...
Didelė šventė buvo kūlimas. Atvažiuodavo Albinas Jankevičius iš Duoniūnų su savo mašina, vėliau Feliksas Miknevičius iš Čivų. Vaikams patiko tiek technika, tiek žmonių šurmulys. Ypač ant prėslo ar stirtos minti šiaudus. Važinėdavomės ir ant grūdų vežimo.
Prieš kelias dienas ruošdavomės kūlei. Pjaudavome avis, gėriukus. Ištemptus kailius ant pagalių džiovindavo kambaryje. Vėliau veždavo „išdirbti“, atvežtus suklodavo virš šieniko po paklode, kad šilčiau ir minkščiau miegotume.
Pietums virdavo kopūstų sriubą su aviena. Visada padarydavo alaus, vaikams skaniausia gira. Paskutiniais metais prie tėvelio kūlime dalyvavo dvi iš kažkur atėjusios nepažįstamos panelės, vokietaitės, nes kalbėti lietuviškai nemokėjo. Labai domėjosi jomis Vladas ir Bronius Gildučiai. Naktį jos pas mus miegojo. Vladas kartu sėdėjo ant lovos. Kai jos kalbinamos sakydavo: Nich farštein, Vladas kartodavo : Neparštas, neparštas (neperštės). Kiek mums buvo juoko...
Prieš Kalėdas ruošdavomės Kūčių vakarienei. Mamytė su Stasyte gamino valgius, o mes su Algiuku ir tėveliu puošdavome eglutę. Atnešdavo tėvelis iš miško didelę, iki pat lubų. Ne vieną kartą į eglę įlipdavo katė ir parversdavo eglę, sudaužydavo žaislus. Žaislai būdavo stikliniai, spalvoti, labai blizgėdavo. Rišdavome ir saldainius, namie keptas bandeles, baronkas. Degindavome žvakute , nes atveždavo tėvelis spalvotų žvakučių ir žnyplučių joms prie eglutės pritvirtinti. Tėtė kaisdavo samovarą arbatai. Tai aukštas misinginis ar metalinis virdulys. Ant viršaus statydavo arbatinuką su arbatžolėmis. Apačioje įkurdavo anglis, nes elektros nebuvo.
Valgydavome ant stalo padėjus šieno po balta staltiese. Ant stalo būdavo kepti šližikai, virti kviečiai, karštos bulvės su keptais kopūstais, uogienės, avižų ir spanguolių kisieliai. Plotkas atveždavo kalendavodamas kunigas arba tekdavo eiti į bažnyčią.
...Žaibas nutrenkė karvę. Tai įvyko dvejus metus iš eilės ir beveik toje pačioje vietoje. Ganykloje prie sodželkos ir netoli akmens. Karvė gulėjo išsitiesusi, be jokių išorės žymių, neužsmaugta. Tik per šoną ruožas apsvilusių plaukų, tarsi botago kirtis. Ėjome su tėveliu ir labai gailėjome. Ūkyje didžiulis netekimas. Tėvelis parsivežė Antaną Jakšį. Jis mokėjo lupti odas papjautiems veršiams, avims. Nulupo ir užmuštajai, po to iškasė duobę ir įvertė karvę ir užpylė žemėmis.
Nugaišo kumelė. Tėvai kalbėjo, kad dėl kergimo. Mėsą mes virdavome kiaulėms, patys valgėme, virėme muilą. Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Atsiveždavo tėvelis „muilo akmens“, įvairių dėžučių nuo konservų. Pjaustydavome lašinius. Virdavom muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Išvirtą išpilstydavome, aušinome, o vėliau prausėmės, skalbėme nosinaites, skareles ir kojinaites. Vaikai prausėmės sodželkoje. Įkrisdavo muilas į vandenį, o mes susikibę už rankų, rėkdami parbėgdavome tekini pasakyti mamytei, kad įkrito muilas į kūdrą (sodželką). Ji nuskubėdavo ir ištraukdavo muilą, nes nusistovėjus vandeniui muilo gabalai matydavosi dugne. Toje sodželkoje velėdavome baltinius, rankšluosčius ir drobes, kurias pati mamytė ausdavo.
... Pavasarį staklės stovėdavo antrajame kambaryje. Kai mestuvai sukdavosi, mes ant jų važinėdavomės. Labai mėgome sūpuokles, kurias įrengdavome klojime. Per balkį permesdavome virves ar lenciūgus, o tarp jų įsprausdavome geldą ar lentgalį. Supdavomės stovėdami ant geldos abiejų galų ir net į vidurį mažesnį įsisodinę. Kelis kartus net per viršų persivertėme. Iškrisdavome ant šiaudų ar šieno, bet stipriai nesusižeisdavome. Ateidavo Aldona Šukytė, Antanas ir Vytautas Čiurliai, Algis Balčiūnas, Vanda, Danutė, Kęstutis Žiliai.
...
Stribas Žebrys gyveno Kupiškio mieste. Jis po susišaudymo, mamytei sugrįžus ir mums vėl gyvenant savo namuose, atvažiuodavo ir prisikrovęs iš pašalės malkų išvažiuodavo. Taip išvežė visas mūsų malkas. Vieną dieną važiavome iš Kupiškio. Prie pervažos jį susitikome. Mamytė apgręžė arklį ir važiavome atgal į Kupiškį. Jį aplenkiant jis sustabdė savo arklį, priėjo prie mamos ir paklausė kur važiuoji. Mamytė labai supykusi išsakė dėl malkų vagystės, žadėjo apsiskųsti, nes mūsų šeimai su mažais vaikais teks šalti. Jis mamai liepė važiuoti namo. Vėliau nebeatvažiavo ...
Dažnai dienos metu ateidavo „liaudies gynėjai“. Jie komodos stalčiuose ieškojo „banditų“. Būtinai lipo ant aukšto, naršė palėpes. Vienos kratos metu mamytė pastebėjo kaip godžiu žvilgsniu jie žiūrėjo į palubėje pakabintą skilandį. Išėjus „svečiams“ mamytė skilandį pakišo po lova, kur miegodavom.
Ryte mes su mamyte buvome mieste. Išgirdom pasakojant, kad mes apvogti. Parvažiavom į namus. Koridoriuje radom išimtą langelio stiklą. Iš kuparo išneštas milas, medžiagos. Matyt būta ir ant aukšto, tik skilandžio ten jau neberado ...
Ateidavo ir Felicija Gudaitė su Julija Jakštaitė. Po jų apsilankymo su grupe vienminčių vieną dieną dingo juchtkromio oda auliniams batams, tėvelio iškeista į arklio odą. Jos buvo didžiulis gabalas, 2-3 poroms aulinių batų, kurių mums labai reikėjo, nes buvo tokia mada, taip nešiojo vyresnės už mus panelės, gražus sijonas ir auliniai batai buvo mūsų paauglių piemenių pokalbių tema, pagrindinis pirmaeilis siekis, kurio nebegalėjome įgyvendinti tėvų namuose.
Prieš kelias dienas ruošdavomės kūlei. Pjaudavome avis, gėriukus. Ištemptus kailius ant pagalių džiovindavo kambaryje. Vėliau veždavo „išdirbti“, atvežtus suklodavo virš šieniko po paklode, kad šilčiau ir minkščiau miegotume.
Pietums virdavo kopūstų sriubą su aviena. Visada padarydavo alaus, vaikams skaniausia gira. Paskutiniais metais prie tėvelio kūlime dalyvavo dvi iš kažkur atėjusios nepažįstamos panelės, vokietaitės, nes kalbėti lietuviškai nemokėjo. Labai domėjosi jomis Vladas ir Bronius Gildučiai. Naktį jos pas mus miegojo. Vladas kartu sėdėjo ant lovos. Kai jos kalbinamos sakydavo: Nich farštein, Vladas kartodavo : Neparštas, neparštas (neperštės). Kiek mums buvo juoko...
Prieš Kalėdas ruošdavomės Kūčių vakarienei. Mamytė su Stasyte gamino valgius, o mes su Algiuku ir tėveliu puošdavome eglutę. Atnešdavo tėvelis iš miško didelę, iki pat lubų. Ne vieną kartą į eglę įlipdavo katė ir parversdavo eglę, sudaužydavo žaislus. Žaislai būdavo stikliniai, spalvoti, labai blizgėdavo. Rišdavome ir saldainius, namie keptas bandeles, baronkas. Degindavome žvakute , nes atveždavo tėvelis spalvotų žvakučių ir žnyplučių joms prie eglutės pritvirtinti. Tėtė kaisdavo samovarą arbatai. Tai aukštas misinginis ar metalinis virdulys. Ant viršaus statydavo arbatinuką su arbatžolėmis. Apačioje įkurdavo anglis, nes elektros nebuvo.
Valgydavome ant stalo padėjus šieno po balta staltiese. Ant stalo būdavo kepti šližikai, virti kviečiai, karštos bulvės su keptais kopūstais, uogienės, avižų ir spanguolių kisieliai. Plotkas atveždavo kalendavodamas kunigas arba tekdavo eiti į bažnyčią.
...Žaibas nutrenkė karvę. Tai įvyko dvejus metus iš eilės ir beveik toje pačioje vietoje. Ganykloje prie sodželkos ir netoli akmens. Karvė gulėjo išsitiesusi, be jokių išorės žymių, neužsmaugta. Tik per šoną ruožas apsvilusių plaukų, tarsi botago kirtis. Ėjome su tėveliu ir labai gailėjome. Ūkyje didžiulis netekimas. Tėvelis parsivežė Antaną Jakšį. Jis mokėjo lupti odas papjautiems veršiams, avims. Nulupo ir užmuštajai, po to iškasė duobę ir įvertė karvę ir užpylė žemėmis.
Nugaišo kumelė. Tėvai kalbėjo, kad dėl kergimo. Mėsą mes virdavome kiaulėms, patys valgėme, virėme muilą. Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Atsiveždavo tėvelis „muilo akmens“, įvairių dėžučių nuo konservų. Pjaustydavome lašinius. Virdavom muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Išvirtą išpilstydavome, aušinome, o vėliau prausėmės, skalbėme nosinaites, skareles ir kojinaites. Vaikai prausėmės sodželkoje. Įkrisdavo muilas į vandenį, o mes susikibę už rankų, rėkdami parbėgdavome tekini pasakyti mamytei, kad įkrito muilas į kūdrą (sodželką). Ji nuskubėdavo ir ištraukdavo muilą, nes nusistovėjus vandeniui muilo gabalai matydavosi dugne. Toje sodželkoje velėdavome baltinius, rankšluosčius ir drobes, kurias pati mamytė ausdavo.
... Pavasarį staklės stovėdavo antrajame kambaryje. Kai mestuvai sukdavosi, mes ant jų važinėdavomės. Labai mėgome sūpuokles, kurias įrengdavome klojime. Per balkį permesdavome virves ar lenciūgus, o tarp jų įsprausdavome geldą ar lentgalį. Supdavomės stovėdami ant geldos abiejų galų ir net į vidurį mažesnį įsisodinę. Kelis kartus net per viršų persivertėme. Iškrisdavome ant šiaudų ar šieno, bet stipriai nesusižeisdavome. Ateidavo Aldona Šukytė, Antanas ir Vytautas Čiurliai, Algis Balčiūnas, Vanda, Danutė, Kęstutis Žiliai.
...
Stribas Žebrys gyveno Kupiškio mieste. Jis po susišaudymo, mamytei sugrįžus ir mums vėl gyvenant savo namuose, atvažiuodavo ir prisikrovęs iš pašalės malkų išvažiuodavo. Taip išvežė visas mūsų malkas. Vieną dieną važiavome iš Kupiškio. Prie pervažos jį susitikome. Mamytė apgręžė arklį ir važiavome atgal į Kupiškį. Jį aplenkiant jis sustabdė savo arklį, priėjo prie mamos ir paklausė kur važiuoji. Mamytė labai supykusi išsakė dėl malkų vagystės, žadėjo apsiskųsti, nes mūsų šeimai su mažais vaikais teks šalti. Jis mamai liepė važiuoti namo. Vėliau nebeatvažiavo ...
Dažnai dienos metu ateidavo „liaudies gynėjai“. Jie komodos stalčiuose ieškojo „banditų“. Būtinai lipo ant aukšto, naršė palėpes. Vienos kratos metu mamytė pastebėjo kaip godžiu žvilgsniu jie žiūrėjo į palubėje pakabintą skilandį. Išėjus „svečiams“ mamytė skilandį pakišo po lova, kur miegodavom.
Ryte mes su mamyte buvome mieste. Išgirdom pasakojant, kad mes apvogti. Parvažiavom į namus. Koridoriuje radom išimtą langelio stiklą. Iš kuparo išneštas milas, medžiagos. Matyt būta ir ant aukšto, tik skilandžio ten jau neberado ...
Ateidavo ir Felicija Gudaitė su Julija Jakštaitė. Po jų apsilankymo su grupe vienminčių vieną dieną dingo juchtkromio oda auliniams batams, tėvelio iškeista į arklio odą. Jos buvo didžiulis gabalas, 2-3 poroms aulinių batų, kurių mums labai reikėjo, nes buvo tokia mada, taip nešiojo vyresnės už mus panelės, gražus sijonas ir auliniai batai buvo mūsų paauglių piemenių pokalbių tema, pagrindinis pirmaeilis siekis, kurio nebegalėjome įgyvendinti tėvų namuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą