Mieli kuosėniečiai, jų vaikai ir vaikaičiai !
Sveikinu visus ir linkiu visiems, ir dideliems ir mažiems, linksmų šv. Kalėdų, gerų ateinančių - 2010 metų.
Tegu Kalėdų senelis visiems, o ypač mažiesiems, būna dosnus ir geras.
Gauti laiškai:
Iš Dianos A. (Kupiškis)
Įžiebkit kibirkštį vilties
Šventų Kalėdų tylią naktį,
Tegul Naujieji nešykštės
Džiugių akimirkų, geros sveikatos.
Iš vaikystės ateina Kalėdos.
Paplotėlis, šienelis, Mama.
Verpia tylą naktis atsisėdus,
Kursto krosny ugnelę žiema.
Tu, ateik mano angele baltas,
Iš sapnų, iš dangaus, iš žvaigždžių.
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš Kalėdų nakties.
Iš vaikystės per dangų, per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties...
(Z. Gaižauskaitė)
Su baltutėm snaigėm
Su šalta žiema
Su Šventomis Kalėdom ir ateinanciaias Naujiaisias metais sveikiname jus!
Kupiškio r., Lithuania ****** email : kuosenai@gmail.com ********** Svetainės adresas : www.kuosenai-kupa.blogspot.com.....Kuosėnų kapinaitės.....PUBLIKACIJOS ŽEMIAU
2009-12-23
2009-11-03
NETEKOME EUGENIJOS PURĖNIENĖS
.
Netekome mūsų kraštietės, kuosėnietės Eugenijos Purėnienės.
Ji mirė spalio 13 d., nebesulaukusi 101-erių, iki kurių buvo likę 3 mėn.
Dar visai nesenai sveikindami ją su 100 metų jubiliejumi rašėme:
O metai bėga.
Bėga tarsi upės.
Arba lyg vėjas nulekia laukais.
Akis ir plaukus baltos šalnos supa,
Užaugę išsivaikščioja vaikai.
Sustot ir atsigręžt? Kažin ar verta.....
Nustojo plakusi kilnios ir darbščios, ramios ir dvasiškai stiprios moters, mamos , močiutės širdis.
AtA Eugenija palaidota Kupiškio kapinėse šalia Jos vyro Petro Purėno ir jo tėvų.
Taigi, dar viena buvusios jūsų kraštietės kuosėniškės netektis...
Apie jos įdomų, neeilinį gyvenimo kelią skaitykite žemiau, šios svetainėlės puslapiuose.
Netekome mūsų kraštietės, kuosėnietės Eugenijos Purėnienės.
Ji mirė spalio 13 d., nebesulaukusi 101-erių, iki kurių buvo likę 3 mėn.
Dar visai nesenai sveikindami ją su 100 metų jubiliejumi rašėme:
O metai bėga.
Bėga tarsi upės.
Arba lyg vėjas nulekia laukais.
Akis ir plaukus baltos šalnos supa,
Užaugę išsivaikščioja vaikai.
Sustot ir atsigręžt? Kažin ar verta.....
Nustojo plakusi kilnios ir darbščios, ramios ir dvasiškai stiprios moters, mamos , močiutės širdis.
AtA Eugenija palaidota Kupiškio kapinėse šalia Jos vyro Petro Purėno ir jo tėvų.
Taigi, dar viena buvusios jūsų kraštietės kuosėniškės netektis...
Apie jos įdomų, neeilinį gyvenimo kelią skaitykite žemiau, šios svetainėlės puslapiuose.
2009-07-01
ONA ALDONA GUDAITĖ
Ona Aldona Gudaitė gimė 1925 m. sausio 1 d. Kupiškio rajone Kuosėnų kaime. Jos tėvai Jonas Gudas kuosėnietis, mama Emilija Gudienė – Dundulytė irgi kuosėnietė.
Aldona, taip ją vadindavo šeimoje ir pažįstami, baigusi Kuosėnų pradžios mokyklos 4 skyrius mokėsi Salų dvimetėje žemės ūkio mokykloje. Ją baigusi įstojo į Antavilių žemės ir namų ūkio technikumo 2 kursą. Gerais pažymiais baigusi šį technikumą, 1948 – 1953 metais studijavo Žemės ūkio Akademijoje - agronomiją. Po Akademijos baigimo A. Gudaitei buvo siūloma pasilikti aspirantūroje, tačiau, anot jos , ji yra veiklos žmogus, mokslinė veikla jos netraukė. O be to, reikėjo padėti sunkiai besiverčiantiems tėvams. Pirmoji jos darbovietė buvo Šiaulių MTS, Kairių kaime. Iš kiekvieno atlyginimo dalį pinigų siųsdavo tėvams ir konservatorijoje besimokančiam broliui Romualdui. Iširus MTS-ui, buvo kviečiama dirbti į Šiaulių žemės ūkio skyrių, tačiau pasirinko Gataučių tarybinį ūkį, Joniškio rajone, kur buvo paskirta dirbti pagal specialybę – agronome. Tačiau ten dirbti teko neilgai, nes 1959 m., įsteigus Satkūnų valstybinį ūkį, kaip perspektyvi specialistė paskirta naujo ūkio direktore. Pradžia, anot A. Gudaitės, buvo labai sunki. Be patirties, svetimoje nepažįstamoje vietoje. Satkūnai pasirodė skurdus kaimelis, keletas sukiužusių namukų, pokario imigrantai. Visa vadovybė tik 3 žmonės : ūkvedys, buhalterė ir ji, naujoji direktorė. Iš pradžių į darbą Satkūnuose važinėdavo iš Gataučių, nes Satkūnuose nebuvo kur gyventi. Susikūrus valstybiniam ūkiui, sparčiai pradėta statyti Satkūnų gyvenvietė. Pirmiausiai pastatyti 2 keturbučiai namai, viename iš jų apsigyveno direktorė, įsikūrė ūkio kontora, kuri persikėlė iš Komaro dvaro prižiūrėtojo namo. Apie 1965 m. pradėtas statyti administracinis pastatas su kultūros namais. A. Gudaitei užprotestavus netinkamai projektuotojų parinktą vietą, Joniškyje sudaryta komisija nutarė sutikti su Aldonos pasiūlymu dėl vietos pakeitimo.
Aldona džiaugėsi, kad nepabijojo valdžios ir dabar malonu žiūrėti į administracijos pastatą gražiai pritapusį prie parko. Vėliau buvo pastatytas darželis.
Žmonės į gyvenvietę kėlėsi labai nenoriai. Vienkiemių nukėlimas, melioracija kaimiečiams buvo didžiulis perversmas jų gyvenime.
A.Gudaitė Satkūnuose išdirbo 25 metus, iki išeinant į pensiją. Jos akyse pasikeitė Satkūnų ir aplinkinių kaimų gyvenimas. Aldona plataus akiračio, visapusiška, daug pasaulio mačiusi vadovė. Aplankytos Vokietija, Suomija, Čekoslovakija, Lenkija, Pietų ir Šiaurės Amerikos.
Ūkio dirbantiems ji buvo griežta ir reikli, ypač nemėgo išgeriančiųjų. Iki šiol kaimiečiai atsimena jos įspėjimus ir papeikimus už gėrimą. Darbštieji prisimena jos atjautą ir gerumą. Griežtos, nors moteriškos rankos valdomas ūkis klestėjo, buvo vienas iš pirmaujančių ūkių ne tik rajone, bet ir respublikoje.
1984 m. išėjusi į pensiją, Aldona, kaip ji pati sakė, nesijaučia Satkūnuose prigijusi. Išvažiuoti taip pat nenorėtų: užveistas sodelis, pasodinta daug medžių, priprato prie žmonių. Gyveno aktyvų gyvenimą, mėgo sodo darbus, aktyviai dalyvavo Joniškio gėlininkų draugijos veikloje, daug skaitė, turėjo didelę nuosavą biblioteką, kurios dalį dovanojo dabartinei seniūnei Reginai Butkienei, kuri savo ruožtu, ją perdavė Satkūnų bibliotekai.
Aldona pirmoji Satkūnų moteris, prieš daug metų pradėjusi vairuoti automobilį. Kartais žmonės juokaudavo, direktorė sėda į savo nuosavą Volgą ir lekia pas draugus, gimines, ar į gimtuosius Kuosėnus.
Aldona, taip ją vadindavo šeimoje ir pažįstami, baigusi Kuosėnų pradžios mokyklos 4 skyrius mokėsi Salų dvimetėje žemės ūkio mokykloje. Ją baigusi įstojo į Antavilių žemės ir namų ūkio technikumo 2 kursą. Gerais pažymiais baigusi šį technikumą, 1948 – 1953 metais studijavo Žemės ūkio Akademijoje - agronomiją. Po Akademijos baigimo A. Gudaitei buvo siūloma pasilikti aspirantūroje, tačiau, anot jos , ji yra veiklos žmogus, mokslinė veikla jos netraukė. O be to, reikėjo padėti sunkiai besiverčiantiems tėvams. Pirmoji jos darbovietė buvo Šiaulių MTS, Kairių kaime. Iš kiekvieno atlyginimo dalį pinigų siųsdavo tėvams ir konservatorijoje besimokančiam broliui Romualdui. Iširus MTS-ui, buvo kviečiama dirbti į Šiaulių žemės ūkio skyrių, tačiau pasirinko Gataučių tarybinį ūkį, Joniškio rajone, kur buvo paskirta dirbti pagal specialybę – agronome. Tačiau ten dirbti teko neilgai, nes 1959 m., įsteigus Satkūnų valstybinį ūkį, kaip perspektyvi specialistė paskirta naujo ūkio direktore. Pradžia, anot A. Gudaitės, buvo labai sunki. Be patirties, svetimoje nepažįstamoje vietoje. Satkūnai pasirodė skurdus kaimelis, keletas sukiužusių namukų, pokario imigrantai. Visa vadovybė tik 3 žmonės : ūkvedys, buhalterė ir ji, naujoji direktorė. Iš pradžių į darbą Satkūnuose važinėdavo iš Gataučių, nes Satkūnuose nebuvo kur gyventi. Susikūrus valstybiniam ūkiui, sparčiai pradėta statyti Satkūnų gyvenvietė. Pirmiausiai pastatyti 2 keturbučiai namai, viename iš jų apsigyveno direktorė, įsikūrė ūkio kontora, kuri persikėlė iš Komaro dvaro prižiūrėtojo namo. Apie 1965 m. pradėtas statyti administracinis pastatas su kultūros namais. A. Gudaitei užprotestavus netinkamai projektuotojų parinktą vietą, Joniškyje sudaryta komisija nutarė sutikti su Aldonos pasiūlymu dėl vietos pakeitimo.
Aldona džiaugėsi, kad nepabijojo valdžios ir dabar malonu žiūrėti į administracijos pastatą gražiai pritapusį prie parko. Vėliau buvo pastatytas darželis.
Žmonės į gyvenvietę kėlėsi labai nenoriai. Vienkiemių nukėlimas, melioracija kaimiečiams buvo didžiulis perversmas jų gyvenime.
A.Gudaitė Satkūnuose išdirbo 25 metus, iki išeinant į pensiją. Jos akyse pasikeitė Satkūnų ir aplinkinių kaimų gyvenimas. Aldona plataus akiračio, visapusiška, daug pasaulio mačiusi vadovė. Aplankytos Vokietija, Suomija, Čekoslovakija, Lenkija, Pietų ir Šiaurės Amerikos.
Ūkio dirbantiems ji buvo griežta ir reikli, ypač nemėgo išgeriančiųjų. Iki šiol kaimiečiai atsimena jos įspėjimus ir papeikimus už gėrimą. Darbštieji prisimena jos atjautą ir gerumą. Griežtos, nors moteriškos rankos valdomas ūkis klestėjo, buvo vienas iš pirmaujančių ūkių ne tik rajone, bet ir respublikoje.
1984 m. išėjusi į pensiją, Aldona, kaip ji pati sakė, nesijaučia Satkūnuose prigijusi. Išvažiuoti taip pat nenorėtų: užveistas sodelis, pasodinta daug medžių, priprato prie žmonių. Gyveno aktyvų gyvenimą, mėgo sodo darbus, aktyviai dalyvavo Joniškio gėlininkų draugijos veikloje, daug skaitė, turėjo didelę nuosavą biblioteką, kurios dalį dovanojo dabartinei seniūnei Reginai Butkienei, kuri savo ruožtu, ją perdavė Satkūnų bibliotekai.
Aldona pirmoji Satkūnų moteris, prieš daug metų pradėjusi vairuoti automobilį. Kartais žmonės juokaudavo, direktorė sėda į savo nuosavą Volgą ir lekia pas draugus, gimines, ar į gimtuosius Kuosėnus.
Gudų šeimoje be Aldonos užaugo du broliai Algimantas - gyveno Kupiškyje ir Romualdas - aktorius, aktyvus Vilniaus kupiškėnų klubo narys, dažnas kuosėnietis.
A.Gudaitė už pasiekimus žemės ūkio gamyboje, net 17 kartų apdovanota garbės raštais, o 1965 m., LTSR Aukščiausioji taryba jai suteikė nusipelniusios agronomės garbės vardą.
Ona Aldona Gudaitė mirė 2002 m. gruodžio 14 d. Palaidota Kupiškio kapinėse, Gudų šeimos kape.
A.Gudaitė už pasiekimus žemės ūkio gamyboje, net 17 kartų apdovanota garbės raštais, o 1965 m., LTSR Aukščiausioji taryba jai suteikė nusipelniusios agronomės garbės vardą.
Ona Aldona Gudaitė mirė 2002 m. gruodžio 14 d. Palaidota Kupiškio kapinėse, Gudų šeimos kape.
Nuotraukose: (viršuje) Aldona direktorė -stovi kairėje.
(viduryje) Aldona agronomė - kairėje.
(apatinė) Aldonos - nuspelniusios agronomės garbės vardo suteikimo dokumentas.
Už pagalba renkant medžiagą esu dėkingas Satkūnų seniūnei Reginai Butkienei.
2009-05-18
KĘSTUTIS KAVOLIŪNAS
.
Kęstutis Kavoliūnas gimė 1929 m. vasario 25 d. Kuosėnų k. Kupiškio r. Kęstučio tėvai Julija ir Viktoras buvo pradžios mokyklos mokytojai ir ūkininkai. Jo mama Julija Jėckaitė- Kavoliūnienė - vietinė, o tėtis Viktoras Kavoliūnas 1920 m. vedęs Juliją persikėlė gyventi į Kuosėnuose esantį Julijos ūkį ir gražiai jį sutvarkė. Kęstutis mokslus pradėjo Kuosėnų pradžios mokykloje, o 1941 m. baigė šešis pradžios mokyklos skyrius. Vėliau mokėsi Kupiškio gimnazijoje, kurioje baigė 7 klases. 1946 m. įstojo į Kauno I berniukų gimnaziją Joje baigęs aštuntą klasę 1947 m. įstojo į Kauno valstybinio universiteto Technologijos fakulteto , Elektrotechnikos skyrių.
Pragyvenimo sąlygos buvo nelengvos , nes be Kęstučio Kaune mokėsi abi seserys : Albina ir Birutė, todėl teko mokytis ir dirbti. Kai 1950 m. mirė tėtis Viktoras Kavoliūnas, Kęstutis baigęs du kursus studijas nutraukė. Dirbo J. Janonio popieriaus fabrike ir objekte Nr. 98 dežuruojančio techniko pareigose. 1950 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos hidromelioracijos fakultetą, nes elektrotechniko specialybė Kęstučiui nepatiko. 1954 m. baigė aukštuosius mokslus ir gavo inžinieriaus hidrotechniko kvalifikaciją. Tais pačiais metais Kęstutis pradėjo dirbti Tarybinių ūkių projektavimo kontoroje, kurioje išdirbo iki 1956 m. balandžio mėnesio.
Nuo 1956 m. Kęstutis Kavoliūnas pereina dirbti į Respublikinį vandens ūkio projektavimo institutą, kuriame dirbo vyresniuoju inžinieriumi, grupės vadovu, melioracijos skyriaus viršininku. 1967 – 1968 metais Kęstutis buvo komandiruotas darbui į Kubos respubliką.
Kuboje projektavo vandens saugyklas (lagūnas). Jo pastangomis projektuoti vandens saugyklų į Kubą buvo išvykę, net 6 kauniečių šeimos, nes Kuba vietinių specialistų beveik neturėjo. Pradžioje Lietuvos specialistai gyveno ir dirbo Pinar del Rio mieste, vėliau Havanoje. Pinar del Río yra viena iš Kubos provincijų . Ji yra vakarinėje salos dalyje. Provincijos ekonomika labai priklauso nuo tabako auginimo. Provincija garsi turizmu.
Specialistų šeimos iš Lietuvos gyveno moteliuose, buvo įvairiapusiškai Kubos vyriausybės globojamos.
Pasiilgę Lietuvos Kavoliūnų šeima po 2 metų grįžta į tėvynę, kolegos lieka Kuboje ir toliau projektuoja saugyklas. Grįžęs Kęstutis dirbo instituto Eksperimentinės grupės vadovu bei projektų vyriausiuoju inžinieriumi. Iš svarbesnių jo vadovaujamos grupės atliktų darbų pažymėtini: TSRS melioracijos ir vandens ūkio išvystymo schema 2005 m. perspektyvai, Lietuvos drėkinimo schema 2000 m. perspektyvai,
Kavoliūnų šeimoje be Kęstučio užaugo dvi seserys : Albina – gydytoja ir Birutė – mokytoja.
Kęstutis Kavoliūnas su žmona mokytoja Liucija, turėjo du sūnus Valdą , kuris besimokydamas Žemės ūkio akademijoje žuvo per autotransporto įvykį 1979 m., antrasis sūnus Giedrius – ekonomistas, dirba Kaune.
Kęstutis Kavoliūnas mirė 1998 m rugpjūčio 24 d., palaidotas Kauno Romainių kapinėse.
Kęstutis Kavoliūnas 1980 m. |
Pragyvenimo sąlygos buvo nelengvos , nes be Kęstučio Kaune mokėsi abi seserys : Albina ir Birutė, todėl teko mokytis ir dirbti. Kai 1950 m. mirė tėtis Viktoras Kavoliūnas, Kęstutis baigęs du kursus studijas nutraukė. Dirbo J. Janonio popieriaus fabrike ir objekte Nr. 98 dežuruojančio techniko pareigose. 1950 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos hidromelioracijos fakultetą, nes elektrotechniko specialybė Kęstučiui nepatiko. 1954 m. baigė aukštuosius mokslus ir gavo inžinieriaus hidrotechniko kvalifikaciją. Tais pačiais metais Kęstutis pradėjo dirbti Tarybinių ūkių projektavimo kontoroje, kurioje išdirbo iki 1956 m. balandžio mėnesio.
Nuo 1956 m. Kęstutis Kavoliūnas pereina dirbti į Respublikinį vandens ūkio projektavimo institutą, kuriame dirbo vyresniuoju inžinieriumi, grupės vadovu, melioracijos skyriaus viršininku. 1967 – 1968 metais Kęstutis buvo komandiruotas darbui į Kubos respubliką.
Kuboje projektavo vandens saugyklas (lagūnas). Jo pastangomis projektuoti vandens saugyklų į Kubą buvo išvykę, net 6 kauniečių šeimos, nes Kuba vietinių specialistų beveik neturėjo. Pradžioje Lietuvos specialistai gyveno ir dirbo Pinar del Rio mieste, vėliau Havanoje. Pinar del Río yra viena iš Kubos provincijų . Ji yra vakarinėje salos dalyje. Provincijos ekonomika labai priklauso nuo tabako auginimo. Provincija garsi turizmu.
Specialistų šeimos iš Lietuvos gyveno moteliuose, buvo įvairiapusiškai Kubos vyriausybės globojamos.
Pasiilgę Lietuvos Kavoliūnų šeima po 2 metų grįžta į tėvynę, kolegos lieka Kuboje ir toliau projektuoja saugyklas. Grįžęs Kęstutis dirbo instituto Eksperimentinės grupės vadovu bei projektų vyriausiuoju inžinieriumi. Iš svarbesnių jo vadovaujamos grupės atliktų darbų pažymėtini: TSRS melioracijos ir vandens ūkio išvystymo schema 2005 m. perspektyvai, Lietuvos drėkinimo schema 2000 m. perspektyvai,
Kavoliūnų šeimoje be Kęstučio užaugo dvi seserys : Albina – gydytoja ir Birutė – mokytoja.
Kęstutis Kavoliūnas su žmona mokytoja Liucija, turėjo du sūnus Valdą , kuris besimokydamas Žemės ūkio akademijoje žuvo per autotransporto įvykį 1979 m., antrasis sūnus Giedrius – ekonomistas, dirba Kaune.
Kęstutis Kavoliūnas mirė 1998 m rugpjūčio 24 d., palaidotas Kauno Romainių kapinėse.
2009-04-11
2009-03-28
VLADAS STUKAS
Stukas Vladas gimė 1920 m. gegužės 18 d. Kuosėnų k., Kupiškio valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų Juozo Stuko ir Marijonos Puronaitės- Stukienės šeimoje. 1931 m. baigė Kuosėnų pradžios mokyklą. Vladą mokė nusipelniusi mokytoja Petronėlė Mažeikaitė (Zulonienė). 1931 m. įstojo į Kupiškio keturklase progimnaziją, kurią baigė 1935 metais. Besimokydamas Kupiškio progimnazijoje Vladas dalyvavo skautų judėjime. (1932 - 1935). Nuo 1935 iki 1938 metų dėl lėšų stokos mokėsi namie kartu padėdamas tėvams dirbti žemės ūkio darbus.
Studijas universitete Vladas baigė1947 m. ir įgijo inžinieriaus- elektroenergetiko specialybę. 1947-1948 m. dirbo Kauno energetikos rajono inžinieriumi konstruktoriumi, 1948-1950m. – Petrašiūnų elektrinės vyresniuoju inžinieriumi, 1950-1953 m.- kapitalinės statybos skyriaus viršininku, 1953-1956 m. – eksploatavimo skyriaus viršininku, 1956-1958 m. – Kauno HE vyriausiuoju inžinieriumi, 1958-1960 m. – šios HE direktoriumi. Sesuo Eugenija pasakoja, kad Vladas dirbdamas Kauno HE buvo pasikvietęs ją su šeima ir aprodė hidroelektrinę, gražiasjos apylinkes, Kauno marias. Jai iki šių dienų liko mieli prisiminimai, nors nuo tų dienų jau praėjo virš 50 metų.
Mums kuosėniečiams smagu, kad mūsų kaimo vaikis, baigęs mokslus sugebėjo tapti tuometinės Lietuvos pasididžiavimo - Kauno HE vadovu.
1960 m. atleistas iš Kauno HE direktoriaus pareigų dėl to, kad 1941 m. buvo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF)(1*) narys.
Nors 1960-1965 m. buvo perkeltas į Lietuvos elektrinę katilų cecho viršininku, bet narystė LAF‘e vis užkliūdavo. Bedirbdamas Elektrėnuose Vladas persikėlė gyventi į Vilnių.
Pagaliau užtartas buvusio darbo kolegos A. Stumbro, tuomet dirbusio Lietuvos energetikos ir elektrifikavimo gamybinio susivienijimo vyriausiu inžinieriumi, buvo paskirtas jo pavaduotoju ir šiose pareigose sėkmingai darbavosi virš 15 metų.(1969-1985).
1951-1957 m. Vladas Stukas dėstė Kauno politechnikos institute. Jis buvo aukštos kvalifikacijos specialistas, geras darbo organizatorius.
Be Vlado šeimoje užaugo seserys Stefanija ir Eugenija (gyvena Kupiškyje) bei brolis Vytautas. Vladas su žmona Eugenija, stomatologe, kilusia iš Kelmės, turėjo du sūnus Gintautą-Vladą ir Arvydą, bei vaikaitį Audrių Stuką.
Susirgęs 1985 m. rugsėjo 30 d. išėjo į pensiją. Mirė pakirstas sunkios ligos 1992 m. lapkričio 30 d. palaidotas Vilniuje , Rokantiškių kapinėse.
Šaltiniai: „Lietuvos energetika“ III t., sesers Eugenijos Stukaitės-Bočiulienės prisiminimai ir nuotrauka, darbo kolegos Viktoras Mekas ir Stanislovas Danila su pluoštu nuotraukų
Kauno HE statybos vaizdai :
------------------------------------------------
(1*) LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 10 09 Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS. 1940 12 15 užmezgus pirmąjį ryšį su užsieninio centru, organizacija pradėjo vadintis LAF vardu, Vilniaus ir Kauno štabai sudarė Vyriausiąjį LAF štabą ir kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF vadovybę.
Sukilimo vykdymo iniciatyvą ir vadovavimą perėmė Kauno LAF štabas. Veikdamas Vyr. LAF vadovybės vardu 1941 06 23 paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Sukilimo metu LAF iš pogrindinės organizacijos virto karine sukilėlių organizacija, turinčią savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą. Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas sudarė ne mažiau trečdalio visų sukilimo dalyvių.
Mums kuosėniečiams smagu, kad mūsų kaimo vaikis, baigęs mokslus sugebėjo tapti tuometinės Lietuvos pasididžiavimo - Kauno HE vadovu.
1960 m. atleistas iš Kauno HE direktoriaus pareigų dėl to, kad 1941 m. buvo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF)(1*) narys.
Nors 1960-1965 m. buvo perkeltas į Lietuvos elektrinę katilų cecho viršininku, bet narystė LAF‘e vis užkliūdavo. Bedirbdamas Elektrėnuose Vladas persikėlė gyventi į Vilnių.
Pagaliau užtartas buvusio darbo kolegos A. Stumbro, tuomet dirbusio Lietuvos energetikos ir elektrifikavimo gamybinio susivienijimo vyriausiu inžinieriumi, buvo paskirtas jo pavaduotoju ir šiose pareigose sėkmingai darbavosi virš 15 metų.(1969-1985).
1951-1957 m. Vladas Stukas dėstė Kauno politechnikos institute. Jis buvo aukštos kvalifikacijos specialistas, geras darbo organizatorius.
Be Vlado šeimoje užaugo seserys Stefanija ir Eugenija (gyvena Kupiškyje) bei brolis Vytautas. Vladas su žmona Eugenija, stomatologe, kilusia iš Kelmės, turėjo du sūnus Gintautą-Vladą ir Arvydą, bei vaikaitį Audrių Stuką.
Susirgęs 1985 m. rugsėjo 30 d. išėjo į pensiją. Mirė pakirstas sunkios ligos 1992 m. lapkričio 30 d. palaidotas Vilniuje , Rokantiškių kapinėse.
Šaltiniai: „Lietuvos energetika“ III t., sesers Eugenijos Stukaitės-Bočiulienės prisiminimai ir nuotrauka, darbo kolegos Viktoras Mekas ir Stanislovas Danila su pluoštu nuotraukų
Kauno HE statybos vaizdai :
------------------------------------------------
(1*) LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 10 09 Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS. 1940 12 15 užmezgus pirmąjį ryšį su užsieninio centru, organizacija pradėjo vadintis LAF vardu, Vilniaus ir Kauno štabai sudarė Vyriausiąjį LAF štabą ir kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF vadovybę.
Sukilimo vykdymo iniciatyvą ir vadovavimą perėmė Kauno LAF štabas. Veikdamas Vyr. LAF vadovybės vardu 1941 06 23 paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Sukilimo metu LAF iš pogrindinės organizacijos virto karine sukilėlių organizacija, turinčią savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą. Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas sudarė ne mažiau trečdalio visų sukilimo dalyvių.
Vlado draugų ir kolegų prisiminimai:
Stanislovas Danila rašo: "Susitikome mes 1958 metais - mes statėme Kauno HE.
Jis buvo pirmasis Kauno HE direktorius, vienas iškiliausių pokario Lietuvos energetikų. Kito gyvenimo jis neturėjo, pašventė visą save energetikai.
Atrodytų nedidelio Kauno HE statybos direkcijos kolektyvo vadovas, bet iki šiol prisimenamas kaip puikus specialistas ir nuoširdžiausias žmogus. Neilgai dirbo direktoriumi, bet išliko atmintį, nors nuo tų dienų praėjo jau 50 metų. Mes dirbome ir gyvenome svarbiausiais Kauno HE statybos metais, mus jungė vienas tikslas ...
Pažvelkite nuotraukas - Vladas žmogus, spinduliuojantis šilumą ir atvirą gerumą.
Pažvelkite nuotraukas - Vladas žmogus, spinduliuojantis šilumą ir atvirą gerumą.
Kauno HE statybos užsakovai: Direktorius - Vladas Stukas;
-pagrindinių hidrotechnikos statinių statybos techninės priežiūros vadovas - Stanislovas Danila;
-Kauno marių dugno paruošimo priežiūros kuratorė - Ala Andriuščenkienė;
-Kauno HE statybos energetinės dalies techninės priežiūros vadovas - Sebastinas Bagdonavičius
Kauno HE statybos vadovai : iš kairės Vladas Stukas - Kauno HE Statybos direktorius, Nikolaj Luchnev - Kauno HE Statybos valdybos viršininkas, Dmitrij Chrenov - Kauno HE projekto vyriausias inžinierius.Nuotrauka viršuje dešinėje : taip atrodė Kauno HE žemutiniame bjefe prieš užtvindant. Tarp inžinierių ir HE priėmimo valstybinės komisijos nariai - penktas iš kairėsprojektuotojų atstovas N. Edigev, užsakovo - V. Stukas, S. Bagdonavičius, S. Danila.
Kauno HE paruošta užtvindymui 1959 m. Grupė užsakovo ir statytojų inžinierių žemutinio bjefo dugne. (foto dešinėje, žemai)
2009-02-26
Aldonos Jonušytės - Adomonienės jubiliejus
Aldona Jonušytė - Adomonienė gimė 1929 m. sausio 7 d. Kuosėnų k. Kupiškio parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Napalys Jonušis grynas kuosėnietis, mama Julija iš Pyragių, Juozevičių giminės. Į Kuosėnus ji atitekėjo su nemaža pasoga, todėl jų namas Kuosėnuose išsiskyrė iš kitų kaimiškų namų. Jonušių name ilgą laiką veikė Kuosėnų pradžios mokykla.
Julijos motina į Pyragius atitekėjo iš Jasiškių k., ten už Skapiškio. Ji yra kilusi iš šviesios Valentų giminės.
Aldona baigė Kuosėnų pr. mokyklą, Kupiškio gimnaziją. Biblioteninkystę studijavo Vilniaus universitete. Baigusi aukštuosius mokslus 5 metus dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Persikėlusi į Vilnių net 20 metų darbavosi Respublikinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Po to, Aldona net 15 metų triūsė vaistinėje, kuri dabar vadinasi Gintarine.
Dirbdama Kaune ištekėjo už bibliotekos direktoriaus Broniaus Adomonio. Susilaukė dukros Ilonos, pasirinkusios mokytojos profesiją. Turi dvi dukraites, moksleives. Jovita gabi šokėja, matyt pas ją yra močiutės genų, nes Aldona šoko bibliotekos ansamblyje. Dukraitė Aurelija ne tik šoka bet ir gabi dainininkė.
Aldona buvo aktyvi visuomenininkė, profsąjungų veikėja.
Aldona turi jaunesnį brolį Julių, gyvenantį Vilniuje, keletą metų dirbusį Kupiškio r. švietimo skyriaus vedėju, ir sesutę Vandą, biologijos mokslų daktarę. Iš prisiminimų žinoma, kad Aldona buvo labai pareiginga, nesant mamos, labai stropiai prižiūrėdavo gerokai jaunesnę, labai judrią savo sesutę.
Julijos motina į Pyragius atitekėjo iš Jasiškių k., ten už Skapiškio. Ji yra kilusi iš šviesios Valentų giminės.
Aldona baigė Kuosėnų pr. mokyklą, Kupiškio gimnaziją. Biblioteninkystę studijavo Vilniaus universitete. Baigusi aukštuosius mokslus 5 metus dirbo Kauno viešojoje bibliotekoje. Persikėlusi į Vilnių net 20 metų darbavosi Respublikinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Po to, Aldona net 15 metų triūsė vaistinėje, kuri dabar vadinasi Gintarine.
Dirbdama Kaune ištekėjo už bibliotekos direktoriaus Broniaus Adomonio. Susilaukė dukros Ilonos, pasirinkusios mokytojos profesiją. Turi dvi dukraites, moksleives. Jovita gabi šokėja, matyt pas ją yra močiutės genų, nes Aldona šoko bibliotekos ansamblyje. Dukraitė Aurelija ne tik šoka bet ir gabi dainininkė.
Aldona buvo aktyvi visuomenininkė, profsąjungų veikėja.
Aldona turi jaunesnį brolį Julių, gyvenantį Vilniuje, keletą metų dirbusį Kupiškio r. švietimo skyriaus vedėju, ir sesutę Vandą, biologijos mokslų daktarę. Iš prisiminimų žinoma, kad Aldona buvo labai pareiginga, nesant mamos, labai stropiai prižiūrėdavo gerokai jaunesnę, labai judrią savo sesutę.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
.
Nuotraukose : Vilniaus kuosėniečiai, Aldona su sesute ir kolega iš Suvalkijos, visi tame tarpe ir Aldona nutarė rimtai pakalbėti.
Kovo 1 d. kupiškėnų sueigoje, Vilniaus karininkų ramovėje, Aldona buvo pagerbta klubo vadovybės, klasės draugų ir klubo narių. Šiose nuotraukose visa tai ir matote.
2009-01-19
Janina Grigaitė rašo ...2
...
Didelė šventė buvo kūlimas. Atvažiuodavo Albinas Jankevičius iš Duoniūnų su savo mašina, vėliau Feliksas Miknevičius iš Čivų. Vaikams patiko tiek technika, tiek žmonių šurmulys. Ypač ant prėslo ar stirtos minti šiaudus. Važinėdavomės ir ant grūdų vežimo.
Prieš kelias dienas ruošdavomės kūlei. Pjaudavome avis, gėriukus. Ištemptus kailius ant pagalių džiovindavo kambaryje. Vėliau veždavo „išdirbti“, atvežtus suklodavo virš šieniko po paklode, kad šilčiau ir minkščiau miegotume.
Pietums virdavo kopūstų sriubą su aviena. Visada padarydavo alaus, vaikams skaniausia gira. Paskutiniais metais prie tėvelio kūlime dalyvavo dvi iš kažkur atėjusios nepažįstamos panelės, vokietaitės, nes kalbėti lietuviškai nemokėjo. Labai domėjosi jomis Vladas ir Bronius Gildučiai. Naktį jos pas mus miegojo. Vladas kartu sėdėjo ant lovos. Kai jos kalbinamos sakydavo: Nich farštein, Vladas kartodavo : Neparštas, neparštas (neperštės). Kiek mums buvo juoko...
Prieš Kalėdas ruošdavomės Kūčių vakarienei. Mamytė su Stasyte gamino valgius, o mes su Algiuku ir tėveliu puošdavome eglutę. Atnešdavo tėvelis iš miško didelę, iki pat lubų. Ne vieną kartą į eglę įlipdavo katė ir parversdavo eglę, sudaužydavo žaislus. Žaislai būdavo stikliniai, spalvoti, labai blizgėdavo. Rišdavome ir saldainius, namie keptas bandeles, baronkas. Degindavome žvakute , nes atveždavo tėvelis spalvotų žvakučių ir žnyplučių joms prie eglutės pritvirtinti. Tėtė kaisdavo samovarą arbatai. Tai aukštas misinginis ar metalinis virdulys. Ant viršaus statydavo arbatinuką su arbatžolėmis. Apačioje įkurdavo anglis, nes elektros nebuvo.
Valgydavome ant stalo padėjus šieno po balta staltiese. Ant stalo būdavo kepti šližikai, virti kviečiai, karštos bulvės su keptais kopūstais, uogienės, avižų ir spanguolių kisieliai. Plotkas atveždavo kalendavodamas kunigas arba tekdavo eiti į bažnyčią.
...Žaibas nutrenkė karvę. Tai įvyko dvejus metus iš eilės ir beveik toje pačioje vietoje. Ganykloje prie sodželkos ir netoli akmens. Karvė gulėjo išsitiesusi, be jokių išorės žymių, neužsmaugta. Tik per šoną ruožas apsvilusių plaukų, tarsi botago kirtis. Ėjome su tėveliu ir labai gailėjome. Ūkyje didžiulis netekimas. Tėvelis parsivežė Antaną Jakšį. Jis mokėjo lupti odas papjautiems veršiams, avims. Nulupo ir užmuštajai, po to iškasė duobę ir įvertė karvę ir užpylė žemėmis.
Nugaišo kumelė. Tėvai kalbėjo, kad dėl kergimo. Mėsą mes virdavome kiaulėms, patys valgėme, virėme muilą. Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Atsiveždavo tėvelis „muilo akmens“, įvairių dėžučių nuo konservų. Pjaustydavome lašinius. Virdavom muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Išvirtą išpilstydavome, aušinome, o vėliau prausėmės, skalbėme nosinaites, skareles ir kojinaites. Vaikai prausėmės sodželkoje. Įkrisdavo muilas į vandenį, o mes susikibę už rankų, rėkdami parbėgdavome tekini pasakyti mamytei, kad įkrito muilas į kūdrą (sodželką). Ji nuskubėdavo ir ištraukdavo muilą, nes nusistovėjus vandeniui muilo gabalai matydavosi dugne. Toje sodželkoje velėdavome baltinius, rankšluosčius ir drobes, kurias pati mamytė ausdavo.
... Pavasarį staklės stovėdavo antrajame kambaryje. Kai mestuvai sukdavosi, mes ant jų važinėdavomės. Labai mėgome sūpuokles, kurias įrengdavome klojime. Per balkį permesdavome virves ar lenciūgus, o tarp jų įsprausdavome geldą ar lentgalį. Supdavomės stovėdami ant geldos abiejų galų ir net į vidurį mažesnį įsisodinę. Kelis kartus net per viršų persivertėme. Iškrisdavome ant šiaudų ar šieno, bet stipriai nesusižeisdavome. Ateidavo Aldona Šukytė, Antanas ir Vytautas Čiurliai, Algis Balčiūnas, Vanda, Danutė, Kęstutis Žiliai.
...
Stribas Žebrys gyveno Kupiškio mieste. Jis po susišaudymo, mamytei sugrįžus ir mums vėl gyvenant savo namuose, atvažiuodavo ir prisikrovęs iš pašalės malkų išvažiuodavo. Taip išvežė visas mūsų malkas. Vieną dieną važiavome iš Kupiškio. Prie pervažos jį susitikome. Mamytė apgręžė arklį ir važiavome atgal į Kupiškį. Jį aplenkiant jis sustabdė savo arklį, priėjo prie mamos ir paklausė kur važiuoji. Mamytė labai supykusi išsakė dėl malkų vagystės, žadėjo apsiskųsti, nes mūsų šeimai su mažais vaikais teks šalti. Jis mamai liepė važiuoti namo. Vėliau nebeatvažiavo ...
Dažnai dienos metu ateidavo „liaudies gynėjai“. Jie komodos stalčiuose ieškojo „banditų“. Būtinai lipo ant aukšto, naršė palėpes. Vienos kratos metu mamytė pastebėjo kaip godžiu žvilgsniu jie žiūrėjo į palubėje pakabintą skilandį. Išėjus „svečiams“ mamytė skilandį pakišo po lova, kur miegodavom.
Ryte mes su mamyte buvome mieste. Išgirdom pasakojant, kad mes apvogti. Parvažiavom į namus. Koridoriuje radom išimtą langelio stiklą. Iš kuparo išneštas milas, medžiagos. Matyt būta ir ant aukšto, tik skilandžio ten jau neberado ...
Ateidavo ir Felicija Gudaitė su Julija Jakštaitė. Po jų apsilankymo su grupe vienminčių vieną dieną dingo juchtkromio oda auliniams batams, tėvelio iškeista į arklio odą. Jos buvo didžiulis gabalas, 2-3 poroms aulinių batų, kurių mums labai reikėjo, nes buvo tokia mada, taip nešiojo vyresnės už mus panelės, gražus sijonas ir auliniai batai buvo mūsų paauglių piemenių pokalbių tema, pagrindinis pirmaeilis siekis, kurio nebegalėjome įgyvendinti tėvų namuose.
Prieš kelias dienas ruošdavomės kūlei. Pjaudavome avis, gėriukus. Ištemptus kailius ant pagalių džiovindavo kambaryje. Vėliau veždavo „išdirbti“, atvežtus suklodavo virš šieniko po paklode, kad šilčiau ir minkščiau miegotume.
Pietums virdavo kopūstų sriubą su aviena. Visada padarydavo alaus, vaikams skaniausia gira. Paskutiniais metais prie tėvelio kūlime dalyvavo dvi iš kažkur atėjusios nepažįstamos panelės, vokietaitės, nes kalbėti lietuviškai nemokėjo. Labai domėjosi jomis Vladas ir Bronius Gildučiai. Naktį jos pas mus miegojo. Vladas kartu sėdėjo ant lovos. Kai jos kalbinamos sakydavo: Nich farštein, Vladas kartodavo : Neparštas, neparštas (neperštės). Kiek mums buvo juoko...
Prieš Kalėdas ruošdavomės Kūčių vakarienei. Mamytė su Stasyte gamino valgius, o mes su Algiuku ir tėveliu puošdavome eglutę. Atnešdavo tėvelis iš miško didelę, iki pat lubų. Ne vieną kartą į eglę įlipdavo katė ir parversdavo eglę, sudaužydavo žaislus. Žaislai būdavo stikliniai, spalvoti, labai blizgėdavo. Rišdavome ir saldainius, namie keptas bandeles, baronkas. Degindavome žvakute , nes atveždavo tėvelis spalvotų žvakučių ir žnyplučių joms prie eglutės pritvirtinti. Tėtė kaisdavo samovarą arbatai. Tai aukštas misinginis ar metalinis virdulys. Ant viršaus statydavo arbatinuką su arbatžolėmis. Apačioje įkurdavo anglis, nes elektros nebuvo.
Valgydavome ant stalo padėjus šieno po balta staltiese. Ant stalo būdavo kepti šližikai, virti kviečiai, karštos bulvės su keptais kopūstais, uogienės, avižų ir spanguolių kisieliai. Plotkas atveždavo kalendavodamas kunigas arba tekdavo eiti į bažnyčią.
...Žaibas nutrenkė karvę. Tai įvyko dvejus metus iš eilės ir beveik toje pačioje vietoje. Ganykloje prie sodželkos ir netoli akmens. Karvė gulėjo išsitiesusi, be jokių išorės žymių, neužsmaugta. Tik per šoną ruožas apsvilusių plaukų, tarsi botago kirtis. Ėjome su tėveliu ir labai gailėjome. Ūkyje didžiulis netekimas. Tėvelis parsivežė Antaną Jakšį. Jis mokėjo lupti odas papjautiems veršiams, avims. Nulupo ir užmuštajai, po to iškasė duobę ir įvertė karvę ir užpylė žemėmis.
Nugaišo kumelė. Tėvai kalbėjo, kad dėl kergimo. Mėsą mes virdavome kiaulėms, patys valgėme, virėme muilą. Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Atsiveždavo tėvelis „muilo akmens“, įvairių dėžučių nuo konservų. Pjaustydavome lašinius. Virdavom muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Išvirtą išpilstydavome, aušinome, o vėliau prausėmės, skalbėme nosinaites, skareles ir kojinaites. Vaikai prausėmės sodželkoje. Įkrisdavo muilas į vandenį, o mes susikibę už rankų, rėkdami parbėgdavome tekini pasakyti mamytei, kad įkrito muilas į kūdrą (sodželką). Ji nuskubėdavo ir ištraukdavo muilą, nes nusistovėjus vandeniui muilo gabalai matydavosi dugne. Toje sodželkoje velėdavome baltinius, rankšluosčius ir drobes, kurias pati mamytė ausdavo.
... Pavasarį staklės stovėdavo antrajame kambaryje. Kai mestuvai sukdavosi, mes ant jų važinėdavomės. Labai mėgome sūpuokles, kurias įrengdavome klojime. Per balkį permesdavome virves ar lenciūgus, o tarp jų įsprausdavome geldą ar lentgalį. Supdavomės stovėdami ant geldos abiejų galų ir net į vidurį mažesnį įsisodinę. Kelis kartus net per viršų persivertėme. Iškrisdavome ant šiaudų ar šieno, bet stipriai nesusižeisdavome. Ateidavo Aldona Šukytė, Antanas ir Vytautas Čiurliai, Algis Balčiūnas, Vanda, Danutė, Kęstutis Žiliai.
...
Stribas Žebrys gyveno Kupiškio mieste. Jis po susišaudymo, mamytei sugrįžus ir mums vėl gyvenant savo namuose, atvažiuodavo ir prisikrovęs iš pašalės malkų išvažiuodavo. Taip išvežė visas mūsų malkas. Vieną dieną važiavome iš Kupiškio. Prie pervažos jį susitikome. Mamytė apgręžė arklį ir važiavome atgal į Kupiškį. Jį aplenkiant jis sustabdė savo arklį, priėjo prie mamos ir paklausė kur važiuoji. Mamytė labai supykusi išsakė dėl malkų vagystės, žadėjo apsiskųsti, nes mūsų šeimai su mažais vaikais teks šalti. Jis mamai liepė važiuoti namo. Vėliau nebeatvažiavo ...
Dažnai dienos metu ateidavo „liaudies gynėjai“. Jie komodos stalčiuose ieškojo „banditų“. Būtinai lipo ant aukšto, naršė palėpes. Vienos kratos metu mamytė pastebėjo kaip godžiu žvilgsniu jie žiūrėjo į palubėje pakabintą skilandį. Išėjus „svečiams“ mamytė skilandį pakišo po lova, kur miegodavom.
Ryte mes su mamyte buvome mieste. Išgirdom pasakojant, kad mes apvogti. Parvažiavom į namus. Koridoriuje radom išimtą langelio stiklą. Iš kuparo išneštas milas, medžiagos. Matyt būta ir ant aukšto, tik skilandžio ten jau neberado ...
Ateidavo ir Felicija Gudaitė su Julija Jakštaitė. Po jų apsilankymo su grupe vienminčių vieną dieną dingo juchtkromio oda auliniams batams, tėvelio iškeista į arklio odą. Jos buvo didžiulis gabalas, 2-3 poroms aulinių batų, kurių mums labai reikėjo, nes buvo tokia mada, taip nešiojo vyresnės už mus panelės, gražus sijonas ir auliniai batai buvo mūsų paauglių piemenių pokalbių tema, pagrindinis pirmaeilis siekis, kurio nebegalėjome įgyvendinti tėvų namuose.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)