PUSLAPIAI IŠ KNYGOS

Ona Dapšytė-Kriukelienė
KUPIŠKIO KRAŠTO PARTIZANAI
1944-1953 m. dokumentinė kronika
(pasididinkite laikydami paspaudę Ctrl mygtuką ir mygtuką +, bent porą ar tris kartus)

GRAŽINA PURĖNAITĖ - BEINARTIENĖ

Gražina 2012 m.

Gražinos Purėnaitės - Beinartienės prisiminimai iš 1953 m. 14 - tos  Kupiškio vidurinės mokyklos abiturientų laidos klasiokų prisiminimų leidinio "Apie save ir laikmetį", kurį parengė doc. Stasys  Kytra.  2009 m.

Genovaitė Jasiūnaitė važiuoja pas auklėtinius į Priekulę

Genės Veronikos Jasiūnaitės  įspūdžiai iš susitikimo su pirmaisiais mokiniais ir auklėtiniais, šventusiais 55-ąsias Priekulės vidurinės mokyklos baigimo metines 2014.08.02-03 dienomis.

Vilniaus universitetą baigusi ir paskirta į Priekulę, anglų kalbos mokytoja, vėliau  tapo ir klasės auklėtoja. Genovaitė Jasiūnaitė,  Šileikų, nupirkusių Mirabelio dvaro centrą ir  ūkį - palikuonė. Ji savo ir savo tėvų- įtėvių  gyvenimą yra išsamiai aprašiusi šios interneto svetainės ankstesniuose straipsniuose.

Alinantį rugpjūčio karštį nugalėjau vėsinamoj mašinoj, Violetos Maciulevičienės, miškininkystės specialistės, sumaniai vairuojamoj. Dėl statomo tilto reikėjo važiuoti apylanka. Savo transportu atvyko ir kiti auklėtiniai.

Mokykla ruošėsi Naujiems mokslo metams. Parko dar nebuvo spėjusi sutvarkyti. Mūsų sodinti ąžuolai jau pradėję džiovinti kai kurias šakas, lelijų prūdo nebėra, takeliai apžėlę... Glausdamiesi pavėsyje, minėjome klasės draugus ir tėvelius negrįžtamai išėjusius. Ramūno Kraniausko Mama, stropiai sūnaus slaugoma artėjo prie 100-ųjų, bet pritrūko dvejų metų ...

Padeklamavusi  George Gordon Byrono „Childe Harold's Good  Night“ kelias eilutes anglų kalba, auklėtiniams virtualiai padovanojau savo vertimą, kurio nebuvome bandę kartu.

„Sudie mano gimtos vietos, tolstančios už vandenų,

Vėjas kaukia, šniokščia bangos, o žuvėdra – virš jų.

Mano laivas neria putotan vandenin.

Ar ne vis vien, kur benublokš mane dalia, kad tik iš čia - tolyn“...

Taip plaukia mūsų vaikai vis tolyn nuo Lietuvos krantų ... Palydžiu juos su meile ir skaudančia širdim, linkėdama, kad Byrono žodžiai neišsipildytų, ir jie, kaip paukščiai, kiekvieną pavasarį sugrįžtų į savuosius lizdus.

Visų vardu Ramūnas Kraniauskas įteikė man savo, A. Stanevičiaus redaguotą knygą „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Profesorius Helmutas Arnašius padovanojo man 13 įvairių autorių knygų lietuvių ir anglų kalbomis. Inžinieriaus  Henriko Kuzminskio marti Eglė Kuzminskienė mūsų laukė Klaipėdoje su patiekalais, prilygstančiais Europos kulinarų gaminius. Prie stalo rimtus pokalbius apie Visatą ir Žemės Motinos gelbėjimą įvairino šmaikštus humoras. Padėkojau auklėtiniams  už mano atminimo išsaugojimą, o jie man – už anglų kalbą, kuri padėjusi siekti mokslo aukštumų. Zigmantas Kazlauskas, svajojęs tapti lakūnu, pasiliko aerodrome prie lėktuvų paruošimo skrydžiui.
Aldona Šidlauskaitė - Paplauskienė ryšių inžinierė, mūsų susitikimo fotografė. Aš vis dar  nepamirštu jos dukrytės Gytės. 
Viktorija Rūkaitė - Barisienė choreografė, medikė.
Regina Liudvinavičiūtė - Korus inžinierė statybininkė.
Susitikime dalyvavo, ačiū joms, ir mūsų martelės Rima Stasiūnaitė - žurnalistė, Audronė Kazlauskienė - pedagogė ir Lilija Kuzminskienė - statybos inžinierė,

Antrą dieną manęs laukė staigmena Ramūno Kraniausko meno studijoje.

Vitolis ir Ramūnas Kraniauskai gimė Kauno mieste 1942 m. balandžio 1 d. Vitolis tapo chirurgu ir visą laiką iki mirties 2006.11.10 gyveno ir dirbo Panevėžyje. Ramūnas baigė architektūrą ir dalį gyvenimo skyrė Nidos atkūrimui. Vėliau tapo dailininku, bet paklaustas, ar sutiktų restauruoti Mirabelio (Kupiškio raj.) akmeninį svirną, atsakė teigiamai, jei Kupiškio raj. Savivaldybė pakviestų.

Ramūno studija paskandino mus iliuziniame mene. Moteris kopose Visatos Kūrėjo globoje, Raudonkepuraitės baimės jausmas miško glūdumoje, Maironio vainikų eilė pirmutinė, Jūros gelmė, skandinanti tave griausmingom audrom, bet ir Lietuva turi savo Stone - henge. Paveikslai keičiasi ir spinduliuoja nuo apšvietimo ir atstumo.

Esu įsitikinusi, jog Ramūno meną supras netik Lietuva, Europos sąjunga, bet ir visas pasaulis.

Genė Veronika Jasiūnaitė 

1959 m. Prie pasodintų ąžuoliukų įkasti parašai - nevartoti alkoholio penkerius metus

Susikaupimas prieš kalbą auklėtiniams ...

Nuomonių įvairovę reikia apibendrinti ...

Kartu su ąžuolais užaugę - po 55 metų (Kad Lietuva būtų ir niekuomet nežūtų ...)

Su auklėtiniais prie svetainės durų iš kairės: Audronė Kazlauskienė, Zigmantas Kazlauskas, Helmutas Arnašius, auklėtoja Genė Veronika Jasiūnaitė, Viktorija Rūkaitė Barisienė, Ramūnas Kraniauskas, Rima Stasiūnaitė, Aldona Šidlauskaitė Paplauskienė, Lilija Kuzminskienė, Henrikas Kuzminskis, Regina Liudvinavičiūtė Korus, Violeta Griciūtė Maciulevičienė.

Lietuvos likimą spręs jaunoji karta - reikia tikėti ja ...( svetainėje prie stalo su Gytės Paplauskaitės meno dovana rankose). 

Prieš atsisveikinant ...( Su profesorium Helmutu Arnašium ir auklėtinių dovanomis)

(Ačiū p. Aldonai P. už nuotraukas)

KGB KUPISKIO R. ATASKAITA 1964-65 M

Kam bus įdomu, pilną dokumentą galite atsisiųsti paspaudę žemiau esantį užrašą, "parsisiųsti dokumentą".

 Jo yra 9 lapai, parašytas rusų kalba

 

LSSR KGB Kupiškio rajono poskyrio pažyma apie darbą pagal 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus darbo liniją

Parsisiųsti dokumentą

Žymės: 2-oji valdyba, kontržvalgyba, Kupiškis

Įkeltas: 2014-07-08
Dokumento data: 1965-01-01
Signatūra: F. K-11, ap. 1, b. 1594, l. 115-123
Kodas: 1406_33k
Nr: 4503/33

Susiję puslapiai: Kontržvalgyba, Kupiškis

KOVA DĖL ŽEMĖS

Laimantas Jonušys. 

Keista kova dėl žemės

2013-11-21 / 14:27 —

L. Jonušys, T. Lukšio (BFL) nuotr.

Štai vėl Lietuvoje iškilo vadinamasis „žemės klausimas“, šaukte šaukiamasi dar vieno referendumo. Keistokas tas klausimas, plėtojamas kai kurių žemės savininkų ir daugybės kaimui sentimentus jaučiančių miestiečių.
Kaimui ir Lietuvos gamtai sentimentų turiu ir aš. Kai buvau dar visai jaunas, senelė man rodė savo žemės nuosavybės dokumentus ir sakė, kad galgi ateis laikai, kai ta žemė bus sugrąžinta. Tuo metu tai neatrodė realu – kolchozas plėtėsi ir tvirtėjo, ypač savo žemės nuosavybe.
Tada man atrodė keista: mokykloje mus mokė, kad kapitalizme žemės savininkams, buožėms, rūpėjo tik pelnas ir niekas daugiau, bet iš tikrųjų kolchozas, o ne ankstesnieji buožės, sunaikino gražią kūdrą prie senos sodybos (mano kaime vadintą „sodželka“) su aplink į ją nusvirusiais medžiais, iškirto mažytį miškelį prie upelio – ir viskas dėl to, kad būtų daugiau plynos žemės, vadinamųjų naudmenų. Ką jau kalbėti apie melioraciją, kurios didelė dalis buvo daroma tik dėl to, kad žmonės iš vienkiemių būtų suvaryti į kolchozines gyvenvietes su standartiniais baltų plytų nameliais.
Visa tai jau tolima praeitis. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje žemė staiga virto kilnojamuoju turtu. Įstatymas, leidžiantis persikelti žemę, virto vienu gėdingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje, beje, iki šiol neatšauktas, nors dabar jau mažai aktualus – didžioji juo paremta žemgrobystės epopėja jau įvyko. Šiame įstatyme privačios nuosavybės principas keistai pradviso komunistine valdžios savivale: juk realiai valdžios atstovams buvo palikta spręsti, kam kur žemę leisti „persikelti“.
Nors kai kas turėjo įvairiausių interesų, iš esmės toks įstatymas galėjo būti priimtas ir net svarstytas tik įsijungus sovietinės mąstysenos liekanoms: nes juk blaiviam, komunizmo neišprievartautam protui elementariai aišku, kad jeigu tau nepatinka ta vieta, kurioje atgavai žemę, tai ją parduodi ir pagal galimybes perki ten, kur tau reikia.
Bėda ta, kad jau tada žemę buvo bandoma versti kažkokia šventenybe, o ne eiline nuosavybe, buvo smarkiai apribota teisė ja laisvai disponuoti, ir tai smarkiai skatino korupciją bei valdininkų piktnaudžiavimus.
Dabar nauja kova dėl žemės. „Neparduokim Lietuvos“, – skelbia žemės pardavimo Europos Sąjungos piliečiams priešininkai. Tiesa, dalis jų mano, kad jau viskas parduota ir beliko žemė, ant kurios stovime. Dalis jų priklauso apokaliptinei dantų griežimo mokyklai, teigiančiai, kad Lietuvos valstybė jau žlugo. Ir štai paskutinis bastionas – žemė. Ta, kurios važiuodami per Lietuvą daugybę matome dirvonuojančios, apleistos. Dėl kitos skundžiamės, kad nepaliko laisvų prieigų prie ežerų. Ar užsieniečiai tai padarė? Ne, kuo tikriausi lietuviai.
Ir vienu, ir kitu atveju matome, kad žemė jau seniai nebėra ta žemdirbio brangenybė, kuri Lietuvoje buvo per šimtmečius. Taip, galbūt užsieniečiai nepirks tos apleistos nederlingos žemės, o pirks geresnę, dabar jau dirbamą. Bet tokiu atveju jie mokės už ją brangiai, o sumokėję nepaliks jos be priežiūros, ką nors su ja darys, gaus naudos, mokesčius mokės Lietuvai.
Jeigu sakote, kad ne viską reikia matuoti pinigais, tai pasakykite, kiek šiandien lietuvių, žemės savininkų, mano, kad tai yra šventas dalykas, tėvynės simbolis? Dauguma ją laiko kaip pinigais įvertinamą turtą, galbūt vertingesnį ateityje negu dabar. O jeigu kas ir laiko savo žemę šventenybe, tai tegul ir neparduos jos svetimšaliams, niekas nevers to daryti. Tačiau neseniai atlikta apklausa parodė, kad jauni žmonės, norintys dirbti Lietuvoje (o tokių dauguma), pirmenybę linkę teikti užsienio, o ne Lietuvos kapitalo įmonėms. Tad sunku patikėti, kad iš Vakarų Europos atvykęs savininkas bus blogesnis už lietuvį.
Visas šitas pragaištį skelbiantis patosas yra atitrūkęs nuo tikrovės, kaip ir demagoginis šūkis, kad žemė yra lietuvio kūnas ir kraujas. Panašus erzelis neišvengiamai kils kitais metais, Lietuvai artėjant prie euro įsivedimo. Vėl bus šaukiamasi referendumo dėl švento lito ir vėl bus stabdoma didesnė Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, dar vienas žingsnis tolyn nuo Kremliaus interesų.
Komentaras skambėjo per LRT radiją. 

Laimantas Jonušys save skaito kuosėniečiu. Rašytojas, žymus vertėjas, Vilniaus universitete baigė anglų kalbos sudijas.
Jo senelis Napalys Jonušys grynas kuosėnietis, o močiutė Julija Juozevičiūtė - Jonušienė kilusi iš Pyragių. 
Laimantas moksleiviškas vasaras praleisdavo Kuosėnuose  pas savo senelius.

KAS ŽIŪRI IR SKAITO "KUOSĖNUS"

Kokie pranešimai skaitomiausi:

Įrašas	Puslapio peržiūros
Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojai 2008 spal. 20	444
ANTANAS DUNDULIS 2010 geg. 11	366
Kuosėniečiai mokosi 2008 rugp. 26	274
VLADAS STUKAS 2009 kov. 28	271
MOKSLŲ DAKTARAI IŠ KUOSĖNŲ 2011 saus. 10	195
Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų 2011 kov. 30	168
Algirdas Šukys 2012 saus. 10	167
V E L Y K O S ! ! ! 2009 bal. 11	165
Kuosėnai per okupacijas 2008 rugp. 27	163
Kuosėnų kaimynai Naiviai 2008 rugp. 27	113

 

Puslapio peržiūrų pagal šalį

Įrašas	Puslapio peržiūros
Lietuva	11967
Jungtinės Valstijos	1073
Vokietija	222
Ukraina	195
Rusija	162
Nyderlandai	129
Didžioji Britanija	102
Norvegija	63
Kanada	53
Izraelis	48

KONSTANTINAS DULKSNYS

DULKSNYS KOSTAS [1901 01 11 Naiviuose (Kupiškio r.) – 1941 07 30 nužudytas Maskvoje], Lietuvos nepriklausomos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas.

1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. gruodžio mėn. baigė Karo mokyklą Kaune ir tarnavo įvairiuose daliniuose. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų bendrajį skyrių. 1926 sausio mėn. buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, rugpjūčio mėn. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1927 m. baigė Kauno „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją, 1931 m. – Prahos generalinio štabo akademiją ir buvo paskirtas gen. štabo majoru.
1931–1933 m. tarnavo vyriausiajame štabe; 1933–1934 m. – 9-ajame pėstininkų pulke bataliono vadu, priklausė Lietuvos slaptosioms tarnyboms. 1932–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo generalinio skyriaus karininkų kursuose ir Aukštojoje karo mokykloje, rašė straipsnius leidiniams: „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Korys“, „Trimitas“, „Lietuvos aidas“.
1934 m. K. Dulksniui suteiktas gen. štabo pulkininko leitenanto laipsnis. 1935 m. jis paskirtas eiti generalinio štabo II žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. 1936 09 08 pakeltas generalinio štabo pulkininku.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (1923), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1923), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu (1935), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1936), Švedijos kalavijo 3-ojo laipsnio ordinu (1937) ir Lenkijos Atgimimo 3-ojo laipsnio ordinu (1939).
1940 m. liepos 8 d. pulkininkas K. Dulksnys paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės karo mokyklos lektoriumi, o liepos 18 d. – suimtas, tardytas ir kalintas Kauno, Minsko bei Maskvos kalėjimuose. 1941 07 30 sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
1996 m. plk. Kosto Dulksnio vardu Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42).
2011 03 29 ant pastato (Gedimino g. 38/Nepriklausomybės a.) atidengta grupinė atminimo lenta: „Čia buvusioje Lietuvos kariuomenės generalinio štabo II skyriaus būstinėje dirbo Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys. 1940 m. vasarą sovietų okupantų jie buvo suimti ir 1941 m. sušaudyti Maskvoje“ 

Kariuomenės likvidavimas

Kaip buvo sunaikinta mūsų kariuomenė

veidas.lt

"Veido" archyvas

Mūsų tėvai ir seneliai didžiavosi savo kariuomene. Nuotraukoje raiteliai prie Prezidentūros
Prieš 70 metų, 1940 m. rugpjūčio 14 d., VKP(b) politbiuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos, Lietuvos TSR armijų pertvarkymo”. Tačiau iš tikrųjų Baltijos šalių ginkluotųjų pajėgų likvidavimas prasidėjo gerokai anksčiau.
Tarpukario metais sava kariuomenė buvo Lietuvos piliečių simpatijų ir pasididžiavimo objektas: kai mūsų kariai darniomis gretomis žygiuodavo Kauno, Šiaulių, Panevėžio ar Alytaus gatvėmis, abejingų nebūdavo. Tuomet žmonės stengėsi padėti kariuomenei kuo galėdami: aukojo sunkiai uždirbtus litus Ginklų fondui, aktyviai veikė Šaulių sąjungoje. Savo ruožtu beveik ketvirtadalis valstybės biudžeto išlaidų ėjo būtent krašto apsaugos reikalams.
Deja, 1940 m. vasarą tarptautinė padėtis Europoje ir vidinė politinė būklė Lietuvoje susiklostė taip, kad mūsų kariams ginti savo tėvynės nuo išorės priešų neteko. Maža to, jie patys tada atsiradusios svetimos valdžios buvo žiauriai persekiojami ir naikinami.
Liaudies kariuomenė
Maskvai užgrobus Baltijos šalis, vienas painiausių klausimų buvo – ką daryti su jų kariuomenėmis? Esama žinių, kad buvo net svarstomas variantas paleisti arba likviduoti jas iš karto, vienu ypu. Tačiau tai buvo rizikinga, galėjo kilti masinis nepasitenkinimas ir ginkluotas pasipriešinimas: juk vien Lietuvos kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. buvo 1700 karininkų ir 22 tūkst. kareivių, kariuomenės dalyse ir sandėliuose – 147 tūkst. šautuvų, 5000 lengvųjų, 924 sunkieji kulkosvaidžiai, 350 lengvų (20 mm) automatinių pabūklų, 130 patrankų, 110 gaubicų, 36 tanketės, 118 karo lėktuvų. Be to, Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių, didesnė jų dalis – ginkluoti.
Todėl pasirinktas buvo užmaskuotas, laipsniškas likvidavimas, turint vilčių, kad bent dalį tų pajėgų vis dėlto pavyks panaudoti Maskvos tikslams – juk buvo naujo, didelio karo išvakarės.
Visų pirma reikėjo nuraminti tuos pavojingus, patriotiškai nusiteikusius tūkstančius ginkluotų žmonių, įtikinti juos, kad Lietuvoje nieko blogo neįvyko ir ateityje neįvyks. Tam turėjo pasitarnauti viešos valdžios atstovų kalbos, keli kariuomenės vado įsakymai: 1940-06-19 įsakyme sakoma, kad “mūsų kariuomenė ir toliau stovės Tėvynės sargyboje”, o birželio 28 d. – kad “mūsų santykiai su SSSR kariuomene turi būti nuoširdūs ir draugingi”.
Tačiau draugyste su raudonarmiečiais sunku buvo patikėti, kai jų tankai laikė apsupę mūsiškių kareivines, kai draudė pakilti į orą mūsų lėktuvams… Maža to, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo permainos kariuomenės vadovybėje: kai kurie pulkų, batalionų, įstaigų vadai buvo pakeisti po kelis kartus. Tikslas – sukelti sąmyšį ir baimę, suardyti nusistovėjusius ryšius tarp vadų ir pavaldinių, tarp aukštesnių ir žemesnių karininkų ir tuo sumažinti organizuoto pasipriešinimo galimybę.

"Veido" archyvas

Po 1940 m. vasaros Lietuvos kariams dalyvavimas mitinguose tapo privalomas

1940 m. liepos 4 d. pasirodė specialus įstatymas dėl Lietuvos kariuomenės pertvarkymo į Liaudies kariuomenę. Žodis “liaudis” tada buvo labai populiarus ir paprastai vartojamas netikusiems, nedoriems darbams pridengti – Liaudies vyriausybė, Liaudies seimas… Šiuo atveju terminas

“Liaudies kariuomenė” ženklino pirmąjį mūsų kariuomenės naikinimo etapą: joje atsirado 306 politvadovai, turėję kontroliuoti vadų veiklą, agituoti karius, prižiūrėti, kad jie nemaištautų, – kol kas tai buvo vietiniai komunistai, kariams neva buvo leista dalyvauti politinėje veikloje. Nors iš tiesų kariai buvo prievarta varomi į mitingus – viltasi, kad taip jie susižavės komunizmo idėjomis, pamils naująją valdžią. Bet svarbiausia – tuo metu kariuomenėje ėmė veikti NKVD agentai, uoliai ieškantys “liaudies priešų”, prasidėjo areštai. Vyriausiasis Maskvos emisaras Vladimiras Dekanozovas reikalavo sparčiau valyti iš kariuomenės, anot jo, reakcingus elementus, negalinčius susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje, pats nurodydavo, kokius karininkus išvaryti į atsargą, grasino, terorizavo kol kas dar lietuvišką kariuomenės vadovybę.

Lietuviškų kepurių nebereikia
Kaip ir kiti įvykiai, 1940-ųjų kariuomenės pertvarkymai buvo maskuojami gražiais šūkiais: apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, įgyvendinti demokratiją ir t.t. Tuo pačiu metu vis dar buvo iliuzijų, kad Liaudies kariuomenė išliks, ji ir toliau bus lietuviška organizacija, nors ir kišantis į jos gyvenimą atėjūnams. Tačiau pagal Maskvos planus tai buvo tik laikinos, pereinamojo laikotarpio struktūros, gyvavusios vos porą mėnesių.
1940 m. rugpjūčio 30 d. Pabaltijo karinės apygardos nutarimu vietoj jų Baltijos šalyse buvo formuojami teritoriniai raudonosios armijos šaulių korpusai Lietuvoje – trijų divizijų sudėties 29-asis korpusas. Bet ir jis buvo laikinas.
Tokius junginius planuota laikyti vos vienus metus: kol bus surasti ir pašalinti nepatikimi kariškiai, kol lietuvių, latvių, estų kariai pramoks rusiškai, prisitaikys prie rusiškos ginkluotės ir tvarkos. Tuo pat metu vyko Krašto apsaugos ministerijų likvidavimas, Lietuvoje tam faktiškai vadovauti teko buvusiam kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui.
Ši reorganizacija kartu buvo gera proga smarkiai sumažinti Baltijos šalių kariuomenes: 29 šaulių korpusui tereikėjo 15 tūkst. karių, į atsargą buvo paleista per 400 karininkų, juos pakeitė atvykėliai iš Rytų. Nebeliko ir vietinių politvadovų: rugsėjo mėnesį buvo atsiųsta 500 raudonarmiečių, kurie varė agitaciją per vertėjus – dėl to buvo nemaža juokų ir nesusipratimų.
Tačiau nei tie naujieji, patyrę agitatoriai, nei areštai ir kitokios bausmės patriotinės mūsų karių dvasios nepalaužė. Jie ir toliau maištavo, šaipėsi iš politvadovų, rengė politines demonstracijas – važinėjo su jau uždraustomis trispalvėmis Kauno ir Vilniaus gatvėmis, atsisakinėjo prisiekti ištikimybę svetimai valdžiai. Vienas jų, buvęs šaulys ir pavasarininkas, pareiškė: “Aš jau kartą prisiekiau Dievui bei Tėvynei ir daugiau priesaikos nepriiminėsiu”. Dėl to 1940 m. lapkričio 1 dieną žlugo planai iškilmingai organizuoti priesaiką korpuse, ją po gausių areštų vargais negalais pavyko atlikti tik praėjus keturiems mėnesiams.
Karių nepasitenkinimas didėjo ir dėl aprūpinimo, ir dėl buitinių sąlygų. Atsidūrus raudonosios armijos sudėtyje, smarkiai pablogėjo maitinimas – juk Maskva niekada savo kareivių nelepino. Be to, korpuso daliniai savo moderniškas, gerai įrengtas kareivines turėjo užleisti svetimiems, o patys kraustytis kuo toliau nuo Vokietijos sienos, į rytinį Lietuvos pakraštį – Trakus, Pabradę, Švenčionėlius, Lentvarį, kurtis ankštose nepritaikytose patalpose – vienuolynuose, kaimuose, dvaruose.
Žinoma, visas nepatenkintų mūsų karių kalbas, veiksmus, protestus stropiai fiksavo korpuso ypatingasis skyrius, vadovaujamas iš Rytų atsiųsto patyrusio čekisto Juozo Bartašiūno, jau 1940 m. lapkritį turėjusio beveik 400 slaptųjų agentų. Tačiau tų nepatenkintų buvo tiek daug, kad sukišti visų jų į kalėjimus buvo neįmanoma. Pats vyriausiasis Lietuvos enkavedistas Aleksandras Guzevičius turėjo pripažinti, kad korpuse daugiau kaip 3 tūkst. potencialių valdžios priešų, kad jo daliniai visiškai nepatikimi. Nors areštų gausėjo, nors vis daugiau lietuvių karininkų pakeitė atvykėliai, padėtis negerėjo: prasidėjus karui 1941 m. birželį korpusas faktiškai subyrėjo.
Didžiausias tarybų valdžios priešas – karininkai
Nepriklausomos Lietuvos valdžia ypač daug dėmesio skyrė karininkų kadrams, jų parinkimui, mokymui ir ugdymui. Tai davė rezultatų – jų kvalifikacija buvo aukšta, o okupantams užgriuvus paaiškėjo, kad vos vienas mūsų karininkas priklausė LKP(b): tai Jurgis Kovas (Kopukovas), karo lakūnas. Tą savotiškai pripažino, įvertino ir Maskva: jos emisarai gerai suprato, kokį pavojų režimui kelia gerai profesionaliai parengti, patriotiškai nusiteikę karininkai. Todėl jau liepos 18 d. pradėtas jų persekiojimas: trys Kariuomenės štabo žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys buvo suimti, išgabenti į Maskvą ir ten nužudyti. O iš viso per Liaudies kariuomenės gyvavimo laikotarpį už grotų atsidūrė 26 mūsų karininkai ir 40–50 kareivių.
Suformavus 29-ąjį korpusą represijos dar labiau sustiprėjo: vis daugiau geriausių mūsų karininkų staiga dingdavo. Kita jų persekiojimo forma buvo masinis išvarymas į atsargą – o juk dauguma jų jokios kitos specialybės neturėjo ir likdavo be pragyvenimo šaltinio, be to, tokie karininkai pirmieji atsidurdavo suimamųjų sąrašuose. Iki liepos 30 d. į atsargą buvo išleista 50–40 proc. generolų, 26 proc. pulkininkų, 16,7 proc. pulkininkų leitenantų – juos naujoji valdžia laikė pavojingiausiais, daugumą jų uždarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime: generolus Petrą Kubiliūną, Teodorą Daukantą, pulkininkus Praną Saladžių, Vladą Braziulį ir kitus.
Tiesa, iš pradžių korpuso divizijų, pulkų, tarnybų vadais buvo paskirti mūsų karininkai: generolai Vincas Vitkauskas, Zenonas Gerulaitis, Jonas Černius, Vladas Karvelis, Vincas Žilys, pulkininkai Leonas Gustaitis, Adolfas Urbšas, Antanas Šurkus ir kiti. Tačiau karo išvakarėse, 1940 m. birželio 10 d., visus juos pakeitė rusai, o mūsiškius neva išsiuntė pasitobulinti, bet dauguma jų atsidūrė Šiaurėje, lageriuose. Ypač nukentėjo artileristai, radę kapus tolimajame Norilske: generolai Jonas Juodišius, Vincas Žilys, pulkininkai Antanas Sidabras, Juozas Lavinskas ir daug kitų.
Daugybė karininkų nukentėjo ir per didžiąją 1940 m. birželio tremtį: iš pradžių juos išgabeno su šeimomis į Rytus, o vėliau atskyrė, fabrikavo bylas, marino badu, šaudė. Taip mūsų tauta neteko geriausių savo žmonių – visapusiškai išsilavinusių, atsidavusių tėvynei…