Kuosėnų kaimo ir apylinkių kadastrinis planas. Oi kaip suraižyta kaimo žemala ir Mirobelio girala.2008-11-16
Kuosėnų planas
Kuosėnų kaimo ir apylinkių kadastrinis planas. Oi kaip suraižyta kaimo žemala ir Mirobelio girala.
2008-11-07
Janina Grigaitė rašo ...1
. 
Janina Grigaitė, kuosėnietė rašo prisiminimų knygą. Ji mielai sutiko ištraukas iš savo prisiminimų knygos talpinti "Kuosėnų" svetainėlėje. Janina mokėsi Skapiškio ir Kupiškio vidurinėse mokyklose. Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas. Dirbo Vilniuje. Gyvena Vilniuje, bet nepamiršta Kupiškio ir Kuosėnų.
.....Dainuodavome daug įvairių dainų. Tai darbo, žygio į karą, meilės, gamtos dainos. Žodžiai gražūs, sąmojingi , skambūs. Daug dainų kūrė Bronė Lukošiūnaitė – Baltaduonienė.
Kai Žalnieriūnas Jonas suvažinėjo Linusį Laužiką, abu iš Jurėniškių kaimo, dainavome :
...prispaudė lynu mašina,
Ir auštantį rytą prašvitus,
parnešė tėveliams žinią...
ir ilgai verks tėvai sūnelio
ir ilgai šiuos žodžius kartos:
„Linukai, sūneli brangiausias,
Vai kelkis nuo žemės šaltos“
O sūnaus akutės užmerktos
Ir pamėlynavę veidai.
Netaręs tėveliams nė žodžio,
Jis miega giliai amžinai.
Kuriais jis vilkėjo drabužiais,
Motina prie širdies priglaus,
Ir verks pasirėmus ant lango,
Sūnelio ji nebesulauks.
...sugrįš tiktai Jonas klajūnas,
Linukas jau nebesugrįš.
Kai dainuodavo apie kolūkį :
Neišeik, neišeik iš kolūkio,
Nepaliki javų nepjautų,
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų.
Dirbdami durpyne mes perfrazuodavome :
Neišeik, neišeik iš durpyno,
Nepalik mašinistų vienų.
Verkia mašina normai pakilus,
O už darbą nemoka pinigų.
..............................Fotografijos iš J. Grigaitės alb. Durpyno kasdienybė
Buvo daina ir apie Ridikus, Aleksą ir Vytautą, (enkavedistų nušauti per jaunuolių gaudynes į Raudoną armiją, 1944 m. pabaigoje) bet visas mano dainas išnešė stribai, kurie ieškodavo banditų komodos stalčiuose ir palėpėse.
Durpynas – mano pirmoji darbovietė. Staliną laidojo, aš stovėjau savo kieme prie laiptų, verkiau. Kišenėje pirmoji darbo sutartis – sezonui durpyne, Kupiškio kuro kontoroje pasirašyta 1952 metais.
Sutartis sudegė, kontora Kupiškyje užsidarė. Durpynas vadinosi Čivų – Naivių. Kontora buvo Stasevičiaus troboje, priklausė pradžioje Kupiškiui, vėliau Rokiškiui, Šepetai.
Kai užklausiau archyvinių dokumentų dėl darbo stažo, Rokiškis parodė tik 1954 – 1955 metus. Panevėžys atsakė – dokumentų nėra. Šepetoje nesuradau nieko. Liko tik buvę gražūs prisiminimai. O jie tikrai nuostabūs.
Buvusioje baloje iškirto medžius ir krūmus. Išrovė uogienojus (buvo girtuoklynas), gailius ir viržius. Išrovėme kelmus, vežė juos, štabeliavo. Taip darė kelis metus platindami durpių klojimo plotus.
Prie Broniaus Gildučio ir Kazio Stasevičiaus miškų ribos, šalia valdiško griovio pastatė kalvę, kurioje remontuodavo durpyno techniką. Pagal šį griovį mes eidavome iš vakaruškų ar Naujųjų metų sutikimo iš Naivių, Dulksniūčių pašonėje buvusių Kultūros namų.
Grigo Bronytę lydėdavo Jonas Vaitiekūnas, kartais Jonas Bočiulis ir kiti, kaip mes vadinome kavalieriai. Kartu su jais eidavome ir mes žymiai jaunesni. Kartą aš Vaitiekūną pastūmiau į griovį. Pralūžo ledas. Jis sušlapo, teko pas dėdę Antaną Grigą ant pečiaus džiovintis drabužius.
Kalvėje susirinkdavo vyrai, nes ten sudėdavo įrankius, laužtuvus, kastuvus šiūpelius. Nuo kontoros į durpyną pro kalvę prasivažinėjo kelias, o vėliau šalia jo prigludo ba
rakai darbininkams gyventi.
Kelmus rovė su laužtuvais ir traktoriais užkabindami lynus su kabliais. Išrautus smulkino ir vežė arčiau prie kelio ir kalvės. Vežikais su savo arkliais ir vežimais dirbo mano pusbrolis Antanas Grigas, Jonas Remeika su seserimi nuo Šimonių, Jonas Bočiulis, Balčiūnas, Algio tėvas, Jurgis Gikys ir kiti.
Vėliau atvežė elevatorių ir lokomobilį. Privežė daug ožių, lynų, padėklų iš lentų su kabliais durpių „pyragams“ į klojimo laukus gabenti.
Durpių masę kasė ir ant elevatoriaus krovė ne tik Kuosėnų, Naivių, Duoniūnų, Čiovydžių, Jurėniškio, bet ir tolomesnių kaimų kaip Stukų, Tatkonių, Papilių kaimų vyrai.
Nuotraukose : apatinėje iš dešinės - Mažeikis Bronius iš Kuosėnų, Bekevičius Stasys iš Kupiškio, Čiurlys Vytautas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Jonuška Petras iš Čiovydžių ir Mikolaitis J. iš Mirabelio. 1952 m. Viršutinėje - iš dešinės Vyšniauskas Vladas iš Naivių, Stančikas Antanas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Laužikas Vytautas iš Duoniūnų. 1953 m. Visi įvairaus rango geležinkeliečiai. Foto iš Henriko Jankevičiaus archyvo.
Grįžę iš sovietinių kalėjimų durpyne įsidarbino Antanas Dravidžius, Edvardas Jonušys, Lionginas Jankevičius, Bronius Gildutis. Jame dirbo Antanas Jakšys, Vytautas Bukauskas, Vytautas Čiurlys, Vladas ir Povilas Kirdos, Alfonsas ir Bronius Stukai, Vilius Petrulis, Bronius Žalnieriūnas, Jonas Daukas, Juozas Bardauskas, Povilas Jonuška ir daugelis čia nesuminėtų.
Durpyne dirbo daug moterų ir merginų. Tai Tunkevičienė Paulina, jos seserys Julija ir Aldona Šukytės, Janina Vaičiūtė iš Puknių, Janina Jonušaitė iš Naivių, Valė Riūkaitė ir Julija Grigaliūnaitė iš Vėželių, Danguolė ir Aldona Balčiūnaitės, Aldona Bardauskaitė, Aldona ir Valė Mikėnaitės, Vlada Čereškaitė, Genutė Kukenytė ir daug, daug nepaminėtų. Atvykę iš toliau gyveno aplinkiniuose viensėdžiuose. Jiems buvo užleidžiamos kamaros, klėtys. Stančiko klėtyje gyveno Balčiūnaitės ir Genutė Kukenytė. Jas „šefuodavo“ Vytautas Bukauskas. Pas Vladą Gildutį, klėtyje buvo visas bendrabutis. Čia užeidavo visi, kas neidavo po darbo į savo namus : Stukai, Bardauskai, Antanas Lapienis, Bronius Magyla, abu Remeikos, Gikiai, Mikėnaitės, Aldona Bardauskaitė.
Vakarais prie Gildučio klėties jaunimas šokdavo.
Pirmasis durpyno vedėjas buvo Juozas Kirda. Vėliau jį pakeitė Juozas Zulonas. Prie jo labai gretinosi Julija Šukytė, kuri pagimdė berniuką, bet baigiantis durpyno darbams rimtai susirgo, nes vaiką pasiėmė giminės. Vedėjaujant Vytautui Čiurliui parduotuvėje dirbo Danutė Šlekytė.
Brigadininkas – vadovaujanti ir vairuojanti figūra prie mašinos ir lauko darbuose. Pirmasis – Stasys Bekevičius, vėliau Vilius Petrulis.
Kartais ryte dar tik grįždavome iš šokių, o sirena sukaukdavo į darbą. Vos spėję persirengti nuskubėdavome prie mašinos, prasidėdavo įprastinė darbo savaitė.
Nusinešdavau didėlį krepšį obuolių. Jais vaišindavomės visa pamaina. Todėl buvau durpyne mylima. Labai norėjau dirbti kontoroje, bet ten prie kiekvieno direktoriaus buvo savi kadrai. Dažnai, obuoliai ir duona buvo skaniausi pietūs.
Sunkiai dirbome, bet nedaug teuždirbdavome. Dažnai vėluodavo algos, nesulaukdavome prekes į parduotuvę atvežančios mašinos. Svarbiausia, nusipirkdavome duoną, nors ir ji buvo normuota, ne visiems norintiems parduodama.
Kartą, kažinko užvalgiusi labai susirgau. Vytautą Gudelį vadinau į parduotuvę, kad nupirktų pusbonkiuką ir mes abu išgertume. Prisišnekinau. Apžiūrėjome kostiumus, paskui jis mane pavaišino. Žinoma, viską atlikome simboliškai, beveik slaptai. Tačiau man labai padėjo. Matyt, buvau apsinuodijusi ir dezinfekcijai reikėjo 50 gr.
Janina Grigaitė, kuosėnietė rašo prisiminimų knygą. Ji mielai sutiko ištraukas iš savo prisiminimų knygos talpinti "Kuosėnų" svetainėlėje. Janina mokėsi Skapiškio ir Kupiškio vidurinėse mokyklose. Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas. Dirbo Vilniuje. Gyvena Vilniuje, bet nepamiršta Kupiškio ir Kuosėnų.
.....Dainuodavome daug įvairių dainų. Tai darbo, žygio į karą, meilės, gamtos dainos. Žodžiai gražūs, sąmojingi , skambūs. Daug dainų kūrė Bronė Lukošiūnaitė – Baltaduonienė.
Kai Žalnieriūnas Jonas suvažinėjo Linusį Laužiką, abu iš Jurėniškių kaimo, dainavome :
...prispaudė lynu mašina,
Ir auštantį rytą prašvitus,
parnešė tėveliams žinią...
ir ilgai verks tėvai sūnelio
ir ilgai šiuos žodžius kartos:
„Linukai, sūneli brangiausias,
Vai kelkis nuo žemės šaltos“
O sūnaus akutės užmerktos
Ir pamėlynavę veidai.
Netaręs tėveliams nė žodžio,
Jis miega giliai amžinai.
Kuriais jis vilkėjo drabužiais,
Motina prie širdies priglaus,
Ir verks pasirėmus ant lango,
Sūnelio ji nebesulauks.
...sugrįš tiktai Jonas klajūnas,
Linukas jau nebesugrįš.
Kai dainuodavo apie kolūkį :
Neišeik, neišeik iš kolūkio,
Nepaliki javų nepjautų,
Bulvės nekastos, avižos byra,
Už darbadienius nėra grūdų.
Dirbdami durpyne mes perfrazuodavome :
Neišeik, neišeik iš durpyno,
Nepalik mašinistų vienų.
Verkia mašina normai pakilus,
O už darbą nemoka pinigų.
..............................Fotografijos iš J. Grigaitės alb. Durpyno kasdienybė
Buvo daina ir apie Ridikus, Aleksą ir Vytautą, (enkavedistų nušauti per jaunuolių gaudynes į Raudoną armiją, 1944 m. pabaigoje) bet visas mano dainas išnešė stribai, kurie ieškodavo banditų komodos stalčiuose ir palėpėse.
Durpynas – mano pirmoji darbovietė. Staliną laidojo, aš stovėjau savo kieme prie laiptų, verkiau. Kišenėje pirmoji darbo sutartis – sezonui durpyne, Kupiškio kuro kontoroje pasirašyta 1952 metais.
Sutartis sudegė, kontora Kupiškyje užsidarė. Durpynas vadinosi Čivų – Naivių. Kontora buvo Stasevičiaus troboje, priklausė pradžioje Kupiškiui, vėliau Rokiškiui, Šepetai.
Kai užklausiau archyvinių dokumentų dėl darbo stažo, Rokiškis parodė tik 1954 – 1955 metus. Panevėžys atsakė – dokumentų nėra. Šepetoje nesuradau nieko. Liko tik buvę gražūs prisiminimai. O jie tikrai nuostabūs.
Buvusioje baloje iškirto medžius ir krūmus. Išrovė uogienojus (buvo girtuoklynas), gailius ir viržius. Išrovėme kelmus, vežė juos, štabeliavo. Taip darė kelis metus platindami durpių klojimo plotus.
Prie Broniaus Gildučio ir Kazio Stasevičiaus miškų ribos, šalia valdiško griovio pastatė kalvę, kurioje remontuodavo durpyno techniką. Pagal šį griovį mes eidavome iš vakaruškų ar Naujųjų metų sutikimo iš Naivių, Dulksniūčių pašonėje buvusių Kultūros namų.
Grigo Bronytę lydėdavo Jonas Vaitiekūnas, kartais Jonas Bočiulis ir kiti, kaip mes vadinome kavalieriai. Kartu su jais eidavome ir mes žymiai jaunesni. Kartą aš Vaitiekūną pastūmiau į griovį. Pralūžo ledas. Jis sušlapo, teko pas dėdę Antaną Grigą ant pečiaus džiovintis drabužius.
Kalvėje susirinkdavo vyrai, nes ten sudėdavo įrankius, laužtuvus, kastuvus šiūpelius. Nuo kontoros į durpyną pro kalvę prasivažinėjo kelias, o vėliau šalia jo prigludo ba
rakai darbininkams gyventi.Kelmus rovė su laužtuvais ir traktoriais užkabindami lynus su kabliais. Išrautus smulkino ir vežė arčiau prie kelio ir kalvės. Vežikais su savo arkliais ir vežimais dirbo mano pusbrolis Antanas Grigas, Jonas Remeika su seserimi nuo Šimonių, Jonas Bočiulis, Balčiūnas, Algio tėvas, Jurgis Gikys ir kiti.
Vėliau atvežė elevatorių ir lokomobilį. Privežė daug ožių, lynų, padėklų iš lentų su kabliais durpių „pyragams“ į klojimo laukus gabenti.
Durpių masę kasė ir ant elevatoriaus krovė ne tik Kuosėnų, Naivių, Duoniūnų, Čiovydžių, Jurėniškio, bet ir tolomesnių kaimų kaip Stukų, Tatkonių, Papilių kaimų vyrai.
Nuotraukose : apatinėje iš dešinės - Mažeikis Bronius iš Kuosėnų, Bekevičius Stasys iš Kupiškio, Čiurlys Vytautas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Jonuška Petras iš Čiovydžių ir Mikolaitis J. iš Mirabelio. 1952 m. Viršutinėje - iš dešinės Vyšniauskas Vladas iš Naivių, Stančikas Antanas iš Kuosėnų, Jankevičius Henrikas iš Girvalakio, Laužikas Vytautas iš Duoniūnų. 1953 m. Visi įvairaus rango geležinkeliečiai. Foto iš Henriko Jankevičiaus archyvo.
Grįžę iš sovietinių kalėjimų durpyne įsidarbino Antanas Dravidžius, Edvardas Jonušys, Lionginas Jankevičius, Bronius Gildutis. Jame dirbo Antanas Jakšys, Vytautas Bukauskas, Vytautas Čiurlys, Vladas ir Povilas Kirdos, Alfonsas ir Bronius Stukai, Vilius Petrulis, Bronius Žalnieriūnas, Jonas Daukas, Juozas Bardauskas, Povilas Jonuška ir daugelis čia nesuminėtų.
Durpyne dirbo daug moterų ir merginų. Tai Tunkevičienė Paulina, jos seserys Julija ir Aldona Šukytės, Janina Vaičiūtė iš Puknių, Janina Jonušaitė iš Naivių, Valė Riūkaitė ir Julija Grigaliūnaitė iš Vėželių, Danguolė ir Aldona Balčiūnaitės, Aldona Bardauskaitė, Aldona ir Valė Mikėnaitės, Vlada Čereškaitė, Genutė Kukenytė ir daug, daug nepaminėtų. Atvykę iš toliau gyveno aplinkiniuose viensėdžiuose. Jiems buvo užleidžiamos kamaros, klėtys. Stančiko klėtyje gyveno Balčiūnaitės ir Genutė Kukenytė. Jas „šefuodavo“ Vytautas Bukauskas. Pas Vladą Gildutį, klėtyje buvo visas bendrabutis. Čia užeidavo visi, kas neidavo po darbo į savo namus : Stukai, Bardauskai, Antanas Lapienis, Bronius Magyla, abu Remeikos, Gikiai, Mikėnaitės, Aldona Bardauskaitė.
Vakarais prie Gildučio klėties jaunimas šokdavo.
Pirmasis durpyno vedėjas buvo Juozas Kirda. Vėliau jį pakeitė Juozas Zulonas. Prie jo labai gretinosi Julija Šukytė, kuri pagimdė berniuką, bet baigiantis durpyno darbams rimtai susirgo, nes vaiką pasiėmė giminės. Vedėjaujant Vytautui Čiurliui parduotuvėje dirbo Danutė Šlekytė.
Brigadininkas – vadovaujanti ir vairuojanti figūra prie mašinos ir lauko darbuose. Pirmasis – Stasys Bekevičius, vėliau Vilius Petrulis.
Kartais ryte dar tik grįždavome iš šokių, o sirena sukaukdavo į darbą. Vos spėję persirengti nuskubėdavome prie mašinos, prasidėdavo įprastinė darbo savaitė.
Nusinešdavau didėlį krepšį obuolių. Jais vaišindavomės visa pamaina. Todėl buvau durpyne mylima. Labai norėjau dirbti kontoroje, bet ten prie kiekvieno direktoriaus buvo savi kadrai. Dažnai, obuoliai ir duona buvo skaniausi pietūs.
Sunkiai dirbome, bet nedaug teuždirbdavome. Dažnai vėluodavo algos, nesulaukdavome prekes į parduotuvę atvežančios mašinos. Svarbiausia, nusipirkdavome duoną, nors ir ji buvo normuota, ne visiems norintiems parduodama.
Kartą, kažinko užvalgiusi labai susirgau. Vytautą Gudelį vadinau į parduotuvę, kad nupirktų pusbonkiuką ir mes abu išgertume. Prisišnekinau. Apžiūrėjome kostiumus, paskui jis mane pavaišino. Žinoma, viską atlikome simboliškai, beveik slaptai. Tačiau man labai padėjo. Matyt, buvau apsinuodijusi ir dezinfekcijai reikėjo 50 gr.
2008-10-20
Mirabelio dvaro žemė
2008.03.05 VL žurnalistė Vida Tavorienė
Dėl Mirabelio dvaro žemių – širdgėla jų neatgavusiai paveldėtojai
.
Žemėtvarkininkams skelbiant apie žemės reformos pabaigą, ne vieno šalies gyventojo širdį drasko nuoskaudos dėl žemės grąžinimo klaidų. Tokius jausmus išgyvena ir iš Kupiškio rajono kilusi Genė Veronika Jasiūnaitė - ji taip ir neatgavo paveldėtų Mirabelio dvaro žemių.
...
„Mano paveldėta žeme 16 metų naudojasi kiti, dėl to kaltų nėra, o visa atsakomybė už architektūros paminklo statusą turintį pastatą tenka man“, - su žemės reformos grimasomis susidūrė iš Kupiškio kilusi Genė Veronika Jasiūnaitė.
Jau praėjo šešiolika metų, kai Mirabelio dvaro (Kupiškio r.) žemės atiduotos kitiems asmenis, tačiau jų paveldėtoja G.V.Jasiūnaitė negali susitaikyti su mintimi, kad jai brangiose vietose šeimininkauja kiti.Iš buvusio dvaro telikęs akmeninis svirnas stovi nerestauruojamas ir nenaudojamas. Nors šis svirnas, kuriam suteiktas architektūrinio paminklo statusas, grąžintas G.V.Jasiūnaitei, moteris tvirtino negalinti pasirūpinti jo restauravimu, nes tam reikalingos didžiulės investicijos. Valstybė lėšų neskiria, o Mirabelio dvaro žemės (per 32 ha) neatgavusi G.V.Jasiūnaitė, jau sulaukusi garbaus amžiaus, savo lėšų neturi.
.......
Daugiau nei metus prašymą „konservavo“ Kai šalyje prasidėjo žemės grąžinimo procesas, paveldėto turto dokumentus turinti G.V.Jasiūnaitė neabejojo, kad žemę atgaus be didesnio vargo. Tačiau klydo. Jai buvo paaiškinta, kad dukterėčiai žemė nepriklauso, ir pasiūlyta kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas juridinis faktas dėl įvaikinimo, kitaip tariant, G.V.Jasiūnaitė būtų pripažinta teisėta paveldėtoja. Moteris taip ir pasielgė. Tačiau kai liudytojų dėka teismas priėmė teigiamą sprendimą, paaiškėjo, kad jos žemė jau atiduota kitiems.
.......
Žemės tvarkymo departamento Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Marija Bidlauskienė VL tvirtino, jog grąžinti G.V.Jasiūnaitei Mirabelio dvaro žemę žemėtvarkininkai negalėjo dėl to, kad ......
.......sugrąžintas išlikęs akmeninis svirnas. „Esu labai dėkinga kupiškėnui Petrui Anusevičiui, kuris iš vidaus sutvarkė langines, Eugenijai Bočiulienei, kuri su sūnumis sutiko suremontuoti architektūrinio paminklo stogą. Iš seniūnijos, deja, pagalbos nesulaukiau. Seniūnas mano prašymą persiuntė paminklosaugininkams, kurie paaiškino, jog pastatui restauruoti reikia daug lėšų. Tokia skaudi realybė: mano paveldėta žeme 16 metų naudojasi kiti, dėl to kaltų nėra, o visa atsakomybė už architektūros paminklo statusą turintį pastatą tenka man“, - neslėpė apmaudo moteris.
Visą straipsnį skaitykite :
www.valstietis.lt/Archyvas/Priedu-archyvas/2008-metai-Kovas/Del-Mirabelio-dvaro-zemiu-sirdgela-ju-neatgavusiai-paveldetojai
Dėl Mirabelio dvaro žemių – širdgėla jų neatgavusiai paveldėtojai
.
Žemėtvarkininkams skelbiant apie žemės reformos pabaigą, ne vieno šalies gyventojo širdį drasko nuoskaudos dėl žemės grąžinimo klaidų. Tokius jausmus išgyvena ir iš Kupiškio rajono kilusi Genė Veronika Jasiūnaitė - ji taip ir neatgavo paveldėtų Mirabelio dvaro žemių.
...
„Mano paveldėta žeme 16 metų naudojasi kiti, dėl to kaltų nėra, o visa atsakomybė už architektūros paminklo statusą turintį pastatą tenka man“, - su žemės reformos grimasomis susidūrė iš Kupiškio kilusi Genė Veronika Jasiūnaitė.
Jau praėjo šešiolika metų, kai Mirabelio dvaro (Kupiškio r.) žemės atiduotos kitiems asmenis, tačiau jų paveldėtoja G.V.Jasiūnaitė negali susitaikyti su mintimi, kad jai brangiose vietose šeimininkauja kiti.Iš buvusio dvaro telikęs akmeninis svirnas stovi nerestauruojamas ir nenaudojamas. Nors šis svirnas, kuriam suteiktas architektūrinio paminklo statusas, grąžintas G.V.Jasiūnaitei, moteris tvirtino negalinti pasirūpinti jo restauravimu, nes tam reikalingos didžiulės investicijos. Valstybė lėšų neskiria, o Mirabelio dvaro žemės (per 32 ha) neatgavusi G.V.Jasiūnaitė, jau sulaukusi garbaus amžiaus, savo lėšų neturi.
.......
Daugiau nei metus prašymą „konservavo“ Kai šalyje prasidėjo žemės grąžinimo procesas, paveldėto turto dokumentus turinti G.V.Jasiūnaitė neabejojo, kad žemę atgaus be didesnio vargo. Tačiau klydo. Jai buvo paaiškinta, kad dukterėčiai žemė nepriklauso, ir pasiūlyta kreiptis į teismą, kad būtų nustatytas juridinis faktas dėl įvaikinimo, kitaip tariant, G.V.Jasiūnaitė būtų pripažinta teisėta paveldėtoja. Moteris taip ir pasielgė. Tačiau kai liudytojų dėka teismas priėmė teigiamą sprendimą, paaiškėjo, kad jos žemė jau atiduota kitiems.
.......
Žemės tvarkymo departamento Kupiškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Marija Bidlauskienė VL tvirtino, jog grąžinti G.V.Jasiūnaitei Mirabelio dvaro žemę žemėtvarkininkai negalėjo dėl to, kad ......
.......sugrąžintas išlikęs akmeninis svirnas. „Esu labai dėkinga kupiškėnui Petrui Anusevičiui, kuris iš vidaus sutvarkė langines, Eugenijai Bočiulienei, kuri su sūnumis sutiko suremontuoti architektūrinio paminklo stogą. Iš seniūnijos, deja, pagalbos nesulaukiau. Seniūnas mano prašymą persiuntė paminklosaugininkams, kurie paaiškino, jog pastatui restauruoti reikia daug lėšų. Tokia skaudi realybė: mano paveldėta žeme 16 metų naudojasi kiti, dėl to kaltų nėra, o visa atsakomybė už architektūros paminklo statusą turintį pastatą tenka man“, - neslėpė apmaudo moteris.
Visą straipsnį skaitykite :
www.valstietis.lt/Archyvas/Priedu-archyvas/2008-metai-Kovas/Del-Mirabelio-dvaro-zemiu-sirdgela-ju-neatgavusiai-paveldetojai
Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojai
Medžiaga pastoviai papildoma. Jei norite nuotrauką pasididinti - spragtelkite pelyte ant jos.
Genovaitė Dagytė - Laužikienė
Gimė 1928 m. (m. 2009 m. sausio mėn., palaid. Kupiškio kap.)Pelyšiuose prie Šimonių. Baigė
Kupiškio vidurinę mokyklą.Genovaitė Laužikienė, paskutinioji Kuosėnų
pradžios mokyklos mokytoja. Po jos mokykla
buvo uždaryta - nebeliko mokinių.
Antroje nuotraukoje Čivonių aštuonmetės mokyklos,
kuriai priklausė Kuosėnų pr. mokykla, mokinių, mokytojų ir mamų ekskursija į Vilnių 1970 m. gegužės 27 d.
Nuotraukoje :( paskutinė eilė iš kairės) mokyt. Genovaitė Laužikienė, Jadvyga Valevičienė, mokyt. J. Zabulienė, Paulė Vyšniauskienė, O. Indriulienė, Emilija Žilytė, Lionė Šilinienė, Nina Gildutienė, mokyt. G. Brazdžiūnaitė, mokyt. O. Petrulytė, mokyt. Janina Petronienė, Marytė Dundulienė.
Emilija Juodakytė - Stankaitienė
Nuotraukose : mokytoja Emilija Stankaitienė, su dukra Laima.
Dukra Laimą į studijas Vilniun išlydi mama ir Emilija Žilytė, transportą vairuoja klasiokas Vytautas Bočiulis.
Emilija Juodakytė - Stankaitienė gimė 1902 m. Kupiškio r. Aukštupėnų
kaime. Mokėsi Kupiškyje. Baigė Kauno mokytojų seminariją.
Pirmoji darbo vieta garsioji Šiluva. Vėliau mokytojavo
Raseinių r. Pašešuvio dvaro mokykloje. Čia ištekėjo ir tapo Stankaitiene. Karo pradžioje pergyveno bombardavimą, giminių žūtį, tad nutarė grįžti prie savųjų į Kupiškį.
Virš 10 m. mokytojavo Gyvakaruose. Paskutinė iki pensijos darbovietė buvo Kuosėnų pradžios
mokykla. Išėjusi į pensiją gyveno Kupiškyje, vėliau pas dukrą Laimą Laužikienę Šiauliuose.
Mirė 1997 m. sulaukusi 95 metų, džiaugdamasi Nepriklausoma Lietuva.
Palaidota Šiauliuose.
Domicelė Puodžiūnaitė-Puzinienė
Domocelė Puodžiūnaitė gimė 1912 m. Duoniūnų k.
Mokėsi Kupiškio progimnazijoje ir Panevėžio
pedagoginėje mokykloje. Turėjo pradinių klasių
mokytojos kvalifikaciją. Mokytojavo Labanoro,
Gyvakarų, Žaidelių, Kuosėnų pradinėse mokyklose.
Mirė 2002 m., palaidota Kupiškio kapinėse
Nuotraukoje : I eilė iš kairės - Danutė Žilytė, Dalia Lapienytė, Birutė Balytė, Gintautas Jokubka, Albertas Lukšys, Jonas Naujikas, Kęstutis Žilys. II eilėje - ..., Gražina Jonušytė, Audronė Dundulytė, ..., Vilė Lapienytė, mokyt. Domicelė Puodžiūnaitė - Puzinienė, Vanda Žilytė, Lina Baikauskaitė, Eugenija Gildutytė. III eilėje - ..., ..., ..., ..., Stasys Širvinskas, Kazys Bukauskas, Zita Navašinskaitė, ... .
Viktoras Kavoliūnas
1877.02.6 - 1950
Gimė Kairiuose, 1894 m. baigė Šimonių pr. mokyklą.
Mokėsi Tifliso I-je berniukų gimnazijoje. Mokytojavo Anykščių, Kupiškio valsčių mokyklose.
1920 m. vedė mokyt. Juliją Jėckaitę ir apsigyveno Kuosėnuose, pavyzdingai sutvarkė ūkį. Buvo didelis kooperacijos šalininkas, aktyviai prisidėjo organizuojant kultūrinį valsčiaus darbą.
Iš istorinių šaltinių :
...XX a. pradžioje, nuo 1902 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, Adampolio vienkiemyje šalia Viešintų veikė rusiška pradžios mokykla. 1916-1918 m. Viešintose vokiečių administracijos buvo atidaryta 2 skyrių mokykla, su 70 vaikų dirbo mokytojai Gogelis (1916-1917 m.) ir Viktoras Kavoliūnas (1917-1918 m.)...Balčiūniškio pr. mokykloje, Anykščių r. 1936-37 metais su I-IV skyriais dirbo mokytojas Viktoras Kavoliūnas.
...Prabėgus beveik penkeriems metams, 1941-ųjų spalį, Kupiškio krašto inteligentai vėl gausiai susirinko pradžios mokykloje. Buvo sudaryta muziejaus Kupiškyje steigimo organizacinė grupė: mokytojai Povilas
Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas. Prasidėjo susirašinėjimas su valdžios institucijomis, užmegzti ryšiai su muziejais, muziejininkais.Nuo susirinkimo parbėgus vos savaitei, Kupiškio valsčiaus savivaldybė būsimam muziejui paskyrė du pastatus Turgaus aikštėje.
Nuotraukose : Julija Kavoliūnienė su vaikaičiu Valdu, sūnaus Kęstučio sūnumi prie vyro kapo Kuosėnų kapinaitėse. Vėliau mokytojo Viktoro Kavoliūno palaikai buvo perkelti į Kauno m. Petrašiūnų kapines. Nuotrauka dešinėje : V. Kavoliūnas mokytojavimo Kuosėnų
pradžios mokykloje metu.
Petronėlė Mažeikaitė - Zulonienė
Petronėlė Mažeikaitė Zulonienė ilgiausiai Kuosėnų pradžios mokykloje dirbusi mokytoja.
Kupiškėno Tomo Mažeikos šeimoje augo trys seserys Petronėlė, Julija ir Agnė.
-->Genovaitė Dagytė - Laužikienė
Gimė 1928 m. (m. 2009 m. sausio mėn., palaid. Kupiškio kap.)Pelyšiuose prie Šimonių. Baigė
Kupiškio vidurinę mokyklą.Genovaitė Laužikienė, paskutinioji Kuosėnų
pradžios mokyklos mokytoja. Po jos mokykla
buvo uždaryta - nebeliko mokinių.
Antroje nuotraukoje Čivonių aštuonmetės mokyklos,
kuriai priklausė Kuosėnų pr. mokykla, mokinių, mokytojų ir mamų ekskursija į Vilnių 1970 m. gegužės 27 d.
Nuotraukoje :( paskutinė eilė iš kairės) mokyt. Genovaitė Laužikienė, Jadvyga Valevičienė, mokyt. J. Zabulienė, Paulė Vyšniauskienė, O. Indriulienė, Emilija Žilytė, Lionė Šilinienė, Nina Gildutienė, mokyt. G. Brazdžiūnaitė, mokyt. O. Petrulytė, mokyt. Janina Petronienė, Marytė Dundulienė.
Emilija Juodakytė - Stankaitienė
Nuotraukose : mokytoja Emilija Stankaitienė, su dukra Laima.Dukra Laimą į studijas Vilniun išlydi mama ir Emilija Žilytė, transportą vairuoja klasiokas Vytautas Bočiulis.
Emilija Juodakytė - Stankaitienė gimė 1902 m. Kupiškio r. Aukštupėnų
kaime. Mokėsi Kupiškyje. Baigė Kauno mokytojų seminariją.
Pirmoji darbo vieta garsioji Šiluva. Vėliau mokytojavo
Raseinių r. Pašešuvio dvaro mokykloje. Čia ištekėjo ir tapo Stankaitiene. Karo pradžioje pergyveno bombardavimą, giminių žūtį, tad nutarė grįžti prie savųjų į Kupiškį.
Virš 10 m. mokytojavo Gyvakaruose. Paskutinė iki pensijos darbovietė buvo Kuosėnų pradžios
mokykla. Išėjusi į pensiją gyveno Kupiškyje, vėliau pas dukrą Laimą Laužikienę Šiauliuose.
Mirė 1997 m. sulaukusi 95 metų, džiaugdamasi Nepriklausoma Lietuva.
Palaidota Šiauliuose.
Domicelė Puodžiūnaitė-Puzinienė
Domocelė Puodžiūnaitė gimė 1912 m. Duoniūnų k.
Mokėsi Kupiškio progimnazijoje ir Panevėžio
pedagoginėje mokykloje. Turėjo pradinių klasių
mokytojos kvalifikaciją. Mokytojavo Labanoro,
Gyvakarų, Žaidelių, Kuosėnų pradinėse mokyklose.
Mirė 2002 m., palaidota Kupiškio kapinėse
Nuotraukoje : I eilė iš kairės - Danutė Žilytė, Dalia Lapienytė, Birutė Balytė, Gintautas Jokubka, Albertas Lukšys, Jonas Naujikas, Kęstutis Žilys. II eilėje - ..., Gražina Jonušytė, Audronė Dundulytė, ..., Vilė Lapienytė, mokyt. Domicelė Puodžiūnaitė - Puzinienė, Vanda Žilytė, Lina Baikauskaitė, Eugenija Gildutytė. III eilėje - ..., ..., ..., ..., Stasys Širvinskas, Kazys Bukauskas, Zita Navašinskaitė, ... .
Viktoras Kavoliūnas
1877.02.6 - 1950
Gimė Kairiuose, 1894 m. baigė Šimonių pr. mokyklą.
Mokėsi Tifliso I-je berniukų gimnazijoje. Mokytojavo Anykščių, Kupiškio valsčių mokyklose.
1920 m. vedė mokyt. Juliją Jėckaitę ir apsigyveno Kuosėnuose, pavyzdingai sutvarkė ūkį. Buvo didelis kooperacijos šalininkas, aktyviai prisidėjo organizuojant kultūrinį valsčiaus darbą.
Iš istorinių šaltinių :
...XX a. pradžioje, nuo 1902 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, Adampolio vienkiemyje šalia Viešintų veikė rusiška pradžios mokykla. 1916-1918 m. Viešintose vokiečių administracijos buvo atidaryta 2 skyrių mokykla, su 70 vaikų dirbo mokytojai Gogelis (1916-1917 m.) ir Viktoras Kavoliūnas (1917-1918 m.)...Balčiūniškio pr. mokykloje, Anykščių r. 1936-37 metais su I-IV skyriais dirbo mokytojas Viktoras Kavoliūnas.
...Prabėgus beveik penkeriems metams, 1941-ųjų spalį, Kupiškio krašto inteligentai vėl gausiai susirinko pradžios mokykloje. Buvo sudaryta muziejaus Kupiškyje steigimo organizacinė grupė: mokytojai Povilas
Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas. Prasidėjo susirašinėjimas su valdžios institucijomis, užmegzti ryšiai su muziejais, muziejininkais.Nuo susirinkimo parbėgus vos savaitei, Kupiškio valsčiaus savivaldybė būsimam muziejui paskyrė du pastatus Turgaus aikštėje.Nuotraukose : Julija Kavoliūnienė su vaikaičiu Valdu, sūnaus Kęstučio sūnumi prie vyro kapo Kuosėnų kapinaitėse. Vėliau mokytojo Viktoro Kavoliūno palaikai buvo perkelti į Kauno m. Petrašiūnų kapines. Nuotrauka dešinėje : V. Kavoliūnas mokytojavimo Kuosėnų
pradžios mokykloje metu.
Petronėlė Mažeikaitė - Zulonienė
Petronėlė Mažeikaitė Zulonienė ilgiausiai Kuosėnų pradžios mokykloje dirbusi mokytoja.
Kupiškėno Tomo Mažeikos šeimoje augo trys seserys Petronėlė, Julija ir Agnė.
Enciklopediniame straipsnyje rašoma: Petronėlė Mažeikaitė gimė 1905 09 26 Kupiškyje- pedagogė, etnografinio spektaklio organizatorė ir dalyvė. Povilo Zulono žmona. Gimtojo miesto pr. m-klą pradėjo lankyti nuo 3 skyriaus dar prieš I pasaulinį karą. Kupiškio progimnaziją baigė 1922 pavasarį. 1923 01 01 paskirta Kupiškio pr. m-klos mokytoja. 1924 09 01 įstojo į Skapiškio mokytojų kursus ir 1926 05 09 įgijo pr. m-klų mokytojos kvalifikaciją. 1928 01 16 paskirta vedėja Kuosėnų pr. m-kloje, kurioje dirbo 16 metų. 1931 07 08 lankė pedagoginius kursus Panevėžyje. 1931 11 23 pripažintas cenzas ir suteiktas mokytojos vardas. 1938 01 01 – I laipsnio, 1942 01 01 – II laipsnio vyresn. mokytoja. 1944 nukelta į Jurgeliškių, 1950 – į Kėginių pr. m-klą. 1960 paskirta Šimonių vid. m-klos mokytoja. 1960 suteiktas Lietuvos nusipelniusios mokytojos vardas. 1965 persikėlė į Kupiškį. 1966 kartu su kitais pradėjo rinkti, užrašinėti medžiagą etnografiniam vaidinimui Senovinės kupiškėnų vestuvės. Vaidinimas, kuriame Petronėlė vaidino viešnių, svečių, kaimynų būryje, sulaukė didelio dėmesio ne tik Kupiškio krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Mirė 1969.03.29 nuo sunkios ligos. Palaidota Kupiškio kapinėse. Pav.
1926 m. pradėjusi mokytojos darbą Kuosėnų pradžios mokykloje mokytojavo iki 1945 metų . Kuosėnuose mokytojaudama gyveno Valiukiškio vienkiemyje pas Jokantus. Mokiniams ji buvo gera, reikli, mylėjo mokinius . Pamenu jos paaiškinimą mokinukams, kai sovietai grąžino Vilnių Lietuvai : „
Atriekta duonos riekė vėl pridėta prie kepalo, bet tas kepalas kieno gi kišenėje“? Vėliau, jau sovietiniais laikais, jį buvo perkelta į Naivius, čia dirbo 2 metus, po to į Čivonis. Nuo 1950 iki 1959 mokytojavo Skodiniuose, o 1960 –1962 m. - Šimonyse. Petronėlės ir Povilo Zulonų dukra Kristina Zulonaitė -Dapkienė baigė Šimonių vidurinę mokyklą, mokėsi Vilniaus universitete, gydytoja, gyvena Vilniuje.P.ir P. Zulonų nuotraukos darytos 1967 m. Nuotrauka su dukryte 1955 m. Skodiniuose.
Kuosenų pradžios mokyklos mokytoja Petronėlė Mažeikaitė su mokiniais apie 1933 m. Atpažinome: mokytojos eilėje trečioji iš kairės Stefa Stukaitė, Šalia mokytojos s baltu kąspynu Gėnė Grigaitė - Jonušienė (Edvardo), Rožytė Jankevičiutė pirma iš dešinės prie berniukų, Bronė Dundulytė kairiai ir žemiau mokytojos, Živilė Puronaitė antra iš kairės mokytojos eilėje, Sabina Dirdaitė pirmoje eilėje juoda suknute, pirmoje eilėje pirma iš dešinės Albina Kavoliūnaitė. Jei kas atpažins daugiau - praneškite. Fotografija iš Eugenijos Stukaitės - Bočiulienės albumo.
Vanagaitė. ??? Mokė 1939-40 m.m.
Aleksandras Šukys (1927-28 mokslo m.)
1900.02.28 - 1970.04.24
Aleksandro gimtinė - Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Geležių parapijos Vareikių kaimas. Šeimoje jį vadindavo Aleksiuku buvo vyriausias gausios Šukių šeimos vaikas. Jis turėjo keturis brolius ir aštuonias seseris. Trys seserys mirė anksti. Jau anksti giminės pastebėjo, kad Aleksiukas gabus mokslams.
Todėl, šiek tiek paūgėjęs, Aleksiukas atsiduria Telšiuose pas motonos dėdę kleboną Semašką. Jam besimokant ketvirtoje gimnazijos klasėje prasidėjo I pasaulinis karas. Teko grįšti į tėviškę - Vareikius. Gelažių klebonui iš vokiečių valdžios gavus leidimą atidaryti mokyklą, joje mokytoju pradėjo dirbti Aleksandras Šukys. Po kelių mokytojavimo metų Aleksandras mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. Vėliau mokytojavo Kupiškio valsčiaus Migonių kaime. Čia susipažino su Maryte Petrylaite, kurią neužilgo vedė. Po kurio laiko buvo perkeltas į Kuosėnų pradžios mokyklą, kur 1927 m. sausio mėnesyje gimė ir čia aprašomų prisiminimų autorius Algirdas Šukys, dabartinis VU docentas. Kuosėnuose Šukio šeima gyveno neilgai, nes Algirdo sesuo Danutė, gimė 1929 m. kovo mėn. jau Punkiškiuose ir buvo pakrikštyta Adomynės bažnyčioje. Algirdas rašo,kad kartais juos aplankydavo mamytės mama Domicelė Aleknaitė - Petrylienė. Ji labai vaizdžiai deklamuodavo "Anykščių šilelį".
1941 m. birželio 14 d. Šukių šeimą trėmė pirmą kartą. Aleksandro Šukio nerado namie,nes jis buvo specialiai išvykęs iš namų. Jis buvo įspėtas, kad gali suimti. Tačiau tuomet niekas negalvojo, kad gali būti suimti vaikai, moterys, seneliai. Aleksandras Šukys buvo ne tik šaulys, bet ir Tautininkų sąjungos apylinkės pirmininkas, todėl sovietams jį suimti buvo pakankamas pagrindas. Nuo tų dienų Aleksandras Šukys savo šeimos daugiau jau nebematys. Šeima 1946 m. grįžusi į Lietuvą čia pragyveno 3 metus, kai 1949 m. balandžio mėnesyje buvo areštuota. Prasidėjo kalėjimų ir antrosios tremties metai, kurie tęsėsi iki 1983 metų.
Tremtyje, karo metais, šeima nieko nežinojo apie tėvą, ar jis gyvas ir kur jis yra. Tik kai 1946m. sugrįžę į Lietuvą sužinojo, kad jis dalyvavo 1941 m. sukilime, po to buvo Pušaloto valsčiaus viršaičiu. 1944 m., artėjant frontui, jis kartu su jauniausiuoju broliu Bronium ir sesers Veronikos vyru Petru Indreliūnu dviračais išvyko į Žemaitiją, kur Telšiuose gyveno ten nutekėjusi sesuo Ona Skukauskienė. Frontui priartėjus, jie tais pačiais dviračiais išvažiavo į Rytprūsius. Kai 1946 - 49 m. šeima buvo Kupiškio r. šeima buvo gavusi žinutę,kad jis esąs DP stovykloje Vakarų Vokietijoje, JAV okupacinėje zonoje, bet greit iš ten išvyksiąs, kad jo dabar ieškoti nereikėtų ir kad su laiku jis pats šeimą susirasiąs. Tik 1960 m., kai sūnus Algirdas buvo grįžęs į Lietuvą ir norėjo įsidarbinti besikuriančiame Mokslų akademijos Skaičiavimo centre sužinojo, kad jo tėvas Vakarų Vokietijoje dalyvauja VLIKO ir kitoje antitarybinėje veikloje, todėl šeimai vietos Lietuvoje nėra. Algirdas grįžta į Barnaulą.
Antrąjį laišką iš tėvo šeima gavo tik 1963 m. Jis atėjo į Barnaulą per motinos seserį Emiliją Pakarklienę. Ji tėvo laiškelius skirtus šeimai pridėdavo prie savo laiško. Per ją šeima gaudavo ir tėvo siuntinius, bet ne iš Vokietijos, o iš Švedijos ir ne iš Aleksandro Šukio , o iš firmos A.B. Nyman & Schultz Stokholme. Iš tėvo laiškų šeima sužinojo, jog jis nuo 1960 m. jau pensininkas gaunąs neblogą pensiją, kad prieš išeidamas į pensiją, keletą metų dirbo Vasario 16 gimnazijos administratoriumi, o dar anksčiau - didelės ligoninės maitinimo skyriaus vedėju.
Paskutinis laiškas, kurį šeima gavo datuotas 1970 m. kovo 25 d. Tas laiškas šeimą pasiekė vėliau negu kun. K. Senkaus telegrama, kad Aleksandras mirė 1970 m. balandžio 24 d. ir kad jo laidotuvės įvyks balandžio 28 d. Nuvykti į tėvo laidotuves Algirdui nepavyko, tokia buvo sovietinės valdžios politika.
Tuo buvusio Kuosėnų pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio istorija nesibaigia. Yra jos pomirtinė dalis, apie kurią internautams papasakosime svetainėje : www.vilniauskupiskenai.blogspot.com
Nuotraukose : Aleksandras Šukys Kuosėnų pradžiosmokyklos mokytojas (didžioji). Aleksandro šeima,
žmona Marija, sūnus Algirdas ir duktė Danutė. Vidurinėje nuotraukoje Aleksandras Šukys
Hiutenfeldo (Vokietija) Vasario 16 gimnazijos administratorius.
Paskutiniose nuotraukose - Aleksandro Šukio laidotuvės 1970 m. Štutgarte, Vokietija.
Domicelė Gudaitė- Jokūbonienė
Nuotraukoje Kuosėnų pradžios mokyklos mokytoja Domicelė Gudaitė. Domicelė mokytojavo apie 1924-25 metus. Vėliau gyveno Panevėžyje. Palaidota senose Panevėžio kapinėse. Sūnus Gediminas Jokūbonis Tėvams sukūrė ir pastatė gražų antkapinį paminklą, kurį matote žemiau. Būtinai pasididinkite spragtelėje pelyte ant nuotraukos.
Šeimos nuotraukoje (iš kairės): Albinas Jokūbonis, Gediminas Jokūbonis (busimasis skulptorius), Liudvika Jokūbonytė, Domicelė Gudaitė-Jokūbonienė ir Ona Gudienė.
Anėlė Vilėniškaitė - Vaitkūnienė (1899-1993) Kuosėnų pr. mokykloje vaikus mokė nuo1922 m. rugsėjo 1 d. iki 1924 m. birželio 1 d. Jos vyras Dominykas Vaitkūnas ilgametis Kupiškio valsčiaus viršaitis. (Iš Reginos Vaitkūnaitės - Gamziukienės knygos "Mano šeimos gyvenimo vaizdai".2014 m.
Julija Jėckaitė- Kavoliūnienė
Kuosėnų pradžios mokyklos pirmoji mokytoja Julija Jėckaitė (Mokytojavo 1919-1922). 1920 metų fotonuotrauka iš Liucijos Kavoliūnienės albumo.Nuotraukose :
Julija 1960 -62 m. pas dukrą daktarę Albiną Matulienę Anykščiuose.
.........................................................................Julija prie savo vyro kapo Kuosėnų kapinaitėse.
Julija 1960 -62 m. pas dukrą daktarę Albiną Matulienę Anykščiuose.
Julija gimė 1892 m. Kuosėnų k. Kupiškio
valsčiuje, ūkininko šeimoje.
1920 m. ištekėjo už mokytojo, kooperacijos
organizatoriaus, kuris atsikėlęs į Julijos ūkį
pradėjo gražiai ir pavyzdingai ūkininkauti.
Julija su Viktoru turėjo dvi dukras ir sūnų.
Vyriausioji dukra Albina - gydytoja, Birutė - biologė, sūnus Kęstutis baigė ŽŪA melioracijos fakultetą, dirbo Kaune ir Kuboje.
Julija Jėckaitė - Kavoliūnienė mirė 1968 m. , palaidota Kauno m. Petrašiūnų kapinėse.
2008-10-07
Kuosėnų pradžios mokykla
Mieli kuosėniečiai, jų vaikai ir vaikaičiai. Kviečiu padėti užpildyti Kuosėnų pradžios mokyklos istorijos puslapius. Ieškome mokytojų Julijos Jėckaitės- Kavoliūnienės, Domicelės Gudaitės- Jokūbonienės, Aleksandro Šukio (1927-28 mokslo m.), Petronėlės Mažeikaitės - Zulonienės, Viktoro Kavoliūno, Domicelės Puodžiūnaitės-Puzinienės, Emilijos Stankaitienės, Genovaitės Laužikienės foto nuotraukų, su mokinukais ir be jų. Ieškome pastatų, kuriuose buvo mokykla, fotografijų. Dėkoju Romualdui Dunduliui, kuris pirmas atsiliepė ir atsiuntė Dundulių namo, kuriame buvo mokykla nuotraukas. Mielai lauksiu prisiminimų raštu arba email'u. Mano adresas Architektų g.55-9, Vilnius, tel. 8-5-2457428 arba 8-683-28935
....Dėkoju Aldonai Jonušytei-Adamonienei, Laimai Stankaitytei-Laužikienei, Janinai Grigaitei, Vandai Žilytei - Šimonienei, Eglei Jokūbonytei, Daliai Matulytei, Romualdui Gudui, Liucijai Kavoliūnienei už nuotraukas ar kitą medžiagą. Padėka Algirdui Šukiui už fotografijas ir išsamią tekstinę medžiagą.
Pagarbiai
Albinas Čiurlys
Antano Dirdos namuose Kuosėnų pradžios mokykla veikė nuo 1948 m. iki jos uždarymo 1970 m. Nuotraukoje prieš mokyklos pastatą mokytoja Emilija Stankaitienė su dukra studente Laima apie 1956 metus.
.
.
Kuosėnietė Emilija Žilytė, mokyklos patalpų ir ūkio prižiūrėtoja. Mokiniai ją vadindavo - Amiliuta.
.
Nuotraukoje dešinėje Napalio Jonušio namas, kuriame nuo
1932 m. iki 1948 m. veikė Kuosėnų pradžios mokykla.
Antroji nuotrauka su kryžiumi prie pastato
fotografuota 2008 m. R.Gudo.
Šalia namo, kuriame buvo mokykla stovi
kryžius. O jo istorija tokia. Napalys Jonušis
buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją.
Išeidamas pažadėjo, jei iš karo į tėviškę sugrįš gyvas ir sveikas - pastatys kryžių. Savo pažadą Napalys įvykdė. Kryžių pastatė. Laikas padarė savo juodą darbą. Metalinė gražaus kryžiaus dalis buvo išsinėrusi iš granitinės dalies. Nuo čia prasidėjo graži kryžiaus atstatymo istorija. Aktorius Romualdas Gudas dažnas Kuosėnų lankytojas, o gal ir būsimas gyventojas nutarė, kad reik aptvarkyti namo prieigas, kuriame buvo mokykla, kur mokėsi daug aplinkinių kaimų vaikučių ir jis pats. Buvo praretinti išsikeroję alyvų krūmai. Romualdo paprašytas, Vytukas Vėžys metalinę kryžiaus dalį padėjo į saugią vietą, kad metalo pirkliai jos "nenupirktų". Vėliau vilnietė Aldona Bugailiškytė kilusi iš Naivių pasamdė meistrą iš Naivių, kurie abi kryžiaus dalis sujungė. Aldonos iniciatyva kryžius buvo atšventintas. Gerų žmonių geri darbai vėl grąžino kryžių naujam gyvenimui. Jis mums vėl primena kryžiaus fundatorių Napalį Jonušį, Kuosėnų pradžios mokyklą, buvusius jos mokinukus, dabar išsibarščiusius po visą Lietuvą.
.
Nuotraukose: Juozo Dundulio namas,
kuriame apie 8 metus veikė Kuosėnų
pradžios mokykla.Viena nuotrauka
1950, antra 2004 metų.
.
.
Kuosėnų pradžios mokykla įsteigta 1919 metais.
Pradžioje ji įsikūrė ūkininko Aleksandro Dravidžiaus namuose. Jam išsikėlus į vienkiemį, nuo 1924 m. ji buvo perkelta į Juozo Dundulio seklyčią.
O nuo 1932 m. buvo perkelta į Napalio Jonušio namus.
Nuo 1948 m. iki 1970 m. mokykla veikė Antano Dirdos namuose. 1970 m.nebelikus mokinių Kuosėnų pradžios mokykla buvo uždaryta.
....Dėkoju Aldonai Jonušytei-Adamonienei, Laimai Stankaitytei-Laužikienei, Janinai Grigaitei, Vandai Žilytei - Šimonienei, Eglei Jokūbonytei, Daliai Matulytei, Romualdui Gudui, Liucijai Kavoliūnienei už nuotraukas ar kitą medžiagą. Padėka Algirdui Šukiui už fotografijas ir išsamią tekstinę medžiagą.
Pagarbiai
Albinas Čiurlys
Antano Dirdos namuose Kuosėnų pradžios mokykla veikė nuo 1948 m. iki jos uždarymo 1970 m. Nuotraukoje prieš mokyklos pastatą mokytoja Emilija Stankaitienė su dukra studente Laima apie 1956 metus.
.
.
Kuosėnietė Emilija Žilytė, mokyklos patalpų ir ūkio prižiūrėtoja. Mokiniai ją vadindavo - Amiliuta.
.
Nuotraukoje dešinėje Napalio Jonušio namas, kuriame nuo
1932 m. iki 1948 m. veikė Kuosėnų pradžios mokykla.
Antroji nuotrauka su kryžiumi prie pastatofotografuota 2008 m. R.Gudo.
Šalia namo, kuriame buvo mokykla stovi
kryžius. O jo istorija tokia. Napalys Jonušis
buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją.
Išeidamas pažadėjo, jei iš karo į tėviškę sugrįš gyvas ir sveikas - pastatys kryžių. Savo pažadą Napalys įvykdė. Kryžių pastatė. Laikas padarė savo juodą darbą. Metalinė gražaus kryžiaus dalis buvo išsinėrusi iš granitinės dalies. Nuo čia prasidėjo graži kryžiaus atstatymo istorija. Aktorius Romualdas Gudas dažnas Kuosėnų lankytojas, o gal ir būsimas gyventojas nutarė, kad reik aptvarkyti namo prieigas, kuriame buvo mokykla, kur mokėsi daug aplinkinių kaimų vaikučių ir jis pats. Buvo praretinti išsikeroję alyvų krūmai. Romualdo paprašytas, Vytukas Vėžys metalinę kryžiaus dalį padėjo į saugią vietą, kad metalo pirkliai jos "nenupirktų". Vėliau vilnietė Aldona Bugailiškytė kilusi iš Naivių pasamdė meistrą iš Naivių, kurie abi kryžiaus dalis sujungė. Aldonos iniciatyva kryžius buvo atšventintas. Gerų žmonių geri darbai vėl grąžino kryžių naujam gyvenimui. Jis mums vėl primena kryžiaus fundatorių Napalį Jonušį, Kuosėnų pradžios mokyklą, buvusius jos mokinukus, dabar išsibarščiusius po visą Lietuvą.
.
Nuotraukose: Juozo Dundulio namas,
kuriame apie 8 metus veikė Kuosėnų
pradžios mokykla.Viena nuotrauka
1950, antra 2004 metų.
.
.
Kuosėnų pradžios mokykla įsteigta 1919 metais.
Pradžioje ji įsikūrė ūkininko Aleksandro Dravidžiaus namuose. Jam išsikėlus į vienkiemį, nuo 1924 m. ji buvo perkelta į Juozo Dundulio seklyčią.
O nuo 1932 m. buvo perkelta į Napalio Jonušio namus.
Nuo 1948 m. iki 1970 m. mokykla veikė Antano Dirdos namuose. 1970 m.nebelikus mokinių Kuosėnų pradžios mokykla buvo uždaryta.
2008-09-08
Mirė ANTANAS STANČIKAS
.
Eidamas 88-uosius metus Kupiškyje mirė kuosėnietis, buvęs bažnyčios choro choristas, smagus muzikantas,geležinkelietis, linksmuolis, giedorius, tiesiog puikus žmogus Antanas Stančikas.
Antaną pažinojusių prisiminimai.
Iš sesers Palmos Stančikaitės knygos "Kuosėnai"apie vyrų ėmimą į sovietinę armiją rašoma:
"Mano brolis, dar visai jaunas būdamas, iki 1940 m. kartais padirbėdavo laikinu, ne nuolatiniu, geležinkelio darbininku. Todėl dabar, esant bėdai, jis paprašė geležinkelininkų kuopos seniūną Kazį Stasevičių, jei atsirastų vietos, priimti jį vėl čia. Gavęs K. Stasevičiaus pažymą, važiavo į Panevėžio karinį komisariatą, stojo į komisiją. Kadangi karo metu geležinkelis buvo laikomas kariniu objektu, brolis gavo karinį bilietą, atleidžiantį jį nuo karinės prievolės iki karo pabaigos, ir pradėjo dirbti geležinkelio darbininku. Nesunku įsivaizduoti, koks tai buvo mūsų visų džiaugsmas. Vėliau jis nors ir liko geležinkeliečiu, bet dirbo kitą darbą."
Iš Vandos Žilytės - Šimonienės prisiminimų. Antanas buvo mano tėvelių žemės kaimynas. Man gimus tėvai kūmais paprašė Alesią Dundulytę ir Antaną Stančikioką. mane nuvežė į bažnyčią ir parvežė iš jos dėdė Petras Gabrėnas ir garsi"bobutė" - pribūvėja Baltrūnienė. Kūmai grįžo vėliau, tad jiems teko labai rimtai aiškintis svečiams, kur pradangino vaikelį. Kai man buvo 10 metų krikšto tėvelis padovanojo Anderseno "Pasakas". Jos man labai patiko, skaity
davau pati viena, paskui skaičiau seserims ir broliams, vėliau dukroms, o dabar anūkams. Nuotraukoje : Antanas Stančikas, Vanda Žilytė - Šimonienė ir Lucius Šimonis, 1993 m. JuodpėnuoseMano krikštotėvas būsimos žmonos Alėsios laukė 7 metus. Buvo nuvažiavęs į Magadaną jos aplankyti. Lauktuvių iš krikšto mamos man atvežė nosinaitę, labai gražiai apmekstą su kryželiu. Kai Alėsia grįžo iš tremties apsivedė, gražiai gyveno Račiupėnuose, išaugino dukras Zitą ir Virginiją. Vėliau atsirado žentai, senelius pradžiugino anūkai.
Mano krikšto tėvas buvo gerbiamas visų kuosėniečių. Jis turėjo gražų balsą, mokėjo groti akordeonu, armonika. Visada linksmas, šposininkas, visur tikdavo. Mano vestuvėse su krikšto mama buvo piršliais. Aš juos labai mylėjau. Su mano vyru Luciumi labai sugyveno. Pasikalbėdavo rimtom temom, vienas kitą geranoriškai pašpilkuodavo.
Niekam negailėdavo gerų žodžių, šypsenos.
Netekus krikšto tėvelio Antano nesusitaikau su mintimi, kad jau niekad jis nebeatvers mūsų namų durų, nebegirdėsime jo linksmo pasisveikinimo ir jo linksmų ir liūdnų istorijų.
Nuotraukoje : Aleksandra ir Antanas Stančikai, 1964 m.
Buvusio bendradarbio Teodoro Kuzmicko prisiminimai. Susipažinau su Antanėliu 1938 m. rudenį. Persikėlėm su kuliamaja į Kuosėnus pas Gudą. Naujas kaimas, nauji žmonės naujos pažintys. Pradėjo rinktis talkininkai. Pamačiau savo amžiaus jauną gražų vyriškį. Jis be jokių ceremonijų priėjo prie manęs, ištiesė ranką ir prisistatė : Antanas Stančikas, aš pakartojau Teodoras Kuzmickas ir pradėjom šnekėtis kaip seni pažįstami. Kuosėnuose jis dalyvaudavo beveik kiekviename kieme, o po talkos vakarais grodavo armonika, šokdavo jaunimas. Pabaigus kulti Kuosėnuose persikėliau į Mirabelį, Antano jau nebuvo, bet draugystė taip ir išliko. Kai susitikdavome, draugiškai pasišnekėdavom, jis niekad nieko nekritikuodavo, o man tai labai patiko. Kada užušvietė stalino(autor.) saulė, mes atsidūrėme abu geležinkelyje. Jis pasirinko komerciją, o aš eismą. Aš dirbau Rokiškyje budėtoju, o jis Kupiškyje svėrėju. 1951 m. pavasarį Skapiškio geležinkelio stotyje, sako , kad miškiniai, o iš tikrųjų skrebai sušaudė visą naktinę pamainą : budėtoją, iešmininką ir sverėją. Po išžudymo mane paskyrė budėtojo vieton, o Antaną svėrėju, Adomėlį Juozą iš Panemunėlio iešmininku. Dirbome vienoje pamainoje 3 metus. Jo būdas nepriekaištingai ramus, niekada prie žmonių nekibdavo, visada elgdavosi mandagiai. Kai turėdavome laisvo laiko, kaip bobutės paplepėdavome, jo žodžiais, mes kai sueiname negalime atsišnekėti. Kai jaunesni buvom, tankiai apsilankydavom vienas pas kitą. Vėliau, kai jis pardavė namus, susitikdavome labai retai. Kad Antanas mirė sužinojau iš laikraščio. Žinojau, kad jis su mūsų kaimynais Šimoniais giminės, nuėjau pasiteirauti ir man papasakojo apie jo mirtį.
Amžiną atilsį duok jam Viešpatie
ir amžinoji šviesa jam tešviečia,
tegu ilsisi ramybėje.
Vandos Šimonytės iš Juodpėnų prisiminimai. Pirmą kartą A. Stančiką pamačiau 1968 m. rugpjūtį, brolio Luciaus vestuvėse. Antanas ir Aleksandra Stančikai buvo jaunosios krikšto tėveliai. Todėl jiems teko atsakingos ir svarbios piršlio ir svočios pareigos. Prisiminimuose jis liko kaip labai ramus, santūrus žmogus. Dėmesingai išklausydavo pašnekovą, labai taktiškai, tik užuomina, paprieštaraujantis, jei nuomonės nesutampa.
Jis gimė ir augo kaime. Būdamas žingeidus, mėgėjas bendrauti, išlavino savo elgesio manieras, neturėjo grubumo, kurio nemokėjo atsikratyti kai kurie kaimiečiai.
Su savo būsima žmona, kurią visi vadino Alėsia, pradėjo draugauti labai jauni.
Buvo sunkūs pokario metai. Tremtinių vagonai dažnai išvažiuodavo iš Skapiškio, Kupiškio, Subačiaus. Stotyse vagonai su žmonėmis išstovėdavo po keletą parų, kol į juos sutalpindavo visus, kurie privalėjo čia patekti.
Taip kartą ir Alėsia atsidūrė vagone. Antanas puolė šen ir ten. Apsukrumo dėka rado galimybę pasikalbėti su mylimąja. Jaunuolį suprato vyresnieji. Pavyko. Vagono durys atsidarė. Tai prilygo laimės žiburiui. Jie vienas kito glėbyje. Jis ją guodė ramino. Bet tai buvo akimirkos švieselė tamsos naktyje.
O po to Alėsios areštas. Teismai. Kalta. Jos tėvų sodyboje rastas partizanų bunkeris. Dėl jo kalti visi. Lageris - 25 metai, toks nuosprendis. Kentėjo visa šeima.
Antanas nesusvyravo, nesuabejojo kaip jam pasielgti. Jis žinojo: lauks Alėsytės. Rašys jai laiškus, guos ją, drąsins. Jis ištvers, išlauks, tik tegu mergaitė, jo Alėsytė tiki tuo, laukia jo.
Po ilgų viltingų septynerių metų Aleksandra sugrįšta į Lietuvą. Jausmai, priesaika duota vienas kitam išlaikė visus likimo išbandymus. Lyg gražioje pasakoje, nugalėjus visas kliūtis, meilė baigėsi vestuvėmis.
Antanas turėjo gražų balsą. Nesipuikuodavo šia Dievo dovana. Pirma pagirdavo kito gražų dainavimą. Tik po to užtraukdavo posmelį. Daug metų jis giedojo bažnytiniame chore, laidotuvėse.
Mergaitės, jo dukros, patyrė rūpestį, gerumą.
Be skubos, stebėdamas gamtą, klausydamasis mašinų gaudesio, ieškodavo gatvėse pažįstamų veidų. Sveikindavosi tai galvos linktelėjimu, tai akių šypsena. Jei čia pat - ranką paduodavo klausdamas "o kaip gyveni". Lankydavosi pas visus, kuriuos pažinojo, visur suspėdavo, visų buvo laukiamas.
Sugebėjo nepalūžti dvasiniame skausme po žmonos Alėsios netekties. Jis nusiramindavo kapinėse. Tomis valandėlėmis, visa siela jis būdavo su savąja Alėsia, kalbindavo ją.
Reikėjo daug pastangų, būdo išdidumo, tvirtumo, noro aiškiai ir deramai baigti savo likimą.
.
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)