Kuosėnų apylinkės, darbai ir ...

R.Gudo nuotraukose Kuosėnų vaizdai : Kaimas iš Skapiškio pusės, Kuosėnų kapinaitės (2 nuotraukos) ir kaimo gatvė.

Kuosėnų jaunimo kryžius apie 1936 m.

Nuotraukose : P.Savičiūnas. A.Čiurlys, J.Petkevičius, A.Grigas. Žemiau - išsiruošėme į kermošių Skapiškin.
Kuosėnų kaimą iš rytų pusės riboja Čivų – Naivių bala (aukštapelkė). Kartu su aplinkiniais miškeliais jos plotas siekė 90 ha. Baloje augo girtuoklės ir spanguolės. Aplinkinių kaimų moterys ir vaikai jas sekmingai rinkdavo. Šalia girtuoklių augo gailiai. Žydint gailiams, o jie žydėdavo per patį uogų rinkimą, prisikvėpavę žiedadulkių, privalgę aplipusių žiedadulkėmis uogų, žmonės stiprokai apsvaigdavo – sukdavosi galva, pykindavo. Tarpukario metais aukštapelkė buvo nusausinta. Po karo bala tapo durpynu, kuris pagamino namažai kurui skirtų gabalinių durpių. Durpių sluoksnis buvo nedidelis, apie metrą. Durpių atsargos siekė apie pusę milijono kub.m. Atsargų žvalgyba buvo atlikta 1937 m. Miškų žinybos užsakymu.
Aplinkinių vietovių jaunimas, daug kuosėniečių dirbo durpyne. Žiūr. nuotrauką kairėje. Sėdi : iš kairės Petras Jonuška, ..., Gertrūda Jonuškaitė, ..., ..., ..., Vytautas Bukauskas, ... . Stovi iš kairės Edvardas Jonušys, brig. Antanas Čiurlys, Antanas Dravidžius, ..., ..., ..., Bronius Ridikas, ..., Algis Gikis iš Tatkonių, Mikolaitis. (Jei kas atpažino neįvardintus - praneškite)
Jei kas paklaustų, koks žemės ūkio darbas muzikaliausias, tektų sakyti - kūlimas spragilais. Kai kulti dviese, tuomet skamba tikū, takū – tikū, takū … Turi išlaikyti vienodą tempą, pirmu taktu muši lengviau, antru – stipriau. Dirbti lengva, nuovargio jokio, net jauti kažkokį malonumą. Kuliant tryse muzika jau kitokia tik, tik, tak – tik, tik, tak … Galima kulti ir keturiese, šešiese,bet tik ne penkiems.Vienan – nuobodu, greit pavargsti. Kuliant kaip žygyje ritmas pakelia nuotaiką.
Yra rašoma : Kadangi kūlimas ilgas ir nuobodus darbas, reikia išlaikyti ritmą. O jis toks: jeigu kulia dviese, spragilai turi taip šnekėtis – „Cupu – lulu, cupu – lupu!“ Arba - „Pats su pačia, pats su pačia!“ Kuliant trise jau kitaip: „Pats su pačia, merga trečia; senis, senė ir piemenė!“ O visai linksmai, jeigu šešiese: „Lenta nutašyta, priemenėje pastatyta!”
Iš vakarų kaimas buvo atsirėmęs į Mirabelio girią. Čia gausiai augo grybai ir derėjo riešutai. Tėvukas pamokė, kad miške nereikia šūkauti, baidyti žvėris. Kad grybautojai vieni nuo kitų nenuklysti ir nepasiklysti galima susišvilpti ir tai ne bet kaip, o pamėgdžiojant paukščių švilpėsius. Riešutaujant, mokė jis, lazdynams palenkti reikia išsipjauti dvi skirtingo ilgio lazdas su kabliais. Lazdynai neišlaužomi. Kablius atleidus lazdyno krūmas išsitiesia. Kurapkų tais laikais būdavo daug, Bet pasigaudavom tik prieš Kalėdas šventiniam stalui. Kurapkų gaudymui buvo naudojamas dvibradis žuvų gaudymo tinklas. Ji klojime patiestą ant papiltų pelų ir paremtą pagaliukais, kad po juo galėtų palisti kurapkos, patraukdavo pririšta virvele. Tinklas krisdamas nuo paspirtukų prispausdavo kurapkytes.
Dėl Mirabelio vardo kilmės buvo visokių versijų. Vieni spėja, kad kai žiemą iššalo obelys, kupiškėniškai “mirą obelis” esą iš to ir kilo kaimo pavadinimas. Tokiu pavadinimu yra oro uostas šalia Paryžiaus ir Kanadoje. Mirabelio dvarą ilgai valdė grafai iš Prancūzijos, todėl tikėtina, kad prie dvaro pavadinimo ir jie matyt yra prisidėję. Tarp kitko “ mirabilis” lotiniškai reiškia – nuostabus.
Pietinėje kaimo pusėje, per Kuosenų kaimo laukus, teka žuvinga Kupa. Joje sugaudavome lydekų , kuojų, vijūnų, lynų. Mano vaikystėje Kupa buvo nereguliuota. Joje buvo gilių vietų. Net arklius maudydavo. Kupos ilgis 27 km., jį surenka vandenį iš beveik 190 kv.km. ploto. Žuvaudavome dvibradžiu tinklu. Jis buvo padarytas iš trijų, šarnyrais sujungtų kartelių, kurio stačiakampis buvo užpildytas tinklu. Du berniokai paėmę už šoninių kartelių traukdavo tinklą skersai upės po keletą kartų. Kiekvienas traukimas puse tinklo pasislinkdavo išilgai upės. Apatinė kartelė turėdavo eiti gylutės dugnu, kad žuvis neprasmuktų tinklo apačia. Vidutinio dydžio žuvelės prirėmtos prie kranto šokdavo per tinklo viršų, nes jis būdavo su vandens paviršiumi. Tinklas turėdavo nemažą pilvą, kitaip žuvis pabėgdavo.
Pietinėje kaimo pusėje, Kupą ir buvusį pirmos rūšies vieškelį kerta Šiaulių - Daugpilio geležinkelis. Eismas juo karo ir pokario metais buvo gana intensyvus. Nepriklausomoj Lietuvoj geležinkelio plotis atitiko vakarų Europos standartą. Kai užėjo rusai, 1940 m. aplinkinių kaimų valstiečius varė platinti geležinkelį. Nepraėjus ir metams, 1941 m. užėjus vokiečiams, susiaurino, o 1944 m vėl praplatino. Dirbo aplinkinių kaimų valstiečiai, kuriuos pavarydavo apylinkių seniūnai ir dešimtininkai. Prie Smetonos, kiekvienas valstietis prižiūrėjo po gabalą, einančio iš Kupiškio į Skapiškį, žvyrkelio. Kelio gabalai buvo atžymėti šalia kelio pastatytais akmenimis su užrašytais numeriais. Valstietis savo vieškelio gabalą turėjo žvyruoti, valyti griovius šalikelėse, išlyginti atsiradusias duobes.
1941 m. bėgdami rusai ties geležinkelio pervaža paliko naujutėlį tanką T – 34 su visa ginkluote. Patronai gana ilgai netoliese mėtėsi griovyje. Laimė, kad niekas nesusisprogdino, nors išsiimti parako buvo mėginta. Susidūrusi su traukiniu šalia, griovyje atgulė ir vokiečių tanketė. Kaimo vyrai po truputį ardė tankus. Guma nuo ratukų, tais sunkiais laikais, tiko batų puspadžiams. Eidami iš mokyklos, mes kaimo vaikai, dažnai užsukdavome prie tanko, lipdavome į vidų, sukiodavome bokštelį. Tankas riogsojo iki karo pabaigos.
1943 m.sovietiniai partizanai netoli nuo mokyklos, kuri buvo Napalio Jonušio name nuvertė vokiečių traukinį su miltų maišais. Ūkininkai už degtinę ir lašinius iš sargybos nusipirko keletą maišų. Vokiečiai suuodė ir keletą vyrų suėmė. Matėme, kaip vokiečių karininkas varė suimtą vyrą, ir kai tas pasisuko į šoną ką tai pasakyti, kirto jam per veidą pirštinėmis. Bet už lašinius ir skilandžius suimtieji buvo išpirkti. Mes, tada pirmą ir paskutinį kartą matėm vokiečius.
Labiausiai įsiminė karas, bet pokaris buvo ypač nelengvas – dažnos stribų kratos, baimė, kad būsim išvežti į Sibirą, vertimas stoti į kolūkius, gyvulių atėmimas.
Nelengvas buvo pokaris Jono Gudo šeimai. Sūnus Algis Gudas kentėjo nuteistas 25 metams Magadane. Du laiškai ir vienas 3 kg siuntinėlis per metus. Motina į siuntinį sudėdavo, taukų, tabako, vilnonių siūlų, paslėptų pinigų.
Jono Gudo kiemas buvo priešais mokytojo Viktoro Kavoliūno gražius namus, geltonai dažytus, skardiniu stogu, su “gonkomis”. Rusai buvusiam caro kareiviui ir mokančiam rusiškai J. Gudui rodė Kavoliūno sodybą, sakydami “kulak”. O tas “kulak” teturėjo virš 10 ha žemės, bet buvo išsilavinęs žmogus, mokėjo keliomis kalbomis skaityti.
Mokytojas, bene vienintėlis kaime turėjo barometrą, labai svarbų prietaisą, reikalingą per šienapjūtę. Kaimynai, ypač per šienapjūtę, vis bėgdavo pas mokytoją klausti krenta ar kyla oro slėgis. Jis turėjo grėbiamąją, šienapjovę, ir net kertamąją. Tvartai buvo modernūs. Kiaules laikė atskirai nuo raguočių bei arklių, vištoms - vištidė.
1945 metais, kai rusai jau buvo okupavę mūsų kraštą, mokytojas liepdavo, kad atsistoję mokiniai sugiedotų himną “ Lietuva, tėvynė mūsų”. V. Kavoliūnas buvo laisvamanis, katalikiškam krašte nelabai priimtinų pažiūrų, bet apylinkės žmonių buvo gerbiamas už dorumą ir teisingumą.
Nors kaimo mokyklėlė buvo nedidelė, kaimynų Jonušių “gerajame” trobos gale, bet mokykla turėjo nemažą bibliotekėlę. Joje buvo galima gauti paskaityti įvairiausių gražių knygelių. Dar ir dabar akyse matosi K.Šimonio įliustruotos lietuvių liaudies pasakos, Vytės Nemunėlio eilėraščių knygelės.
Kartą V. Kavoliūnas netoli namų pjovė šieną, o po kaimą lakstė stribai, darė “kratas”, o iš tikrųjų vogė kas pakliūdavo po ranka. Vienas, buvęs Čiovydžių Zulono piemuo, priėjęs prie mokytojo, pareikalavo pasakyti kur banditai, gąsdino nušausiąs, nors jam šautuvas žeme vilkosi. Mokytojas neišsigando. Jis ramiai paklausė:” Ar tu vaikeli, šaut moki?” Tokia vidinė jėga sklido iš jo lūpų, kad stribukas nusikeikė ir paliko mokytoją ramybėje.
Ilgiausiai Kuosėnuose mokytojavusi P. Mažeikaitė - Zulonienė, garsiojo P. Zulono, “Kupiškėnų vestuvių” piršlio bei režisieriaus žmona. Jos dėka, dirbant Kuosėnų pradžios mokykloje buvo surasta nemažai archeologinių, etnografinių radinių, o netoli Mirabelio piliakalnio atrasti ir aptverti betoniniais stulpeliais senkapiai, vadinami švedų kapeliais. Tvorele aptverti kapelius mokytoja nebespėjo - atėjo rusai, o mūsų kolaborantai kapelius panaikino, stulpelius išrovė, o žemę aparė.
2004 m.