Su šv. Kalėdom, Mielieji
Kupiškio r., Lithuania ****** email : kuosenai@gmail.com ********** Svetainės adresas : www.kuosenai-kupa.blogspot.com.....Kuosėnų kapinaitės.....PUBLIKACIJOS ŽEMIAU
2011-12-25
2011-10-10
GRIGŲ IŠ KUOSĖNŲ - VESTUVĖS
2011-07-19
KUOSĖNAI NUOTRAUKOSE 1932 -1942
...
Antano Žilio ir Onos Zulonaitės vestuvės
Jono Grigo ir Salomėjos Balaišytės iš Puponių kaimo vestuvės. Šalia jaunojo, iš dešinės Adėlė Ridikienė (Grigaitė) ir Antanas Ridikas. Antroje eilėje, viduryje Antanas Stančikas.
Kuosėnų pr. mokyklos mokiniai su mokyt. Petronėle Mažeikaite 1932 m.
Kuosėnų pr. mokyklos mokiniai su mokyt. Petronėle Mažeikaite
Kuosėnų gražuolės apie 1940 m. Stovi iš kairės: Genė Gudaitė,Eugenija Stukaitė, Bronė Grigaitė, Stefa Stukaitė. Sėdi iš kairės: Alėsia Dundulytė, Adėlė Jurgelionytė,Felicija Dundulytė (Balčiūnienė), Bronė Dundulytė. Sėdi žemai: Albina Dundulytė, X.
2011-07-06
Naująsis Kuosėnų fermeris
2011-06-20
PAMINĖJOME VANDĄ ŠIMONIENĘ - ŽILYTĘ
Jau metai praėjo, kaip atsisveikinome su kuosėniete Vanda Šimoniene - Žilyte. Kupiškio bažnyčioje už jos ir kitų vėles buvo aukojamos šv. Mišios. Kanauninkas kun. Vladas Rabašauskas pašventino antkapinį paminklą Kupiškio kapinėse ant AtA Vandos kapo. Aplankėme Kuosėnus, kur gimė, maža bėgiojo, į mokyklą ir gyvenimą išėjo Žilių Vandutė. Susirinkusieji labai šiltai minėjo Vandą, jos tėvelius.
Visi gerėjomis gražiai tvarkoma sodyba, dėkingi vyrui Luciui Šimoniui, dukroms Aurelijai ir Dianai už gražų kuosėnietės Vandutės paminėjimą.
2011-05-12
REGINOS SABALIAUSKIENĖS JUBILIEJUS
Regina Dundulytė – Sabaliauskienė gimė
1938 –
1942 –
Pirmoji Reginos darbovietė buvo Žemaitijoje, Tytuvėnuose. Tytuvėnų vidurinėje mokykloje, ji žemaičiukus mokė lietuvių kalbos, ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas. Po
Nuo
Regina aktyvi choristė, dainuoja III amžiaus Universiteto (Čioboto) chore, Antakalnio chore „Bočiai“. Ankstėliau dainavo Vilniaus mokytojų namų chore, kuriame turėjo atsakingas seniūnės pareigas.
Reginos vyras Vytautas Sabaliauskas – poligrafininkas. Kartu su Regina dalyvauja Vilniaus kupiškėnų klubo veikloje. Chorai, kartu su Regina , pagelbėja Vilniaus kupiškėnų klubui savo pasirodymais.
Sūnus Valdas Sabaliauskas – verslininkas. Sabaliauskai turi du vaikaičius: dvyliktoką Žilviną ir penkiolikmetę Eriką, kurie savo apsilankymu dažnai pradžiugina senelius.
Kuosėniečiai sveikina Reginą su garbingu jubiliejumi linki visokeriopos sėmės, sveikatos ir laimės.
NUOTRAUKOSE: Regina su vyru Vytautu Vilniaus kupiškėnų sueigose ir visam gražume dainuoja "Bočių" chore. Apačioje kairėje kuosėniečiai Vilniaus kupiškėnų klubo nariai. I eilė iš dešinės Regina Sabaliauskienė-Dundulytė, Aldona Adamonienė-Jonušytė, Albinas Čiurlys, antroje eilėje iš dešinės Romualdas Gudas, Janina Grigaitė.
2011-04-22
2011-04-21
Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų
2011-04-07
Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų
Mokytis buvo sunku. Atsiliepė peršokto skyriaus spragos.
Karas ¡ Dulkėtu keliu linksmai nusiteikę motociklais važiavo vokiečiai. Juos sveikino prie kelio susirinkę žmonės. Kai prasidėjo holokaustas, visi pritilo, susirūpino, nuliūdo. Gavome senukų Sniegų sūnaus laišką su klausimu apie tėvus. Papa apgailestaudamas kalbėjo, kam bėgdamas sūnus tėvus paliko, o dabar reikia rašyti, jog juos ištiko visų žydų likimas. Pradėjau išlyginti mokslo spragas. Už vokiškai papasakotą „Brisiaus galą“ gavau pirmą penketą. Mokytojo Jono Pauliuko dėka pradėjau suprasti ir kitiems paaiškinti algebrą, geometriją, trigonometriją. Kartais vakarais, jis sukvietęs mus ant skardžio aiškino žvaigždynus, žavėdamas astronomijos mokslu. Labai mylėjau lietuvių kalbos mokytoją Oną Zubkienę, net galvojau lietuvių kalbą studijuoti. Kapelionas Jonas Ragauskas, vėliau sukūręs šeimą, mano atminimų knygelėje įrašė tokius žodžius: „Ora et labora, šitų žodžių pora, jei būsi gera ir dora, įvykdys kiekvieną tavo norą.“ Mano buto šeimininkė buvo labai protinga ir gera moteris. Ji leido mano draugėms ateiti pas mane uždavinių spręsti. Pradžioje gyvenau kitame namo gale, bet ten jauniems tėveliams gimė vaikutis. Ponia Sapkauskienė pasiūlė man persikelti pas ją. Tėveliai sutiko. Aš buvau labai patenkinta. Tapau vaikučio krikšto mama, bet jis netrukus mirė. Mane guodė, jog turėsiu angelėlį danguje,bet mama turėjo daug krikšto vaikų, o aš tik vieną.
Važiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų. Į traukinį žmonės grūdosi per galvas. Likau nustumta. Pernakvojusi pas Almos Dapšytės mamą, kitą rytą vėl nuėjau į stotį. Papa paprašė grįžusio iš Armijos Albino Trečioko, kurio tėvai taip ir liko neįstoję į kolūkį, pagelbėti man. Patekusi vidun, atsisėdau ant grindų suspausta tarp kitų keleivių. Sėkmingai įstojau į Vilniaus Valstybinį Universitetą, anglų kalbos specialybę, laikydama vokiečių kalbos egzaminą. Pradžioje gyvenau Universiteto auditorijoje, kurioje tilpo apie 30 mergaičių. Nesiskundžiau, nes galėjau netrukdoma mokytis bibliotekoje. Vėliau komendantė atrinko 6 ir apgyvendino su savimi dviejuose pereinamuose kambarėliuose. Į jų tarpą pakliuvau ir aš. Mama atvažiavo į Vilnių pažiūrėti, kaip aš gyvenu, atvežė maisto. Ja labai didžiavausi prieš drauges, kurias ji taip pat pavaišino.
Nebuvo laiko pramogoms, sėdėjau iki išnaktų, nes nauja kalba buvo sunkiai įkandama, reikėjo pasivyti jau kalbančius angliškai. Iš 8 kupiškėnų, stojusių į anglų kalbą, likome dviese; Aldona Valentaitė ir aš. Ilgai negalėjau jos pamiršti, kai sužinojau, jog ji atostogaudama šienavo, peršilusi maudėsi ir nuskendo. Studento lituanisto Dulinsko šuolis per langą ir jo mirtis taip pat sujaudino visus. Mūsų anglų kalbos dėstytojos Kamineckaitė ir Aprijaskytė buvo labai griežtos ir reiklios. Už suteiktas žinias esu joms dėkinga ir dabar. Mūsų pasaulėžiūrai didelę įtaka darė Eugenijus Meškauskas, kurį Arvydas Šliogeris pavadino Lietuvos Sokratu. Jis mokė , kad kiekvieną teiginį reikia permąstyti. Sugalvojau palengvinti sau parvažiavimą į Mirabelį atostogauti. Kai traukinis prie kelio pervažos sulėtindavo greitį, pamačiusi manęs belaukiančią Bronytę, pravėrusi duris, išmesdavau jai ryšulį, o pati nuvažiuodavau iki Valiukiškio stotelės, pareidavau namo tuščiomis rankomis.
NUOTRAUKOSE: 1.Genovaitė Jasiūnaitė su tėveliais, studijų laikais. 2. Vidurinės mokyklos baigimo atestatas su mokytojų parašais. 3. Genovaitė su mamos broliu, dėde Jonu Sprindžiu prie tėvų kapo, 1984 m.
2011-03-30
Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų
Taip atrodo Šileikių statytas nedidelis namas dabar, 2011 metais. Jis dabar rekonstruojamas ir apšiltinamas. Jį Šileikiai surentė iš nusidėvėjusio dvarininkų namo medžiagų.
Antra dalis
Paspauskite pelyte ant nuotraukos, jį padidėsArtėjant mokslo pradžiai, papa grįžes iš Kupiškio pasakė: „Ginut , tu dabar būsi nebe Jasiūnaitė, o Šileikaitė“. Paplūdau ašaromis: savo pavardės jokiu būdu nenorėjau atsisakyti. Pamatęs mano ašaras, papa tuo klausimu daugiau nebekalbėjo. Turėjau spalvotų knygučių ir „skaičiau“ jas mintinai, bet į mokyklą eiti nenorėjau, nes kažkas iš suaugusių pajuokavo, jog ten vaikus baudžia. Tą lemtingą rytą užsimerkiau ir vaidinau miegančią, bet mama atėjo ir pažadino. Mus sutiko Kuosėnų pradžios mokyklos mokytoja Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Pajutau jos gerumą ir visa baimė dingo. Klasę puošė šūkis: „Kas tau meta akmeniu, mesk tam duona“. Ant sienos kabojo Lietuvos žemėlapis perrėžtas demarkacine linija. Ir šiandien ausyse aidi mūsų daina: Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim, Gedimino kalne milžinai atbus¡“ Žiemos metu statydavome sniego pilis ir žaisdavome karą, atšilus orams – kvadratą. Gudo Algis labai sunkiai mane išmušdavo, o jis buvo geriausias žaidėjas. Iš medžio jis drožinėdavo gražius žaisliukus ir dovanodavo mergaitėms. Kultuvėlę ir man padovanojo. Deja, parsinešti jos į namus nedrįsau. Iš mokyklos namo eidavau keliu, kurio vienoje pusėje žaliavo dar švedų kapų kauburėliai, kitoje – ilgas pylimas, kurį vadinome piliakalniu. Ten su vaikais žemuogiaudama, užtrukau, tai gavau pastabą, jog po pamokų tuojau pat reikia eiti namo. Papos žodžiai liko taip giliai širdyje, jog kartą per liūtį ir perkūniją grįžau visa peršlapusi, bet laiku. Kai pasiprašydavau leisdavo pasisvečiuoti. Klasės draugės Vlados Rasiulytės namus ir dabar prisimenu kvepiančius obuoliais. Kadangi V. P. Šileikų draugystė su Jono Belecko šeima vėl atsinaujino, buvau palikta paviešėti ir pas juos. Su Genute Beleckaite po ežerą irstėmės valtele. Džiaugiausi, mokydamasi irkluoti, nes vanduo mane labai traukė. Ruošdamiesi Dainų šventei, mokykloje šokome, ėjome ratelius ir dainavome. Atvažiavo komisija akių tikrinti. Gudo Genutei ir man įtarė trachomą. Mama nuvežė mus į Panevėžį. Pagydė taip, jog eidama 84-uosius metus, dar vaikštau be lęšiukų. Kartą parėjusi iš mokyklos pasakiau: „Reikia pinigų Kauno bažnyčios statybai“. Žmonių klaidinimui neduosiu nė cento, - išgirdau papos žodžius ir graudžiai pravirkau. Padėtį sušvelnino mama. Ji atnešė tokią sumą, už kurią iš karto visą knygutę ženkleliais užpildžiau. Mokyklos įtakoje augau labai pamaldi, o papa man nieko daugiau nebesakė, net ir tada, kai mama leido mane prie Pirmos Komunijos.
Mokiausi gerai. Vyko pradžios mokyklos baigimo egzaminai. Komisija susidomėjo mano vardu. Paaiškinau, kad tėvai tikri lietuviai. Egzaminus išlaikiau penketais. Grįžusi namo, papriekaištavau dėl Genovefos vardo, tai mama pasiteisino, jog kunigėlis buvo lenkuojantis. Paūgėjusi, nuo žaidimų perėjau prie tikrų darbų ūkyje, stengdamasi neatsilikti nuo suaugusių. Papa dažnai mane pagirdamas, aiškino, kaip milijonierių vaikai Amerikoje mokosi gyventi. Be prievartos ir jokių fizinių bausmių ėjau V. ir P. Šileikų pedagoginę mokyklą. Netgi gailėjausi, kad man netenka ganyti, kaip kitiems vaikams, nes mūsų gausi karvių, veršiukų ir avių banda ganėsi laisvai kaitaliojamuose aptvaruose. Žemės nusausinimui giminaitis Vytautas Žiūkas kasė gražius griovius. Man patikdavo su juo kalbėtis apie mokslą ir gyvenimą. Jo brolis Jonas buvo Lietuvos karininkas. Papa ėmė gaivinti nykstantį sodą. Išpuvusių medžių vietoje sodino jaunas obelaites, norėdamas priskaičiuoti jų iki 100. Netoliese (prie piliakalnio)vyko karinės pratybos. Pamačiau motociklu įvažiuojant į kiemą karį. Jis pasiteiravo, ar negalėtų nusipirkti obuolių karių troškuliui numalšinti. Papa atnešė pilną pintinę ir įteikė ją veltui, bet pasiūlė pavėžinti mane, kad galėčiau tuščią krepšį, amerikono dėdės Pielios brangintiną darbą, parsinešti. Atmintinas pirmas pasivažinėjimas motociklu , susitikimas su išrikiuotais Lietuvos kariais ir jų vaišinimas obuoliais.
Į Papilį (Biržų krašte) važiuojančiam ir retkarčiais apsistojančiam grafui Gabrieliui de Choiseul Guoffier su žmona Mirabelyje buvo paskirtas salonas. Papa pasidžiaugė, kad grafienė gerai įvertino jo ūkio sutvarkymą, sakydama: Šileika, važiuok tvarkyti mano Papilio. Pats grafas ūkio valdyme nedalyvavo, jis iš duonos minkštimo lipdydavo kareivėlius. Tėveliai leido mokytis toliau, samdė butą Kupiškyje. Lankiau penktą skyrių. Iš mokytojos Eidukienės, dėvinčios amžiną gedulą, gavau pagyrimą už paaiškinimą skirtumo tarp patricijų ir plebėjų. Dar mokiausi privačiai, svajodama peršokti šeštą skyrių. Svajonė išsipildė.
1940 metais patekau į Kupiškio gimnazijos penktąją klasę. Marta Geledorovna mokė mus rusiškų dainų: „Poliuško pole“ ir kt. Iš Austrijos „komunistas“ Verneris Liovė dėstė vokiečių kalbą, aiškindamas, kaip vilkas suėda ėriuką. Jis agitavo vyresnių klasių mokinius į komjaunimą, o vėliau, tapęs komendantu pasmerkė juos mirčiai. Kartais šeštadieniais pareidavau namo (
NUOTRAUKOSE:1. Genovaitė Jasiūnaitė, 1984 m. 2. Pirmoji komunija, 1937 m. 3. Kuosėnų pradžios mokyklos IV sk. mokiniai, 1939 m. Pirma eilė: Genė Gudaitė,Albina Dundulytė,Felicija Dundulytė,Stasė Savičiūnaitė. Antra eilė iš kairės:Birutė Mociūnaitė, Felicija Kuliukaitė, Genė Jasiūnaitė, Vlada Rasiulytė. Trečia eilė iš kairės: Povilas Jankevičius, Stasys Rasiulis, Algis Gudas , X, Bronius Mažeikis,? Bronius Ridikas
/Bus daugiau/
2011-03-26
Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų
(Pirma dalis)
Viktorijos Šileikienės ir Petro Šileikos gyvenimas ir nuopelnai Lietuvai
2010 .03.08 kreipiausi į Kupiškio raj. Savivaldybę, siūlydama įprasminti paskutiniųjų Mirabelio dvaro savininkų Viktorijos ir Petro Šileikių atminimą.
Viktorijos Šileikienės siūlymu
Nuotraukose: 1. Viktorija ir Petras Šileikos su Gene Jasiūnaite, 1957 m. 2. V. ir P. Šileikos su kaimynais Kaune prie savo namo, 1934 m. 3 . Šileikų namas iš gatvės pusės, kurio antrame aukšte 1929-32 m. gyveno rašytojas Vincas Mikolaitis Putinas. 4 ir 5. Genutė Jasiūnaitė Kaune su dideliu katinu Kice-Bomu, 1934 m.
/Bus daugiau/
2011-03-21
ATSISVEIKINOME SU VYTAUTU STASEVIČIUMI
Su gėlėmis Vytauto bendrakursis, energetikas, alpinistas Vilius Šaduikis |
Po sunkios ligos, 2011 m. kovo 18 d. mirė inžinierius mechanikas, kupiškėnas Vytautas Antanas Stasevičius. Į amžino poilsio vietą Vytautą palydėjo klasės ir kurso draugai, kraštiečiai, tremties draugai, Vilniaus kupiškėnai, buvę bendradarbiai ir gausi giminė iš visos Lietuvos. Velionis Vytautas palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse.
2011 m.