VILNIAUS KUPIŠKĖNAI ATSISVEIKINO SU AtA ROMUALDU GUDU.

 .

                     AtA ROMUALDAS GUDAS palaidotas Kupiškio kapinėse šeimos kape

ATSISVEIKINOME SU GRAŽINA BEINARTIENE

.

 Eidama 92 - uosius gyvenimo metus, 2025 m gegužės 11d. staiga mirė buvusi kuosėnietė Gražina Beinartienė - Purėnaitė. 

Gražina baigusi Valstybinį pedagoginį institutą dirbo Panevėžio miesto vidurinėse mokyklose, vėliau Panevėžio šilumos tinkluose, Tiksliosios mechanikos gamykloje. 

Gražina turėjo sūnų Robertą ir dukrą Loretą, anūkus Edviną, Austėją, Kristijoną ir mažąją proanūkėlę Medeiną.

Gražina palaidota Panevėžio miesto kapinėse šeimos kape. 

ATSISVEIKINOME SU NINA GILDUTIENE

 .

                                            Nina G. su dukra Irena ir anūkėlėmis Laura ir Lina

Eidama 88-tuosius gyvenimo metus mirė NINA GILDUTIENĖ. 

Nina gyveno Naivių kaime prie geležinkelio pervažos skiriančios Kuosėnų ir Naivių kaimus. Nina kartu su vyru Vladu Gildučiu turėjo tris dukras - Jekateriną, Ireną, Rožę, sūnų Vladą ir13 anūkų.

Miela Mama,iki skausmo brangi atminimų ugnelė,
Kuria šildei mane nuo vaikystės.
Atėjau iš Tavęs,aš per skausmą didžiulį,
Tu šviesele manos kūdikystės.
Tavo rankom myluota vis augau,
Mokei žengti po vieną žingsnelį.
Tu išmokei Mamyt mane tarti tą,
brangiausią,trumputį žodelį.
Metai ėjo,augau,stiebiausi aš,
Vis mažiau laiko buvo man prieit prie Tavęs.
Į mokyklą lydėjai,ašaras mano šluostei,
Tik Tu,mano mieloji,taip mokėdavai guosti.
Bėgo,sukosi metai,o kartu su jais aš,
Man Mamyte reikėjo visą laiką Tavęs.
Tiktai Tu mano miela,aš menu,kaip sakei,
Savo šeimą sukurti,juk privalo vaikai.
Išlydėjai Mamyte jau suaugusią mane,
Nosinėlę gniaužei Tu savajam delne.
Laimės man palinkėjai,peržegnojus mane.
Ir vis mokei kaip elgtis man savajam lizde.
Išskridau,tartum paukštis iš gimtųjų namų,
Bet Tave aš Mamyte,visą laiką menu.
Aš labai panaši į Tave juk Mamyte,
Kaip man miela save ,Tavyje pamatyti.
Aš dėkinga Dievuliui,kad Tave dar turiu,
Prie Tavęs prisiglausti kada noriu galiu.
Padėkot miela Mama,daug už ką dar turiu,
Todėl tūkstančius kartų,aš Tau Ačiū tariu.
Tik prašau mano miela,dar pabūki prašau,
Kol širdis Tavo plaka ,man gyventi ramiau.
Pasiilgusi Mama Tavo rankų švelnių,
Aš ateisiu Mamyte,tėviškės takeliu.
Išsiilgusios akys į mane vis žiūrės,
Prisiglausiu brangioji,aš prie Tavo širdies.
Daug dar žodžių Mamyte noriu Tau išsakyti,
Bet atleisk,miela mano,iš akių ima lyti...
Noriu glostyt brangioji, Tau švelniausias rankas,
Ir galvoju Mamyte,be Tavęs būčiau kas?...

I.Gildutytė-Navikienė

Mirė Povilas Puronas

Eidamas 96 metus mirė Povilas Puronas. Gimė Povilas 1925 m. Kuosėnų kaime Kupiškio raj. Jo mama Ona Grigaitė iš to paties kaimo. Tėtis Domas  kuosėnietis. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, įsikūrę po kaimo išsiskirstymo į vienkiemius, šalia Mirabelio girelės. Šeima buvo didelė: keturi broliai ir dvi seserys.

Povilas  baigė Kuosėnų pradžios mokyklą, darbavosi tėvo ūkyje. 1944 m. žiemą po kelių šaukimų tėvas arkliu veža Povilą į Panevėžį, į karinį komisariatą. Karinius mokymus Povilas praeina Latvijoje. Maitina juos amerikoniškais konservais. Maistas neįprastas skrandžiai dirba blogai, įsimeta dizenterija, kuri išguldo pusę naujokų. Priežiūra ne kokia - kareivėliai leisgyviai, bet jauni organizmai išlaiko ir atsigauna. Vėl prasideda mokymai, bet karas eina į galą. Kariuomenėje Povilas tarnavo iki 1950 metų. Grįžęs į tėviškę apsigyveno pas seserį  Ž. Jokubkienę, nes savo namuose švilpavo vėjai, šeimos nariai buvo arba kalėjime - tėtis ir sesuo Albina, arba tremtyje, Sibire. 

Pradžioje Povilas įsidarbina geležinkelyje pas K. Stasevičių. Vėliau dirbo pas melioratorius, tvarkė svarbiausią tų vietų melioracijos arteriją Kupą. Teko padirbėti Naivių MTS. Persikėlęs dirbti į Panevėžio melioraciją, 1952 m. 

Povilas veda Valę Kielaitę nuo Raguvos, ir išvažiuoja dirbti į Anykščius. Po metų grįžta tėviškę, į savo gryčią be langų, ir dirba kolūkyje. Toliau teko  vykti į Raguvos apylinkes į žmonos gimtąsias vietas, ten nusipirko gryčiūtę, nes 1956 m. iš tremties grįžus tėvams jis turėjo užleisti namus jiems. Pardavęs namelį Remeikiuose jis važiuoja į Panevėžį ir ten nusiperka pusę namelio. Dešimt metų Povilas išdirba Autokompresorių gamykloje, darbas su liejinių apdorojimu sunkus, kenksmingas sveikatai, nes staklėmis apdorojant švaistiklinius kompresorių velenus naudojama agresyvi emulsija.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Povilas pasitaręs su žmona nutaria grįžti į tėviškę. Čia iš surenkamų blokų pasistato solidų namą, kitus ūkinius pastatus, mat pats turi mūrininko diplomą, užveda nedidelį ūkį. Bet laikas daro savo, miršta Povilo žmona. Povilas ūkį sumažina iki minimumo.

Dar žvalus ir pakankamai pagal amžių stiprus, skundžiasi, kad jo jėgomis nebenori tikėti policija ir medžioklinį šautuvą siūlo dėti į seifą, o juk reikia gintis nuo lendančių iš miško šernų ir kitų neprašytų svečių. Policija siūlo naudoti lengvesnio tipo ginklus, tad Povilas įsigijo neblogą šaunyką ir kieme pademonstravo jo galimybes.

Povilo dukra Algina (jau mirusi) elektrochemikė, baigusi dar ir dailės studijas, gyvena Panevėžyje. Povilą džiugina du jos sunai, jo anūkai Paulius ir Vitalijus.

Gerokai už seserį jaunesnis sūnus Ričardas vairuotojas - ekspeditorius. Augina mergaitę ir gyvena Panevėžyje.

Povilas medžiotojas. 2005 m.

Užuojauta - broliui Jonui, anūkams ir proanūkiams bei  giminėms ir kitiems artimiesiems.

MIRĖ ANTANAS DUNDULIS

 .

Eidamas 87 metus Šiauliuose mirė kuosėnietis Antanas Dundulis, gimęs 1934 m. balandžio 5 d. Kupiškio rajono Kuosėnų kaime, Juozapo ir Anėlės Kedainytės - Dundulių šeimoje. Dundulių sodyba buvo gražioje vietoje šalia vieškelio einančio iš Kupiškio į Skapiškį. 

Mažasis Antanėlis būdamas jauniausias šeimoje lankė Kuosėnų pradžios mokyklą, kuri buvo pas

 kaimyną Napalį Jonušį. Jo pirmoji mokytoja buvo Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Paskutinįjį ketvirtą skyrių jis baigė prie mokytojo Viktoro Kavoliūno, kai mokykla jau buvo perkelta į Petro Dirdos namus.

Antanėlis turėjo keturias seseris: Bronę, Aleksandrą, Albiną, Ireną ir vyriausią brolį Kazimierą.

1946 – 1953 m. mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje.

Fiziką jam dėstė mokytojas Stasys Vaitieka, o matematiką – mokytojai: Alfonsas Dubrindis ir Valerija Daukšaitė. 

1953 -1957 m. studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto fizikos – matematikos fakultete.

1957 – 1960 m. Šiaulių pedagoginio instituto matematikos katedros dėstytojas, 1960 – 1963 m. toje pačioje katedroje – vyresnysis dėstytojas, 1963 – 1989 m. – KPI Šiaulių vakarinio fakulteto bendrųjų disciplinų katedros vyresnysis dėstytojas. 1989 – 1993 m. dirbo pagal sutartį Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus darbuotoju. Nuo 1993 m. – tautodailininkas. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1980 m. Tautodailės parodose dalyvauja nuo 1975 m. 1980 m. kartu su žmona Birute surengė parodas Šiaulių parodų rūmuose, Kupiškio kultūros namuose. Kasmet dalyvauja Šiaulių krašte tautodailininkų meninėse parodose, respublikinėse parodose, amatų dienose.

Apdovanotas daugeliu garbės raštų, padėkų, diplomų. Juostų audimu, kaip laisvalaikio užsiėmimu, pradėjo užsiimti nuo 1974 metų. Tai buvo šalia pedagoginio darbo. Tik nuo 1989 m. tai tapo pagrindiniu užsiėmimu.

Įdomu pavartyti Šiaulių miesto, respublikinius laikraščius, interneto svetaines. Ten galima rasti gražių ir šiltų žodžių apie Antaną ir jo kūrybą.

Štai keletas ištraukų iš jų:

......Mokė dukrą, išmoko pats. A. Dundulio velionė žmona Birutė buvo audėja, pelniusi tautodailininkės vardą. Pats ponas Antanas iki 1989 metų Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete dėstė matematiką.

Juostas ant rėmelio pradėjo austi iš pedagoginių paskatų. Šešiametė jauniausioji dukra Violeta audimo būrelyje mokėsi austi. Tėtis laikėsi požiūrio: vaikus reikia mokyti savo pavyzdžiu. Užaugusi dukra tapo profesionali dailininkė.

Austi išmoko ir vyriausioji Edita, vėliau pasirinkusi inžinerijos studijas. Dirbo inžiniere technologe Televizorių gamykloje ir jautė, kad kurti kompiuterines programas yra ne jos darbas. Išeitis atėjo pati. Prieš penkiolika metų gamykla bankrutavo ir Edita pradėjo austi.

.....Paskutinius dvejus metus audėjai užsakymus priimdavo išimtinais atvejais. Laiką atimdavo senovinės juostos. Paprastą juostą jie nuaudžia per dieną-dvi. Autentiškai reikėjo dvigubai daugiau laiko.

......Išmoko spalvų kalbos. Pakeitę pasaulėžiūrą ir ėmėsi senovinių juostų audėjai atrado nuostabų spalvų pasaulį. Edita pastebėjo: autentiškos juostos yra ryškių, sodrių spalvų.

Juostos buvo audžiamos įvairiomis progomis — vestuvių, vaiko gimimo, krikštynų. Pagal tai ir regionus buvo parenkamos spalvos. Jos turėjo savo energetines reikšmes.

... Šiaulių dailės galerijoje buvo tikra apgultis – ir garbaus amžiaus žmonės, ir tėvai, nešini kūdikiais, rinkosi pasižiūrėti, ką įdomaus sukūrė Šiaulių krašto tautodailininkai – čia vyko retrospektyvinė tautodailės paroda "Lietuviškas suvenyras Lietuvos tūkstantmečiui". Tautodailininkai, panašu, pastaraisiais metais padirbėjo iš peties – parodai pateikta per 1400 darbų nuo mažučių nertų angeliukų iki masyvių medžio drožinių. Taikomosios dailės kategorijoje pirmoji vieta atiteko šiauliečiui Antanui Dunduliui, kuris juostas audžia jau dvidešimt penkerius metus. Pasak L. Kelmelienės, anksčiau vyras audė su žmona, bet šiai išėjus amžinybėn pomėgio neatsisakė.

......Sausio 6 d. Kėdainių kultūriniame centre, vyko nominacijų geriausiems metų liaudies menininkams paskelbimas ir „Aukso vainiko“ įteikimas. Šiais metais Aukso vainikais pasipuošė Elena Ruzgienė iš Šakių (tapyba), Pranas Kaziūnas iš Utenos (kryždirbystė) ir šiaulietis audėjas Antanas Dundulis – juostos (tekstilė).

.....Sveikinu, puikus žmogus, nuostabiai darbšti jo dukra, AtA žmona - puiku, kai Lietuvą garsina tokie nuostabūs žmones. Sėkmės tolimesnėje kūryboje. Bet kodėl apdovanotas Kėdainiuose, juk gyvena ir dirba Šiauliuose...

.....gerb. A. Dundulis tikrai vertas Aukso vainiko. Tai vienintelis tikras Šiaulių miesto tautodailininkas, išlaikęs tautiškas tradicijas, nenusileidžiantis iki pigaus komercinio lygio...

O štai ką apie meną, kūrybą yra pasakęs pats Antanas Dundulis.

Iš spaudos:

.....Tautinių juostų audėjo Antano Dundulio nuomone, ilgą laiką į liaudies kūrėjus buvo žiūrima kaip į kuriančius „nepilnavertį meną“.

......„Žmonės važiavo į užsienį, o iš ekskursijų grįžtantieji parsiveždavo jau svetimą liaudies meną ir juo puošdavo savo namus, į savo liaudies meną mažai jau bekreipė dėmesio“, – teigia tautodailininkas.

.......Anot A. Dundulio, šiandien liaudies menas nebėra laikomas nepilnaverčiu, tačiau „gyvuoja tiktai iš pačių liaudies meno kūrėjų entuziazmo“.

....Pasak audėjo, šiandien tautines juostas tautiniams rūbams persirišti užsisako beveik vien tik tradicinių liaudies dainų ir šokių kolektyvai – proginių juostų užsakymai labai sumažėję.

Antano gyvenimo moto: kol dirbu mėgstamą darbą tol gyvenu.

Žmona Birutė mirė 2000 m. Vaikai: Edita, gimusi 1963 m. baigė KPI, inžinierė – mašinų gamybos technologė, tautodailininkė – audėja. Violeta, gimusi 1965 m. baigė Talino dailės universiteto odos gamybos specialybę – dailininkė.

Kraštiečiai kupiškėnai nuoširdžiai užjaučia Antano dukras Editą ir Violetą, jo anūkus ir anūkes ir liūdi kartu su jais, giminėmis ir artimaisiais.

VALSTIEČIO KIEMAS (Kuosėnai, Povilo Čiurlio sodyba)

.

KUPIŠKIO RAJ. KUOSĖNŲ K. POVILO ČIURLIO  SODYBOS, GYVENAMO NAMO IR KITŲ TROBESIŲ EKSPLIKACIJA IR APRAŠYMAS (2009.04)

Gyvenamas namas perkeltas  iš Kuosėnų gatvinio kaimo. Ant sienojų iškirsti skaičiai rodė, kad

namas ręstas 1888 m. apie 1926 m.troba perkelta į vienkiemį, šiaurės rytinę kaimo teritorijos dalį.

Trobos pamatai lauko akmenų, sutvirtinti kalkių skiediniu. Įgilinimas apie pusę metro. Rūsyje po maltu-

ve įgilinimas siekia apie 2 metrus. Stogas šiaudinis, tik vėliau apie 1960 metus perdengtas gontinėm lentelėmis. Langai dvigubi. Antrieji vasarą išimami. Stiklai 40x40, rėmuose stiklų 2x3.

1. troba (gryčia) 1a. Pečius (duonkepė krosnis) su šiltu antkrosniu 1b. Stalas 1c. Dvigulės lovos 1d. Sieninė spintelė virtuvės rakandams 1e. Suolai (zuslonai) 1f. Šilta sienelė su pečionėmis 1g. Pakabinama lentyna indams (šuplėda) 2. priemenė 2a. Kopėčios į pastogę 2b. Betoninis prieangis  3. maltuvė 3.a girnos su stalu 3b indauja (šėpa), vėsi patalpa maistui laikyti          3c. Rūsys (skėpas) daržovėms ir bulvėms laikyti 4. Sėklyčia (kamara) 4a. Apvali krosnelė patalpos pašildymui (labai retai kurenama) 4b. Komoda patalinei, užtiesalams rūbams laikyti 4c. Stalas 4e. Lovos 4d. Suolai 5. kamarėlė, rūbams laikyti 6. Darželis gėlėms, prieskoniams, vaistažolėms auginti 7. Daržas daržovėms auginti. PATALPŲ  APRAŠYMAS

Gryčia - pagrindinė trobos patalpa. Joje buvo dirbami smulkesni ūkio darbai, ruošiamas maistas,

ilsimasi. Penktadalį patalpos užėmė duonkepė krosnis, kurios gana įdomi konstrukcija aprašyta

žemiau. Patalpos grindys medinės iš špuntuotų lentų. Joje įrengtos 2 plačios lovos, kuriose tilpo

du suaugę ir keturi vaikai.Prie vakarinės - pietinės sienų  įrengti stacionarūs suolai. Pietvakarinėje

patalpos dalyje stovėjo stačiakampis stalas. Viršuje prie stalo kabėjo abrozdas - Jezus ir Marija.

Prie durų pakabinta lentyninė spintelė, vadinama šuplėda su maistu ir indais.

Prieš pečiaus -  spintelėje buvo sukrauti puodai, keptuvės (petelnios), o prie spintelės -  krosnies

įrankiai: kačergos, šakė puodams, petelnykas, šluota.

Duonkepė kosnis sudėtingesnis įrenginys, todėl ją teks aprašyti atskirai. Krosniai naudota molis,

rąsteliai, nedegtos plytos, šiek tiek metalo. Išilginis duonkepės pjūvis 1.Ant pečiaus - šiltas krosnies viršus, žiemą tinka apšilti arba net miegoti

1.Ant pečiaus - šiltas krosnies viršus, žiemą tinka apšilti arba net miegoti

2.Duonkepė krosnis - pėčius, maistui ir gyvulių ėdalui virti bei duonai kepti. Jos viršus arkinis, konstrukcija iš molio irnrdegtų plytų.

3. Pokrosninė ertmė - pečėlius, ant rąstelių paklotas krosnies padas.

4. Paprieždis - malkoms ar kitiems krosnies rakandams laikyti

5. Prieškrosnis - priežda. Čia dedami puodai, čiugūnai prieš pašaunant juos į krosnį.

6. Krosnies dangtis, metalinis su rankena.

7. Koptūras su anga dūmams į dumtraukį nutraukti.

8. Moliu grįsta patalpos vieta prieš krosnį ir malkinę viryklę, apsaugo nuo gaisro iškritus žarijoms ar išsipylus skysčiui, kuris nepatenka ant grindų.(1,2x1,4) 9. Patalpos medinės grindys.

1. Troba, dviejų galų su priemene, maltuve, rūsiu, kamarėle.

2.Tvartas (gurbas). Sienos plukto molio, 60 cm storio. Stogas šiaudinis, lauko pastogė

malkoms laikyti

2a. Daržinė, šienui sandėliuoti. Medinė, šiaudiniu stogu, 2 vartais vėžimui įvažiuoti.

3. Klėtis, su aruodais ir bendra patalpa ūkio įrankiams, varstotui, pakinktams laikyti.

3a. Ratinė (vazaunia). Joje laikomi lineika, kiti ūkio padargai.

4. Klojimas iš 2 šalinių ir laito su molio pagrindu.

4a. Klojimo šalinės, nekultiems javams laikyti

4b. Pašapėlis, šiaudams, pelams laikyti. Pastatas be sienų ant statramsčių, šiaudų stogu.

5. Pirtis su priepirčiu. Čia taipogi buvo rūkoma mėsa.

6. Šulinys su svirčia

7. Daržas

8.Kūdros (sodželkos) Šioje mirkydavo linus.

9. Sodyba 1930 m bovo apasodinta beržais, o šiaurinė dalis 1960 m ąžuolais ir uosiais.

10. WC

11. Senosios pirties vieta

12. Obelys, jų buvo apie30. Be jų derėjo vyšnios, serbentai

Čiurlio Povilo žemės planas 1927 m.

Čiurlio Povilo žemės planas 1927 metais

Čiurlio Povilo žemės plano abrisa 1997 metais