ANTANAS DUNDULIS

NUOTRAUKOSE:

Antanas su dukra Edita prie staklių.

Antanas programuoja raštą.

Edita raštus pritaikė audiniams.

Antano austų juostų vaizdeliai iš gausybės parodų.
Paspaudę pelyte ant vaizdelio jį galite pasididinti, o grįžti į svetainę, teks pelyte spausti viršuje kairėje esančią rodyklę - kairėn. Sekmingo žiūrėjimo !!

Antanas (viduryje) apdovanotas Aukso vainiku

Kuosėnietis Antanas Dundulis gimė 1934 m. balandžio 5 d. Kupiškio rajono Kuosėnų kaime, Juozapo ir Anėlės Kedainytės - Dundulių šeimoje. Dundulių sodyba buvo gražioje vietoje šalia vieškelio einančio, tikriau ėjusio, iš Kupiškio į Rokiškį. Mažasis Antanėlis būdamas jauniausias šeimoje lankė Kuosėnų pradžios mokyklą, kuri buvo pas kaimyną Napalį Jonušį. Jo pirmoji mokytoja buvo Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Paskutinįjį ketvirtą skyrių jis baigė prie mokytojo Viktoro Kavoliūno, kai mokykla jau buvo perkelta į Petro Dirdos namus.

Antanėlis turėjo keturias seseris: Bronę, Aleksandrą, Albiną, Ireną ir vyriausią brolį Kazimierą.

1945 – 1953 m. mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje.

Mokykloje jis buvo tylus, ramaus uždaro būdo ir niekur per daug nesireiškė.

Fiziką jam dėstė mokytojas Stasys Vaitieka, o matematiką – mokytojai: Alfonsas Dubrindis ir Valerija Daukšaitė. Jo klasės auklėtoja buvo Valerija Čėčytė-Dubrindienė.

1953 -1957 m. studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto fizikos – matematikos fakultete.

1957 – 1960 m. Šiaulių pedagoginio instituto matematikos katedros dėstytojas, 1960 – 1963 m. toje pačioje katedroje – vyresnysis dėstytojas, 1963 – 1989 m. – KPI Šiaulių vakarinio fakulteto bendrųjų disciplinų katedros vyresnysis dėstytojas. 1989 – 1993 m. dirbo pagal sutartį Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus darbuotoju. Nuo 1993 m. – tautodailininkas. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1980 m. Tautodailės parodose dalyvauja nuo 1975 m. 1980 m. kartu su žmona Birute surengė parodas Šiaulių parodų rūmuose, Kupiškio kultūros namuose. Kasmet dalyvauja Šiaulių krašte tautodailininkų meninėse parodose, respublikinėse parodose, amatų dienose.

Apdovanotas daugeliu garbės raštų, padėkų, diplomų. Juostų audimu, kaip laisvalaikio užsiėmimu, pradėjo užsiimti nuo 1974 metų. Tai buvo šalia pedagoginio darbo. Tik nuo 1989 m. tai tapo pagrindiniu užsiėmimu.

Įdomu pavartyti Šiaulių miesto, respublikinius laikraščius, interneto svetaines. Ten galima rasti gražių ir šiltų žodžių apie Antaną ir jo kūrybą.

Štai keletas ištraukų iš jų:

......Mokė dukrą, išmoko pats. A. Dundulio velionė žmona Birutė buvo audėja, pelniusi tautodailininkės vardą. Pats ponas Antanas iki 1989 metų Kauno politechikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete dėstė matematiką.

Juostas ant rėmelio pradėjo austi iš pedagoginių paskatų. Šešiametė jauniausioji dukra Violeta audimo būrelyje mokėsi austi, bet jai nesisekė. Tėtis laikėsi požiūrio: vaikus reikia mokyti savo pavyzdžiu. Užaugusi dukra tapo profesionali dailininkė.

Austi išmoko ir vyriausioji Edita, vėliau pasirinkusi inžinerijos studijas. Dirbo inžiniere technologe Televizorių gamykloje ir jautė, kad kurti kompiuterines programas yra ne jos darbas. Išeitis atėjo pati. Prieš penkiolika metų gamykla bankrutavo ir Edita pradėjo austi.

.....Paskutinius dvejus metus audėjai užsakymus priimdavo išimtinais atvejais. Laiką atimdavo senovinės juostos. Paprastą juostą jie nuaudžia per dieną-dvi. Autentiškai reikėjo dvigubai daugiau laiko.

Daugiausia laiko atimdavo pasiruošimas: iš knygos persipiešti raštą ir kiekvienam paruošti apie 40 kartoninių kortelių programą; kiekviena kortelė dedama į matricą ir išmušamos raštų skylutės. Vienai programai paruošti A. Dundulis sugaišdavo mėnesį ir daugiau. Susiūta programa (kartoninė juosta) kabinama ant staklių prizmės.

Vien siūlus suverti į stakles reikėjo keletos dienų (2,5-3 metrų ilgio juostai reikia 4 metrų ilgio siūlų). Senovinių juostų raštai buvo reljefiniai. Norint išgauti iškilimus, reikėjo atrasti siūlo vėrimo būdą. Be techninių žinių, sakė Edita, čia neapsieisi. Gal dėlto, svarstė ji, tėveliui buvo lemta baigti matematikos, jai — techninius mokslus?

......Išmoko spalvų kalbos. Pakeitę pasaulėžiūrą ir ėmęsi senovinių juostų audėjai atrado nuostabų spalvų pasaulį. Edita pastebėjo: autentiškos juostos yra ryškių, sodrių spalvų.

Juostos buvo audžiomis įvairomis progomis — vestuvių, vaiko gimimo, krikštynų. Pagal tai ir regionus buvo parenkamos spalvos. Jos turėjo savo energetines reikšmes.

Žalia spalva, aiškino Edita, yra augimas, ji ypač tinka vaikams. Raudona yra vasara, žydėjimas, o visas žalios ir raudonos derinys simbolizuoja klestėjimą, augimą. Jei įausi baltą — metalo spalvos siūlą, sustiprinti ryšius. Žalia ir geltona yra autentiškas gyvybės rato derinys. Mėlyna buvo vandens — turto spalva. Juodos ir raudonos spalvos juostos austos visoje Lietuvoje. Juoda spalva yra moteriškumo pradas (naktis, mėnulis), raudona yra vyriškasis pradas (saulė). Čia susijungia moteris ir vyras, diena ir naktis, žiema ir vasara. Viską apjungia balta spalva.

Simboliai, pasakojo ji, yra unikalūs dalykai, į juos pradėjus gilintis nebeskaičiuoji laiko. Prie anksčiau austų pastelinių juostų audėjai nebegrįš.

... Šiaulių dailės galerijoje buvo tikra apgultis – ir garbaus amžiaus žmonės, ir tėvai, nešini kūdikiais, rinkosi pasižiūrėti, ką įdomaus sukūrė Šiaulių krašto tautodailininkai – čia vyko retrospektyvinė tautodailės paroda "Lietuviškas suvenyras Lietuvos tūkstantmečiui". Tautodailininkai, panašu, pastaraisiais metais padirbėjo iš peties – parodai pateikta per 1400 darbų nuo mažučių nertų angeliukų iki masyvių medžio drožinių. Taikomosios dailės kategorijoje pirmoji vieta atiteko šiauliečiui Antanui Dunduliui, kuris juostas audžia jau dvidešimt penkerius metus. Pasak L. Kelmelienės, anksčiau vyras audė su žmona, bet šiai išėjus amžinybėn pomėgio neatsisakė.

Antano Dundulio profesija – pedagogas - matematikas, tad šie dalykai jam turbūt padeda kurti. Ant. Dunduliui talkina ir jo dukra Edita Dapšienė. Juostos išskirtinės tuo, kad audžiamos atsižvelgiant į šalies regionų tradicijas, dominuojančius raštus.

......Sausio 6 d. Kėdainių kultūriniame centre, vyko nominacijų geriausiems metų liaudies menininkams paskelbimas ir „Aukso vainiko“ įteikimas. Šiais metais Aukso vainikais pasipuošė Elena Ruzgienė iš Šakių (tapyba), Pranas Kaziūnas iš Utenos (kryždirbystė) ir šiaulietis audėjas Antanas Dundulis – juostos (tekstilė).

Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtos „Aukso vainiko“ nominacijos tikslas – palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias liaudies meno tradicijas, pagerbti talentingiausius meistrus, sukūrusius iškilius liaudies dailės kūrinius, įvertinti vietinių senųjų amatų šimtametes tradicijas tęsiančius kūrėjus.

Nominacija skiriama: už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius margučių, verbų, sodų dirbinius) dailę bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus). Dėl galimybės pasipuošti gražiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu varžėsi 21 regioninių turų laureatas iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių.

.....Sveikinu, puikus žmogus, nuostabiai darbšti jo dukra, AtA žmona - puiku, kai Lietuvą garsina tokie nuostabūs žmones. Sėkmės tolimesnėje kūryboje. Bet kodėl apdovanotas Kėdainiuose, juk gyvena ir dirba Šiauliuose...

......Žinau ir patvirtinu, kad jo austomis juostomis (netradiciškai išaustomis) yra tradiciškai papuošti įvairūs kultūros ir politikos veikėjai. Kur jau ten komercija, tikra tradicija. Vadinamos jubiliatų juostos, universalios, tinka ir sąjūdiečiams ir rezervistams pagerbti. Tikrai ne komercija. Faktas kaip blynas.

.....gerb. A. Dundulis tikrai vertas Aukso vainiko. Tai vienintelis tikras Šiaulių miesto tautodailininkas, išlaikęs tautiškas tradicijas, nenusileidžiantis iki pigaus komercinio lygio, kaip kiti...

.....Esu sužavėta... Kokių žmonių yra. Tikra praba puiki. Bet tokius dalykus reikia užsieny pardavinėt - gal JAV. Sėkmės šiems nuostabiems žmonėms - skaitytoja iš Aukštaitijos

......"Menas tada nebuvo nei komunistinis, nei kitoks. Dabar gerų, tikrų menininkų kažkaip gal ir trūksta". Matau, kad trūksta, bet medicina čia bejėgė.

.....Ir Antanas ir Edita yra tikrai puikūs menininkai - savo darbo išmanytojai. Be je, Antanas dar tikrai dėstė MATEMATIKĄ KPI Šiaulių vak. fakultete, bent iki 1974 metų, o gal ir ilgiau. Tegul pirmasis "komentatorius" nevaidina labai jau švento. Menas tada nebuvo nei komunistinis, nei kitoks. Dabar gerų, tikrų menininkų kažkaip gal ir trūksta...
Sėkmės, mano DĖSTYTOJAU Antanai ir Edita..

O štai ką apie meną, kūrybą yra pasakęs pats Antanas Dundulis.

Iš spaudos:

.....Tautinių juostų audėjo Antano Dundulio nuomone, ilgą laiką į liaudies kūrėjus buvo žiūrima kaip į kuriančius „nepilnavertį meną“.

......„Žmonės važiavo į užsienį, o iš ekskursijų grįžtantieji parsiveždavo jau svetimą liaudies meną ir juo puošdavo savo namus, į savo liaudies meną mažai jau bekreipė dėmesio“, – teigia tautodailininkas.

.......Anot A. Dundulio, šiandien liaudies menas nebėra laikomas nepilnaverčiu, tačiau „gyvuoja tiktai iš pačių liaudies meno kūrėjų entuziazmo“.

.....„Taip, kultūros darbuotojai liaudies menui šiandien skiria daugiau dėmesio nei anksčiau, Vyriausybė pradėjo propaguoti, kad liaudies menas būtų atgaivintas kaimuose, tačiau iš esmės jokios materialinės paskatos menininkas negauna“, – sako pašnekovas.

....Pasak audėjo, šiandien tautines juostas tautiniams rūbams persirišti užsisako beveik vien tik tradicinių liaudies dainų ir šokių kolektyvai – proginių juostų užsakymai labai sumažėję.

Antano gyvenimo moto: kol dirbu mėgstamą darbą tol gyvenu.

Žmona Birutė mirė 2000 m. Vaikai: Edita, gimusi 1963 m. baigė KPI, inžinierė – mašinų gamybos technologė, tautodailininkė – audėja. Violeta, gimusi 1965 m. baigė Talino dailės universiteto odos gamybos specialybę – dailininkė.

VELYKOS

SU PAVASARIO ŠVENTE, ŠV. VELYKOMIS BŪKITE PASVEIKINTI, MIELI KUOSĖNIEČIAI IR JŲ ATŽALOS.

JULIUS JONUŠYS

Julius Jonušys gimė 1931 m. lapkričio 7 d. Kupiškio r. Pyragių kaime. Mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje. Ją baigęs – Kupiškio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1950 m.
Juliaus tėtis Napalys Jonušis grynas kuosėnietis. Yra įdomi istorija. Name kur gyveno Jonušių šeima ilgą laiką buvo Kuosėnų pradžios mokyklos klasė. Šalia namo, mokyklos pusėje stovi kryžius. O jo istorija tokia. Napalys Jonušis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją. Išeidamas pažadėjo, jei iš karo į tėviškę sugrįš gyvas ir sveikas - pastatys kryžių. Savo pažadą Napalys ištesėjo, kryžių pastatė. 2008 m. atnaujintas kryžius jau stovi 80 metų.
Mama Julija kilusi iš Pyragių, Juozevičių giminės. Į Kuosėnus ji atitekėjo su nemaža pasoga, todėl jų namas Kuosėnuose išsiskyrė iš kitų kaimiškų namų. Julijos motina į Pyragius atitekėjo iš Jasiškių k., ten už Skapiškio. Ji yra kilusi iš šviesios Valentų giminės.
Besimokydamas Kupiškio vidurinėje Julius dalyvavo literatų būrelio veikloje. Kartu su kitais mokiniais lankydavosi pas šviesų kapelioną kun. Vaclovą Kartočių, kuris turėjo didelę asmeninę biblioteką ... Kapelionas dažnai dviračiu aplankydavo Kuosėnus, mat Juliaus mama mokėjo gerai priimti kunigėlius, skaniai pavaišindavo, dar ir gastinčiaus įdėdavo. Na, o Julius su kapelionu bekalbėdami apeidavo žalias Kuosėnų apylinkes, ilgai kartu filosofuodavo žemiškomis ir dangiškomis temomis.
Tais pačiais metais Julius įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, lituanistikos specialybę.
Besimokydamas universitete šoko Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje, vadovaujame J. Švedo. Jis šoko ir Universiteto dainų ir šokių ansamblyje. O Juliaus šokamas lenciūgėlis sužavėdavo ir jaunus ir senus, nieks nelikdavo abejingi Juliui ir jo šokio partnerėms ir apdovanodavo juos katučių audra.
Mokydamasis pasiilgdavo tėviškės ir labai laukdavo atostogų kada vėl galės į ją sugrįžti. Julius labai mylėjo mažąją sesutę Vandutę, kuri buvo visa dešimčia metų jaunesnė už jį patį. Motinai kur tai išvykus, labai judrios ir žingeidžios mažosios priežiūrą mama pavesdavo vyresnėlei. O ji jausdama didelę atsakomybę mažąją laikydavo troboje. Julius mažąją sesutę, net vyresniajai nežinant, jiems vieniems žinomais keliais, greičiausiai per langelį išsikeldavo ir išsivesdavo į gamtą. Ar tai prie Kupos pakrančių, ar artimesnius miškelius, na ir įdomios bei linksmos būdavo tos kelionėlės.
1955 m. baigęs Universitetą Julius buvo paskirtas dirbti į Kėdainių rajoną, mat ten jau dirbo prieš metus universitetą baigusi jo žmona Roma. Julius paskiriamas Slikų vidurinės mokyklos direktoriumi. Po metų pradėjo dirbti Kupiškio raj. Švietimo skyriaus inspektoriumi ir taip pat Kupiškio vidurinės mokyklos mokytoju.
Inspektoriaudamas labai humaniškai žiūrėjo į mokytojo darbą, jų daromas klaideles, o mokytojai dėkodavo tėvams, kad išaugino tokį humanišką ir geraširdį inspektorių.
1964 m. persikėlė į Druskininkus. Dirbo švietimo skyriaus vedėju. Nuo 1969 m. Druskininkų Vykdomojo komiteto sekretoriumi. Dirbdamas Druskininkuose Julius nemažai pergyveno dėl bendradarbių, nes jie buvo kitokie negu Kupiškyje.
Per vasaros atostogas Julius su šeima dažnai užsukdavo į tėviškę, o sūnus Laimantas savo ilgas moksleiviškas atostogas leisdavo pas močiutę Kuosėnuose, vis iš rankų nepaleisdamas knygos.
1974 m. Julius persikelia į Vilnių ir dirbo Aukščiausioje taryboje vyr. referentu ir skyriaus vedėjo pavaduotoju. Jis buvo išrinktas Aukščiausios tarybos darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininku.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę dirbo Seime deputatų padėjėju. Redagavo ruošiamus dokumentus, nutarimus.
Sūnus Laimantas Jonušys rašytojas, eseistas ir vertėjas, gyvena Vilniuje. Juliaus vaikaitės Ada - politologė, magistrantė, Vokietijoje. Jaunesnioji - Indrė studijuoja psichologiją Lietuvoje.
2001 m. Julius išėjo į pensiją. Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Vytauto Landsbergio padėkos raštu už Atkuriamojo seimo dokumentų redagavimą.
Juliaus žmona Irena, teisininkė dirba prezidentūroje.
A.Č.

KUOSĖNŲ TREMTINIAI

Pasididinsite, jei paspausite pelyte ant lentelės !

Viso Kupiškio r. tremtinių sąrašą rasite paspaudę žemiau esančią nuorodą.
www.genealogija.lt/tremtiniai_1941_1952.htm

S V E I K I N I M A S

Mieli kuosėniečiai, jų vaikai ir vaikaičiai !

Sveikinu visus ir linkiu visiems, ir dideliems ir mažiems, linksmų šv. Kalėdų, gerų ateinančių - 2010 metų.
Tegu Kalėdų senelis visiems, o ypač mažiesiems, būna dosnus ir geras.

Gauti laiškai:

Iš Dianos A. (Kupiškis)
Įžiebkit kibirkštį vilties
Šventų Kalėdų tylią naktį,
Tegul Naujieji nešykštės
Džiugių akimirkų, geros sveikatos.
Iš vaikystės ateina Kalėdos.
Paplotėlis, šienelis, Mama.
Verpia tylą naktis atsisėdus,
Kursto krosny ugnelę žiema.
Tu, ateik mano angele baltas,
Iš sapnų, iš dangaus, iš žvaigždžių.
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš Kalėdų nakties.
Iš vaikystės per dangų, per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties...
(Z. Gaižauskaitė)


Su baltutėm snaigėm
Su šalta žiema
Su Šventomis Kalėdom ir ateinanciaias Naujiaisias metais sveikiname jus!

NETEKOME EUGENIJOS PURĖNIENĖS

.
Netekome mūsų kraštietės, kuosėnietės Eugenijos Purėnienės.

Ji mirė spalio 13 d., nebesulaukusi 101-erių, iki kurių buvo likę 3 mėn.
Dar visai nesenai sveikindami ją su 100 metų jubiliejumi rašėme:
O metai bėga.
Bėga tarsi upės.
Arba lyg vėjas nulekia laukais.
Akis ir plaukus baltos šalnos supa,
Užaugę išsivaikščioja vaikai.
Sustot ir atsigręžt? Kažin ar verta.....

Nustojo plakusi kilnios ir darbščios, ramios ir dvasiškai stiprios moters, mamos , močiutės širdis.

AtA Eugenija palaidota Kupiškio kapinėse šalia Jos vyro Petro Purėno ir jo tėvų.
Taigi, dar viena buvusios jūsų kraštietės kuosėniškės netektis...

Apie jos įdomų, neeilinį gyvenimo kelią skaitykite žemiau, šios svetainėlės puslapiuose.

ONA ALDONA GUDAITĖ

Ona Aldona Gudaitė gimė 1925 m. sausio 1 d. Kupiškio rajone Kuosėnų kaime. Jos tėvai Jonas Gudas kuosėnietis, mama Emilija Gudienė – Dundulytė irgi kuosėnietė.
Aldona, taip ją vadindavo šeimoje ir pažįstami, baigusi Kuosėnų pradžios mokyklos 4 skyrius mokėsi Salų dvimetėje žemės ūkio mokykloje. Ją baigusi įstojo į Antavilių žemės ir namų ūkio technikumo 2 kursą. Gerais pažymiais baigusi šį technikumą, 1948 – 1953 metais studijavo Žemės ūkio Akademijoje - agronomiją. Po Akademijos baigimo A. Gudaitei buvo siūloma pasilikti aspirantūroje, tačiau, anot jos , ji yra veiklos žmogus, mokslinė veikla jos netraukė. O be to, reikėjo padėti sunkiai besiverčiantiems tėvams. Pirmoji jos darbovietė buvo Šiaulių MTS, Kairių kaime. Iš kiekvieno atlyginimo dalį pinigų siųsdavo tėvams ir konservatorijoje besimokančiam broliui Romualdui. Iširus MTS-ui, buvo kviečiama dirbti į Šiaulių žemės ūkio skyrių, tačiau pasirinko Gataučių tarybinį ūkį, Joniškio rajone, kur buvo paskirta dirbti pagal specialybę – agronome. Tačiau ten dirbti teko neilgai, nes 1959 m., įsteigus Satkūnų valstybinį ūkį, kaip perspektyvi specialistė paskirta naujo ūkio direktore. Pradžia, anot A. Gudaitės, buvo labai sunki. Be patirties, svetimoje nepažįstamoje vietoje. Satkūnai pasirodė skurdus kaimelis, keletas sukiužusių namukų, pokario imigrantai. Visa vadovybė tik 3 žmonės : ūkvedys, buhalterė ir ji, naujoji direktorė. Iš pradžių į darbą Satkūnuose važinėdavo iš Gataučių, nes Satkūnuose nebuvo kur gyventi. Susikūrus valstybiniam ūkiui, sparčiai pradėta statyti Satkūnų gyvenvietė. Pirmiausiai pastatyti 2 keturbučiai namai, viename iš jų apsigyveno direktorė, įsikūrė ūkio kontora, kuri persikėlė iš Komaro dvaro prižiūrėtojo namo. Apie 1965 m. pradėtas statyti administracinis pastatas su kultūros namais. A. Gudaitei užprotestavus netinkamai projektuotojų parinktą vietą, Joniškyje sudaryta komisija nutarė sutikti su Aldonos pasiūlymu dėl vietos pakeitimo.
Aldona džiaugėsi, kad nepabijojo valdžios ir dabar malonu žiūrėti į administracijos pastatą gražiai pritapusį prie parko. Vėliau buvo pastatytas darželis.
Žmonės į gyvenvietę kėlėsi labai nenoriai. Vienkiemių nukėlimas, melioracija kaimiečiams buvo didžiulis perversmas jų gyvenime.
A.Gudaitė Satkūnuose išdirbo 25 metus, iki išeinant į pensiją. Jos akyse pasikeitė Satkūnų ir aplinkinių kaimų gyvenimas. Aldona plataus akiračio, visapusiška, daug pasaulio mačiusi vadovė. Aplankytos Vokietija, Suomija, Čekoslovakija, Lenkija, Pietų ir Šiaurės Amerikos.
Ūkio dirbantiems ji buvo griežta ir reikli, ypač nemėgo išgeriančiųjų. Iki šiol kaimiečiai atsimena jos įspėjimus ir papeikimus už gėrimą. Darbštieji prisimena jos atjautą ir gerumą. Griežtos, nors moteriškos rankos valdomas ūkis klestėjo, buvo vienas iš pirmaujančių ūkių ne tik rajone, bet ir respublikoje.
1984 m. išėjusi į pensiją, Aldona, kaip ji pati sakė, nesijaučia Satkūnuose prigijusi. Išvažiuoti taip pat nenorėtų: užveistas sodelis, pasodinta daug medžių, priprato prie žmonių. Gyveno aktyvų gyvenimą, mėgo sodo darbus, aktyviai dalyvavo Joniškio gėlininkų draugijos veikloje, daug skaitė, turėjo didelę nuosavą biblioteką, kurios dalį dovanojo dabartinei seniūnei Reginai Butkienei, kuri savo ruožtu, ją perdavė Satkūnų bibliotekai.
Aldona pirmoji Satkūnų moteris, prieš daug metų pradėjusi vairuoti automobilį. Kartais žmonės juokaudavo, direktorė sėda į savo nuosavą Volgą ir lekia pas draugus, gimines, ar į gimtuosius Kuosėnus.

Gudų šeimoje be Aldonos užaugo du broliai Algimantas - gyveno Kupiškyje ir Romualdas - aktorius, aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys, dažnas kuosėnietis.
A.Gudaitė už pasiekimus žemės ūkio gamyboje, net 17 kartų apdovanota garbės raštais, o 1965 m., LTSR Aukščiausioji taryba jai suteikė nusipelniusios agronomės garbės vardą.
Ona Aldona Gudaitė mirė 2002 m. gruodžio 14 d. Palaidota Kupiškio kapinėse, Gudų šeimos kape.

Nuotraukose: (viršuje) Aldona direktorė -stovi kairėje.

(viduryje) Aldona agronomė - kairėje.

(apatinė) Aldonos - nuspelniusios agronomės garbės vardo suteikimo dokumentas.

Už pagalba renkant medžiagą esu dėkingas Satkūnų seniūnei Reginai Butkienei.