po valandos iš Kupiškio atvyko enkavedistų sunkvėžimiai ir pradėjo šukuoti laukus ieškodami pėdsakų. Atėję pas kaimyną P. Čiurlį įsakmiai reikalavo sakyti kur bėgo miškiniai. Jam pareiškus, kad nemačiau, nes pradėjus šaudyti suvariau visą šeimyną į molinį tvartą, šiaip taip atstojo. Pas Grigus, atvykus enkavedistams prasidėjo pagromas. Juozui Grigui grįžus iš greta esančios brolio Antano sodybos keliose vietose buvo praskelta galva, surištos rankos. Aptekusiam kraujais J. Grigui buvo liepiama stot – klauptis. Sodyba apiplėšta, Grigas išvežtas į Kupiškį tardyti. Tardant buvo peršauta Grigo ranka. Teismui priteisus jam 10 m. kalėjimo, Juozas Grigas lageriuose mirė. Jo žmona Uršulė Grigienė liko su 3 mažais vaikais. Ji buvo apkrauta didelėmis piliavomis. Jų neįvykdžiusi buvo nuteista metus kalėti. Labai graudi buvo atsisveikinimo su vaikais ceremonija, nes teismo salėje ją suėmė. Net teismo ir apsaugos darbuotojai vos sulaikė ašaras. Vyriausiajai dukrai tuomet buvo tik 12 metų.
Pabėgėliai ir perkeltieji iš vokiečių okupuotų Rusijos rajonų buvo atsiradę ir Kuosėnų kaime. Tai daugiausia moterys su mažais vaikais. Juos ūkininkams reikėjo maitinti, aprengti, o jie turėjo padėti ūkininkams. Keli Kuosėnų kaimo ūkininkai priglaudė juos. Pas J. Grigą gyveno rusė su motina ir maža dukrele. Jos atvažiavo su ožka. Ožka pradėjo graužė obelis. Kol buvo vokiečiai, joms dar buvo galima pasakyti, o kai grįžo rusai, jų jau nepaliesi. Gązdino, kad eis skųstis į Kupiškį. Senoji eidavo elgetauti. J. Grigui buvo gėda prieš kaimynus, lyg jis neduotų jai valgyti. Pas J. Gudą gyveno motina su mergaite vardu Svetlana. Mergaitė labai priprato prie Gudų šeimos ir ypač prie šeimininkės Emilijos Gudienės. Rusijos armijai žygiuojant į vakarus, gurguolę išlydėjo ir Svetlanos motina. Vaikas ir be motinos jautėsi visai neblogai. Po kurio laiko motina atsiliepė iš Rytprūsių – žygiavo su armija imti Berlyno. Svetlanos giminės tik iš kelinto karto ją šiaip taip atplėšė nuo E. Gudienės, tapusios jai antraja mama.
Pas A. Dravidžių gyveno irgi atvežtas rusas, kuris mokėjo velti veltinius ir gaminti kitus daiktus iš vilnos. Kaimynai prašydavo jo paslaugų. Vėliau rašydamas laišką iš Rusijos ir neatsimindamas pavardės ant voko užrašė “ Bolšomu Antonu”, ir laiškas rado adresatą. Jau vien iš to galima spręsti, kad A. Dravidžius buvo įspūdingo stoto vyras. Jo vadovaujami kaimo vyrai kovojo su to laiko plėšikais . Sugavę varydavo į Kupiškį milicijon, o kitą sykį įkrėsdavo kailin, kad ateityje iš tolo lenktų Kuosėnus.
Buvo kaime stipruolių, panašių į A. Dravidžių , kurie galėdavo pakelti pirtelės kampą, kad pakištų tarp sienojų kieno tai kepurę. Išėmimas kainuodavo ne puslitrį o pusbutelį. Tada sakydavo, kad keturi vyrai išgeria pusbutelį ir užtenka linksmumo ir durnumo.
Buvo Kuosėnuose be stipruolių ir greitų vaikinų. Kupiškio vidurinės mokyklos kroso varžybose aukštesnių klasių grupėje dažnai nugalėdavo kuosėniečiai Jonas Puronas, o jaunesnių klasių Albinas Čiurlys.
Studentas Mečislovas Navašinskas organizavo ir režisavo J. Žemaitės veikalą “Petras Kurmelis”. Repeticijos vyko vakarais po ūkio darbų. Vaidino Kuosėnų jaunimas. Vaidinimo pasižiūrėti susirinko ne tik iš Kuosėnų bet ir iš Naivių, Čiovydžių, Mirabelio, Girvalakio žmonės.
Labai nedrąsiai sekėsi vaidinti Kurmelio piršlybas, jo meilinimąsi Marcei, o gal ir Janikei. Režisierius vis drąsindavo ir drąsindavo jaunuosius artistus sakydamas, jei taip ir gyvenime meilinsitės liksite senberniais. Vaidinimas ir šokiai vyko Kaziuko Dundulio klojime. Mat Dundulių šeima buvo gana patriotiška ir supratinga tokies reikalams.
Įdomus kaimo vakarai buvo gegužės menesyje per “mojavas”. Susirinkdavo pas kokį tai ūkininką, prie įrengto seklyčioje altorėlio, giedodavo giesmes ir litanijas Šv. Marijos garbei. Viskas vykdavo labai iškilmingai. Altorėlis būdavo išpuoštas gėlėmis, degdavo žvakės. Susirinkdavo daug jaunimo, bei vidutinio amžiaus žmonių. Po giesmių vyresnieji išsiskirstydavo po namus, o jaunimas dar ilgai vakaruodavo. Grodavo armonika, ilgai netildavo dainos ir juokas. Namo griždavo jau gerokai sutemus.
Kuosėnai turėjo savo “dievo sūnų “. Taip save vadindavo Jonas Grigas. Gyveno jis senajame kaime , visiškai šalia vieškelio. Užėjus rusams, Jonas, vengdamas armijos pradėjo vaidinti
“durnių”. Sovietai tuo nepatikėjo, todėl Jonui teko pasėdėti Panevėžio ir Marijampolės kalėjimuose. Grįžęs iš kalėjimų turguose ar kitokiuose žmonių susibūrimuose garsiai aiškindavo , kad kalėjimose suprato, kad rusai ir žydai irgi žmonės. Kai kuosėniečiai klausdavo, Jonai, kaip gi tu sugebi nuvežti ir parduoti į Leningradą sviestą, o čia mums paistai visokius niekus. Jonas atsakydavo, kai imi kvailioti, taip įsismaginį, kad nepajunti , kaip pradedi iš tikrųjų durniuoti . Eidamas per kaimus ir prašydamas išmaldos sakydavo, kad kalejime pasirodęs jam Dievas pareiškė, kad jis ęsas “ dievo sūnus ‘ ir jei jam dabar duosi porą šimtų gramų sviesto, Dievas danguje atsilygins tuo pačiu. Keletą metų jis su šventu paveikslu eidavo, apie pusantro kilometro nuo namų, į Valiukiškio geležinkelio stotelę, praleisti keleivinio traukinio. Paveikslą laikydavo pakeltą arba prispaudęs prie krūtinės. Dažnokai pakelėję prie savo namų laukdavo iš turgaus grįžtančių žmonių ir skelbdavo, kad kuria Grigavičiaus rinktinę, nes plechavičiukai išsibėgiojo. Žmonės kalbėjo, kad Grigo Jonas gudrus “durnius“. Jei kaime pridarydavo kokių kvailysčių , išdaužydavo kam langus, gaudavo į kailį ir kvailysčių nebedarydavo.
Kuosėnų pradžios mokykla buvo įsteigta 1920 m. Mokytojavo Julija Jėckaitė, kilusi iš Kuosėnų kaimo, vėliau ištekėjusi už irgi mokytojo ir plačiai apsišvietusio Viktoro Kavoliūno. Po Julijos Jėckaitės mokytojavo Domicėlė Gudaitė, irgi kuosėnietė bei Jonas Šukys.
Iš mokytojų, daugiausia Kuosėnams nusipelniusi yra mokytoja P. Mažeikaitė - Zulonienė, garsiojo Povilo Zulono, baigusio irgi Kuosėnų pradžios mokyklą, “Kupiškėnų vestuvių” piršlio bei režisieriaus žmona. Kuosėnuose ji mokytojavo 16 metų, išleido į gyvenimą virš 100 Kuosėnų ir aplinkinių kaimų vaikučių.
Po keletą metų Kuosėnose mokytojavo jau minėtas V. Kavoliūnas ir D. Puodžiūnaitė – Puzinienė. Vėliau Kuosėnų vaikučius mokė iš Aukštupėnų kilusi E. Stankaitienė ir mokytoja Laužikienė, kuri dirbo iki mokyklos uždarymo 1970 m. , kai nebeliko mokinių.
2004 m.
Pirma eilė iš kairės: Vytautas Stukas, Gėnė Gudaitė, Kazys Dundulis, Adėlė Jurgelionytė, Povilas Grigas, Felicija Dundulytė, Alfonsas Jurgelionis, Aldona Jonušytė, Povilas Masalskis.
Antra eilė iš kairės: Irena Dundulytė, Jadvyga Jokantaitė, Bronė Grigaitė, Bronė Dundulytė, Liuda Jurgelionytė, Linas Ridikas.
Trečia eilė iš kairės: Jonas Grigas, Danutė Jokantaitė, Stefa Stukaitė, Aleksandra Dundulytė, Antanas Stančikas, Eugenija Stukaitė, Algis Jonušys, Albina Dundulytė, Julius Jonušys. 1943 m. ( Iš Aldonos Jonušytės-Adamonienės alb.)
Nevisuomet suprasdavome miškinių, taip kaime buvo vadinami Lietuvos partizanai, sprendimus. Kuosėnų kaime pas Domą Puroną dienojo grupė gerai ginkluotų miškinių. Pamatę, kad keliu pro sodybą važiuoja keli stribai, miškiniai pasistatė kulkosvaidžius į trobos langus ir juos iššaudė, nors šeimininkė, kaip kalbėjo kaime, net atsiklaupusi maldavo jų taip nedaryti. Šeimininkė matė, kad stribus veda jos žentas L. Jokubka, kuris žinojo apie miškinių dienojimą. Apie tai kaimo žmonės gana ilgai svarstė ir negalėjo suprasti miškinių poelgio beprasmybės. Miškinių operacijos pasekmės aiškios – tremtis ir lageriai Puronų šeimai, žento, tuo metu paskirto dešimtininku, mirtis.
Antras labai rimtas miškinių susišaudymas su stribais įvyko pas Juozą Grigą. Ilsėdamiesi klojime partizanai kureno pirtį ruošdamiesi išsimaudyti. Tuo metu kaime stribai tikrino ir surašinėjo gyvulius, tikėdamiesi rasti nuslėptų ir padidinti duokles valstybei. Atvažiavusių stribų kažin kodėl napastebėjo partizanai, o sodybos šeimininkai buvo išvykę parvežti iš laukų šieno. Stribų vyresniajam sutikus einantį iš pirties vyrą ir paprašius dokumentų, tas iš kišenės vietoj dokumento išsitraukė pistoletą ir stribų vadą nušovė vietoje. Na tada ir prasidėjo sumaištis. Išsigandę stribai skuodė nuo sodybos į vieškelio pusę, o miškiniai vienmarškiniai per rugius atsišaudydami bėgo pamiške balos pusėn. Iš visų pusių zvimbė kulkos. Nelinksma buvo ir man netoli įvykio vietos drapakavusiam dirvą. Po valandos iš Kupiškio atvyko enkavedistų sunkvėžimiai ir pradėjo šukuoti laukus ieškodami pėdsakų. Atėję pas kaimyną P. Čiurlį įsakmiai reikalavo sakyti kur bėgo miškiniai. Jam pareiškus, kad nemačiau, nes pradėjus šaudyti suvariau visą šeimyną į molinį tvartą, šiaip taip atstojo. Pas Grigus, atvykus enkavedistams prasidėjo pagromas. Juozui Grigui grįžus iš greta esančios brolio Antano sodybos keliose vietose buvo praskelta galva, surištos rankos. Aptekusiam kraujais J. Grigui buvo liepiama stot – klauptis. Sodyba apiplėšta, Grigas išvežtas į Kupiškį tardyti. Tardant buvo peršauta Grigo ranka. Teismui priteisus jam 10 m. kalėjimo, Juozas Grigas lageriuose mirė. Jo žmona Uršulė Grigienė liko su 3 mažais vaikais. Ji buvo apkrauta didelėmis piliavomis. Jų neįvykdžiusi buvo nuteista metus kalėti. Labai graudi buvo atsisveikinimo su vaikais ceremonija, nes teismo salėje ją suėmė. Net teismo ir apsaugos darbuotojai vos sulaikė ašaras. Vyriausiajai dukrai tuomet buvo tik 12 metų.
Pabėgėliai ir perkeltieji iš vokiečių okupuotų Rusijos rajonų buvo atsiradę ir Kuosėnų kaime. Tai daugiausia moterys su mažais vaikais. Juos ūkininkams reikėjo maitinti, aprengti, o jie turėjo padėti ūkininkams. Keli Kuosėnų kaimo ūkininkai priglaudė juos. Pas J. Grigą gyveno rusė su motina ir maža dukrele. Jos atvažiavo su ožka. Ožka pradėjo graužė obelis. Kol buvo vokiečiai, joms dar buvo galima pasakyti, o kai grįžo rusai, jų jau nepaliesi. Gązdino, kad eis skųstis į Kupiškį. Senoji eidavo elgetauti. J. Grigui buvo gėda prieš kaimynus, lyg jis neduotų jai valgyti. Pas J. Gudą gyveno motina su mergaite vardu Svetlana. Mergaitė labai priprato prie Gudų šeimos ir ypač prie šeimininkės Emilijos Gudienės. Rusijos armijai žygiuojant į vakarus, gurguolę išlydėjo ir Svetlanos motina. Vaikas ir be motinos jautėsi visai neblogai. Po kurio laiko motina atsiliepė iš Rytprūsių – žygiavo su armija imti Berlyno. Svetlanos giminės tik iš kelinto karto ją šiaip taip atplėšė nuo E. Gudienės, tapusios jai antraja mama.
Pas A. Dravidžių gyveno irgi atvežtas rusas, kuris mokėjo velti veltinius ir gaminti kitus daiktus iš vilnos. Kaimynai prašydavo jo paslaugų. Vėliau rašydamas laišką iš Rusijos ir neatsimindamas pavardės ant voko užrašė “ Bolšomu Antonu”, ir laiškas rado adresatą. Jau vien iš to galima spręsti, kad A. Dravidžius buvo įspūdingo stoto vyras. Jo vadovaujami kaimo vyrai kovojo su to laiko plėšikais . Sugavę varydavo į Kupiškį milicijon, o kitą sykį įkrėsdavo kailin, kad ateityje iš tolo lenktų Kuosėnus.
Buvo kaime stipruolių, panašių į A. Dravidžių , kurie galėdavo pakelti pirtelės kampą, kad pakištų tarp sienojų kieno tai kepurę. Išėmimas kainuodavo ne puslitrį o pusbutelį. Tada sakydavo, kad keturi vyrai išgeria pusbutelį ir užtenka linksmumo ir durnumo.
Buvo Kuosėnuose be stipruolių ir greitų vaikinų. Kupiškio vidurinės mokyklos kroso varžybose aukštesnių klasių grupėje dažnai nugalėdavo kuosėniečiai Jonas Puronas, o jaunesnių klasių Albinas Čiurlys.
Studentas Mečislovas Navašinskas organizavo ir režisavo J. Žemaitės veikalą “Petras Kurmelis”. Repeticijos vyko vakarais po ūkio darbų. Vaidino Kuosėnų jaunimas. Vaidinimo pasižiūrėti susirinko ne tik iš Kuosėnų bet ir iš Naivių, Čiovydžių, Mirabelio, Girvalakio žmonės.
Labai nedrąsiai sekėsi vaidinti Kurmelio piršlybas, jo meilinimąsi Marcei, o gal ir Janikei. Režisierius vis drąsindavo ir drąsindavo jaunuosius artistus sakydamas, jei taip ir gyvenime meilinsitės liksite senberniais. Vaidinimas ir šokiai vyko Kaziuko Dundulio klojime. Mat Dundulių šeima buvo gana patriotiška ir supratinga tokies reikalams.
Įdomus kaimo vakarai buvo gegužės menesyje per “mojavas”. Susirinkdavo pas kokį tai ūkininką, prie įrengto seklyčioje altorėlio, giedodavo giesmes ir litanijas Šv. Marijos garbei. Viskas vykdavo labai iškilmingai. Altorėlis būdavo išpuoštas gėlėmis, degdavo žvakės. Susirinkdavo daug jaunimo, bei vidutinio amžiaus žmonių. Po giesmių vyresnieji išsiskirstydavo po namus, o jaunimas dar ilgai vakaruodavo. Grodavo armonika, ilgai netildavo dainos ir juokas. Namo griždavo jau gerokai sutemus.
Kuosėnai turėjo savo “dievo sūnų “. Taip save vadindavo Jonas Grigas. Gyveno jis senajame kaime , visiškai šalia vieškelio. Užėjus rusams, Jonas, vengdamas armijos pradėjo vaidinti
“durnių”. Sovietai tuo nepatikėjo, todėl Jonui teko pasėdėti Panevėžio ir Marijampolės kalėjimuose. Grįžęs iš kalėjimų turguose ar kitokiuose žmonių susibūrimuose garsiai aiškindavo , kad kalėjimose suprato, kad rusai ir žydai irgi žmonės. Kai kuosėniečiai klausdavo, Jonai, kaip gi tu sugebi nuvežti ir parduoti į Leningradą sviestą, o čia mums paistai visokius niekus. Jonas atsakydavo, kai imi kvailioti, taip įsismaginį, kad nepajunti , kaip pradedi iš tikrųjų durniuoti . Eidamas per kaimus ir prašydamas išmaldos sakydavo, kad kalejime pasirodęs jam Dievas pareiškė, kad jis ęsas “ dievo sūnus ‘ ir jei jam dabar duosi porą šimtų gramų sviesto, Dievas danguje atsilygins tuo pačiu. Keletą metų jis su šventu paveikslu eidavo, apie pusantro kilometro nuo namų, į Valiukiškio geležinkelio stotelę, praleisti keleivinio traukinio. Paveikslą laikydavo pakeltą arba prispaudęs prie krūtinės. Dažnokai pakelėję prie savo namų laukdavo iš turgaus grįžtančių žmonių ir skelbdavo, kad kuria Grigavičiaus rinktinę, nes plechavičiukai išsibėgiojo. Žmonės kalbėjo, kad Grigo Jonas gudrus “durnius“. Jei kaime pridarydavo kokių kvailysčių , išdaužydavo kam langus, gaudavo į kailį ir kvailysčių nebedarydavo.Kuosėnų pradžios mokykla buvo įsteigta 1920 m. Mokytojavo Julija Jėckaitė, kilusi iš Kuosėnų kaimo, vėliau ištekėjusi už irgi mokytojo ir plačiai apsišvietusio Viktoro Kavoliūno. Po Julijos Jėckaitės mokytojavo Domicėlė Gudaitė, irgi kuosėnietė bei Jonas Šukys.
Iš mokytojų, daugiausia Kuosėnams nusipelniusi yra mokytoja P. Mažeikaitė - Zulonienė, garsiojo Povilo Zulono, baigusio irgi Kuosėnų pradžios mokyklą, “Kupiškėnų vestuvių” piršlio bei režisieriaus žmona. Kuosėnuose ji mokytojavo 16 metų, išleido į gyvenimą virš 100 Kuosėnų ir aplinkinių kaimų vaikučių.
Po keletą metų Kuosėnose mokytojavo jau minėtas V. Kavoliūnas ir D. Puodžiūnaitė – Puzinienė. Vėliau Kuosėnų vaikučius mokė iš Aukštupėnų kilusi E. Stankaitienė ir mokytoja Laužikienė, kuri dirbo iki mokyklos uždarymo 1970 m. , kai nebeliko mokinių.
2004 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą