2011-12-25

Su šv. Kalėdom, Mielieji

2011-10-10

GRIGŲ IŠ KUOSĖNŲ - VESTUVĖS

Algio Grigo ir Vlados Baltrūnaitės vestuvės. 1965 metai, Kuosėnai
Stasės Grigaitės ir Vlado Padlecko vestuvės. 1969 metai.
Elžbietos Grigaitės ir Antano Lauciaus vestuvės. 1939 m.

Foto iš Birutės Grigaitės T. šeimos albumo

2011-07-19

KUOSĖNAI NUOTRAUKOSE 1932 -1942

.
Kuosėnų pr. mokyklos 1936 m. laida. Sėdi iš karės: X, mokyt. Petronėlė Mažeikaitė (Zulonienė), kun. Matas Šermūkšnis, X, kun. Ignas Šaučiūnas, X.
...
Antano Žilio ir Onos Zulonaitės vestuvės
Jono Grigo ir Salomėjos Balaišytės iš Puponių kaimo vestuvės. Šalia jaunojo, iš dešinės Adėlė Ridikienė (Grigaitė) ir Antanas Ridikas. Antroje eilėje, viduryje Antanas Stančikas.
Kuosėnų pr. mokyklos mokiniai su mokyt. Petronėle Mažeikaite 1932 m.
Kuosėnų pr. mokyklos mokiniai su mokyt. Petronėle Mažeikaite
Kuosėnų gražuolės apie 1940 m. Stovi iš kairės: Genė Gudaitė,Eugenija Stukaitė, Bronė Grigaitė, Stefa Stukaitė. Sėdi iš kairės: Alėsia Dundulytė, Adėlė Jurgelionytė,Felicija Dundulytė (Balčiūnienė), Bronė Dundulytė. Sėdi žemai: Albina Dundulytė, X.
.
Foto iš Zitos Stančikaitės - Grigaliūnienės šeimos albumo

2011-07-06

Naująsis Kuosėnų fermeris

.
Kuosėnuose klesti naujas fermeris. Pažiūrėkite kokie jo derliai. Gėrybės tiesiog virsta iš daržų ir laukų. Patvinusi Kupa leido (ne)sėkmingai išbandyti pirmąją krovininės flotilės baržą, kuria numatyta derlių pavaryti į Kupiškį, o vėliau senuoju vandens keliu Lėveniu, Mūša, Lielupe net į Rygą.
Fermerio pašto adresas Kupiškio raj., Kuosėnų kaimas, Kupos g. Nr.1

2011-06-20

PAMINĖJOME VANDĄ ŠIMONIENĘ - ŽILYTĘ

.
Jau metai praėjo, kaip atsisveikinome su kuosėniete Vanda Šimoniene - Žilyte. Kupiškio bažnyčioje už jos ir kitų vėles buvo aukojamos šv. Mišios. Kanauninkas kun. Vladas Rabašauskas pašventino antkapinį paminklą Kupiškio kapinėse ant AtA Vandos kapo. Aplankėme Kuosėnus, kur gimė, maža bėgiojo, į mokyklą ir gyvenimą išėjo Žilių Vandutė. Susirinkusieji labai šiltai minėjo Vandą, jos tėvelius.

Visi gerėjomis gražiai tvarkoma sodyba, dėkingi vyrui Luciui Šimoniui, dukroms Aurelijai ir Dianai už gražų kuosėnietės Vandutės paminėjimą.













2011-05-12

REGINOS SABALIAUSKIENĖS JUBILIEJUS

.
Regina Dundulytė – Sabaliauskienė gimė 1931 m. gegužės 13 d. Kuosėnų kaime, Kupiškio raj., ūkininko Antano Dundulio ir Onos Pėžaitės – Dundulienės šeimoje. Regina turi vyresnę seserį Feliciją Balčiūnienę, irgi kupiškėnų klubo narę.


1938 – 1942 m. Regina mokėsi Kuosėnų pr. mokykloje pas mokytoją Petronėlę Mažeikaitę – Zulonienę.



1942 – 1950 m. mokosi Kupiškio vidurinėje mokykloje. Ją baigusi - studijavo Šiaulių pedagoginiame institute. Vėliau įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigė 1957 m. ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros pedagogo specialybę.



Pirmoji Reginos darbovietė buvo Žemaitijoje, Tytuvėnuose. Tytuvėnų vidurinėje mokykloje, ji žemaičiukus mokė lietuvių kalbos, ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas. Po 5 m., jauna mokytoja persikelė arčiau tėviškės, į Kupiškį. Čia ji dirbo mokytoja, švietimo skyriaus inspektore, vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja.



Nuo 1961 m. Regina mokytojavo Vilniuje: sostinės 31 vidurinėje, vėliau 18 vidurinėje (dabar Antakalnio) mokyklose.



Regina aktyvi choristė, dainuoja III amžiaus Universiteto (Čioboto) chore, Antakalnio chore „Bočiai“. Ankstėliau dainavo Vilniaus mokytojų namų chore, kuriame turėjo atsakingas seniūnės pareigas.



Reginos vyras Vytautas Sabaliauskas – poligrafininkas. Kartu su Regina dalyvauja Vilniaus kupiškėnų klubo veikloje. Chorai, kartu su Regina , pagelbėja Vilniaus kupiškėnų klubui savo pasirodymais.



Sūnus Valdas Sabaliauskas – verslininkas. Sabaliauskai turi du vaikaičius: dvyliktoką Žilviną ir penkiolikmetę Eriką, kurie savo apsilankymu dažnai pradžiugina senelius.



Kuosėniečiai sveikina Reginą su garbingu jubiliejumi linki visokeriopos sėmės, sveikatos ir laimės.












NUOTRAUKOSE: Regina su vyru Vytautu Vilniaus kupiškėnų sueigose ir visam gražume dainuoja "Bočių" chore. Apačioje kairėje kuosėniečiai Vilniaus kupiškėnų klubo nariai. I eilė iš dešinės Regina Sabaliauskienė-Dundulytė, Aldona Adamonienė-Jonušytė, Albinas Čiurlys, antroje eilėje iš dešinės Romualdas Gudas, Janina Grigaitė.



.

2011-04-22

VELYKOS




SVEIKI SULAUKĘ ŠV. VELYKŲ

2011-04-21

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų

Ketvirta dalis, pabaiga


1947 metais Julius Ausiejus, Bronytės
brolis, tais metais dirbęs Mirabelyje, prisimena, kaip vyko Viktorijos ir Petro Šileikų subuožinimas. Kupiškio valsčiaus komisija, su „liaudies gynėjais“ sukvietusi kaimynus, per
sk

aitė raštą. Bronytė
protestavusi prieš
subuožinimą, gav
o smūgį į pašonę. Brolis stojo jos ginti. Prasidėjo muštynės. „Liaudies gynėjai“ ieškodami „banditų“ įsakė Juliui Ausiejui pirmam lipti į kaminą – rūkyklą. Nieko neradę, pradėjo nusavinti net lovas. Papa, karčiai juokaudamas, pasiūlęs atnešti jam iš tvarto lovį, kad turėtų kur miegoti. Visas ūkis buvo konfiskuotas. V.P. Šileikams palikta karvė ir 60 arų. Petras Šileika įsakė sau iš proto nesikraustyti. Nuo žemės nesitraukė. Vėliau sutiko sargauti,
neprarasdamas vilties ūkį atgauti. Vengdamas tremties, lemiamais momentais nakvodavo pas kaimynus.
Sužinojusi apie išbuožinimą, paprašiau tėvelių man maisto nebesiųsti. Paskutinį mėnesį pabandžiau gyventi vandeniu, duona ir cukrumi. Kai išlaikiusi egzaminus, parvažiavau namo, jie išsigando: galvojo, kad susirgau. Karvutės dėka aš greit atsigavau.
Tėveliai ir toliau šelpė mane maistu. Savo geruosius paltus, dar atsivežtus iš Kauno, persiuvo man. Mama savo jauniausią brolį Joną, politinį kalinį, mėnesiais siuntiniais gelbėjo nuo mirties Syktyvkaro, Komi ASSR anglių kasykloje. Petras Šileika išgirdęs, jog V. Šileikienės motina Viktorija Sprindienė bus talpinama į prieglaudą, pareiškė: „Jeigu motinai, išauginusiai septynis vaikus, nebėra vietos namuose, vežkite ją pas mus, dviejų kambarių namelyje šiaip taip sutilpsime.
1950-1952 metais (iki mirties) bobutė gyveno Mirabelyje.
gyvendami tolėliau nuo Mirabelio girelės, mano tėveliai išvengė susišaudymo, į kurį pateko pamiškėje gyvenančios Mikolaičių ir Kuliukų šeimos. Kai į tremtį per mūsų kiemą vežė Kuliukų šeimą, mama buvo ką tik iškepusi duoną. Visus kepalus ji sukrovė į jų vėžimą.
Universitetą baigiau 1951 metais. Atsisakiusi pasiūlymo siekti dar aukštesnio mokslo, su paskyrimu išvažiavau į Priekulę prie Baltijos, kurios dar nebuvau mačiusi. Esu dėkinga savo pirmiesiems auklėtiniams, kurie ir po 50 metų mane prisiminė, pakviesdami į susitikimą. Nepamiršo manęs ir paskutinieji mano Vaižganto vidurinės mokyklos auklėtiniai. Jie ir mokykla pasveikino mane 80 - mečio proga. Buvau pakviesta ir į mokyklos 90 - metį.
1959 m. vasario mėnesį gavau telegramą, jog papa silpsta. Nupirkusi vaistų, skubėjau į Mirabelį. Vasario 11 dieną radau jį, jau amžinai užmerkusį akis, palikusį Lietuvai išsaugotą istorinį paveldą.
Mamos pageidavimu Petras Šileika buvo palaidotas su religinėmis apeigomis Kupiškio miesto kapinėse.
Reikėjo gelbėti mamą. Nusilpusi, reumato pažeistomis rankomis ji nebegalėjo pasimelžti karvės. Pasikviečiau ją pas save. Viename kambaryje ji su manimi išgyveno dar 24 metus. Prieš mirtį brolis Jonas Sprindys, 1953 m. grįžęs išįkalinimo, atsiklaupęs bučiavo jai kojas.
- Ką tu darai? Aš ne šventoji.
- Man brangesnė už šventąją.
Žodis į žodį atsimenu jų pokalbį.
Mama mirė Kaune 1983 metais liepos 9 dieną, palikdama man Mirabelio dvaro nuosavybės dokumentus.
Giminių pagalba palaidojau ją Kupiškio miesto kapinėse šalia Petro Šileikos, grojant gedulingam orkestrui, be religinių apeigų, nes ji savo pageidavimo nebuvo pareiškusi.
Ieškodama nusiraminimo, būdama jau pensininkė, su Keliautoju klubu važinėjau po Lietuvą, norėdama ją geriau pažinti.
1988 m. rugpjūčio 24 d., pagerbdama Petro Šileikos laisvą mintį, pasūliau vietoj Prisikėlimo bažnyčios atstatyti Kauno pilį.(ž. "Kauno tiesa" Nr.196)
Po Nepriklausomybės atgavimo 1991 m. liepos 9 d. Kupiškio raj. valdybai įteikiau pareiškimą dėl Mirabelio dvaro susigrąžinimo. Gavau atsakymą, jog be juridinio fakto nustatymo man niekas nepriklauso. Ponas Siurblys pats pasiūlė pabandyti jį nustatyti. Bylą lengvai laimėjau, nes liūdytojų susirinko daugiau, negu reikėjo - 8.
Nunešusi dokumentus į žemėtvarką, sužinojau, jog V.P. Šileikų žemė jau baigiama išdalinti. Man liko sudarkytu stogu akmeninis svirnas. Pamačiusi nušluotą nuo žemės paviršiaus ūkinių pastatų kompleksą, kurį Petras Šileika buvo išsaugojęs, sutikau pasirūpinti paskutiniu paveldu. Paprašiau Eugeniją Bočiulienę jį prižiūrėti, bet jo neužregistravau, nes negavau perėmimo akto, kuris pridedamas prie Įsipareigojimo. Klasės draugas profesorius, istorijos mokslų daktaras, akademikas Vytautas Merkys stengėsi man padėti ne tik patarimais, bet ir reikiamais pareiškimais.
Seimo dėka po 16 metų 2008 liepos 22 Nr. 16-108881-15408 potvarkiu man buvo suteikta galimybė susigrąžinti mano įtėvių V.P. Šileikų žemę. Pagalvojusi apie ten įsikūrusius gyventojus, už 23,93 ha sutikau imti kompensaciją. Prie akmeninio svirno man buvo atmatuotas 8,14 ha iškarpytas sklypas. Už atgautą turtą net svirno stogo neuždengčiau.
Mano buvęs bendros virtuvės kaimynas, o dabar ir geras draugas Petras Povilas Samuila, turintis mano įgaliojimą, sužinojo Valstybės saugomo Mirabelio dvaro akmeninio svirno, kultūros paveldo, kodą – 5279 (A529P.) dabar tik Valstybė įamžindama Viktorijos ir Petro Šileikų, kaip vienų iš šviesiausių, humaniškiausių ir tolerantiškiausių žmonių, palikusių gaire Lietuvos pedagogikai, atminimą gali prikelti Mirabelio akmeninį dvaro svirną naujam gyvenimui.
Kaunas Genė Veronika Jasiūnaitė /parašas/
2011.03.10
NUOTRAUKOSE: 1 ir2 Akmeninis Mirabelio svirnas po kolūkio naudojimo metų. Trečioje nuotraukoje svirnas po nedidelio aptvarkymo, kurio iniciatorė buvo Genovaitė Jasiūnaitė, o išpildytoja - Eugenija Bočiulienė.

2011-04-07

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų


Trečia dalis


Mokytis buvo sunku. Atsiliepė peršokto skyriaus spragos.


Karas ¡ Dulkėtu keliu linksmai nusiteikę motociklais važiavo vokiečiai. Juos sveikino prie kelio susirinkę žmonės. Kai prasidėjo holokaustas, visi pritilo, susirūpino, nuliūdo. Gavome senukų Sniegų sūnaus laišką su klausimu apie tėvus. Papa apgailestaudamas kalbėjo, kam bėgdamas sūnus tėvus paliko, o dabar reikia rašyti, jog juos ištiko visų žydų likimas. Pradėjau išlyginti mokslo spragas. Už vokiškai papasakotą „Brisiaus galą“ gavau pirmą penketą. Mokytojo Jono Pauliuko dėka pradėjau suprasti ir kitiems paaiškinti algebrą, geometriją, trigonometriją. Kartais vakarais, jis sukvietęs mus ant skardžio aiškino žvaigždynus, žavėdamas astronomijos mokslu. Labai mylėjau lietuvių kalbos mokytoją Oną Zubkienę, net galvojau lietuvių kalbą studijuoti. Kapelionas Jonas Ragauskas, vėliau sukūręs šeimą, mano atminimų knygelėje įrašė tokius žodžius: „Ora et labora, šitų žodžių pora, jei būsi gera ir dora, įvykdys kiekvieną tavo norą.“ Mano buto šeimininkė buvo labai protinga ir gera moteris. Ji leido mano draugėms ateiti pas mane uždavinių spręsti. Pradžioje gyvenau kitame namo gale, bet ten jauniems tėveliams gimė vaikutis. Ponia Sapkauskienė pasiūlė man persikelti pas ją. Tėveliai sutiko. Aš buvau labai patenkinta. Tapau vaikučio krikšto mama, bet jis netrukus mirė. Mane guodė, jog turėsiu angelėlį danguje,bet mama turėjo daug krikšto vaikų, o aš tik vieną. 1944 m. suvargę, apdulkėję besitraukiantys vokiečiai sustojo prie mūsų šulinio. Jie valėsi, prausėsi, skutosi. Vienas jų manęs užklausė: Wolensie nach Deutchland fahren?“. Jau kalbėjau vokiškai ir išdrįsau atsakyti: “Ich liebe meine Heimat“. Rytuose pamačiau ugnies pašvaistę. Supratau, kad liepsnoja mano gimtasis Skapiškis. Užplūdo rusai. Mūsų name atidaryta ligoninė: viename kambaryje palata, kitame operacinė. Papos nurodymu – net priešui, merdinčiam reikia padėti. Su ąsotėliu pieno nuėjau pas sužeistuosius. Jauno vaikino skruostu nuriedėjo ašaros: jis buvo nešamas amputuoti koją ... 1946 m. baigiau Kupiškio gimnaziją su 14 penketų ir 4 ketvertais. Nuotraukoje mūsų klasė įsiamžino be savo mokytojų. Juos blaškė permainų vėjai.


Važiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų. Į traukinį žmonės grūdosi per galvas. Likau nustumta. Pernakvojusi pas Almos Dapšytės mamą, kitą rytą vėl nuėjau į stotį. Papa paprašė grįžusio iš Armijos Albino Trečioko, kurio tėvai taip ir liko neįstoję į kolūkį, pagelbėti man. Patekusi vidun, atsisėdau ant grindų suspausta tarp kitų keleivių. Sėkmingai įstojau į Vilniaus Valstybinį Universitetą, anglų kalbos specialybę, laikydama vokiečių kalbos egzaminą. Pradžioje gyvenau Universiteto auditorijoje, kurioje tilpo apie 30 mergaičių. Nesiskundžiau, nes galėjau netrukdoma mokytis bibliotekoje. Vėliau komendantė atrinko 6 ir apgyvendino su savimi dviejuose pereinamuose kambarėliuose. Į jų tarpą pakliuvau ir aš. Mama atvažiavo į Vilnių pažiūrėti, kaip aš gyvenu, atvežė maisto. Ja labai didžiavausi prieš drauges, kurias ji taip pat pavaišino.


Nebuvo laiko pramogoms, sėdėjau iki išnaktų, nes nauja kalba buvo sunkiai įkandama, reikėjo pasivyti jau kalbančius angliškai. Iš 8 kupiškėnų, stojusių į anglų kalbą, likome dviese; Aldona Valentaitė ir aš. Ilgai negalėjau jos pamiršti, kai sužinojau, jog ji atostogaudama šienavo, peršilusi maudėsi ir nuskendo. Studento lituanisto Dulinsko šuolis per langą ir jo mirtis taip pat sujaudino visus. Mūsų anglų kalbos dėstytojos Kamineckaitė ir Aprijaskytė buvo labai griežtos ir reiklios. Už suteiktas žinias esu joms dėkinga ir dabar. Mūsų pasaulėžiūrai didelę įtaka darė Eugenijus Meškauskas, kurį Arvydas Šliogeris pavadino Lietuvos Sokratu. Jis mokė , kad kiekvieną teiginį reikia permąstyti. Sugalvojau palengvinti sau parvažiavimą į Mirabelį atostogauti. Kai traukinis prie kelio pervažos sulėtindavo greitį, pamačiusi manęs belaukiančią Bronytę, pravėrusi duris, išmesdavau jai ryšulį, o pati nuvažiuodavau iki Valiukiškio stotelės, pareidavau namo tuščiomis rankomis.







NUOTRAUKOSE: 1.Genovaitė Jasiūnaitė su tėveliais, studijų laikais. 2. Vidurinės mokyklos baigimo atestatas su mokytojų parašais. 3. Genovaitė su mamos broliu, dėde Jonu Sprindžiu prie tėvų kapo, 1984 m.


2011-03-30

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų


Taip atrodo Šileikių statytas nedidelis namas dabar, 2011 metais. Jis dabar rekonstruojamas ir apšiltinamas. Jį Šileikiai surentė iš nusidėvėjusio dvarininkų namo medžiagų.
Foto R. Gudo

Antra dalis

Paspauskite pelyte ant nuotraukos, jį padidės

Artėjant mokslo pradžiai, papa grįžes iš Kupiškio pasakė: „Ginut , tu dabar būsi nebe Jasiūnaitė, o Šileikaitė“. Paplūdau ašaromis: savo pavardės jokiu būdu nenorėjau atsisakyti. Pamatęs mano ašaras, papa tuo klausimu daugiau nebekalbėjo. Turėjau spalvotų knygučių ir „skaičiau“ jas mintinai, bet į mokyklą eiti nenorėjau, nes kažkas iš suaugusių pajuokavo, jog ten vaikus baudžia. Tą lemtingą rytą užsimerkiau ir vaidinau miegančią, bet mama atėjo ir pažadino. Mus sutiko Kuosėnų pradžios mokyklos mokytoja Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Pajutau jos gerumą ir visa baimė dingo. Klasę puošė šūkis: „Kas tau meta akmeniu, mesk tam duona“. Ant sienos kabojo Lietuvos žemėlapis perrėžtas demarkacine linija. Ir šiandien ausyse aidi mūsų daina: Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim, Gedimino kalne milžinai atbus¡“ Žiemos metu statydavome sniego pilis ir žaisdavome karą, atšilus orams – kvadratą. Gudo Algis labai sunkiai mane išmušdavo, o jis buvo geriausias žaidėjas. Iš medžio jis drožinėdavo gražius žaisliukus ir dovanodavo mergaitėms. Kultuvėlę ir man padovanojo. Deja, parsinešti jos į namus nedrįsau. Iš mokyklos namo eidavau keliu, kurio vienoje pusėje žaliavo dar švedų kapų kauburėliai, kitoje – ilgas pylimas, kurį vadinome piliakalniu. Ten su vaikais žemuogiaudama, užtrukau, tai gavau pastabą, jog po pamokų tuojau pat reikia eiti namo. Papos žodžiai liko taip giliai širdyje, jog kartą per liūtį ir perkūniją grįžau visa peršlapusi, bet laiku. Kai pasiprašydavau leisdavo pasisvečiuoti. Klasės draugės Vlados Rasiulytės namus ir dabar prisimenu kvepiančius obuoliais. Kadangi V. P. Šileikų draugystė su Jono Belecko šeima vėl atsinaujino, buvau palikta paviešėti ir pas juos. Su Genute Beleckaite po ežerą irstėmės valtele. Džiaugiausi, mokydamasi irkluoti, nes vanduo mane labai traukė. Ruošdamiesi Dainų šventei, mokykloje šokome, ėjome ratelius ir dainavome. Atvažiavo komisija akių tikrinti. Gudo Genutei ir man įtarė trachomą. Mama nuvežė mus į Panevėžį. Pagydė taip, jog eidama 84-uosius metus, dar vaikštau be lęšiukų. Kartą parėjusi iš mokyklos pasakiau: „Reikia pinigų Kauno bažnyčios statybai“. Žmonių klaidinimui neduosiu nė cento, - išgirdau papos žodžius ir graudžiai pravirkau. Padėtį sušvelnino mama. Ji atnešė tokią sumą, už kurią iš karto visą knygutę ženkleliais užpildžiau. Mokyklos įtakoje augau labai pamaldi, o papa man nieko daugiau nebesakė, net ir tada, kai mama leido mane prie Pirmos Komunijos.


Mokiausi gerai. Vyko pradžios mokyklos baigimo egzaminai. Komisija susidomėjo mano vardu. Paaiškinau, kad tėvai tikri lietuviai. Egzaminus išlaikiau penketais. Grįžusi namo, papriekaištavau dėl Genovefos vardo, tai mama pasiteisino, jog kunigėlis buvo lenkuojantis. Paūgėjusi, nuo žaidimų perėjau prie tikrų darbų ūkyje, stengdamasi neatsilikti nuo suaugusių. Papa dažnai mane pagirdamas, aiškino, kaip milijonierių vaikai Amerikoje mokosi gyventi. Be prievartos ir jokių fizinių bausmių ėjau V. ir P. Šileikų pedagoginę mokyklą. Netgi gailėjausi, kad man netenka ganyti, kaip kitiems vaikams, nes mūsų gausi karvių, veršiukų ir avių banda ganėsi laisvai kaitaliojamuose aptvaruose. Žemės nusausinimui giminaitis Vytautas Žiūkas kasė gražius griovius. Man patikdavo su juo kalbėtis apie mokslą ir gyvenimą. Jo brolis Jonas buvo Lietuvos karininkas. Papa ėmė gaivinti nykstantį sodą. Išpuvusių medžių vietoje sodino jaunas obelaites, norėdamas priskaičiuoti jų iki 100. Netoliese (prie piliakalnio)vyko karinės pratybos. Pamačiau motociklu įvažiuojant į kiemą karį. Jis pasiteiravo, ar negalėtų nusipirkti obuolių karių troškuliui numalšinti. Papa atnešė pilną pintinę ir įteikė ją veltui, bet pasiūlė pavėžinti mane, kad galėčiau tuščią krepšį, amerikono dėdės Pielios brangintiną darbą, parsinešti. Atmintinas pirmas pasivažinėjimas motociklu , susitikimas su išrikiuotais Lietuvos kariais ir jų vaišinimas obuoliais.


Į Papilį (Biržų krašte) važiuojančiam ir retkarčiais apsistojančiam grafui Gabrieliui de Choiseul Guoffier su žmona Mirabelyje buvo paskirtas salonas. Papa pasidžiaugė, kad grafienė gerai įvertino jo ūkio sutvarkymą, sakydama: Šileika, važiuok tvarkyti mano Papilio. Pats grafas ūkio valdyme nedalyvavo, jis iš duonos minkštimo lipdydavo kareivėlius. Tėveliai leido mokytis toliau, samdė butą Kupiškyje. Lankiau penktą skyrių. Iš mokytojos Eidukienės, dėvinčios amžiną gedulą, gavau pagyrimą už paaiškinimą skirtumo tarp patricijų ir plebėjų. Dar mokiausi privačiai, svajodama peršokti šeštą skyrių. Svajonė išsipildė.


1940 metais patekau į Kupiškio gimnazijos penktąją klasę. Marta Geledorovna mokė mus rusiškų dainų: „Poliuško pole“ ir kt. Iš Austrijos „komunistas“ Verneris Liovė dėstė vokiečių kalbą, aiškindamas, kaip vilkas suėda ėriuką. Jis agitavo vyresnių klasių mokinius į komjaunimą, o vėliau, tapęs komendantu pasmerkė juos mirčiai. Kartais šeštadieniais pareidavau namo (5km). Sekmadienį papa pakinkydavo Bėrį, mama įdėdavo maisto, ir mes, ir mes pasišnekučiuodami važiuodavome atgal. -Žinai, Ginut, mūsų mama labai gera. Reikia jai atleisti, jei kartais šiurkštesnį žodį pasako. Vakar ją apibariau, nes ji rūkytais lašiniais permokėjo už medžiagą tavo suknelei. Prisiminiau mamos žodžius. Mūsų šeimyna visada valgydavo susėdę prie vieno stalo. Aš pasakiau, kad spirgučių su blynais nenoriu. -Kai išalksi norėsi, supyko mama. Papa: „Duok vaikui ko ji nori“. Labai norėjau uogienės ir gavau. Darbininkai juokėsi iš mano pasirinkimo. Kai po pagalve rasdavau bandelių, žinodavau, kad į Kupiškį buvo atvažiavusi mama.


NUOTRAUKOSE:1. Genovaitė Jasiūnaitė, 1984 m. 2. Pirmoji komunija, 1937 m. 3. Kuosėnų pradžios mokyklos IV sk. mokiniai, 1939 m. Pirma eilė: Genė Gudaitė,Albina Dundulytė,Felicija Dundulytė,Stasė Savičiūnaitė. Antra eilė iš kairės:Birutė Mociūnaitė, Felicija Kuliukaitė, Genė Jasiūnaitė, Vlada Rasiulytė. Trečia eilė iš kairės: Povilas Jankevičius, Stasys Rasiulis, Algis Gudas , X, Bronius Mažeikis,? Bronius Ridikas


/Bus daugiau/

2011-03-26

Iš Genės Veronikos Jasiūnaitės prisiminimų

(Pirma dalis)


Viktorijos Šileikienės ir Petro Šileikos gyvenimas ir nuopelnai Lietuvai



2010 .03.08 kreipiausi į Kupiškio raj. Savivaldybę, siūlydama įprasminti paskutiniųjų Mirabelio dvaro savininkų Viktorijos ir Petro Šileikių atminimą. 1922 m. grįždami iš JAV South Bostono, per Atlantą jie vežė didžiulę dėžę knygų, kurias žmonės noriai skolinosi, pamiršdami grąžinti. Man liko išsaugota tik „Kultūros istorija“ apie Egiptą, Siriją, Palestiną ir kitas šalis. Laikinai jie apsistojo Užubaliuose, Petro Šileikos gimtinėje, tėvų dūminėje pirkioje ir švarioje klėtyje. Jų širdis gaiveno paukščių čiulbėjimas, nes Amerikoje jie negirdėjo gegutės kukavimo. Netrukus ant Puožo ežero kranto V. Ir P. Šileikos nusipirko 32 ha žemės su apleista sodyba. Prasidėjo naujo gražaus dviejų galų namo statyba, viso ūkio tvarkymas ir ūkininkavimas. Petrui Šileikai susirgus plaučių uždegimu, Viktorija Šileikienė dėjo visas pastangas išgelbėti vyrą nuo mirties, nepamiršdama ir ūkio reikalų. Geriausio draugo amerikono Jono Belecko šeima neliko nuošalyje. 1928-ji. Sekmadienis. Dangus niaukėsi. Šileikos šeimyna skubėjo vežti javus į daržinę. Žmonės važiuojantys į atlaidus, šaipėsi iš bedievių. Kai šaipokų gubos sudygo, iš Šileikų jie sėklai skolinosi rugių. Tą faktą pasakojo pats Šileika, jau gyvendamas Mirabelyje.


Viktorijos Šileikienės siūlymu 1929 m. ūkis buvo parduotas ir nupirktas dar neįrengtas dviejų aukštų namas Kaune, Aukštaičių gatvėje.jame butą išsinuomojo ir Vincas Mykolaitis Putinas, suradęs ramią pastogę parašyti savo geriausiai knygai „Altorių šešėlyje“. 1933 m. Petras Šileika su žmona atvažiavo į sesers ir mano mamos Onos Jasiūnienės laidotuves Skapiškyje. Man buvo šešeri. Tėvelis, Ambraziejus Jasiūnas, jau buvo miręs 1931 m. Visi kiti šeši vaikai, nusprendę gyventi savarankiškai, mane atidavė krikšto tėvelių V. Ir P. Šileikų globon. Kaune mane pasitiko krikšto mamos išgelbėtas ir užaugintas storulis katinas Kicė – Bomas. Petras Šileika paprašė manęs nebevadinti jų krikšto tėvais, o mama ir papa. Tokiu būdu tapome trijų šeima. Patekau į šiltą, malonią, pilną žaislų aplinką, ir sielvartas dėl mamos netekties sumažėjo. Kaunas su Laisvės aleja ir jos gyvomis lėlėmis vitrinose man buvo pasakų miestas. Eglutė, Kalėdų Senelio dovanėlė Saulės gimnazijoje, Naujųjų,1934 metų sutikimas Kauno muziejaus sodelyje liko nepamirštamais įspūdžiais. Mama nuvedė mane pas garsų gydytoją Kairiūkštį, kuris išrašė labai gerą receptą nuo kirminų. Papai atsivėrė neužgyjanti žaizda kojoje. Jam reikėjo vaikščioti minkšta žeme. 1934 metų pavasarį mano naujieji tėveliai pardavė gražiai įrengtą namą Kaune ir nusipirko Mirabelio dvaro centrą (32 ha) su apgriuvusiais pastatais. Papa pasakė: „Čia ir mirsiu“. Prasidėjo atstatymo darbai, į kuriuos buvome įtraukti visi: Kicė-Bomas gaudė peles, mama virė valgyti, papa su darbininkais zeimeriu pjovė lenteles, aš maišiausi tarp kraunančių jas į stirteles, kad vėjas ir saulė išdžiovintų. Akmeninis svirnas ir kiti ūkiniai pastatai nušvito naujais stogais, bet gyvenamojo namo nebeišgelbėjome. Iš griūvančio laužo po kelių metų tėveliai pristatė dviejų kambarių namuką prie anksčiau jų pastatytos pirtelės. Sutvarkę ūkinius pastatus, tėveliai pradėjo ūkininkauti. Mama į pagalba pasikvietė sesers Marytės dukrą Bronytę Ausiejūtę, bet darbo rankų trūko. P. Šileika samdinių lengvai surasdavo, nes V. Šileikienė garsėjo geru maistu. Buvo įkeltas gandralizdis, sukalta būdelė Finkai, kuri mano džiaugsmui vedė labai gražius šuniukus. Atiduodami kitiems auginti jie buvo aplaistomi mano ašaromis. Su Vaitiekūno Ramute ūkininkavau ir aš: ant prūdo krašto pastatėme tvartą, iš pienių kotelių pynėme grandinėles, iš molio lipdėme karvutes ir vedžiojome jas į ganyklą. Buvo ir kitokių žaidimų. Papa įkalė skersinį, kurio įsitvėrusi persiversdavau per rankas. Žiemos metu ant prūdo ledo įtaisė „sukavielą“- rogutes, skrendančias ratu. Nupirko slides, bet pačiūžų – ne.


Nuotraukose: 1. Viktorija ir Petras Šileikos su Gene Jasiūnaite, 1957 m. 2. V. ir P. Šileikos su kaimynais Kaune prie savo namo, 1934 m. 3 . Šileikų namas iš gatvės pusės, kurio antrame aukšte 1929-32 m. gyveno rašytojas Vincas Mikolaitis Putinas. 4 ir 5. Genutė Jasiūnaitė Kaune su dideliu katinu Kice-Bomu, 1934 m.


/Bus daugiau/

2011-03-21

ATSISVEIKINOME SU VYTAUTU STASEVIČIUMI
























Su gėlėmis Vytauto bendrakursis, energetikas, alpinistas Vilius Šaduikis








Po sunkios ligos, 2011 m. kovo 18 d. mirė inžinierius mechanikas, kupiškėnas Vytautas Antanas Stasevičius. Į amžino poilsio vietą Vytautą palydėjo klasės ir kurso draugai, kraštiečiai, tremties draugai, Vilniaus kupiškėnai, buvę bendradarbiai ir gausi giminė iš visos Lietuvos. Velionis Vytautas palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse.





















2011 m.















AtA Vytautą Stasevičių prisimenant   2012 m. kovas







Kairėje AtA Vytauto sesuo Danutė Tviskuvienė - Stasevičiūtė, trečioji iš kairės žmona Gražina Stasevičienė





2011 m.

2012 m.