VYTAUTAS STASEVIČIUS

.

Vytautas Antanas Stasevičius gimė 1933 m.sausio 2 d., Naivių k. Anėlės Kručaitės ir Kazimiero Stasevičiaus šeimoje.

1940 – 1944 metais mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje.

1944 - 1951 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje. Vytautas buvo puikus mokinys. Keliskart buvo mokyklos ir rajono šachmatų ir šaškių čempionu. Buvo įdomu, kai rajono čempionų diplomus atsiimdavo Vytautas ir jo sesuo Danutė. Vytautas žaidė vidurinės mokyklos krepšinio rinktinėje.

Vidurinė mokyklą baigė penketais, bet gavo vieną ketvertą iš Konstitucijos, kaip nepilnai susipratęs pilietis, nes nestojo į komjaunimą. Tai jam kainavo aukso medalį.

1951 m. Vytautas įstoja į Kauno Politechnikos instituto mechanikos fakultetą. 1952 m. sausio 22 d. dar neišlaikius vieno sesijos egzamino prisistato enkavedistai ir praneša, kad jis tremiamas į Sibirą. Šeima į Sibirą buvo ištremta 1951 m. rudenį. Tremtyje, Tomsko srityje, išbuvo iki 1957 m. pavasario. Ten Vytautas dirbo miško ruošimo darbuose, darbavosi kelių meistru tiesdamas sibirietiškus kelius. Sovietų valdžia lyg atsiprašydama visą Stasevičių šeimą reabilitavo ir leido grįžti į savo namus.

1962 m. Vytautas baigia KPI mechanikos fakultetą ir paskiriamas dirbti į Statybos ministerijos Prammontažo tresto Statybos montavimo valdybą Nr. 2. Valdyba buvo specializuota katilinių statybai. Vytas joje 5 metus išdirbo darbų vykdytoju, vadovaudamas energetinių objektų statyboms Lietuvoje.

Nuo 1967 m. Vytautas tampa SMV-2 gamybos planavimo viršininku.

1961 m. Vytas vedė provizorę Gražiną Silvestravičiūtę. Įdomi buvo jų pažinties istorija. Susipažino jie pasirodo Kazachstane, kai KPI ir Kauno medicinos instituto studentai talkininkavo nuimant kviečių derlių pas brolius kazachus. Ten Vytas dirbo kombainininko padėjėju. Už darbą buvo sumokėta kviečiais. Pusė tonos kviečių traukiniu atbildėjo į Skapiškio geležinkelio stotį.

Vytas ir Gražina turi 2 sūnus: Sigitą ir Rimantą. Abu fizikai, mokslus baigė Vilniaus universitete.

Stasevičių šeima džiaugiasi 4 vaikaičiais: Sigito Ignu, Vilte ir Roku, o Rimanto Eimantu iš jaunų dienų tapusiu aktoriumi.

Vytas visų sporto šakų žinovas, nepraleidžiantys nė vienų varžybų rodomų televizijoje. Įdomu ir tai, kad jie su sesute Danute gyvenančia Naiviuose pareiškia užuojautą vienas kitam, kai pralaimi jų mylimos komandos, mat Danutė serga už Kauno „Žalgirį, o brolelis Vytautas – už „Lietuvos rytą“.

MOKSLŲ DAKTARAI IŠ KUOSĖNŲ

Romualdas Dundulis gimė 1955 m. Kupiškio raj. Kuosėnų kaime. 1962 - 1966 m. mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje. 1966 - 1973 m. mokėsi Kupiškio V. Rekašiaus vidurinėje mokykloje. 1973 m. baigęs mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą, kurį baigė 1978 metais ir liko dirbti KPI Projektavimo konstravimo skyriuje konstruktoriumi. 1984-1987 m. studijavo Kauno politechnikos instituto aspirantūroje. 1990 m. apgynė technologijos mokslų daktaro disertaciją tema „Mechaniškai nevienalyčių suvirintųjų sujungimų su V formos siūle atsparumas deformavimui ir suirimui, esant mažacikliam apkrovimui“. Nuo 1984 m. – KPI Staklių, vėliau KTU Mašinų projektavimo katedros vadovaujantysis inžinierius, mokslo darbuotojas, asistentas, docentas. 1990 m. jam buvo suteiktas technologijos mokslų daktaro laipsnis, o 1992 m. - docento pedagoginis laipsnis. 2004 m. - 2009 m. buvo Mašinų projektavimo katedros vedėjas. Nuo 2010 metų KTU Mechanikos ir mechatronikos fakulteto prodekanas.

Paskelbė per 60 mokslinių straipsnių. R. Dundulis yra mokslinių publikacijų „Fracture Toughness of Welded Joints Materials for Main Pipelines at Ignalina NPP“ ("Nuclear Engineering and Design", 2005), „Hydrogen influence on mechanical and fracture mechanics characteristics of zirconium Zr–2.5Nb alloy at ambient and elevated temperatures ("Nuclear Engineering and Design", 2008) bendrautorius.

R. Dundulis yra vadovėlio aukštųjų mokyklų studentams „Technologiniai įrenginiai ir įrankiai“ (2004) bei mokomųjų knygų „Kompiuterinis projektavimas 1“ (2005), „Kompiuterinis projektavimas 2“ (2006), „Erdvinis modeliavimas“ I dalis (2008) ir II dalis (2010), „Lokomotyvai“ (2009), „Skaitmeninių programinių frezavimo staklių valdymas“ (2010), „Automatizuotas metalo pjovimo įrankių projektavimas“ (2010) ir kitų autorius ir bendraautorius.

Žmona Rima – buhalterė, sūnus Raimundas (g. 1982 m.) – informatikas, dukra Ramunė (g. 1986 m.) - studentė.

Romualdo ir Gintauto Dundulių tėvai: Kazimieras Dundulis (1911 - 1977 m.) gimęs ir gyvenęs Kuosėnuose, motina - Marijona Baltakytė - Dundulienė (1920 - 2003 m.) atitekėjusi į Kuosėnus iš Nociūnų.

Gausi Dundulių šeima buvo patriotiškai nusiteikusi ir dėl to nukentėjusi. Visuomet priglausdavo klojimo teatro ir kitus kaimo renginius.

Gintautas Dundulis gimė 1961 m. Kupiškio raj. Kuosėnų kaime. 1968 - 1970 m. mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje. 1970 - 1979 m. mokėsi Kupiškio V. Rekašiaus vidurinėje mokykloje. 1979 m. baigęs mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą, kurį baigė 1984 metais ir pradėjo dirbti gamybiniame susivienijime ‘Kauno baldai’

inžinieriumi konstruktoriumi. Gamybiniame susivienijime "Kauno baldai" dirbo iki 1988 metų pabaigos. 1989 metais buvo priimtas į Kauno Politechnikos instituto Mašinų gamybos fakulteto Staklių katedros dieninę aspirantą, kurią baigė 1991 metais. 1992 metais Kauno technologijos universitete apgynė technologijos mokslų daktaro disertaciją tema „Kompozicinių medžiagų su polimeriniais rišikliais stiprumas ir ilgaamžiškumas“. Nuo 1991 metų pradėjo dirbti Lietuvos energetikos institute Polimerinių ir kompozicinių medžiagų laboratorijoje (vėliau pervadinta į Medžiagų tyrimų ir bandymu laboratorija) jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1992 vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1997 metais pradėjo dirbti ir dirba šiuo metu šio instituto Branduolinių įrenginių saugos laboratorijoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

2002 metais 0.25 etato pradėjo dirbti ir dirba šiuo metu Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centro docento pareigose.

Paskelbė 10 mokslinių publikacijų užsienyje leidžiamuose moksliniuose žurnaluose, 16 mokslinių straipsnių Lietuvoje leidžiamuose moksliniuose žurnaluose, bei 36 mokslines publikacijas tarptautinių organizacijų mokslo leidiniuose. Galima išskirti sekančius svarbiausius 5 mokslo darbus išleistus per 2006-2010 metus:

1. DUNDULIS G., KARALEVICIUS R., RIMKEVICIUS S., KULAK R.F., MARCHERTAS A.H.. Strength evaluation of a steam distribution device in the Ignalina NPP accident localisation system // Nuclear Engineering and Design. - 2006. - Vol. 236. - P. 201-210.

2. Dundulis G., Ušpuras E., Kulak R., Marchertas A. Evaluation of pipe whip impacts on neighboring piping and walls of the Ignalina Nuclear Power Plant // Nuclear Engineering and Design. ISSN 0029-5493. 2007. Vol. 237, Iss. 8, p.848-857.

3. Dundulis G., Kulak R.F., Marchertas A., Ušpuras E. Structural integrity analysis of an Ignalina nuclear power plant building subjected to an airplane crash // Nuclear engineering and design. ISSN 0029-5493. 2007. Vol. 237, Iss. 14, p.1503-1512.

4. Dundulis G., Grybėnas A., Karalevičius R., Makarevičius V., Rimkevičius S., Ušpuras E. Static analytical and experimental research of shock absorber to safequard the nuclear fuel assemblies // Nuclear engineering and design. ISSN 0029-5493. 2009. Vol. 239, Iss. 1 , p. 1-8.

5. S. RimkeviČius, E. UŠpuras, G. Dundulis, D. LaurinaviČIus Safety analysis of irradiated RBMK-1500 nuclear fuel transportation in newly developed container// Nuclear engineering and design. ISSN 0029-5493. 2010. Vol. 240, Iss. 10 , p. 3521-3528.

Kartu su bendraautoriais paruošė knygos "Nuclear Power" vieną iš dalių :

Dundulis G., Kulak R., Alzbutas R., Ušpuras E. Application of probabilistic methods to the structural integrity analysis of RBMK reactor critical structures // Nuclear Power / Ed. Pavel V. Tsvetkov. Croatia: Sciyo, 2010. P. 163-189. ISBN 978-953-307-110-7.

Kartu su bendraautoriais paruošė dvi metodinės priemonės Tarptautinių studijų centre studentams prancūzų kalba

G. Dundulis aktyviai dalyvauja tarptautinių ir nacionalinių mokslo programų projektuose. Kaip svarbiausius galima išskirti sekančius projektus:

· Nacionalinė mokslo programa: Ateities energetika,

· Branduolinių jėgainių darbo resurso įvertinimo kompetencijos tinklas (Nuclear plant life prediction (NULIFE) (Europos Sąjungos (ES) 6 Bendrosios programos projektas));

· ES 7-osios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos projektas EFDA (European Fusion Development Agreement);

· Struktūrinių komponentų įvertinimo tinklas (Network for Evaluating Structural Components (NESC III)) (ES 5 Bendrosios programos projektas).

Žmona Irena yra Kauno technologijos universiteto vyresnioji buhalterė.

Vanda Jonušytė - Lubianskienė gimė 1941 m. Kupiškio raj. Kuosėnų kaime. 1948-1952 m. mokėsi Kuosėnų pr. mokykloje. 1952 - 1959 m. Kupiškio vidurinėje mok

ykloje. 1959 - 64 m. Kauno veterinarijos akademijoje.

Baigusi akademiją du metus dirbo Vilniaus Veislininkystės stotyje. 1966 - 1969 m. studijavo Zoologijos parazitologijos instituto aspirantūroje.

1969 m. Vilniaus universitete apsigynė biologijos mokslų daktaro laipsnį. Disertacijos tema: Įvairių faktorių poveikis vandens bakterijų dinamikai bei jų mineralizacinei veiklai gėlavandenės ekosistemos modeliuose.

Vėliau dirbo Lietuvos Ekologijos institute. Su

bendraautoriais yra parašiusi 95 mokslinius straipsnius ir mokslo knygą "Organizmo ir jo virškinamojo trakto mikroorganizmų obligacinė simbiozė. Vanda turi autorinį išradimo liudijimą.

Vandos Jonušytės - Lubianskienės tėvai: Napalys Jonušys grynas kuosėnietis, pasiturintis, pažangus ūkininkas. Mama Julija kilusi iš Pyragių, Juozevičių giminės. Julijos motina į Pyragius atitekėjo iš Jasiškių k., ten už Skapiškio. Ji yra kilusi iš šviesios Valentų giminės.

KUOSĖNIEČIAMS IR JŲ ATŽALOMS

Mieli kuosėniečiai, jų vaikai ir vaikaičiai

Įžiebkit kibirkštį vilties
Šventų Kalėdų tylią naktį,
Tegul Naujieji nešykštės
Džiugių akimirkų, geros sveikatos.
Iš vaikystės ateina Kalėdos.

PRANEŠIMAS

.

YRA PAPILDYMŲ ANKSTESNIUOSE STRAIPSNIUOSE APIE KUOSĖNŲ KAPINAITES.

Pranešimas tiems kurie papildymų dar nerado.

Palydėjome Julių Jonušį ...

.

2010 rugpjūčio 31 į paskutinę kelionę, Kairėnų kapines, palydėjome kupiškėną, kuosėnietį Julių. Julius Jonušys gimė 1931 m. lapkričio 7 d. Kupiškio r. Pyragių kaime. Mokėsi Kuosėnų pradžios mokykloje, Kupiškio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1950 m.Labai gerai besimokydamas Kupiškio vidurinėje Julius dalyvavo literatų būrelio veikloje.
Tais pačiais metais Julius įstojo į Vilniaus valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, lituanistikos specialybę.Besimokydamas universitete šoko Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje. Jis šoko ir Universiteto dainų ir šokių ansamblyje.Mokydamasis pasiilgdavo tėviškės ir visuomet į ją sugrįždavo atostogauti.

1955 m. baigęs Universitetą Julius buvo paskirtas dirbti į

Kėdainių rajoną, čia jis paskiriamas Slikų vidurinės mokyklos direktoriumi. Po metų pradėjo dirbti Kupiškio raj. Švietimo skyriaus inspektoriumi ir taip pat Kupiškio vidurinės mokyklos mokytoju.
1964 m. persikėlė į Druskininkus. Dirbo švietimo skyriaus vedėju. Nuo 1969 m. Druskininkų Vykdomojo komiteto sekretoriumi.

1974 m. Julius persikelia į Vilnių ir dirbo Aukščiausioje taryboje vyr. referentu ir skyriaus

vedėjo pavaduotoju. Jis buvo išrinktas Aukščiausios tarybos darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininku.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę dirbo Seime deputatų padėjėju. Redagavo ruošiamus dokumentus, nutarimus.
2001 m. Julius išėjo į pensiją. Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Mes kupiškėnai, kuosėniečiai liūdime kartu su žmona Irena, sūnumi Laimantu ir sesutėmis Aldona ir Vanda.

Rožė Jankevičiūtė-Žalnieriūnienė prisimena ...

.
Sūnėnai ir sūnus 2003.08 Panevėžyje pas tetą Rožę.

Jankevičių giminės suvažiavimas Tėviškėje. 2001 m.

Prie JANKEVIČIŲ kapavietės ir kenotafo Kupiškio kapinėse 2001 m. O dešinėje broliukai ir sesutės : Aldona, Gediminas, Vytautas - svečiuojasi atvykęs iš JAV, Rožė ir Jonas. Apie1975 m.

1-je eilėje iš kairės: Reda - Kazimiero duktė, Nijolė Jankūtė - Justino. Romas - Dominyko, Jurgis - Kazimiero, Jonas - Povilo, Rožė - Povilo JANKEVIČIAI . 1972 m.

LEONAS JANKEVIČIUS

Kuosėnų kapinėse palaidotas mano brolis Leonas gim. 1921 – 1945.1.08 žuvęs. (tarybinės mobilizacijos auka). Šalia jo draugai Aleksas ir Vytautas Ridikai. Tą dieną mūsų apylinkėje buvo sušaudyta 10 jaunuolių.

Mūsų jauniausia sesuo Aldona turėdama 12 m. (būdama tremtinė pabėgėlė) sugebėjo rasti pagalbininkų ir apjuosti žuvusiųjų kapus cementiniais antkapiais.

Į šiaurę ( tiksliau į šiaurės vakarus) nuo Kuosėnų – Girvalakis – išnykęs kaimas. Jankevičiai (gyvenę Girvalakyje), manoma iš Žemaitijos atsikėlę bajorai. Turėjo herbą. (paties herbo archyvuose neradom)

Mano atminime Girvalakyje 4 kiemai. (Sodybos paliktos senoje vietoje, aplink išdėstyti vienodi klypai. Žemės dydis keitėsi pagal savininkų sugebėjimus.

Trys kiemai Augusto, Konstantino ir Kazimiero Jankevičių ir vienas Bukausko (Jankevičiūtės vyras). Visi gyveno tipiškai lietuviškai : buvo dideli sodai, gausūs bitynai, platūs gėlynai, pulkai vaikų.

Mano seneliai išaugino 7 sūnus, išleido mokytis 4, Iš jų buvo du kunigai, vienas gydytojas, vienas istorikas mokytojas, po karo 1918 m. buvo Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Trys likusieji sūnūs buvo stiprus ūkininkai Girvalakyje.

Mano tėtė Povilas augino irgi 7 vaikus. Žadėjo visus pamokyti. Antras pasaulinis karas sumaišė jo planus. Iš kiekvieno Jankevičių kiemo „pasisvečiavome“ Rytuose ar Vakaruose.. Vyriausias brolis Vytautas, jau su matematiko-fiziko diplomu po vokiškos koncentracijos stovyklos pateko į JAV. Du tremtiniai į Sovietų Sąjungą.(vienas grįžo). Du kaliniai Sovietų Sąjungoje.(grįžo) Vienas išgyveno Lietuvoje.

Brolis Leonas, žuvęs 1945 m., buvo baigęs Kuosėnų pradžios mokyklą. Mes abu buvome tame pačiame skyriuje. Labai greitai baigdavome namų užduotis ir bėgdavome prie ūkio darbų. Uždavinių nusirašyti man neduodavo, liepdavo pačiai pagalvoti. Taip ir pramokau aritmetikos.

Kartą eidami iš mokyklos pagriovio takeliu pamatėm vandenyje didelę žuvį. Berniukai puolė ją gaudyti. Sugavo Leonas. Jis ir nešėsi iki Kuosėnėlių kryžkelės. Tada atidavė atsiskiriančiam, sakydamas: „tau pietums“.

1938 m. Leonas baigęs Salų žemės ūkio mokyklą grįžo į tėviškę.

Tėtės paklaustas ar dabar mokės tvarkytis su ūkio mašinomis greitai atsakė : Taip.

Tais metais buvo nupirktos grėbiamoji ir pjaunamoji. Visi darbai pagyvėjo.

Pavasarį laukai aidėjo artojų dainomis.

Rugpjūtį, prasidėjus rugiapjūtei bobutė išėjus į lauką įvertino : Gerai, pėdai kaip iš po pjautuvo ir koks laukas suguldytas vieno pjovėjo ¡

Greitai baigėm sėją. Leonas sėjo abiem rankom ir jam nereikėjo biržytojos, pats matė pabertų grūdų ribą.

Leonas pirmas išmoko melžti karves, nes kartais nesant samdinės, mamai tekdavo 12, vėliau melžti išmoko seserys ir visi broliai.

Leonas mylėjo arklius, niekad nenaudodavo botago. Auginamą kumeliuką išmokino ateiti į gryčią ir patį pasiimti duonos iš stalčiaus. Kai buvo nupirktas šeimininkų nesuvaldomas jaunas arklys, per kelias dienas išmokino glausti galvą prie jo peties ir visada arklys klausė ramaus paliepimo.

Vežant šieną lenktyniavom su kaimynais ir tarpusavy, kas greičiau pasikraus koras ir parvažiuos į daržinę. Norintys neapsileisti paragindavo arklį risčia, su pilnu vežimu.

Parjojęs su išmaudytais arkliais Leonas nelipdavo atkelti vartų, nestabdydavo prieš juos kumelaitės – o lengvu šuoliu atsirasdavo ūkiniame kieme. Tiesa ne visi arkliai mokėjo šokinėti per kliūtis.

Kai pradėjau mokytis Vilniuje į Kupiškio geležinkelio stotį mane veždavo brolis Leonas, kartu su dideliais lagaminais, juk karo metas. Lėtai važiuodavome per Atodūsių tiltą, lėtai į prieškalnę. Tik pamatęs traukinio dūmus iš Skapiškio pusės suragindavo arklį risčia. Stotin įlėkdavom kartu su traukiniu.

Žinią Vilniun apie nelaimę atnešė man Algis Gudas :

-Nušovė tavo brolį .... Leoną.

Kai jau keturi buvom grįžę į Lietuvą, pastatydinom ąžuolinį kryžių ties jų, žuvusiųjų kapais Kuosėnų kapinėse. Tai buvo 20-tosios jų žuvimo metinės.

Plati kuosėniečių talka (buvo Lietuvos sąjūdžio metai) suridino išsisklaidžiusius kapinių tvoros akmenis, sutvarkė kapelius, įstatė gražius vartelius.

Kupiškio bažnyčios šventoriuje tremtinių lentoje įrašyti Jankevičių Povilų, tėvo ir sūnaus vardai.

Kupiškio kapinėse yra Jankevičių kenotafas su čia, kur kitur ar nežinia kur palaidotų Jankevičių giminės asmenų vardais ir nuotraukomis, tų kurių artimieji to norėjo. Paminklinė skulptūra – Prisikėlimo angelas.

Šiemet 16-tą kartą susitikome giminės tėviškėje, kurių šaknys Girvalaky, kuriems atvažiuoti buvo ne per toli, juk dalis giminės užsieniuose.

Mūsų vaikų kartoje 8 specialistai su aukštuoju ir visi dirba Lietuvoje.

Prisimena Domas, p. Rožės sūnus.

1945 m. Rožė Jankevičiūtė važiuoja traukiniu iš Vilniaus, veža pilnavidurės alyvos sodinuką, kad pasodintų Kuosėnų kapeliuose, kuriuose guli jos brolelis Leonas. Žmonės po karų pikti, alkani, vagonas pilnas pilnutėlis. Nepatenkintieji burba, kad geriau duoną vežtų. Rožė kurį laiką kentėjusi tą burbėjimą ištarė : -Kad jam, kam vežu, duonos jau nebereikia. Žmonės tuoj suprato jos žodžius ir nutilo. Tas pilnavidurių alyvų krūmas kapeliuose tebežydi, nors jam jau virš 60 metų, o kažinkieno išpjautas vis atsigauna atauga ir apsipila žiedais.

KUOSĖNŲ IR GIRVALAKIO VYRŲ ŽŪTIS

....Leonas Jankevičius ............ Aleksas Ridikas ......................Vytautas Ridikas

1944 metais buvo paskelbta sovietinė visuotinė vyrų mobilizacija. Vyrai į svetimą kariuomenę ir svetimą karą nėjo. Tada enkavedistai pradėjo vyrus gaudyti, užėję į kaimą ar kiemą ir pamatę bėgančiuosius tiesiog nušaudavo...

Mūsų, Kuosėnų kaimo vyrai pavieniui ar kolektyviai nutarė į sovietinę kariuomenę neiti, kad fronte netektų savo galvos paguldyti už svetimą, okupacinę valstybę.

1944 metų pabaigoje Lietuvoje pradėjo siautėti NKVD divizija. Vienu metu atlikti gaudynes jie negalėjo, todėl atskirose Lietuvos dalyse jos vyko ne vienu metu.

1944 m. pabaigoje mobilizacinius šaukimus gauna Kuosėnų kaimo vyrai, tarp jų Aleksas Ridikas, Vytautas Ridikas. Jie apeina artimiausius gimines, klausdami jų – ką daryti, kaip pasielgti ? Prasidėjo neramios dienos ir naktys.

Sužinoję apie artėjančias gaudynes Aleksas ir Vytautas Ridikai bei gretimo kaimo Leonas Jankevičius nutarė trauktis iš namų. Buvo nutarta eiti pas Jankevičių gimines Juodviršius į Virbališkio kaimą. Einančius juos pastebėjo, apylinkes siautę enkavedistai. Trys vyrai pamatę enkavedistus, bandė slėptis netoli esančiame miškelyje. Tai įvyko Gindvilių kaimo ūkininko Vogulio žemėje. Gaila, kad Vogulių nebėra gyvųjų tarpe, todėl dabar yra net kelios įvykio versijos. Viena byloja taip: vieną iš bėgančių vyrų pašovė, kiti du griebė jį tempti į saugesnę vietą, bet automato serija paguldė visus tris. Antroji versija sako, kad vyrai matydami, kad nebepabėgs pakėlė rankas, bet enkavedistai šaltakraujiškai visus sušaudė.

Būdamas 10 metų su motina dalyvavau Alekso ir Vytauto laidotuvėse. Laidotuvėse žmonės kalbėjo, o ir pats mačiau nubrozdintą Alekso rankos pirštą, tai enkavedistų darbas nuplešiant auksinį žiedą nuo jo rankos.

Žūvus šiems jauniems vyrams, nenorėjusiems vergauti okupantams labai tinka šios eilės:

Šalie gimtoji, Lietuva,
Ar Tavęs nemylėjom?
Bet kad neliks mums vietos čia,
Mes niekad netikėjom.
Sunku apsakyti kokį širdies skausmą turėjo pergyventi žuvusiųjų tėvai Povilas Jankevičius ir Antanas Ridikas, ypač motinos Juzė Visbaraitė – Jankevičienė ir Adėlė Grigaitė – Ridikienė, bei žuvusiųjų broliukai, sesutės, mylimos merginos.

Tą skausmą tegu nusako šie posmai:

Stovi motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas žvelgia verkiančiom akim.
Aimana nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį kalavijo ašmenim.
Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji, jam kovojant su mirtim.
Siaubas, širdgėla ir baimė atėmė Marijai laimę, Sūnų jai atimdami.
Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų?!
Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti, kai ji kenčia su Sūnum?
Už visos žmonijos kaltę leido Sūnų ji prikalti ir atidavė kančioms.
Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu, mirštantį už mus visus.
Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią, kad liūdėčiau su Tavim.
Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų, kad mylėčiau vien tik jį.

Visi trys vyrai – ąžuolai, šaltą 1945 sausį atgulė greta vienas kito senose Kuosėnų kaimo kapinaitėse.

Tai skambink „Varpe“, tegu gaudimas tavo

Išilgai skersai eina per Lietuvą¡

Budink ir šauki griaudžiu balsu savo,

O tas šaukimas perniek te nežūva

Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite¡ ...

S.A.

1966 metus Leono Jankevičiaus sesuo Aldona brolio palaikus norėjo perkelti į Kupiškio kapines, kuriose yra Jankevičių giminės kapavietė. Ji tuomet kreipėsi į tuometinį Kupiškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Joną Vilčinską, kurio tėvai ir jis pats, kurį laiką gyveno Kuosėnų kaimo Valiukiškio vienkiemyje, kad leistų Leono palaikus perkelti į Kupiškio kapines.

Leidimo kraštietis Jonas Vilčinskas nedavė.

Praėjus 60 metų nuo jaunų vyrų žūties Leono sesers Rožės Jankevičiūtės – Žalnieriūnienės iniciatyva, Jankevičių giminė kapinėse prie Leono kapo pastatė aukštą, gražų, ąžuolinį kryžių, kurį matote nuotraukose. Visa Jankevičių giminė nutarė, kad Leono palaikų nebeperkėlinės, kad kartu žuvę: Leonas, Aleksas ir Vytautas, amžino poilsio turi gulėti kartu.

Kryžiau šventas, visų medžių Tu tik vienas pažiba,
neišželdins girios brandžios kito tokio niekada!
Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta.

Jėzaus pergalę šlovingą, giesmę kryžiui įstabiam
ir išganymą džiaugsmingą žemėje visiems laikams
šitas himnas iškilmingas skelbia nuodėmės vaikams.

Dar tuomet, kai rojaus dangų nutvieskė žaibai pirmi,
kai rūsti šalna pakando laimės pumpurą anksti,
gint nuo piktojo žabangų Dievas skyrė medį šį.

Ir žiedų žiedais pražydo kryžiaus medis prakilnus, -
veltui pragaro galybės amžiais siautėjo pas mus, -
užmezgė vaisius gyvybės rojaus medis įstabus.

Papildymas:

Apie L. Jankevičiaus ir A. V.  Ridikų žūtį 1945-01-08 d.

Man labai seniai apie tai papasakojo kupiškėnas, a. a. Apolinaras Vainauskas.

                      Jis žinojo kad tą dieną vyks (jo žodžiais) „siautimas“  ir buvęs pas seserį Gindvilių kaime ir matęs kaip iš Vogulio miškelio (nuo Vainiškių miško)  išbėgę trys jauni vyrai, o skrebai su enkavedistais kamaros lange buvo pasistatę „Maksimą“ (jo žodžiais -sunkųjį kulkosvaidį) ir paleido šūvių seriją, vienas jaunuolis krito iš karto, o kiti du sustoję pakėlė rankas, tačiau pasigirdo antra šūvių serija ir krito abu, net nespėję nuleisti rankų. Iškart po šūvių du enkavedistai (ar skrebai), lyg alkani maitvanagiai puolę prie savo aukų, kur  vienas jų čiupęs dar mirties agonijoje besiblaškančiojo koją, ir įrėmęs savo koją į sužeistojo tarpkojį, dar gyvam esant, nutraukęs batus (mat buvę nauji batai), o kitas pačiupęs jau mirusiojo ranką vis ją tampė, aš ir galvojau (A. Vainauskas) kad mirusysis nepaleidžia skrebo rankos, tačiau vėliau supratau, kad tas negali lengvai numauti nušautąjam žiedo.

Vėliau sužinojau, kad žuvusieji, tai nuo sovietų  armijos slapstęsi L. Jankevičius, ir broliai  A.  V. Ridikai.

G. Baikauskas.