2008 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Kuosėnų kaimynai Naiviai




Viena Naivių kaimo istorija

Kas yra gražiau už paprasto žmogaus nepaprastą gyvenimą? Manau, nieko. Pats gražiausias dalykas žemėje ir yra pats gyvenimas. Gyvenimas, kurį mes patys susikuriame, gyvenimas, kurį gyvename, kurio džiaugiamės. Ir net jei tame gyvenime atsiranda kas nors, kas mums nelabai patinka, mes nesitraukiame.
Atrodo, niekas šio turto negali iš mūsų atimti. Tiesiog sunku įsivaizduoti, kad buvo tokie laikai, kai ši vienintelė dovana buvo atimta ne iš vieno ar dviejų žmonių, o iš tūkstančių, šimtų tūkstančių. Atimta teisė pačiam kurti savo gyvenimą, atimta tėvų žemė, sveikata, jaunystė, artimi žmonės.
XX amžiaus viduryje pasaulis išgyveno didžiausius žmonijos istorijoje sukrėtimus. Totalitarinių sistemų nusikaltimai, Antrasis pasaulinis karas nusinešė dešimtis milijonų gyvybių. Po karo pasaulis pasidalijo į dvi stovyklas, liko išardytos šeimos, sudaužyti likimai, žmonės dešimtmečiais atplėšti nuo savo krašto.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metai buvo labai sunkūs lietuvių tautai. Jau 1941 – aisiais lietuvių tauta pajuto Stalino sistemos represijas. Žmonės turėjo iškęsti žiaurią ir absurdišką lagerių buitį. Bet Tautos dvasia buvo su tais, kurie pasipriešino, nepalūžo net mirties akivaizdoje. Skaudūs tremtinių dienoraščiai, rezistentų laiškai, atsiminimai. Tremtinių eilėraščiai, kartais rašyti ant beržo tošies, ant cemento maišų skiaučių, kalba apie nuoširdžią tėvynės meilę, ilgesį, išsiskyrimo skausmą, lagerių tikrovę.
Apie 300 000 lietuvių pokario metais buvo ištremtų. Bet kai ko iš jų, manau, jokie okupantai, jokia prievarta negalėjo atimti – negalėjo išplėšti iš širdies Tėvynės, Dievo, žmogiškojo orumo. Viena iš tų tūkstančių buvo ir mano močiutė Ona – Danutė Stasevičiūtė.
Ji gimusi 1931 07 27. Tuo metu, kai močiutę su šeima ištrėmė, ji gyveno Kupiškyje. Mokėsi dabatinėje Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijoje, tuomet vadinamoje Vlado Rekašiaus vidurinėje mokykloje. Jai buvo 20metų. Šeima gyveno truputėlį toliau nuo Kupiškio, Naivių kaime. Dar turėjo brolį Vytautas Stasevičių.
Tremtyje išbuvo penkerius su puse metų. Ten baigė miškų technikos pramonės mokyklos kursus ir tada dirbo miško priėmėja. Teko dalyvauti Tomsko srities olimpiadoje, kur disko metimo varžybose užėmė 4 – ąją vietą. Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje išmoko groti akordeonu, kuris Rusijoje labai pravertė.
Grįžo 1957m. reabilituoti, todėl už paimtą turtą užmokėjo kolūkis. Įsidarbinti tremtiniams tuomet buvo labai sunku. Iš pradžių dirbo Naivių durpyne eiline darbininke. Vėliau kolūkio pirmiminkas pakvietė dirbti antrąja buhaltere. Dirbo iki to laiko, kol jos vietą užėmė iš komjaunimo atsiųsta mergaitė.
Grįžusi iš tremties baigė suaugusiųjų darbo jaunimo vidurunę mokyklą ir bandė įstoti į Kauno politechnikos instituto maisto pramonės technologijų fakultetą. Stojamuosius egzaminus išlaikė, bet per mandatinę komisiją nepriėmė, nes buvo bloga charakteristika iš rajono komjaunimo, kadangi močiutė buvo tremtinė ir ne komjaunuolė.
Dienoraštį močiutė pradėjo rašyti būdama 6 klasėje. Jame išliedavo savo išgyvenimus, aprašydavo nuotykius, kasdieninį gyvenimą... Grįžusi iš tremties to nebedarė. Klasės draugai ir pažįstami rašė daug laiškų į Sibirą, kuriuos išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą.

Iš Onos – Danutės Stasevičiūtės dienoraščio
1951
Spalis 2diena (antradienis)

Praėjo 4 pamokos. Atnešė psichologijos rašomąjį, gavau „5“, buvau patenkinta. Po keturių pamokų nulipau žemyn, Genė Krikštapaitienė laukė manęs ir ji pranešė, kad mūsų šeimą veža į tremtį. Išsigandau, nors iš pradžių lyg ir netikėjau: „Juk už ką gali mus vežti, nei giminėj nieko nėra, nei buožės, nieko...“ . Vida Maskoliūnaitė sako: „Einam pas mane, aš tave paslėpsiu ir niekas neras“ . Ir ji palydėjo mane. Buvo jau po skambučio ir visi mokiniai iš kiemo ėjo į klases. Sutikau Boleslovą Kaušakį, jam pasakiau: „Sudie, Boleslovai, aš išvažiuoju, mane išveža“ . Tarp durų sutikau ir Petrą Keršulį, jam tik ranka pamojavau „sudie, sudie...“ ir išėjau...
Vida nusivedė mane pas save. Ten pamoką prasėdėjau, o po to ji atnešė man knygas iš klasės ir aš grįžau į savo butą. Grįžusi į butą aš stvėriau dviratį ir važiavau į namus pasižiūrėti, nes nežinojau, ką man daryti: važiuoti kartu su tėvais, ar slėptis. Pavažiavusi 8 km nuo Kupiškio sutikau Alfonsą Jurgelionį (Kuosėnų km.), kuris liepė man slėptis, bet aš jo neklausiau. Tik užsėdusi ant dviračio, tuoj susitikau didelę mašiną, kurioje sėdėjo mano tėveliai. Aš norėjau pravažiuoti, bet jie pradėjo šaukti, kad važiuočiau kartu. Ką darysi, turėjau grįžti. Įsėdau į mašiną ir toliau važiavome į Kupiškį. Pamačiau bendraklasį, pamojavau jam, paskutinį kartą tariau „sudie“. Kareiviai nuvežė mane į butą pasiimti savo daiktų. Manęs išleisti atėjo Zita Dambrauskaitė. Jei ne ji, būtų blogai buvę taip išsigandusiai daiktus susidėti, bet, dėkui, atėjo ji.
Su visais daiktais nuėjome į mašiną. „Sudie“, Kupiški...
Kodėl man toks žiaurus likimas skirtas? Kodėl aš turiu apleisti savo gimtinę, turiu palikti namus, savo draugus, viską?
4 valanda ryto, traukinys pajudėjo iš vietos. „Sudie“ ,viskas... Viešpatie, išvažiuojame į tolimą ir nežinomą ateitį, į sunkų darbą ir...

Be sustojimo traukinys važiavo iki Rokiškio. Pravažiavo pro gimtuosius namus. Veltui verkiam. Niekas mūsų, vargšų, ašarų negirdi, niekas nemato.
Rokiškio stotyje traukinys stovėjo iki 10 val.


Kelionė

Pirmas dvi dienas važiavome beveik ištisai per mišką. Kol važiavome per Latviją, tai ten dar buvo ir kolūkių, bet kuo tolyn į Rusiją, tuo gilyn į mišką. Miškas ir miškas visą laiką. Vietomis pravažiuojam ir mažas geležinkelių stoteles. Kai kur traukinys sustoja prasilenkti su kitais traukiniais. Keleiviniams traukiniams duoda pirmenybę.
Trečią kelionės dieną davė valgyti: sriubos ir košės kibirą (mūsų vagone važiavo 4 šeimos - 13 žmonių). Taip pat dar davė 600 g duonos kiekvienam žmogui. Sargyba budi visą laiką.
Vėliau valgyti davė kiekvieną dieną.
Buvome sustoję Jakaterinoslavlyje. Nors namai dideli, kelių aukštų, tačiau mieste gatvių nėra. Žmonės apsiavę auliniais batais brenda per purvyną. Matyt, pas juos nepriimtini šaligatviai, nes niekur jų nematau.
Sekmadienio rytą privažiavome Zujevo miestą. Sargyba atidarė vagonų duris ir visiems leido išlipti iš vagonų pasivaikščioti. Maisto atsinešti leisdavo tik moterims, o dabar jau visiems.
Po savaitės kelionės privažiavome Uralo kalnus. 2 kartus pervažiavome Volgos ir Kamos upes. Per Uralo kalnus važiavome naktį, todėl apie juos nieko daug negaliu parašyti.
Už Uralo kalnų prasidėjo lūšnos. Pravažiavome keliasdešimt kilometrų visko, pamatėme kolūkiečių gyvenvietes. Tai mažutės, iš žemių suplūktos pirkelės, stogai taip pat apipilti žemėmis, kad būtų šilčiau.
Kelionės dienos pasitaikė gražios. Bet kuo tolyn į rytus, tuo anksčiau sutemdavo ir tuo anksčiau prašvisdavo. Tai buvo pastebima kiekvieną dieną.
Po 10 kelionės dienų, tai buvo spalio 12,penktadienis, jau iš toli pamatėme Novosibirsko miesto žiburius. Miestas atrodo didelis, nes didelis plotas apšviestas. Matėsi važinėjantys tramvajai. Traukinys stovėjo ilgai, nes davė pietus.
12 dienos rytą privažiavome Tomsko prieplauką. Ten iš traukinio turėjome išsikelti į didelį keleivinį laivą. Bagažai buvo sudėti į triumus, o mes nakvojome tokiose kupė, panašiai kaip ir taukinio vagonuose. Žmonių buvo daug, labai daug. Tai buvo sekmadienis. Vakare davė maisto, kurio turėjo užtekti šešioms dienoms (duonos, silkės, cukraus). Jau sutemus žmonės baigė krautis daiktus į laivą ir išplaukėme. Plaukėme Obės upe į šiaurę 200km.
Laive nakvojome dvi naktis. Po to priplaukėme Kolpašiovo miestelį. Čia iš keleivinio laivo turėjome persikelti į baržas. Dabar mūsų jau niekas nebesaugojo, galėjome eiti kur norime. Iš pradžių taip baisu atrodė baržose, bet vėliau apsipratome. Sugyvenome gerai su sargybiniais , kurie mus saugojo važiuojant traukiniu ir palaukiant laivu.
Išplaukėme. Mūsų daiktai plaukė visai ant kitos baržos. Juos saugojo tėtė. Žmonių buvo daug, net atsigulti vietos nebuvo. Baržomis plaukėme šešias dienas. Aplink matyti tik miškas. Naktį baržos neplaukė, nes nematė kelio. Žmonės ant kranto naktimis susikurdavo laužus. Vieną naktį ir aš su akordeonu buvau išėjusi į krantą. Dainavome, grojome...
Po šešių dienų kelionės baržomis priartėjome iki Bybinsko. Toliau laivai nebegalėjo plaukti ir mums visiems teko išlipti ant kranto. Buvo vakaras. Prisirinko daug vaikų. Reikėjo labai saugoti daiktus, kad ko nepavogtų. Susikūrėme laužus, atvažiavo traktorius su didelėmis rogėmis ir mus pasiėmė, 4 šeimas. Rogėmis mus nuvežė į Rybinsko kultūros namus. Mus, kaip atvykusius pirmuosius keleivius, patalpino ant scenos. Pasidarė gera, kad jau kambary, nors žinojau, kad čia gyventi ilgai negalėsim. Išsiviriau ant krosnies vakarienę ir atsiguliau, nes baržose nebuvo vietos kur miegoti. Ten miegodavome kai kada ant baržos skersinių. Tokių siaurų balkių, ant kurių miegant pajudėti nebuvo galima, nes tuoj nubustum ant žmonių galvų. Todėl čia buvo gera miegoti, galėjai laisvai ir pasivartyti nuo vieno šono ant kito.
Spalio 28 dieną darbingus žmones paskyrė į mišką už 20 km. Buvo paskyrę ir mane, bet Rybinsko meno vadovė ukrainietė Nadė paprašė, kad mane paliktų čia, tai kol kas paliko, o kiti 29 d. išėjo. Tą pačią dieną ir mes buvome nuėjusios į dvacatką nešinos kruopomis ir saldainiais. Aš nešiau 12 kg kruopų. Kiti nešė po daugiau. Reikėjo eiti 20 km, 8 km balos. Per balą ištiestas lieptas. Bet koks gi ten lieptas!? Vietomis apsemtas vandeniu, vietomis tarpo nėra. Jei nuo to liepto nukrisi, nežinia keik įlįsi. Gerai, kad truputį pašalę, tai vietomis ledas dar laikė, šiaip buvo baisu. Juk vis vien slidu. Baisesnėse vietose dar primėtyta pagalių, kad įkritus būtų už ko griebtis. Daugelis į dvacatką nuėjo šlapiomis kojomis. Mūsų keleivių buvo aštuoni. Nuėjome jau sutemus, pradėjo snigti. Nakvojome barakuose, kur apgyvendinti mūsų darbininkai. Atsikėlę pamatėme, kad sniego iki pusės blauzdų. Kaip pareiti? Juk liepto nesimatys, apsnigta! Vis tiek išėjome. Mūsų vadas iki tos balos 7 km ėjo pirmasis, tai buvo mums geriau eiti. Paskui jis sako: „Kojos pavargo, eikit jūs pirmas katras norit.“ Tada ėjo Jurgis Galvanauskas, aš už jo. Na, pareinant tai tikrai buvo bloga. Juk nieko nesimato. Gerai, kur ledas laiko, bet kur nelaiko tai brendi, statai koją ir nežinai, iki kol įlįs. .Įkiši koją ir dar iš dumblo negali ištraukt. Parėjom visai šlapiom kojom. Prisisėmėm iki pat aulinių batų viršaus.
Bet nutarėme niekad neverkti, nors ir bus sunku. Reikėjo taupyti sveikatą, kad jos užtektų grįžti į gimtąjį sodžių. O juk kada teks grįžti, nežinia.
Kaip prisnigo, ir daugiau nebenutirpsta. Šaltis jau užtraukė upę. Vakare išeini į lauką. Taip tylu, tylu. Tik žvaigždės blizga danguj.

Kasdien šaltis vis didesnis ir didesnis. Jau pas mus žiema.
Praėjo vėl kelios dienos ir vėl sudarė sąrašus, kas eis į dvacatką. Ir vėl įtraukė mane į tuos sąrašus, bet dabar paliko kaip muzikantę.

Lapkričio 16 d.
Buvau kine. Filmas, kurį žiūrėjau, vadinosi „Dubrovskis“.
Mūsų žmonės taip serga, kad pilna ligoninė. Labiausiai vaikai. Sloga ir man. Nežinau, paguldys, ar ne. Žmonėms nuo šalčio jau nosis, veidas apšąla. Kas bus toliau?

Lapkričio 24 d. (šeštadienis)
Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mums čia teks ilgai gyventi, kad mokslas nebus reikalingas, kad reiks užmiršti viską. Ne, to nebus. Vis vien mes grįšim Tėvynėn. Grįšim, grįšim! Žmonės visaip šneka. Sako, kad jau iki šių šv. Kalėdų grįšim, kad yra įsakas tremtinius paleisti. Kiti kalba, kad pavasarį grįšim. Mes nežinom kada, bet vis vien anksčiau ar vėliau grįšim. Jei žinočiau, kad negrįšiu, nebesinorėtų nė vienos minutės gyventi. Juk kas iš to gyvenimo, jei jaunystė žuvo. Juk kas žmogui brangiausia — jaunystė.

Lapkričio 29 d. (ketvirtadienis)
„Nei darbo, nei poilsio“, – sako patarlė. Taip, neturiu jokio darbo, dar niekur niekur nedirbau. Įkyrėjo taip ir begyventi. Vėl pradedame repeticijas, ruošiamės Stalino konstitucijos dienos minėjimui. Bijau, kad neišvežtų į dvacatką. Tai einu į repeticijas, kad tik čia pasilikčiau. Nusibodo taip kiekvieną vakarą vaikščioti, bet ką padarysi.
Vakar laidojo vieno lietuvio vaiką. O kiek jau vaikų palaidojo, o kiek dar ligoninėse, o kiek namuose serga. Viešpatie, kam apleidai mūsų tautą, kam? Ar gi neužteko žemės Lietuvoje, o dabar už 6000km atvažiavo mažyčiai, kad numirtų. Nueinu į kapines. Tokios ten ir kapinės. Miške kalnelis parinktas, ir viskas. Žmonės verkia. Nors, žinoma, argi man gaila to vaikiuko? Ne, man gaila Lietuvių tautos. Tik pagalvokit, po visą Rusiją išmėtyti lietuvių kaulai. Nekaltos motinų, tėvų, vaikų ašaros trokšta keršto. Už nekalto kraujo praliejimą bus sumokėta. Taip pat krauju. Niekaip negaliu susilaikyti, ašaros rieda per skruostus. „Viešpatie, nejaugi Tu neišklausysi mūsų maldos?“
Pilnos ligoninės lietuvių. Nejaugi visi turės žūti?! Ne.


Išauš tuoj mums rytas, seniai jau žadėtas,
Nušluostys sudrėkusius veidus vaikų,
Ir mūsų tas kraštas, didžiai numylėtas,
Sulauks tuoj šviesesnių dienų.

Vakare buvau pas Nadę, o paskui ji nuvedė mane į kiną „Žmogus eina pėdsakais“.



Gruodžio 1 d. (šeštadienis)
Taip seniai laukiu laiškų iš Lietuvos, bet, deja, jų kaip nėr, taip nėr. Šiandien liepė ateiti į kontorą, bet mūsų šeimininkė manęs paprašė, kad aš jai padėčiau atvežti šieno. Sutikau. Jos šienas buvo už 7 km. Prisikrovėme vežimą ir grįžtam atgal. Aš taip apskaičiavau, kad šiandien turėtų būti man jau laiškas, įsivaizduoju, kad, kai parvažiuosim su vežimu, jos duktė Fėja išbėgs mūsų pasitikti ir pasakys: „Danute, tau laiškas!“, bet deja. Kai parvažiavome, ji jau buvo klasėje, o laiškų nėra.
Sutikau paštininkę. Paklausiau, ar nėra man laiškų. Ji net neabejodama atsakė, kad nėra. Nueinu į kontorą. Direktorius išvažiavęs ir jo nėra. Usius pasako, kad paštininkė man mišku ūkyje nunešė net 3 laiškus. Nieko nelaukiu, o bėgu greitai namo. Atidarau duris, ant stalo guli jie. Tuoj užmečiau akį, supratau nuo ko.
Pradėjusi skaityti laiškus nesusivaldau ir pradedu verkti. Ir kaipgi neverksi, kai kiekvienas laiškas pradėtas eilėraščiais su tokiomis mintimis...

Gruodžio 12 (trečiadienis)
Pamažu slenka dienos, pamažu slenka naujas gyvenimas. Naujas gyvenimas, bet jis toks liūdnas, liūdnas. Nebėra tėvynės, nebėra draugų, nebėra klasės... slenka prisiminimai. Prisiminimai gražiausių dienų. Kada linksmai praleisdavau pamokas, o vakare, vakare jas paruošusi bėgdavau į miestą pasivaikščioti.
Šiandien išvažiuoju į dvacatką. Už 20 km. Į mišką. Išvažiuoju viena, o tėveliai lieka. Gavau vietą kontoroje, o jau jaučiausi laiminga. Bet vos devynias dienas pabuvau. Aš likau be vietos. Vėl parėjau į Rybinską ir ten pragyvenau tris dienas. Gavau du laiškus iš namų ir vieną nuo brolio. Kadrų skyriaus pirmininkas išrašo paskyrimą „medžių skirstytoja“.



Gruodžio 21 (penktadienis)
Toks šaltis, net baisu -50o , bet vis vien reikia eiti į dvacatką, nes gali būt kartais, kad ilgai nenueisiu. Apsirengiu gerai ir išeinu. Einu per mišką vienui viena. Visokios mintys sukasi galvoje. Kur turi lietuviai praminti takus...

Truputį atsiminimų...
Ypač buvo sunku gyventi pirmąją žiemą. Gyvenimas barakuose buvo nepakenčiamas. Kambaryje būdavo apie 40 žmonių, o krosnis tik viena, vidury barako. Kaip išsivirti valgyti?...
Pusryčuams valgydavome aliejuje pakeptą juodą duoną su arbata. Pietums – gabalinis cukrus su duonos rieke. Vakare grįžę iš darbo išsivirdavome kokios nors sriubos.
Vėliau begyvenant, ypač po Stalino mirties, tremtinių gyvenimas pagerėjo. Buvome visiškai aprūpinti maistu. Temtiniai prisistatė daug barakų ir gyvenome žymiai erdviau.
Dirbdavome nuo aušros iki sutemos. Žiemos itin šaltos, šaltis siekdavo iki -50oC. O vasaros labai karštos, iki 40o,C, jautėsi žemyninis klimatas. Eiliniai darbininkai sunkiai dirbdavo. Dienorašio ištrauka. Genėjo kirviais šakas, daugaisiai moterys. Vyrai ridendavo sienojus į rietuves ir vėliau į roges, kuriomis išveždavo į sandėlį prie upės, kad pavasarį sienojus galėtų išplukdyti upe.
Man fizinio darbo dirbti beveik neteko, nes aš dirbau medžių skirstytoja. Man buvo nuolatinis atlyginimas. Iš pradžių gaudavau 250 rublių per mėnesį. Vėliau atlyginimas augo. Siekė net 1000 rublių.
Kadangi buvo daug jaunimo, švęsdavome įvairias šventes, tokias kaip šv. Kalėdas, šv. Velykas, vardadienius (per juos tekdavo groti, linksminti jaunimą). Buvo rodomi įvairūs filmai, kuriuos visi noriai lankė. Ten būnant viena pora susituokė. Du jauni žmonės žuvo prie miško kirtimo (užgriuvo medžiai).
Arčiausiai esantis miestas buvo Bielyj Jar. Ten buvo ir ligoninė.


Perskaičiusi šio dienoraščio eilutes, supratau, kad tik labai stiprios valios žmogus galėjo atlaikyti tremties išbandymus. Ne kiekvienas tokiomis sąlygomis įstengia gyventi. Ir tie žmonės, kurie grįžo, kurie ištvėrė visus vargus bei negandas, gali save vadinti didvyriais. Tokia yra ir mano močiutė. Aš didžiuojuosi ja, sunkiomis akimirkomis semiuosi iš jos kantrybės, ištvermės ir vilties, mokausi mylėti Tėvynę .

Aistė Tviskutė, Kupiškio Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazija.
2007, Naiviai
Kupiškio r.

Komentarų nėra: