Kuosėnai

DULKSNYS KOSTAS [1901 01 11 Naiviuose (Kupiškio r.) – 1941 07 30 nužudytas Maskvoje], Lietuvos nepriklausomos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas.

1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. gruodžio mėn. baigė Karo mokyklą Kaune ir tarnavo įvairiuose daliniuose. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų bendrajį skyrių. 1926 sausio mėn. buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, rugpjūčio mėn. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1927 m. baigė Kauno „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją, 1931 m. – Prahos generalinio štabo akademiją ir buvo paskirtas gen. štabo majoru.
1931–1933 m. tarnavo vyriausiajame štabe; 1933–1934 m. – 9-ajame pėstininkų pulke bataliono vadu, priklausė Lietuvos slaptosioms tarnyboms. 1932–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo generalinio skyriaus karininkų kursuose ir Aukštojoje karo mokykloje, rašė straipsnius leidiniams: „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Korys“, „Trimitas“, „Lietuvos aidas“.
1934 m. K. Dulksniui suteiktas gen. štabo pulkininko leitenanto laipsnis. 1935 m. jis paskirtas eiti generalinio štabo II žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. 1936 09 08 pakeltas generalinio štabo pulkininku.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (1923), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1923), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu (1935), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1936), Švedijos kalavijo 3-ojo laipsnio ordinu (1937) ir Lenkijos Atgimimo 3-ojo laipsnio ordinu (1939).
1940 m. liepos 8 d. pulkininkas K. Dulksnys paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės karo mokyklos lektoriumi, o liepos 18 d. – suimtas, tardytas ir kalintas Kauno, Minsko bei Maskvos kalėjimuose. 1941 07 30 sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
1996 m. plk. Kosto Dulksnio vardu Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42).
2011 03 29 ant pastato (Gedimino g. 38/Nepriklausomybės a.) atidengta grupinė atminimo lenta: „Čia buvusioje Lietuvos kariuomenės generalinio štabo II skyriaus būstinėje dirbo Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys. 1940 m. vasarą sovietų okupantų jie buvo suimti ir 1941 m. sušaudyti Maskvoje“

Kariuomenės likvidavimas

Kaip buvo sunaikinta mūsų kariuomenė

veidas.lt

"Veido" archyvas

Mūsų tėvai ir seneliai didžiavosi savo kariuomene. Nuotraukoje raiteliai prie Prezidentūros
Prieš 70 metų, 1940 m. rugpjūčio 14 d., VKP(b) politbiuras priėmė slaptą nutarimą “Dėl Estijos, Latvijos, Lietuvos TSR armijų pertvarkymo”. Tačiau iš tikrųjų Baltijos šalių ginkluotųjų pajėgų likvidavimas prasidėjo gerokai anksčiau.
Tarpukario metais sava kariuomenė buvo Lietuvos piliečių simpatijų ir pasididžiavimo objektas: kai mūsų kariai darniomis gretomis žygiuodavo Kauno, Šiaulių, Panevėžio ar Alytaus gatvėmis, abejingų nebūdavo. Tuomet žmonės stengėsi padėti kariuomenei kuo galėdami: aukojo sunkiai uždirbtus litus Ginklų fondui, aktyviai veikė Šaulių sąjungoje. Savo ruožtu beveik ketvirtadalis valstybės biudžeto išlaidų ėjo būtent krašto apsaugos reikalams.
Deja, 1940 m. vasarą tarptautinė padėtis Europoje ir vidinė politinė būklė Lietuvoje susiklostė taip, kad mūsų kariams ginti savo tėvynės nuo išorės priešų neteko. Maža to, jie patys tada atsiradusios svetimos valdžios buvo žiauriai persekiojami ir naikinami.
Liaudies kariuomenė
Maskvai užgrobus Baltijos šalis, vienas painiausių klausimų buvo – ką daryti su jų kariuomenėmis? Esama žinių, kad buvo net svarstomas variantas paleisti arba likviduoti jas iš karto, vienu ypu. Tačiau tai buvo rizikinga, galėjo kilti masinis nepasitenkinimas ir ginkluotas pasipriešinimas: juk vien Lietuvos kariuomenėje 1940 m. birželio 1 d. buvo 1700 karininkų ir 22 tūkst. kareivių, kariuomenės dalyse ir sandėliuose – 147 tūkst. šautuvų, 5000 lengvųjų, 924 sunkieji kulkosvaidžiai, 350 lengvų (20 mm) automatinių pabūklų, 130 patrankų, 110 gaubicų, 36 tanketės, 118 karo lėktuvų. Be to, Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių, didesnė jų dalis – ginkluoti.
Todėl pasirinktas buvo užmaskuotas, laipsniškas likvidavimas, turint vilčių, kad bent dalį tų pajėgų vis dėlto pavyks panaudoti Maskvos tikslams – juk buvo naujo, didelio karo išvakarės.
Visų pirma reikėjo nuraminti tuos pavojingus, patriotiškai nusiteikusius tūkstančius ginkluotų žmonių, įtikinti juos, kad Lietuvoje nieko blogo neįvyko ir ateityje neįvyks. Tam turėjo pasitarnauti viešos valdžios atstovų kalbos, keli kariuomenės vado įsakymai: 1940-06-19 įsakyme sakoma, kad “mūsų kariuomenė ir toliau stovės Tėvynės sargyboje”, o birželio 28 d. – kad “mūsų santykiai su SSSR kariuomene turi būti nuoširdūs ir draugingi”.
Tačiau draugyste su raudonarmiečiais sunku buvo patikėti, kai jų tankai laikė apsupę mūsiškių kareivines, kai draudė pakilti į orą mūsų lėktuvams… Maža to, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo permainos kariuomenės vadovybėje: kai kurie pulkų, batalionų, įstaigų vadai buvo pakeisti po kelis kartus. Tikslas – sukelti sąmyšį ir baimę, suardyti nusistovėjusius ryšius tarp vadų ir pavaldinių, tarp aukštesnių ir žemesnių karininkų ir tuo sumažinti organizuoto pasipriešinimo galimybę.

"Veido" archyvas

Po 1940 m. vasaros Lietuvos kariams dalyvavimas mitinguose tapo privalomas

1940 m. liepos 4 d. pasirodė specialus įstatymas dėl Lietuvos kariuomenės pertvarkymo į Liaudies kariuomenę. Žodis “liaudis” tada buvo labai populiarus ir paprastai vartojamas netikusiems, nedoriems darbams pridengti – Liaudies vyriausybė, Liaudies seimas… Šiuo atveju terminas

“Liaudies kariuomenė” ženklino pirmąjį mūsų kariuomenės naikinimo etapą: joje atsirado 306 politvadovai, turėję kontroliuoti vadų veiklą, agituoti karius, prižiūrėti, kad jie nemaištautų, – kol kas tai buvo vietiniai komunistai, kariams neva buvo leista dalyvauti politinėje veikloje. Nors iš tiesų kariai buvo prievarta varomi į mitingus – viltasi, kad taip jie susižavės komunizmo idėjomis, pamils naująją valdžią. Bet svarbiausia – tuo metu kariuomenėje ėmė veikti NKVD agentai, uoliai ieškantys “liaudies priešų”, prasidėjo areštai. Vyriausiasis Maskvos emisaras Vladimiras Dekanozovas reikalavo sparčiau valyti iš kariuomenės, anot jo, reakcingus elementus, negalinčius susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje, pats nurodydavo, kokius karininkus išvaryti į atsargą, grasino, terorizavo kol kas dar lietuvišką kariuomenės vadovybę.

Lietuviškų kepurių nebereikia
Kaip ir kiti įvykiai, 1940-ųjų kariuomenės pertvarkymai buvo maskuojami gražiais šūkiais: apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, įgyvendinti demokratiją ir t.t. Tuo pačiu metu vis dar buvo iliuzijų, kad Liaudies kariuomenė išliks, ji ir toliau bus lietuviška organizacija, nors ir kišantis į jos gyvenimą atėjūnams. Tačiau pagal Maskvos planus tai buvo tik laikinos, pereinamojo laikotarpio struktūros, gyvavusios vos porą mėnesių.
1940 m. rugpjūčio 30 d. Pabaltijo karinės apygardos nutarimu vietoj jų Baltijos šalyse buvo formuojami teritoriniai raudonosios armijos šaulių korpusai Lietuvoje – trijų divizijų sudėties 29-asis korpusas. Bet ir jis buvo laikinas.
Tokius junginius planuota laikyti vos vienus metus: kol bus surasti ir pašalinti nepatikimi kariškiai, kol lietuvių, latvių, estų kariai pramoks rusiškai, prisitaikys prie rusiškos ginkluotės ir tvarkos. Tuo pat metu vyko Krašto apsaugos ministerijų likvidavimas, Lietuvoje tam faktiškai vadovauti teko buvusiam kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui.
Ši reorganizacija kartu buvo gera proga smarkiai sumažinti Baltijos šalių kariuomenes: 29 šaulių korpusui tereikėjo 15 tūkst. karių, į atsargą buvo paleista per 400 karininkų, juos pakeitė atvykėliai iš Rytų. Nebeliko ir vietinių politvadovų: rugsėjo mėnesį buvo atsiųsta 500 raudonarmiečių, kurie varė agitaciją per vertėjus – dėl to buvo nemaža juokų ir nesusipratimų.
Tačiau nei tie naujieji, patyrę agitatoriai, nei areštai ir kitokios bausmės patriotinės mūsų karių dvasios nepalaužė. Jie ir toliau maištavo, šaipėsi iš politvadovų, rengė politines demonstracijas – važinėjo su jau uždraustomis trispalvėmis Kauno ir Vilniaus gatvėmis, atsisakinėjo prisiekti ištikimybę svetimai valdžiai. Vienas jų, buvęs šaulys ir pavasarininkas, pareiškė: “Aš jau kartą prisiekiau Dievui bei Tėvynei ir daugiau priesaikos nepriiminėsiu”. Dėl to 1940 m. lapkričio 1 dieną žlugo planai iškilmingai organizuoti priesaiką korpuse, ją po gausių areštų vargais negalais pavyko atlikti tik praėjus keturiems mėnesiams.
Karių nepasitenkinimas didėjo ir dėl aprūpinimo, ir dėl buitinių sąlygų. Atsidūrus raudonosios armijos sudėtyje, smarkiai pablogėjo maitinimas – juk Maskva niekada savo kareivių nelepino. Be to, korpuso daliniai savo moderniškas, gerai įrengtas kareivines turėjo užleisti svetimiems, o patys kraustytis kuo toliau nuo Vokietijos sienos, į rytinį Lietuvos pakraštį – Trakus, Pabradę, Švenčionėlius, Lentvarį, kurtis ankštose nepritaikytose patalpose – vienuolynuose, kaimuose, dvaruose.
Žinoma, visas nepatenkintų mūsų karių kalbas, veiksmus, protestus stropiai fiksavo korpuso ypatingasis skyrius, vadovaujamas iš Rytų atsiųsto patyrusio čekisto Juozo Bartašiūno, jau 1940 m. lapkritį turėjusio beveik 400 slaptųjų agentų. Tačiau tų nepatenkintų buvo tiek daug, kad sukišti visų jų į kalėjimus buvo neįmanoma. Pats vyriausiasis Lietuvos enkavedistas Aleksandras Guzevičius turėjo pripažinti, kad korpuse daugiau kaip 3 tūkst. potencialių valdžios priešų, kad jo daliniai visiškai nepatikimi. Nors areštų gausėjo, nors vis daugiau lietuvių karininkų pakeitė atvykėliai, padėtis negerėjo: prasidėjus karui 1941 m. birželį korpusas faktiškai subyrėjo.
Didžiausias tarybų valdžios priešas – karininkai
Nepriklausomos Lietuvos valdžia ypač daug dėmesio skyrė karininkų kadrams, jų parinkimui, mokymui ir ugdymui. Tai davė rezultatų – jų kvalifikacija buvo aukšta, o okupantams užgriuvus paaiškėjo, kad vos vienas mūsų karininkas priklausė LKP(b): tai Jurgis Kovas (Kopukovas), karo lakūnas. Tą savotiškai pripažino, įvertino ir Maskva: jos emisarai gerai suprato, kokį pavojų režimui kelia gerai profesionaliai parengti, patriotiškai nusiteikę karininkai. Todėl jau liepos 18 d. pradėtas jų persekiojimas: trys Kariuomenės štabo žvalgybos ir kontržvalgybos skyriaus pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys buvo suimti, išgabenti į Maskvą ir ten nužudyti. O iš viso per Liaudies kariuomenės gyvavimo laikotarpį už grotų atsidūrė 26 mūsų karininkai ir 40–50 kareivių.
Suformavus 29-ąjį korpusą represijos dar labiau sustiprėjo: vis daugiau geriausių mūsų karininkų staiga dingdavo. Kita jų persekiojimo forma buvo masinis išvarymas į atsargą – o juk dauguma jų jokios kitos specialybės neturėjo ir likdavo be pragyvenimo šaltinio, be to, tokie karininkai pirmieji atsidurdavo suimamųjų sąrašuose. Iki liepos 30 d. į atsargą buvo išleista 50–40 proc. generolų, 26 proc. pulkininkų, 16,7 proc. pulkininkų leitenantų – juos naujoji valdžia laikė pavojingiausiais, daugumą jų uždarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime: generolus Petrą Kubiliūną, Teodorą Daukantą, pulkininkus Praną Saladžių, Vladą Braziulį ir kitus.
Tiesa, iš pradžių korpuso divizijų, pulkų, tarnybų vadais buvo paskirti mūsų karininkai: generolai Vincas Vitkauskas, Zenonas Gerulaitis, Jonas Černius, Vladas Karvelis, Vincas Žilys, pulkininkai Leonas Gustaitis, Adolfas Urbšas, Antanas Šurkus ir kiti. Tačiau karo išvakarėse, 1940 m. birželio 10 d., visus juos pakeitė rusai, o mūsiškius neva išsiuntė pasitobulinti, bet dauguma jų atsidūrė Šiaurėje, lageriuose. Ypač nukentėjo artileristai, radę kapus tolimajame Norilske: generolai Jonas Juodišius, Vincas Žilys, pulkininkai Antanas Sidabras, Juozas Lavinskas ir daug kitų.
Daugybė karininkų nukentėjo ir per didžiąją 1940 m. birželio tremtį: iš pradžių juos išgabeno su šeimomis į Rytus, o vėliau atskyrė, fabrikavo bylas, marino badu, šaudė. Taip mūsų tauta neteko geriausių savo žmonių – visapusiškai išsilavinusių, atsidavusių tėvynei…

2013-01-12

Mirė VLADA RASIULYTĖ

Eidama 87 gyvenimo metus, 2012 m. lapkričio 16 d. mirė Vladislava Rasiulytė. Vlada gimė 1926 m. Duoniūnų kaime. Vėliau tėvai persikėlė į Jurėniškių kaimą. Vlada baigė Kuosėnų pradžios mokyklą, mokėsi Kupiškio ir Rokiškio gimnazijose, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute rusų kalbą. Dirbo pedagoginį darbą įvairiose vidurinėse mokyklose. Gyveno Vilniuje, buvo Vilniaus kupiškėnų klubo narė. Vladislava palaidota Kupiškyje, parapijos kapinėse.

2012-10-31

KUOSĖNŲ KAPELIAI 2012 METŲ RUDENĮ

2012-10-21

Kuosėnietis - POVILAS PURONAS

Kitos foto nuotraukos apačioje

.
Povilas Puronas gimė 1925 m. Kuosėnų kaime Kupiškio raj. Jo mama Ona Grigaitė iš to paties kaimo. Tėtis Domas irgi kuosėnietis. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, įsikūrę po kaimo išsiskirstymo į vienkiemius, šalia Mirabelio girelės. Šeima buvo didelė: keturi broliai ir dvi seserys.

Pagal amžių, jie gimė tokia eile: Bronius, Živilė, Povilas, Jonas, Albina ir Algis.

Nepriklausomoj Lietuvoje į gimtąjį kaimą grįžo tik vienas Povilas su žmona, bet apie jį pakalbėsime truputį vėliau. Na. o dabar paporinsime apie kiekvieną Puronų šeimos narį atskirai.

Bronius vyriausias šeimoje, todėl rusams išstūmus vokiečius iš Lietuvos, buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Į ją nieks nenorėjo eiti, visi delsė ir išsisukinėjo. Įvertinti padėtį, matyt, padėjo ir dėdė Lietuvos kariuomenės majoras, įsikūręs netoliese. Bronius išeina į armiją. Pamatęs, kad gali patekti į frontą Bronius iš armijos pabėga, pagautas nuteisiamas ir pasiunčiamas į lagerį. Keletą metų pakalėjęs, paleidžiamas. Ten susipažino su iš Pavolgio ištremta vokietaite Lida ir ją veda. Grįžęs į Lietuvą gyvena Akmenėje. Jis turėjo dvi dukras. Jam mirus žmona išvyksta į Vokietiją, kur jau gyveno jos šeima - repatrijuoti Pavolgio vokiečiai. Vėliau pas ją išvyksta ir viena iš dukrų.

Živilė išteka už savo kaimo mažažemio, šaunaus vyruko Leono Jokubkos iš Kuosėnėlių. Jie turėjo du sūnus. Leonas tuo metu buvo kaimo dešimtininkas, kuriuos iš eilės paskirdavo apylinkės valdžia. Per susišaudymą Puronų kieme Leonas žuvo.
Apie tai parašyta: Onos Dapšytės – Kriukelienės Kupiškio krašto partizanų kovų ir jų slopinimo KRONIKOJE. 1944 – 1953. „1947 m. rugsėjo 10 d. Kuosėnų kaime, Kupiškio valsčiuje, partizanai nušovė 5 sovietinius aktyvistus: Pramkombinato direktorių V.A. Titovą, VKP(b) narį, paruošų agentą V.I. Melechiną, Pramkombinato sandėlininką V.S. Popovą, paruošų agentę Genę Jakštaitę ir Kuosėnų įgaliotinį – dešimtininką A.A. Jokubką, kurį pakeliui paėmė aktyvistai.“

Dabar Živilė gyvena Kuosėnų kaime ir eidama 88 m. tvarkosi savo mažame ūkelyje. Vaikai Gintautas ir Regimantas išsimokslino ir gyvena atskirai.

Jonas – ketvirtas vaikas šeimoje. Jis mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, buvo geras mokinys, puikus sportininkas. Mokykloje, kroso bėgimo varžybose jam nebuvo lygių. Jis kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs baigė mokyklą, turi elektriko specialybę, dirbo Stiklo ir Tiksliosios mechanikos įmonėse, gyvena Panevėžyje. Jonas savo geras fizines kondicijas palaikė visą gyvenimą, jis nesunkiai dviračiu iš Panevėžio pasiekdavo tėviškę Kuosėnų kaime, o tai virš 50 km.

Albina, dar būdama paauglė pateko į sovietinius kalėjimus, mat enkavedistai darydami kratą namuose rado sąsiuvinį su partizaniškomis dainomis. Kalėjimuose ji iškentėjo 7 metus. Gyveno prie Skapiškio, dabar jau mirusi.

Algis, baigęs Kuosėnų pradžios mokyklą, baigė dvi gimnazijos klases, bet po to nelemto įvykio mokslų tęsti nebegalėjo. Dabar gyvena prie Skapiškio, Šimiškių kaime, ten ir ūkininkauja.

Povilas, kurį teko aplankyti Kuosėnuose, nes mobiliuoju telefonu ilgai nepakalbėsi. Susitaręs, skambinu jam iš Kupiškio ir vis mįslinu, kad tik Povilas būtų namuose. Povilas atsiliepia gana žvaliu balsu atsako, kad esąs namuose. Vieškeliu privažiuoju jo vienišą sodybą, mat visi likę kuosėniečiai jau seniai susikėlė į gyvenvietę. Gyvenvietėje asfaltuoto kelio pakraščiais išraustos tranšėjos, matyt, bus tiesiami kabeliai į kiekvieną namą.

Povilas pamatęs įvažiuojančią į kiemo pusę mašiną ateina manęs pasitikti. Rankoje grandinė su geros veislės, nemažu aviganiu, norinčiu išsiaiškinti, kas aš per vienas. Netoli bėgioja žvitri ožkelė, bet ji manim nelabai domisi. Persimetam su Povilu keliais sakiniais, o jis įsitikinęs, kad aš tai senas kuosėnietis ir noriu sužinoti apie Povilo gyvenimą ant gimtosios žemės, sako: aš einu pririšiu šunį, jis jaunas, loja, bet žmonių nepuola, o tu lipk iš mašinos ir eik į kiemą. Užėjus vidun, visur tvarka, nors Povilas jau keturis metus našlauja. Jis turėdamas 87 metus dar pakankamai žvalus, mato be akinių, gerai girdi ir dar gana greitas. Iš kur tiek sveikatos ir žvalumo ? Gal šeimos genai, gal ir tai, kad visi Puronai mažai naudojo stipriųjų, gal grynas tėviškės oras.

Povilas gimė 1925 m. baigė Kuosėnų pradžios mokyklą, darbavosi tėvo ūkyje. 1944 m. žiemą po kelių šaukimų tėvas arkliu veža Povilą į Panevėžį, į karinį komisariatą. Karinius mokymus Povilas praeina Latvijoje. Maitina juos amerikoniškais konservais. Maistas neįprastas skrandžiai dirba blogai, įsimeta dizenterija, kuri išguldo pusę naujokų. Priežiūra ne kokia - kareivėliai leisgyviai, bet jauni organizmai išlaiko ir atsigauna. Vėl prasideda mokymai, bet karas eina į galą. Kariuomenėje Povilas tarnavo iki 1950 metų. Grįžęs į tėviškę apsigyveno pas seserį Ž. Jokubkienę, nes savo namuose švilpavo vėjai, šeimos nariai buvo arba kalėjime - tėtis ir sesuo Albina, arba tremtyje, Sibire. Į Živilės Jokubkienės namus užeina miškiniai, mato kabantį Povilo kareivišką šinelį, bet jo iš patalo nekelia, buvęs kareivis jiems ne priešas, toliau jų kelias ėjo pro Ridikėlius pas Antaną Dundulį, tuo metu buvusį kolūkio pirmininką ...

Pradžioje Povilas įsidarbina geležinkelyje pas Stasevičių. Vėliau dirbo pas melioratorius, tvarkė svarbiausią tų vietų melioracijos arteriją Kupą. Teko padirbėti Naivių MTS. Persikėlęs dirbti į Panevėžio melioraciją, 1952 m.

Povilas veda Valę Kielaitę nuo Raguvos, ir išvažiuoja dirbti į Anykščius. Po metų grįžta tėviškę, į savo gryčią be langų, ir dirba kolūkyje. Toliau teko vykti į Raguvos apylinkes į žmonos gimtąsias vietas, ten nusipirko gryčiūtę, nes 1956 m. iš tremties grįžus tėvams jis turėjo užleisti namus jiems. Pardavęs namelį Remeikiuose jis važiuoja į Panevėžį ir ten nusiperka pusę namelio. Dešimt metų Povilas išdirba Autokompresorių gamykloje, darbas su liejinių apdorojimu sunkus, kenksmingas sveikatai, nes staklėmis apdorojant švaistiklinius kompresorių velenus naudojama agresyvi emulsija.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Povilas pasitaręs su žmona nutaria grįžti į tėviškę. Čia iš surenkamų blokų pasistato solidų namą, kitus ūkinius pastatus, mat pats turi mūrininko diplomą, užveda nedidelį ūkį. Bet laikas daro savo. Prieš tris su puse metų miršta Povilo žmona. Povilas ūkį sumažina iki minimumo.

Dar žvalus ir pakankamai pagal amžių stiprus, skundžiasi, kad jo jėgomis nebenori tikėti policija ir medžioklinį šautuvą siūlo dėti į seifą, o juk reikia gintis nuo lendančių iš miško šernų ir kitų neprašytų svečių. Policija siūlo naudoti lengvesnio tipo ginklus, tad Povilas įsigijo neblogą šaunyką ir kieme pademonstravo jo galimybes.

Bekalbėdami prisiminėm, kaip šalia Kuosėnų pieninės buvo gražiai suremtas lentinis pastatas su grūdų vėtymo mašinomis. Valstiečiai už atitinkamą mokestį galėjo mechanizuotai išvėtyti grūdus sėjai ir kitiems reikalams. O ten buvo trejeris, gyvatukas, fuktelis. Sukti šiuos mechanizmus tekdavo rankomis. Sunkoka būdavo pakol mechanizmą išsuki, toliau darbas eidavo be problemų. Šie mechanizmai priklausė kaimo valstiečiams – kooperatininkams, o prižiūrėdavo jį pieninės vedėjas.
Abu vyresni Puronų broliai turėjo gerus balsus ir kai po vasarojaus kūlimo talkos pas ūkininkus, patalkėje, išgėrę alučio, uždainuodavo "Mano laivas greitas ...", net žibalinės lempos prigesdavo - smagu buvo pasiklausyti.

Dabar į parduotuvę ar kaimynus Povilas važinėja motociklu, bet rudenį, pavasarį su juo nepatogu, tad teko įsigyti keturratį, kuris dabar jam tapo patikima transporto priemone.

Povilo dukra Algina elektrochemikė, baigusi dar ir dailės studijas, gyvena Panevėžyje. Povilą džiugina du jos sunai, jo anūkai Paulius ir Vitalijus.

Gerokai už seserį jaunesnis sūnus Ričardas vairuotojas - ekspeditorius. Augina mergaitę ir gyvena Panevėžyje.

Povilas medžiotojas. 2005 m.

Gerai prižiūrėtas Povilo svečių kambarys. 2012 m.

Povilas savo name , ruošiamės pokalbiui. 2012 m.

Povilas susimąstęs, prisiminus gyvenimo kelią. 2012 m.

Karinis bilietas

Tvirtas Povilo namas. 2012 m.

Povilas išlydi svečią, buvusį kuosėnietį Albiną Č. 2012 m.

Motorizuotas Povilas, 2013 m. spalis

Su keturračiu nebaisūs ir rudens keliai. Valio !

Foto Romualdo Gudo

2012-08-23

KUOSĖNŲ PIENINĖ

.
Renkama medžiaga apie Kuosėnuose buvusius kooperacijos objektus: pieninę, grūdų valymo ir sortiravimo kompleksiuką.

Ką nors apie tai žinančius ar girdėjusius prašome atsiliepti. Tel. 85 2457428 arba 868328935 Albinas Čiurlys. Adresas: Architektų 55-9, Vilnius

Kuosėnų pieninė 2010 m.

2012-06-20

MIRABELIO ŠILEIKOS

Mirabelio šviesa

(Plačiau apie Viktoriją ir Petrą Šileikas)

Kaip minėta, Viktorija ir Petras Šileikos į Lietuvą grįžo 1922 m. kada Petras Šileika atsirado JAV , nei aš, nei jį pažinojusieji negali dabar tiksliai pasakyti. Viktorija ten išgyveno 10 metų, o Petrą Šileiką ji rado gerokai anksčiau atvažiavusį, dirbantį batų fabrike ir jau išbandžiusį įvairiausius kitus darbus.

„Šipkartė“ buvo atsiųsta jos seseriai Marytei, bet ši atsisakė mamą palikti. Tuomet 16-metė Viktorija, gavusi dokumentą su įrašu 18-metė, 1912 m. išdrįso plaukti per Atlantą. Mama pasakojo, jog uždainavusi dainą, kuri visus pravirkdė:

Susėdom akrinti,

iš visur surinkti

ein vilnia ūždama,

akrintą supdama.

Akrintas sujudo,

širdelės nuliūdo:

gal laimės nerasim,

ant jūrų pražūsim.

Kai laivas sustojo prie Amerikos krantų, ji turimu adresu davusi telegramą. Mergaitės supratingumu buvo sužavėtas sesers Olgos vyras, atvykęs jos pasiimti. Maloniai ir svetingai sutikta, South Bostone Viktorija jautėsi kaip namie. Netrukus ji buvo įdarbinta vyriškų rūbų siuvykloje pas Padolskį. Vėliau ji gavo darbą batų fabrike. Petras Šileika, bendraudamas su kraštiečiais, pamilo jaunutę mergaitę ir po kurio laiko su ja susituokė. „Tėvynės Mylėtojų draugija“ ugdė jaunavedžius tikrais Lietuvos patriotais. Kuo jie domėjosi ir kokio išprusimo jie buvo, grįždami į Tėvynę, skaitykite 54 psl. Kultūros istorijos, parvežtos kartu su daugybe kitų knygų.

Petras Šileika buvo laisvų pažiūrų. Draugų kunigų tarpe neturėjo, bet, prisiminęs vaikystę, pasakojo, kaip jis su broliu svečiavosi pas dėdę kunigą, kuris rūpindamasis vaikus tvarkingai aprengti, pasiūdino jiems po eilutę, vienas švarkelis buvo be kišenių, nes siuvėjui pritrūko medžiagos. Pasilikę vieni, berniukai iškirpo kišenes ir išsigando pamatę skyles. Kalėdojimo metu kunigas aplankydavo ir V. P. Šileikas. Aš gaudavau šventų paveikslėlių, o mama nepamiršdavo atsilyginti. Papa į bažnyčią eidavo tik tada, kai su mama buvo prašomas į kūmus. Po mano ašarų dėl Kauno Prisikėlimo bažnyčios jis ne tik nebedraudė eiti prie Pirmos Komunijos, bet leido įstoti ir į Angelaičius, kurių vadovės Julijos Dravidžiūtės laidotuvėse dalyvavau tarp būrio vaikų kartu su Genute Gudaite baltomis suknytėmis. Nuotraukoje yra Angelaičių vadovės pavaduotoja Liuda Jurgelionytė.

Papa nusijuokė, kai prieš valgį pradėjau persižegnoti. Slapčiomis meldžiausi, kad jis lankytų bažnyčią, bet nebuvau išklausyta ...

Neskaitant vieno kito žodžio, Viktorija ir Petras Šileikos namuose angliškai nekalbėjo ir manęs tos kalbos nemokino. Jie norėjo matyti mane, dirbančią vaistinėje, o aš medicina nesižavėjau, norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja. Baigusi gimnaziją, parašiau mylimai mokytojai Onai Zupkienei laiškutį, klausdama patarimo. Negavusi atsakymo, apsisprendžiau studijuoti anglų kalbą. Kadangi tos specialybės mokytojų Lietuvai trūko, buvo leidžiama, laikant vokiečių kalbos egzaminą, stoti į anglų kalbą. Tėvelius nuraminau, jog studijuodama Universitete, galėsiu būti kuo norėsiu.

Kai tapau mokytoja, papa ne tik nebepyko, bet prisidėjo prie mano anglų kalbos tobulinimo. Išgirdęs mano norą įsigyti gerą žodyną, jis parašė savo brolio Juozo žmonai Rozai Šileikis apie mano pageidavimą. Už padarytą paslaugą dėdinai Rozai buvau nepaprastai dėkinga, nes gavau The American College Dictionary.

Mamos sesers Olgos duktė Aniutė taip pat tobulino mano kalbą, rašydama ilgus laiškus buitinėmis ir kitokiomis temomis. Todėl sėkmingai mokytojavau Priekulės vidurinėje mokykloje. Mano buvę mokiniai ir auklėtiniai dėl suteiktų anglų kalbos žinių man priekaištų nereiškė, nepamiršdami tik padėkoti.

Kai po daugelio metų Kaune aplankiau jau sirguliuojančią mokytoją Oną Zupkienę, norėdama pakviesti į mūsų laidos susitikimą Kupiškyje, ji parodė mano rašytą jai laiškelį, sakydama, jog jautė sąžinės graužimą, nes per sumaištį nespėjusi atsakyti į užklausimą. Išgirdusi, kad esu patenkinta savo pasirinkimu, Mokytoja lengviau atsiduso.

Genė Veronika Jasiūnaitė
2011.12.05, Kaunas

Kuosėnų ir aplinkinių kaimų Angelaičių vadovės Julijos Dravičiūtės laidotuvės. Apie 1937 m. Pirma eilė iš kairės: Vadovės pavaduotoja Liuda Jurgelionytė, Sabutė Dirdaitė, Stasytė Dubrindytė, Zosytė Dubrindytė, Felicija Gudaitė, Genutė Gudaitė, Genutė Jasiūnaitė, Eugenija Apšegaitė, Albina Dundulytė, Bronytė Grigaitė, Eugenija Stukaitė, Irutė Dundulytė. Antra eilė iš kairės: Mažeika ?, Ridikas ?, Jankevičiai, Bronius Ridikas, Vytautas Stukas, Algis Gudas, Petras Purėnas

Laiško iš Amerikos Petrui Šileikai užrašas ant voko

G. Jasiūnaitės fotonuotraukos aprašas

Vienos knygos įvadinis puslapis, kurią V.P. Šileikiai parsivežė grįždami iš Amerikos

Minimos knygos puslapis

Tokį anglų kalbos žodyną, P. Šileikos prašymu, atsiuntė iš Amerikos Genutei Jasiūnaitei. Apie 1950 m.

Straipsnių apie Mirabelio Šileikas autorė Genutė Jasiūnaitė ir svetainės "Kuosėnai" tvarkytojas Albinas Čiurlys . 2012 m.

2012 m. gegužės 30 d., susitikimo pas Genovaitę Jasiūnaitę Kaune metu, man įteiktas straipsnis apie Mirabelio Šileikas ir fotonuotraukos prie straipsnio. Susitikime dalyvavo Genovaitės kaimynas ir bendražygis Petras Samuila.

Genutė Jasiūnaitė ir kaimynas Petras Samuila.

Genovaitė suruošė parodėlę apie savo, V. ir P. Šileikų gyvenimą

Genovaitės kambaryje - knygos, knygos ...

Kuosėnai

2013-08-30

KAS ŽIŪRI IR SKAITO "KUOSĖNUS"

Kokie pranešimai skaitomiausi:

Puslapio peržiūrų pagal šalį

2013-08-16

KONSTANTINAS DULKSNYS