Rožė Jankevičiūtė-Žalnieriūnienė prisimena ...

.
Sūnėnai ir sūnus 2003.08 Panevėžyje pas tetą Rožę.

Jankevičių giminės suvažiavimas Tėviškėje. 2001 m.

Prie JANKEVIČIŲ kapavietės ir kenotafo Kupiškio kapinėse 2001 m. O dešinėje broliukai ir sesutės : Aldona, Gediminas, Vytautas - svečiuojasi atvykęs iš JAV, Rožė ir Jonas. Apie1975 m.

1-je eilėje iš kairės: Reda - Kazimiero duktė, Nijolė Jankūtė - Justino. Romas - Dominyko, Jurgis - Kazimiero, Jonas - Povilo, Rožė - Povilo JANKEVIČIAI . 1972 m.

LEONAS JANKEVIČIUS

Kuosėnų kapinėse palaidotas mano brolis Leonas gim. 1921 – 1945.1.08 žuvęs. (tarybinės mobilizacijos auka). Šalia jo draugai Aleksas ir Vytautas Ridikai. Tą dieną mūsų apylinkėje buvo sušaudyta 10 jaunuolių.

Mūsų jauniausia sesuo Aldona turėdama 12 m. (būdama tremtinė pabėgėlė) sugebėjo rasti pagalbininkų ir apjuosti žuvusiųjų kapus cementiniais antkapiais.

Į šiaurę ( tiksliau į šiaurės vakarus) nuo Kuosėnų – Girvalakis – išnykęs kaimas. Jankevičiai (gyvenę Girvalakyje), manoma iš Žemaitijos atsikėlę bajorai. Turėjo herbą. (paties herbo archyvuose neradom)

Mano atminime Girvalakyje 4 kiemai. (Sodybos paliktos senoje vietoje, aplink išdėstyti vienodi klypai. Žemės dydis keitėsi pagal savininkų sugebėjimus.

Trys kiemai Augusto, Konstantino ir Kazimiero Jankevičių ir vienas Bukausko (Jankevičiūtės vyras). Visi gyveno tipiškai lietuviškai : buvo dideli sodai, gausūs bitynai, platūs gėlynai, pulkai vaikų.

Mano seneliai išaugino 7 sūnus, išleido mokytis 4, Iš jų buvo du kunigai, vienas gydytojas, vienas istorikas mokytojas, po karo 1918 m. buvo Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Trys likusieji sūnūs buvo stiprus ūkininkai Girvalakyje.

Mano tėtė Povilas augino irgi 7 vaikus. Žadėjo visus pamokyti. Antras pasaulinis karas sumaišė jo planus. Iš kiekvieno Jankevičių kiemo „pasisvečiavome“ Rytuose ar Vakaruose.. Vyriausias brolis Vytautas, jau su matematiko-fiziko diplomu po vokiškos koncentracijos stovyklos pateko į JAV. Du tremtiniai į Sovietų Sąjungą.(vienas grįžo). Du kaliniai Sovietų Sąjungoje.(grįžo) Vienas išgyveno Lietuvoje.

Brolis Leonas, žuvęs 1945 m., buvo baigęs Kuosėnų pradžios mokyklą. Mes abu buvome tame pačiame skyriuje. Labai greitai baigdavome namų užduotis ir bėgdavome prie ūkio darbų. Uždavinių nusirašyti man neduodavo, liepdavo pačiai pagalvoti. Taip ir pramokau aritmetikos.

Kartą eidami iš mokyklos pagriovio takeliu pamatėm vandenyje didelę žuvį. Berniukai puolė ją gaudyti. Sugavo Leonas. Jis ir nešėsi iki Kuosėnėlių kryžkelės. Tada atidavė atsiskiriančiam, sakydamas: „tau pietums“.

1938 m. Leonas baigęs Salų žemės ūkio mokyklą grįžo į tėviškę.

Tėtės paklaustas ar dabar mokės tvarkytis su ūkio mašinomis greitai atsakė : Taip.

Tais metais buvo nupirktos grėbiamoji ir pjaunamoji. Visi darbai pagyvėjo.

Pavasarį laukai aidėjo artojų dainomis.

Rugpjūtį, prasidėjus rugiapjūtei bobutė išėjus į lauką įvertino : Gerai, pėdai kaip iš po pjautuvo ir koks laukas suguldytas vieno pjovėjo ¡

Greitai baigėm sėją. Leonas sėjo abiem rankom ir jam nereikėjo biržytojos, pats matė pabertų grūdų ribą.

Leonas pirmas išmoko melžti karves, nes kartais nesant samdinės, mamai tekdavo 12, vėliau melžti išmoko seserys ir visi broliai.

Leonas mylėjo arklius, niekad nenaudodavo botago. Auginamą kumeliuką išmokino ateiti į gryčią ir patį pasiimti duonos iš stalčiaus. Kai buvo nupirktas šeimininkų nesuvaldomas jaunas arklys, per kelias dienas išmokino glausti galvą prie jo peties ir visada arklys klausė ramaus paliepimo.

Vežant šieną lenktyniavom su kaimynais ir tarpusavy, kas greičiau pasikraus koras ir parvažiuos į daržinę. Norintys neapsileisti paragindavo arklį risčia, su pilnu vežimu.

Parjojęs su išmaudytais arkliais Leonas nelipdavo atkelti vartų, nestabdydavo prieš juos kumelaitės – o lengvu šuoliu atsirasdavo ūkiniame kieme. Tiesa ne visi arkliai mokėjo šokinėti per kliūtis.

Kai pradėjau mokytis Vilniuje į Kupiškio geležinkelio stotį mane veždavo brolis Leonas, kartu su dideliais lagaminais, juk karo metas. Lėtai važiuodavome per Atodūsių tiltą, lėtai į prieškalnę. Tik pamatęs traukinio dūmus iš Skapiškio pusės suragindavo arklį risčia. Stotin įlėkdavom kartu su traukiniu.

Žinią Vilniun apie nelaimę atnešė man Algis Gudas :

-Nušovė tavo brolį .... Leoną.

Kai jau keturi buvom grįžę į Lietuvą, pastatydinom ąžuolinį kryžių ties jų, žuvusiųjų kapais Kuosėnų kapinėse. Tai buvo 20-tosios jų žuvimo metinės.

Plati kuosėniečių talka (buvo Lietuvos sąjūdžio metai) suridino išsisklaidžiusius kapinių tvoros akmenis, sutvarkė kapelius, įstatė gražius vartelius.

Kupiškio bažnyčios šventoriuje tremtinių lentoje įrašyti Jankevičių Povilų, tėvo ir sūnaus vardai.

Kupiškio kapinėse yra Jankevičių kenotafas su čia, kur kitur ar nežinia kur palaidotų Jankevičių giminės asmenų vardais ir nuotraukomis, tų kurių artimieji to norėjo. Paminklinė skulptūra – Prisikėlimo angelas.

Šiemet 16-tą kartą susitikome giminės tėviškėje, kurių šaknys Girvalaky, kuriems atvažiuoti buvo ne per toli, juk dalis giminės užsieniuose.

Mūsų vaikų kartoje 8 specialistai su aukštuoju ir visi dirba Lietuvoje.

Prisimena Domas, p. Rožės sūnus.

1945 m. Rožė Jankevičiūtė važiuoja traukiniu iš Vilniaus, veža pilnavidurės alyvos sodinuką, kad pasodintų Kuosėnų kapeliuose, kuriuose guli jos brolelis Leonas. Žmonės po karų pikti, alkani, vagonas pilnas pilnutėlis. Nepatenkintieji burba, kad geriau duoną vežtų. Rožė kurį laiką kentėjusi tą burbėjimą ištarė : -Kad jam, kam vežu, duonos jau nebereikia. Žmonės tuoj suprato jos žodžius ir nutilo. Tas pilnavidurių alyvų krūmas kapeliuose tebežydi, nors jam jau virš 60 metų, o kažinkieno išpjautas vis atsigauna atauga ir apsipila žiedais.

KUOSĖNŲ IR GIRVALAKIO VYRŲ ŽŪTIS

....Leonas Jankevičius ............ Aleksas Ridikas ......................Vytautas Ridikas

1944 metais buvo paskelbta sovietinė visuotinė vyrų mobilizacija. Vyrai į svetimą kariuomenę ir svetimą karą nėjo. Tada enkavedistai pradėjo vyrus gaudyti, užėję į kaimą ar kiemą ir pamatę bėgančiuosius tiesiog nušaudavo...

Mūsų, Kuosėnų kaimo vyrai pavieniui ar kolektyviai nutarė į sovietinę kariuomenę neiti, kad fronte netektų savo galvos paguldyti už svetimą, okupacinę valstybę.

1944 metų pabaigoje Lietuvoje pradėjo siautėti NKVD divizija. Vienu metu atlikti gaudynes jie negalėjo, todėl atskirose Lietuvos dalyse jos vyko ne vienu metu.

1944 m. pabaigoje mobilizacinius šaukimus gauna Kuosėnų kaimo vyrai, tarp jų Aleksas Ridikas, Vytautas Ridikas. Jie apeina artimiausius gimines, klausdami jų – ką daryti, kaip pasielgti ? Prasidėjo neramios dienos ir naktys.

Sužinoję apie artėjančias gaudynes Aleksas ir Vytautas Ridikai bei gretimo kaimo Leonas Jankevičius nutarė trauktis iš namų. Buvo nutarta eiti pas Jankevičių gimines Juodviršius į Virbališkio kaimą. Einančius juos pastebėjo, apylinkes siautę enkavedistai. Trys vyrai pamatę enkavedistus, bandė slėptis netoli esančiame miškelyje. Tai įvyko Gindvilių kaimo ūkininko Vogulio žemėje. Gaila, kad Vogulių nebėra gyvųjų tarpe, todėl dabar yra net kelios įvykio versijos. Viena byloja taip: vieną iš bėgančių vyrų pašovė, kiti du griebė jį tempti į saugesnę vietą, bet automato serija paguldė visus tris. Antroji versija sako, kad vyrai matydami, kad nebepabėgs pakėlė rankas, bet enkavedistai šaltakraujiškai visus sušaudė.

Būdamas 10 metų su motina dalyvavau Alekso ir Vytauto laidotuvėse. Laidotuvėse žmonės kalbėjo, o ir pats mačiau nubrozdintą Alekso rankos pirštą, tai enkavedistų darbas nuplešiant auksinį žiedą nuo jo rankos.

Žūvus šiems jauniems vyrams, nenorėjusiems vergauti okupantams labai tinka šios eilės:

Šalie gimtoji, Lietuva,
Ar Tavęs nemylėjom?
Bet kad neliks mums vietos čia,
Mes niekad netikėjom.
Sunku apsakyti kokį širdies skausmą turėjo pergyventi žuvusiųjų tėvai Povilas Jankevičius ir Antanas Ridikas, ypač motinos Juzė Visbaraitė – Jankevičienė ir Adėlė Grigaitė – Ridikienė, bei žuvusiųjų broliukai, sesutės, mylimos merginos.

Tą skausmą tegu nusako šie posmai:

Stovi motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas žvelgia verkiančiom akim.
Aimana nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį kalavijo ašmenim.
Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji, jam kovojant su mirtim.
Siaubas, širdgėla ir baimė atėmė Marijai laimę, Sūnų jai atimdami.
Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų?!
Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti, kai ji kenčia su Sūnum?
Už visos žmonijos kaltę leido Sūnų ji prikalti ir atidavė kančioms.
Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu, mirštantį už mus visus.
Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią, kad liūdėčiau su Tavim.
Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų, kad mylėčiau vien tik jį.

Visi trys vyrai – ąžuolai, šaltą 1945 sausį atgulė greta vienas kito senose Kuosėnų kaimo kapinaitėse.

Tai skambink „Varpe“, tegu gaudimas tavo

Išilgai skersai eina per Lietuvą¡

Budink ir šauki griaudžiu balsu savo,

O tas šaukimas perniek te nežūva

Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite¡ ...

S.A.

1966 metus Leono Jankevičiaus sesuo Aldona brolio palaikus norėjo perkelti į Kupiškio kapines, kuriose yra Jankevičių giminės kapavietė. Ji tuomet kreipėsi į tuometinį Kupiškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Joną Vilčinską, kurio tėvai ir jis pats, kurį laiką gyveno Kuosėnų kaimo Valiukiškio vienkiemyje, kad leistų Leono palaikus perkelti į Kupiškio kapines.

Leidimo kraštietis Jonas Vilčinskas nedavė.

Praėjus 60 metų nuo jaunų vyrų žūties Leono sesers Rožės Jankevičiūtės – Žalnieriūnienės iniciatyva, Jankevičių giminė kapinėse prie Leono kapo pastatė aukštą, gražų, ąžuolinį kryžių, kurį matote nuotraukose. Visa Jankevičių giminė nutarė, kad Leono palaikų nebeperkėlinės, kad kartu žuvę: Leonas, Aleksas ir Vytautas, amžino poilsio turi gulėti kartu.

Kryžiau šventas, visų medžių Tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada!
Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta.

Jėzaus pergalę šlovingą, giesmę kryžiui įstabiam
ir išganymą džiaugsmingą žemėje visiems laikams
šitas himnas iškilmingas skelbia nuodėmės vaikams.

Dar tuomet, kai rojaus dangų nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando laimės pumpurą anksti,
gint nuo piktojo žabangų Dievas skyrė medį šį.

Ir žiedų žiedais pražydo kryžiaus medis prakilnus, -
veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, -
užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus.

Papildymas:

Apie L. Jankevičiaus ir A. V.  Ridikų žūtį 1945-01-08 d.

Man labai seniai apie tai papasakojo kupiškėnas, a. a. Apolinaras Vainauskas.

                      Jis žinojo kad tą dieną vyks (jo žodžiais) „siautimas“  ir buvęs pas seserį Gindvilių kaime ir matęs kaip iš Vogulio miškelio (nuo Vainiškių miško)  išbėgę trys jauni vyrai, o skrebai su enkavedistais kamaros lange buvo pasistatę „Maksimą“ (jo žodžiais -sunkųjį kulkosvaidį) ir paleido šūvių seriją, vienas jaunuolis krito iš karto, o kiti du sustoję pakėlė rankas, tačiau pasigirdo antra šūvių serija ir krito abu, net nespėję nuleisti rankų. Iškart po šūvių du enkavedistai (ar skrebai), lyg alkani maitvanagiai puolę prie savo aukų, kur  vienas jų čiupęs dar mirties agonijoje besiblaškančiojo koją, ir įrėmęs savo koją į sužeistojo tarpkojį, dar gyvam esant, nutraukęs batus (mat buvę nauji batai), o kitas pačiupęs jau mirusiojo ranką vis ją tampė, aš ir galvojau (A. Vainauskas) kad mirusysis nepaleidžia skrebo rankos, tačiau vėliau supratau, kad tas negali lengvai numauti nušautąjam žiedo.

Vėliau sužinojau, kad žuvusieji, tai nuo sovietų  armijos slapstęsi L. Jankevičius, ir broliai  A.  V. Ridikai.

G. Baikauskas.

KUOSĖNŲ KAPINAITĖS

.

Ant kryžiaus pagrindo užrašyta:

LAISVĖS MEDIS

RETKARČIAIS

PALAISTOMAS

PATRIOTŲ KRAUJU

Kuosėnų kapinaitėse palaidoti:

Pradedant 1945 metais

AtA Aleksas Ridikas (1923-1945.01) ....

AtA Vytautas Ridikas (1926-1945.01) .....

AtA Leonas Jankevičius (1921-1945.01) ....
AtA Jurgis Matikonis (....-1961) (kriaučius)..
AtA Viktoras Kavoliūnas (1877-1950), vėliau palaikai perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines (žiūr. šios svetainės 2008.10.20 d. straipsnį" Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojai)...

AtA Jegor (pavardė nežinoma) apie 50-51 metus, pravoslavų tikėjimo, jo žmona apie 30 metų ir penki jų vaikai. Jie buvo kilę iš Oriolo srities. Jegoras bijojo sovietų valdžios, nes vokietmečiu buvo paskirtas kokio tai Oriolo srities kaimo seniūnu. Gyveno Madeikių žemės žeminėje. Visa šeima žuvo nuo į žeminę įmestos granatos. Palaidoti dviejuose karstuose. Juos laidojo Kuosėnų kaimo žmonės, kurių gyvųjų tarpe jau nėra.

Justas Čiurlys su mama Siga Čiurliene

VAŽIUOJAME Į KUOSĖNUS

.

Plentu nuo Kupiškio atvykome į kelių sankryžą, kuri sako į dešinę suksi Naivių gyvenvietėn pateksi, į kairę pasukęs už 2 km Kuosėnuose atsidursi.

Sukame į kairę, pravažiuojame tris Naivių sodybas: Mažylių, Tviskų, Gildučių, kurias matote nuotraukose priartėjame prie Kuosėnų.

Štai ir geležinkelis Šiauliai - Daugpilis, skiriantis Naivius nuo Kuosėnų. Pervažiavę jį , mes jau Kuosėnuose. Pirmoji Kuosėnų sodyba Žilių - Šmonių, išlaikiusi visą ūkininko sodybos sudėtį.

Pasukę keliuku pro Kuosėnų kapelius, važiuojame pro Jurgelionių - Aižinų sodybą dešinėje pusėje ir Dirdos - Bidlauskų, didelę gražią sodybvietę.

Fotografuojamės senelio ir prosenelio miško fone. Miškas turi Kuosėnų vardą, o už jo buvęs durpynas Naivių durpynu vadinasi.

Kuosėnų miško vakarinis pakraštys, kuriame bręsta pušys, auga įvairūs lapuočiai. Į pamiškės pasėlius mėgsta užsukti šernai, o rudenį ir pavasarį pailsėti užsuka iš šiaurės skrendančios gervės. Joms labai patinka žiemkenčių želmenys.

Justukas tėčiu  

Kaip ir visur Lietuvoje, čia, melioracijos grioviuose įsikūrė bebrai, tvenkia griovius, gadina laukų melioracijos įrengimus, o medžioti jų nieks nebenori - mėsos mažai, kailiukas nepaklausus.

                                  Justukas su mama Kuosėnų kapinaitėse

O koks gražus Kuosėnų dangus, kaip iš meno korifejų paveikslų. Ar jis visuomet toks ?

Tolumoje, horizonte "Mirobelio giralą". Ten baltu tašku galima įžiūrėti Povilo Purono sodybą. Atkaklusis Povilas po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, grįžo į gimtąjį kaimą, pasistatė namą ir kitus trobesius ir jau antrą dešimtmetį gyvena. Nors jam jau gerokai virš 80 metų, važinėja motociklu, apsigynimui turi parabelį, nes artimiausi kaimynai gyvena už kilometro, jų greit neprisišauksi.

Melioracijos grioviai tankiai prižėlę žolės. nėra kam juos nušienauti, bebrai tai daryti nemoka, jiems duok karklų, žilvičių, jiems net alksniai nepatinka.

Toliau kelio nebėra. Kairėje plyti buvusieji Kosto Gudelio laukai, dešinėje Petro Purėno valakas. Kadaise šis keliukas vedė į Jurėniškį, Vėželius, Kreipšius ir Skapiškį. Šis keliukas išnyko pravedus žvyruotą vieškelį per Kuosėnus, Topolį, Biliūnus į Skapiškį.

Čia, mes jau atvykome į Kuosėnų kaimo "ulyčią". Viršuje matote buvusios Kuosėnų pradžios mokyklos pastatą. Apie jau yra rašytą šios svetainės puslapiuose.

Gražūs kuosėniečių kiemai, išvaizdžios sodybvietės.

Rytų skirstomieji užtikrina normalų elektros tiekimą Kuosėnams !

Teks dar grįžti į Kuosėnus, mažai nuotraukų iš antrosios kaimo dalies. Ar ne taip ???

KUOSĖNŲ VALSTIEČIŲ ŪKIŲ SURAŠYMAS 1798 m.

.

Pasididinę šį Kupiškio valsčiaus kaimų, valstiečių ūkių 1798 m. surašymą nesunkiai išskaitytume, kokie valstiečiai Kuosėnų kaime gyveno, kiek valakų žemės turėjo, kokia šeimos sudėtis ir t.t.

Saraše:

Šlėkta JP (bajoras) Jurgis Vitkevičius (1 valakas)

Baltramiejus Jonušys, žm. Kristina, 7 vaikai(jų vardai saraše). 1 valakas

Jurgis Dravidžius, žm. Barbora, 4 vaikai. 1/2 valako.

Jonas Dravidžius, žm. Barbora, 6 vaikai. 1/2 valako.

Andrius Navikas, žm. Kotryna, 3 vaikai. 1 valakas.

Kazimieras Gervė, žm. Ieva, 1 vaikas. 1/2 valako.

Kazimieras Gaidimauskas, žm. Ona, 7 vaikai. 1 valakas.

Lesvinčius (eigulis) Petras Jonušys, žm. Ona, 7 vaikai. 1 valakas.

Gabrielius Jonušys, žm. Ona, 5 vaikai. 1 valakas.

Kazimieras Jonušys, žm. Ona, 5 vaikai. 1 valakas.

Lesvinčius (eigulis) Jonas Grigas, žm. Marijona, 5 vaikai. 1 valakas.

Kazimieras Grigas, žm. Kotryna, 9 vaikai. 1 valakas.

Jokūbas Dravidžius, žm. Elena, 6 vaikai. 1 valakas.

Petras Dundulis, žm. Elzbieta, 6 vaikai. 1/2 valako.

šlėkta (paaiškinimas)

šlėkta v.
1. istor. Lenkijos ir Lietuvos (nuo XV a.) bajoras.
2. šnek. plikbajoris.
3. tarm. sulenkėjęs lietuvis

Atsisveikiname su kuosėniete VANDA ŠIMONIENE

Birželio 7 – ą dieną netekome mūsų kuosėnietės, beveik penkis dešimtmečius mokiusios ir auklėjusios kelias kupiškėnų kartas, Vandos Šimonienės.

Vanda Žilytė – Šimonienė gimė 1942 metų birželio mėnesio 28 dieną (m. 2010.06.07) Kupiškio rajone, Kuosėnų kaime Antano Žilio ir Onos Žilienės- Zulonaitės šeimoje. Be Vandutės šeimoje augo sesutė Danutė, baigusi VVU ekonomiką ir broliai Kęstutis, baigęs KPI- inžinierius mechanikas, bei Gaudentas, baigęs KPI- statybos inžinierius.

Vanda mokėsi Kuosėnų pradinėje, Kupiškio vidurinėje, Panevėžio medicinos mokyklose. 1961 metais pradėjo dirbti mokytoja Juodpėnų aštuonmetėje mokykloje ir joje dirbo septynerius metus. 1968 metais darbavosi Žaidelių aštuonmetėje mokykloje, nuo 1969 metų iki 1974 metų - Šepetos aštuonmetėje mokykloje.

Dirbdama baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo biologijos mokytojo specialybę. Nuo 1974 metų iki 2004 metų dirbo Kupiškio vakarinėje vidurinėje mokykloje mokytoja, direktoriaus pavaduotoja. 2004 – 2008 metais dirbo P.Matulionio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja suaugusiųjų klasėms.

Mokytoja Vanda Šimonienė, visada buvo geros nuotaikos, besišypsanti, maloniai bendraujanti, bet reikli sau ir kitiems. Vandutė buvo tas žmogus, kuris sugebėdavo padrąsinti, įtikinti jaunimą, kad mokslas - didelė vertybė. Mokytojai nebuvo blogų mokinių, su visais ji mokėjo rasti bendrą kalbą, visiems ji buvo kaip mama, vyresnioji draugė, globėja.

Vandutė surasdavo laiko ir mokiniams, ir saviems vaikams. Dukrų Aurelijos ir Dianos sekmės buvo jai gražiausios dovanos. Močiutė ne kartą pasidžiaugdavo mielais anūkais: Emilija, Radvile, Tautvydu.

Vandos ir Luciaus Šimonių šeima kupiškėnams ir ne tik jiems, buvo darbštumo, atsakingumo, meilės kultūrai, gimtajam kraštui pavyzdys. Jie tam negailėdavo nei laiko nei lėšų. Vanda ir Liucius apsilankydavo Vilniaus kupiškėnų klubo renginiuose, visuomet mielai bendraudavo įvairiose sueigose su kraštiečiais, vaišindavo savo ruoštais skanėstais.

Miela Vandute, mes visi kuosėniečiai, ir kraštiečiai pažinę Tave, liūdime Tau išėjus Anapilin. Tu buvai tas žmogus su kuriuo būdavo galima pasitarti, pasiklausyti žinių apie gimtąjį kaimą, nes ryšių su juo, Tu niekuomet nebuvai nutraukusi.

ANTANAS DUNDULIS

NUOTRAUKOSE:

Antanas su dukra Edita prie staklių.

Antanas programuoja raštą.

Edita raštus pritaikė audiniams.

Antano austų juostų vaizdeliai iš gausybės parodų.
Paspaudę pelyte ant vaizdelio jį galite pasididinti, o grįžti į svetainę, teks pelyte spausti viršuje kairėje esančią rodyklę - kairėn. Sekmingo žiūrėjimo !!

Antanas (viduryje) apdovanotas Aukso vainiku

Kuosėnietis Antanas Dundulis gimė 1934 m. balandžio 5 d. Kupiškio rajono Kuosėnų kaime, Juozapo ir Anėlės Kedainytės - Dundulių šeimoje. Dundulių sodyba buvo gražioje vietoje šalia vieškelio einančio, tikriau ėjusio, iš Kupiškio į Rokiškį. Mažasis Antanėlis būdamas jauniausias šeimoje lankė Kuosėnų pradžios mokyklą, kuri buvo pas kaimyną Napalį Jonušį. Jo pirmoji mokytoja buvo Petronėlė Mažeikaitė – Zulonienė. Paskutinįjį ketvirtą skyrių jis baigė prie mokytojo Viktoro Kavoliūno, kai mokykla jau buvo perkelta į Petro Dirdos namus.

Antanėlis turėjo keturias seseris: Bronę, Aleksandrą, Albiną, Ireną ir vyriausią brolį Kazimierą.

1945 – 1953 m. mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje.

Mokykloje jis buvo tylus, ramaus uždaro būdo ir niekur per daug nesireiškė.

Fiziką jam dėstė mokytojas Stasys Vaitieka, o matematiką – mokytojai: Alfonsas Dubrindis ir Valerija Daukšaitė. Jo klasės auklėtoja buvo Valerija Čėčytė-Dubrindienė.

1953 -1957 m. studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto fizikos – matematikos fakultete.

1957 – 1960 m. Šiaulių pedagoginio instituto matematikos katedros dėstytojas, 1960 – 1963 m. toje pačioje katedroje – vyresnysis dėstytojas, 1963 – 1989 m. – KPI Šiaulių vakarinio fakulteto bendrųjų disciplinų katedros vyresnysis dėstytojas. 1989 – 1993 m. dirbo pagal sutartį Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus darbuotoju. Nuo 1993 m. – tautodailininkas. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 1980 m. Tautodailės parodose dalyvauja nuo 1975 m. 1980 m. kartu su žmona Birute surengė parodas Šiaulių parodų rūmuose, Kupiškio kultūros namuose. Kasmet dalyvauja Šiaulių krašte tautodailininkų meninėse parodose, respublikinėse parodose, amatų dienose.

Apdovanotas daugeliu garbės raštų, padėkų, diplomų. Juostų audimu, kaip laisvalaikio užsiėmimu, pradėjo užsiimti nuo 1974 metų. Tai buvo šalia pedagoginio darbo. Tik nuo 1989 m. tai tapo pagrindiniu užsiėmimu.

Įdomu pavartyti Šiaulių miesto, respublikinius laikraščius, interneto svetaines. Ten galima rasti gražių ir šiltų žodžių apie Antaną ir jo kūrybą.

Štai keletas ištraukų iš jų:

......Mokė dukrą, išmoko pats. A. Dundulio velionė žmona Birutė buvo audėja, pelniusi tautodailininkės vardą. Pats ponas Antanas iki 1989 metų Kauno politechikos instituto Šiaulių vakariniame fakultete dėstė matematiką.

Juostas ant rėmelio pradėjo austi iš pedagoginių paskatų. Šešiametė jauniausioji dukra Violeta audimo būrelyje mokėsi austi, bet jai nesisekė. Tėtis laikėsi požiūrio: vaikus reikia mokyti savo pavyzdžiu. Užaugusi dukra tapo profesionali dailininkė.

Austi išmoko ir vyriausioji Edita, vėliau pasirinkusi inžinerijos studijas. Dirbo inžiniere technologe Televizorių gamykloje ir jautė, kad kurti kompiuterines programas yra ne jos darbas. Išeitis atėjo pati. Prieš penkiolika metų gamykla bankrutavo ir Edita pradėjo austi.

.....Paskutinius dvejus metus audėjai užsakymus priimdavo išimtinais atvejais. Laiką atimdavo senovinės juostos. Paprastą juostą jie nuaudžia per dieną-dvi. Autentiškai reikėjo dvigubai daugiau laiko.

Daugiausia laiko atimdavo pasiruošimas: iš knygos persipiešti raštą ir kiekvienam paruošti apie 40 kartoninių kortelių programą; kiekviena kortelė dedama į matricą ir išmušamos raštų skylutės. Vienai programai paruošti A. Dundulis sugaišdavo mėnesį ir daugiau. Susiūta programa (kartoninė juosta) kabinama ant staklių prizmės.

Vien siūlus suverti į stakles reikėjo keletos dienų (2,5-3 metrų ilgio juostai reikia 4 metrų ilgio siūlų). Senovinių juostų raštai buvo reljefiniai. Norint išgauti iškilimus, reikėjo atrasti siūlo vėrimo būdą. Be techninių žinių, sakė Edita, čia neapsieisi. Gal dėlto, svarstė ji, tėveliui buvo lemta baigti matematikos, jai — techninius mokslus?

......Išmoko spalvų kalbos. Pakeitę pasaulėžiūrą ir ėmęsi senovinių juostų audėjai atrado nuostabų spalvų pasaulį. Edita pastebėjo: autentiškos juostos yra ryškių, sodrių spalvų.

Juostos buvo audžiomis įvairomis progomis — vestuvių, vaiko gimimo, krikštynų. Pagal tai ir regionus buvo parenkamos spalvos. Jos turėjo savo energetines reikšmes.

Žalia spalva, aiškino Edita, yra augimas, ji ypač tinka vaikams. Raudona yra vasara, žydėjimas, o visas žalios ir raudonos derinys simbolizuoja klestėjimą, augimą. Jei įausi baltą — metalo spalvos siūlą, sustiprinti ryšius. Žalia ir geltona yra autentiškas gyvybės rato derinys. Mėlyna buvo vandens — turto spalva. Juodos ir raudonos spalvos juostos austos visoje Lietuvoje. Juoda spalva yra moteriškumo pradas (naktis, mėnulis), raudona yra vyriškasis pradas (saulė). Čia susijungia moteris ir vyras, diena ir naktis, žiema ir vasara. Viską apjungia balta spalva.

Simboliai, pasakojo ji, yra unikalūs dalykai, į juos pradėjus gilintis nebeskaičiuoji laiko. Prie anksčiau austų pastelinių juostų audėjai nebegrįš.

... Šiaulių dailės galerijoje buvo tikra apgultis – ir garbaus amžiaus žmonės, ir tėvai, nešini kūdikiais, rinkosi pasižiūrėti, ką įdomaus sukūrė Šiaulių krašto tautodailininkai – čia vyko retrospektyvinė tautodailės paroda "Lietuviškas suvenyras Lietuvos tūkstantmečiui". Tautodailininkai, panašu, pastaraisiais metais padirbėjo iš peties – parodai pateikta per 1400 darbų nuo mažučių nertų angeliukų iki masyvių medžio drožinių. Taikomosios dailės kategorijoje pirmoji vieta atiteko šiauliečiui Antanui Dunduliui, kuris juostas audžia jau dvidešimt penkerius metus. Pasak L. Kelmelienės, anksčiau vyras audė su žmona, bet šiai išėjus amžinybėn pomėgio neatsisakė.

Antano Dundulio profesija – pedagogas - matematikas, tad šie dalykai jam turbūt padeda kurti. Ant. Dunduliui talkina ir jo dukra Edita Dapšienė. Juostos išskirtinės tuo, kad audžiamos atsižvelgiant į šalies regionų tradicijas, dominuojančius raštus.

......Sausio 6 d. Kėdainių kultūriniame centre, vyko nominacijų geriausiems metų liaudies menininkams paskelbimas ir „Aukso vainiko“ įteikimas. Šiais metais Aukso vainikais pasipuošė Elena Ruzgienė iš Šakių (tapyba), Pranas Kaziūnas iš Utenos (kryždirbystė) ir šiaulietis audėjas Antanas Dundulis – juostos (tekstilė).

Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtos „Aukso vainiko“ nominacijos tikslas – palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias liaudies meno tradicijas, pagerbti talentingiausius meistrus, sukūrusius iškilius liaudies dailės kūrinius, įvertinti vietinių senųjų amatų šimtametes tradicijas tęsiančius kūrėjus.

Nominacija skiriama: už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos bei paprotinius margučių, verbų, sodų dirbinius) dailę bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus). Dėl galimybės pasipuošti gražiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu varžėsi 21 regioninių turų laureatas iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių.

.....Sveikinu, puikus žmogus, nuostabiai darbšti jo dukra, AtA žmona - puiku, kai Lietuvą garsina tokie nuostabūs žmones. Sėkmės tolimesnėje kūryboje. Bet kodėl apdovanotas Kėdainiuose, juk gyvena ir dirba Šiauliuose...

......Žinau ir patvirtinu, kad jo austomis juostomis (netradiciškai išaustomis) yra tradiciškai papuošti įvairūs kultūros ir politikos veikėjai. Kur jau ten komercija, tikra tradicija. Vadinamos jubiliatų juostos, universalios, tinka ir sąjūdiečiams ir rezervistams pagerbti. Tikrai ne komercija. Faktas kaip blynas.

.....gerb. A. Dundulis tikrai vertas Aukso vainiko. Tai vienintelis tikras Šiaulių miesto tautodailininkas, išlaikęs tautiškas tradicijas, nenusileidžiantis iki pigaus komercinio lygio, kaip kiti...

.....Esu sužavėta... Kokių žmonių yra. Tikra praba puiki. Bet tokius dalykus reikia užsieny pardavinėt - gal JAV. Sėkmės šiems nuostabiems žmonėms - skaitytoja iš Aukštaitijos

......"Menas tada nebuvo nei komunistinis, nei kitoks. Dabar gerų, tikrų menininkų kažkaip gal ir trūksta". Matau, kad trūksta, bet medicina čia bejėgė.

.....Ir Antanas ir Edita yra tikrai puikūs menininkai - savo darbo išmanytojai. Be je, Antanas dar tikrai dėstė MATEMATIKĄ KPI Šiaulių vak. fakultete, bent iki 1974 metų, o gal ir ilgiau. Tegul pirmasis "komentatorius" nevaidina labai jau švento. Menas tada nebuvo nei komunistinis, nei kitoks. Dabar gerų, tikrų menininkų kažkaip gal ir trūksta...
Sėkmės, mano DĖSTYTOJAU Antanai ir Edita..

O štai ką apie meną, kūrybą yra pasakęs pats Antanas Dundulis.

Iš spaudos:

.....Tautinių juostų audėjo Antano Dundulio nuomone, ilgą laiką į liaudies kūrėjus buvo žiūrima kaip į kuriančius „nepilnavertį meną“.

......„Žmonės važiavo į užsienį, o iš ekskursijų grįžtantieji parsiveždavo jau svetimą liaudies meną ir juo puošdavo savo namus, į savo liaudies meną mažai jau bekreipė dėmesio“, – teigia tautodailininkas.

.......Anot A. Dundulio, šiandien liaudies menas nebėra laikomas nepilnaverčiu, tačiau „gyvuoja tiktai iš pačių liaudies meno kūrėjų entuziazmo“.

.....„Taip, kultūros darbuotojai liaudies menui šiandien skiria daugiau dėmesio nei anksčiau, Vyriausybė pradėjo propaguoti, kad liaudies menas būtų atgaivintas kaimuose, tačiau iš esmės jokios materialinės paskatos menininkas negauna“, – sako pašnekovas.

....Pasak audėjo, šiandien tautines juostas tautiniams rūbams persirišti užsisako beveik vien tik tradicinių liaudies dainų ir šokių kolektyvai – proginių juostų užsakymai labai sumažėję.

Antano gyvenimo moto: kol dirbu mėgstamą darbą tol gyvenu.

Žmona Birutė mirė 2000 m. Vaikai: Edita, gimusi 1963 m. baigė KPI, inžinierė – mašinų gamybos technologė, tautodailininkė – audėja. Violeta, gimusi 1965 m. baigė Talino dailės universiteto odos gamybos specialybę – dailininkė.